Vos pradėjus dirbti radijuje, diktorė Liuda Triponaitė man liepdavo skaityti labai įdėmiai, kad, padarius kokią klaidelę, netektų atsisėsti į kalėjimą, LRT RADIJUI pasakoja buvusi ilgametė radijo diktorė Undinė Nasvytytė. „Tikėjausi literatūrinio teksto, skirto vaikams ar susijusio su muzika, šios temos man labai tiko. Apie žemės ūkį, politiką nieko neišmaniau, bet tada kaip tik ir davė skaityti tokiomis temomis“, – prisimena 90-metį švenčianti U. Nasvytytė.
– Radijas Jūsų gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį, Jūs su Lietuvos radiju esate vienmetė. O kada pirmą kartą išgirdote radiją apskritai?
– Tėvelis mane dažnai vedžiodavosi pasivaikščioti ir mes žaisdavome tokį žaidimą: jis atsistodavo prie vieno telefono stulpo, aš – prie kito, ir mes šnekėdavomės lyg per radiją. Vėliau, kai jau buvau didesnė, turbūt kokių šešerių metų, tėvelio brolis gydytojas įsigijo mažiuką radijuką. Tąsyk atvažiavusi iš Vilkaviškio į Kauną pirmą kartą ir išgirdau radiją. Mano tėvas irgi jo užsigeidė. Ir tada prasidėjo... Jam reikėjo ir „Telefunkeno“, ir „Philipso“ ir kitų visų.
– Jūs 25 savo gyvenimo metus atidavėte Lietuvos radijui. Kokiais keliais į jį atėjote?
– Anksčiau dirbau dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Irena Mikšytė, mano jaunystės draugė, mane pakvietė į radiją parašyti scenarijų ir padaryti įrašą apie ansamblio „Lietuva“ vestuvinių šokių programą. Jo klausėsi ir vadovybė, ponas Januitis, Jonas Miliušis. Paklausę to teksto, jie I. Mikšytei pasakė: „Ei, klausyk, o kodėl ji pas mus nedirba radijui?“
Kai vieną žiemą Kaune su dainininke Beatriče Grincevičiūte gyvenome viename kambaryje, aš jai vakarais atsigulusi skaitydavau knygas. „Žinai, Undine, tau reikėtų kalbėti per radiją, – sakydavo man ji. – Tavo balsas labai neįkyrus ir maloniai klausomas.“ Po šio paskatinimo atsirado kažkoks noras.
Vėliau buvo paskelbtas konkursas, pagalvojau – surizikuosiu. Jau šešerius metus buvau padirbusi ansamblyje „Lietuva“, mintinai ten viską mokėjau, gastrolės jau buvo įgrisusios. Galvojau, čia bus stabiliau.
– O didelis konkursas buvo?
– Didelis, į keturias vietas bandė patekti 188 žmonės. Juozas Baranauskas, Henrikas Paulauskas, Gražina Bigelytė ir aš. G. Bigelytė buvo pati jauniausia, aštuoniolikinė, kiti du – irgi studentai, o aš jau buvau lyg specialistė.
– Papasakokite apie diktorės darbą: kada jis prasidėdavo, kiek laiko trukdavo pamaina?
– Pačioje pradžioje pas mus buvo tik trys moterys: Liuda Triponaitė, Dana Rutkutė ir Regina Sakalauskaitė. Mane apmokiusi L. Triponaitė buvo nuovoki, apsiskaičiusi, kultūringa, labai gražaus balso tembro, bet labai atsargi. Tais laikais jie buvo pripratę prie atsargių tekstų. L. Triponaitė man sakė: „Labai įdėmiai skaityk, nes jei padarysi kokią klaidelę, gali atsisėsti į kalėjimą.“ Tikėjausi literatūrinio teksto, skirto vaikams ar susijusio su muzika, šios temos man labai tiko. Apie žemės ūkį, politiką nieko neišmaniau, bet tada kaip tik ir davė skaityti tokiomis temomis. Vėliau daug apie viską skaitydavau, domėdavausi.
Pirmą kartą mane pasodino su Vytautu Juozu Kybartu, ryte turėjo būti tiesioginis eteris. Aš atėjau anksčiau, atsisėdau, pasiruošiau, Antanas Grigelis atnešė medžiagą, išsidėsčiau ir laukiau. Buvo likusios penkios minutės, o V. J. Kybarto vis dar nebuvo. Pasileidau koridoriumi bėgti pas A. Grigelį, kuris jau buvo diktoriavęs. „Antanai, griebk su manimi kartu skaityti, nes nėra Kybarto“, – sakiau jam. Jis nervinosi, o aš – dar daugiau. Mums bevedant, atėjo ir V. J. Kybartas, bet tas žinias vis vien užbaigėme skaityti su A. Grigeliu.
Visada viską darydavome gyvai. Net ir operos transliacijas vesdavome gyvai.
– Ne kartą minėjote, kad dažnai dirbdavote poromis. Su kuriais kolegomis buvo smagiausia buvo dirbti ir su kuriais – nelabai?
– Man buvo nepriimtina V. J. Kybarto pozicija, jis vesdavo lyg iš Maskvos, kaip mano tėvas sakydavo, viršilos tonu. Man norėjosi vesti minkštai, labai patiko Lenkijos radijas. Su diktoriumi Albinu Šukeliu būdavo galima labai lanksčiai dirbti, atrodydavo, kad jis mato tris keturias eilutes į priekį. Tai buvo talentas, su kuriuo buvo labai smagu dirbti.
