Atostogos – problema
Auginantiems mažamečius kiekvieną vasarą ypač didelis galvos skausmas ir finansinė problema – vaikų priežiūra ir užimtumas, kai suaugusieji turi būti darbe. Dar prieš 2-3 dešimtmečius situacija buvo šiek tiek paprastesnė – nemažai vilniečių turėjo tėvus, gyvenančius kaime, tad ir vaikus galėjo vasarą išvežti į kaimą pas senelius. Kaimai Lietuvoje pastaruoju metu "miršta" vienas po kito, tad ir senelių, galinčių vasarą pagloboti vaikus, ten beveik nebeliko. Tad tėvams tenka ieškoti kitų sprendimų.
Tad nesiryžtantiems palikti vaikų namuose vienų belieka vienintelė išeitis – leisti vaiką į stovyklas. Vilniuje kiekvieną vasarą jų pasiūla tikrai gausi, įvairovė – taip pat: nuo sportinių iki meninių ar žaidiminių, nuo dieninių iki savaitinių, išvažiuojamųjų. Organizuojantieji vasaros stovyklas vaikams seniai suprato, kad tokia veikla kuo toliau, tuo taps populiaresnė, nes dirbantiems tėvams reikia kažkaip spręsti vaikų priežiūros klausimą. Tik štai viena problema – stovyklų, net ir dieninių, kainos "įkandamos" toli gražu ne visoms šeimoms. Leidžiant vaiką į dienos stovyklą Vilniuje, už penkias dienas joje tenka mokėti 90-180 eurų. Tos pačios penkios dienos išvažiuojamoje stovykloje su nakvyne kainuoja 250-350 eurų ar net dar daugiau.
Pernai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skelbė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. gyventojai galės susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) už savo ar sutuoktinio naudai atliktus pastatų ir kitų statinių apdailos ir bet kokio remonto, lengvųjų automobilių remonto darbus bei nepilnamečių vaikų iki 18 metų priežiūros paslaugas. Ši žinia kai kuriuos tėvus nudžiugino – juk jei vasarą nėra kam prižiūrėti vaiko – jį leidi į stovyklą, tai lyg ir galima traktuoti kaip nepilnamečių iki 18 metų priežiūros paslaugas ir dalį už stovyklą sumokėtų pinigų susigrąžinti.
Gyventojų pajamų mokesčio lengvata, kalbant apie nepilnamečių vaikų priežiūros paslaugas, taikoma tik auklių teikiamoms paslaugoms.
Stovyklos – ne priežiūra
Deja, tėveliams teks nusivilti. Kaip "Vilniaus dieną" informavo VMI Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė, kalbant apie nepilnamečių vaikų priežiūros paslaugas, omenyje turimos tik auklių teikiamos paslaugos. Ši lengvata netaikoma išlaidoms, patirtoms sumokant už stovyklas, papildomo ugdymo veiklas, treniruotes, darželius ir pan.
Tie, kas samdė aukles, norėdami pasinaudoti lengvata, gali mokesčių administratoriui pateikti Gyventojo pranešimą apie išlaidas (PRC912 formą). Pateikus pranešimą, duomenys apie jų patirtas išlaidas perkeliami į gyventojo metinę pajamų deklaraciją.
R.Virvilienės teigimu, VMI interneto svetainėje sukurtas "intenetinis vedlys", padėsiantis užpildyti minėtą formą. Čia publikuojama ir kita aktuali medžiaga – informacija apie dokumentus, kuriais būtina pagrįsti teisę į GPM lengvatą, nuolat pildoma pildoma DUK skiltis.
VMI atstovų teigimu, didžiausia išlaidų suma, nuo kurios galės būti susigrąžinta dalis GPM už šias paslaugas, yra 2 tūkst. eