Sodas ir dviračiai

"Pienocentras" – tai 1927 m. įkurta Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, kurios reprezentatyvus administracinis pastatas – tikri "rūmai" – iškilo pačiame miesto centre. Kampinis sklypas Nikolajaus prospekto vidury 1861 m. priklausė atsargos pulkininkui Euzebijui Senkevičiui ir jo žmonai Elžbietai; pačiame kampe jie pasistatė vieno aukšto mūrinį namą su lenktais frontonėliais, kuriame ir gyveno, o sklype – antrą mūrinį namą nuomai.

1901 m. valdą paveldėjo Adelė Kosakauskienė. Palei dabartinę S.Daukanto gatvę tęsėsi sodas, kuriame XX a. pradžioje ji pastatė medinį paviljoną, skirtą dviračiams taisyti ir nuomoti. A.Kosakauskienė ir jos įpėdiniai gyveno kampiniame name iki pat 1931 m., kai "Pienocentras" iš Kosakauskaitės-Jomanienės visą sklypą nusipirko savo "rūmų" statybai.

Paskelbtą konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis, pradiniame projekto etape dalyvavo ir tuometis Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas. Pastato gelžbetoninį monolitinį karkasą projektavo inžinieriai Pranas Markūnas ir Saliamonas Milis.

Dangoraižio efektas

Penkių aukštų "Pienocentro" rūmai buvo pirmas tokio aukščio namas Laisvės alėjoje, tad nenuostabu, kad amžininkams jis darė didelį įspūdį. Antai 1931 m. besibaigiančią statybą pamatęs italų rašytojas Giuseppe Salvatoris, rašė, kad "pakeltos aukštyn akys aprėpia lyg ir dangoraižį". Išties, priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę. 1937 m. parodoje "Exposition Internationale des Arts et des Techniques" Paryžiuje pastatas už architektūrą buvo įvertintas garbės diplomu ir bronzos medaliu.

Priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę.

Įspūdingas "gryniausio" modernizmo pastatas suapvalintu kampu dabar, rodos, organiškai glaudžiasi prie šalia esančių "Pažangos" rūmų – jų bendro kiemo fasadus net sunku vieną nuo kito atskirti. Tačiau iš tikrųjų labai greitai pastatytas, bent porą metų stovėjo vienišas, nors įvairūs darbai jame tęsėsi iki 1934 m. Išlikusiose nuotraukose galima pamatyti šalia jo, vietoj "Pažangos" rūmų, dar stovintį mažytį mūrinį namelį, nuo didingo kaimyno atskirtą aukštais mūriniais varteliais.

Barai ir "darželiai"

Pirmasis pastato aukštas išsiskiria poliruoto juodo labradorito apdaila, jo didelės virtinos pridengtos ištisiniu plačiu stikliniu stogeliu, kuriame buvo įstatyta iliuminacija. Jau 1931 m. pirmame aukšte iš Laisvės alėjos pusės buvo atidaryta "Pienocentro" krautuvė, o palei S.Daukanto gatvę – valgykla, iškart pelniusi didelį populiarumą. Toliau stovėjo pieno baras, o neužstatytoje pietinėje sklypo dalyje 1935-aisiais atsidarė užkandinė, vadinama "Pienocentro darželiu", nes tai buvo lauko kavinė; "darželio" baldus projektavo Kostas Petrikas.

"Pienocentras" turėjo ir daugiau firminių krautuvių bei užkandinių miesto centre. Viena tokia su Broniaus Elsbergo sukurtu interjeru buvo Laisvės alėjos ir E.Ožeškienės gatvių sankirtoje. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, 1939 m., galima sakyti, tyrinėjęs Kauno gyvenimą, taikliai pastebėjo, jog šių maitinimo įstaigų populiarumo priežastys – mažos kainos.

"Tokie restoranai kaip "Metropolis" ar "Versalis" visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduotuvių darbuotojams. Šios kategorijos vartotojams pieno ir kiaušinių bendrovė "Pienocentras" yra įrengusi visame Kaune daugybę amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kurios už visai nedidelė kainą galima gauti sotaus valgio", – rašė jis.

Po vienu stogu

Pastato suapvalintame kampe per keturis viršutinius aukštus buvo įstatyti lenkti langai, lenkti yra ir pirmo aukšto vitrinų langai prie įgilinto centrinio portalo. Per du aukštus (pirmo aukšto patalpos buvo sujungtos su didele sale antrame aukšte) buvo išsidėsčiusi garsioji Muralio kirpykla, kurios interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Įkurtuvių proga kirpyklos reklama skelbė: "Nepaisant žymių išlaidų kirpyklai rengti ir aprūpinti naujaisiais ir tobuliausiais aparatais, kainos nepadidintos, vyrams net sumažintos."

Dalį antro ir visą trečią aukštą užėmė "Pienocentro" bendrovės administracija; ketvirtame ir penktame aukšte buvo butai. Ketvirtame aukšte apsigyveno Užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius su žmona, operos soliste Vince Jonušaite. Kurį laiką čia gyveno ir kitas Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (buvęs "Pienocentro" pirmininkas). Kieme iš dešinės išliko dviejų aukštų priestatėlis, kuriame buvo sargo butas. Pradžioje, kol Karmelitų rajone prie tilto dar nebuvo pastatyta centrinė "Pienocentro" pieninė, rūmų rūsyje veikė nedidelė pieninė su šaldytuvu.

"Pienocentro" trečiame aukšte buvusioje posėdžio salėje, prie Broniaus Elsbergo sukurto didelio stalo Juozas Keliuotis rengdavo savo "Naujosios Romuvos" klubo posėdžius. "Tai buvo erdvi ir šviesi salė su didžiuliu ilgu stalu, prie kurio visi dalyviai galėdavo patogiai susėsti. Be to, Pienocentro kavinės padavėjos prieidavo prie kiekvieno svečio, ir jie galėdavo sau užsisakyti visokio pieno, grietinėlės ir įvairiausių užkandžių. Taigi čia būdavo posėdžiaujama, skaniai ir sočiai užkandžiaujant", – savo prisiminimuose rašė J.Keliuotis.

Tarybų valdžiai atėjus, pastate trumpam dar buvo viešbutis keistu pavadinimu "Nobels" ir kiaulininkystės trestas. 1946 m. pastatas buvo atiduotas aukštojo mokslo įstaigoms: iki 1964 m. čia buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, paskui – Kauno Politechnikos institutas, atkurtos Nepriklausomybės metais – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas.

Patekus į pastato vidų galima pamatyti dvivėres vestibiulio duris su viršlangiu, o toliau – iki pat penkto aukšto besisukančius laiptus su V.Landsbergiui būdinga art deco stiliaus metaline atitvara.

Visa laiptinė buvo apskritos formos, aplink kurią kiekviename aukšte suka koridorius; net palangės laiptinėje išpjautos puslankiu. Tik liftas, deja, naujas. Ketvirtame ir penktame aukštuose išliko net buvusių valdžios ponų butų durys ir išdėstymas: šiandien tuščiuose kambariuose pamatysime tik dar neseniai čia virusio akademinio gyvenimo nuolaužas.

2004 m. rūmai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2014-ųjų pastatas stovi tuščias, tik pirmajame jo aukšte verda gyvenimas.

Nuo bandelių iki papuošalų

Tarybiniais laikais Laisvės alėjos pusėje veikė maisto prekių parduotuvė. Jos vietoje "kapitalizmo" laikais pradėjo prekiauti prabangiais "Hugo Boss" rūbais; ir šiandien "Mados linija" čia užima pirmą ir dalį antro aukšto. O štai pieno kavinė ir pieno baras buvo iš naujo įkurdinti "Pienocentro" rūmuose tik 1980-ujų pradžioje, kartu su šalia esančiu fontanu ir visos Laisvės alėjos rekonstrukcija: kavinė atsidarė 1982 m., jos interjerą kūrė architektas V.Dudzinskas; baras – kitais, 1983 m., interjeras buvo sukurtas dailininko Jono Maculevičiaus.

Šiandien atmintyje iškyla lyg ir viena maitinimo įstaiga, padalinta į dvi dalis: pro suapvalintame Laisvės alėjos kampe esantį pagrindinį įėjimą buvo galima patekti į barą, kuriame aukštuose aliuminio induose kunkuliavo sirupo pagardinti pieno kokteiliai – toks, išpilstytas į briaunotas stiklines "dievų nektaras" kainavo 10 kapeikų. Toliau atsiverdavo erdvi kavinės salė, mėgėjai čia gaudavo karšto pieno ar kakavos stiklinę; kisielius su plakta grietinėle teliūškavo apvaliose aliuminio vazelėse ant kojelių. Atrodo, kad pienbaris, kaip ir fontanas, buvo čia amžinai.

Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pieno baras vis dar buvo labai populiarus. Tačiau ilgainiui baras neišsilaikė ir jo patalpose įsikūrė bankas. Tiesa, 2009 m. pienbaris vėl buvo atgijęs, tačiau trumpam, ir nedaug kas tą atgimimą pamena; bandelių kainos smarkiai išaugo ir tapo neįkandamos, jų vietą greitai užėmė vaistinės asortimentas.

Nors UAB "Pieno baras", kurio direktorė nuo 1993 m. buvo Danutė Černiuvienė, nepasidavė ir persikėlė į labai ankštas buvusias tarnybines patalpas už įvažiavimo, galiausiai kavinė visai išnyko; šiandien tame mažame kambarėlyje veikia juvelyrikos salonas "Yurga". Galima pamanyti, kad tarp kauniečių ir miesto svečių juvelyriniai dirbiniai populiaresni už šviežias bandeles ir pieno kokteilius.

Kauno tvirtovės štabas

Didelį plotą tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja (Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra (Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis kompleksas 2003 m. buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 m. – pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas (Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).

Komendanto rūmai ir Intendatūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 m. priklausė kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės kariuomenės, nuo 1992 m. – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias – Tvirtovės štabo– pastatas jau 1919 m. atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.

Nors visų Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis, "kazionavo charaktera", kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu tokį "net jau prieš karą prakeiktą statybos būdą" lietuviai ir toliau keikė kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

Įdomu, kad pagal 1890 m. pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 m. buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus, nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.

Simetriško plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu – trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.

Tarpukariu tokį "net jau prieš karą prakeiktą statybos būdą" lietuviai ir toliau keikė kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

1937–1938 m. Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai: antai, "kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais". Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.

Iki mūsų dienų išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX a. pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas namas stovi užrakintas.

1937–1938 m. kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas, skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu, turėtų būti priskirtas "neatrasto modernizmo" kategorijai.

Po karo rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 m. – Kauno politechnikos institutui; iki 2016 m. čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau – sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.

Anądien, vaikštinėdama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį žilagalvį vyrą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš daugelį metų: "Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką galėjau jam atsakyti?

Inžinierių valdybos rūmai

Kita Gedimino gatvės atkarpa, tarp Proviantskaja (dabar K.Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės) aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais anksčiau, 1890-aisiais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2007 m. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais rūmeliais: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų stovintys rūmai apleisti.

Komplekso architektūra ir statybos istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 m. pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė, o Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja (Inžinierių).

Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta, įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tambūras, durys, puošnūs paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotais atitvarais.

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 m. balandžio 1 d. čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo 1925 m. tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate, buvo įrengtas zootomikumas. 1932 m. universitetas (jau Vytauto Didžiojo) pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-ųjų.

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 m. balandžio 1 d. čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla.

Ant namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje, Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro pareigų buvo atleistas 1940 m. naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, paklusus sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-ąją, suimtas ir perduotas sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 m.

Šiandien Inžinierių valdybos rūmai vėl priklauso universitetui. 1999 m. čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano, prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet "rūmai buvo labai apleisti, po koridorius lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna". Dekano kvietimu 2004 m. čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių ambasadoriai. Nuo 2016 m. stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.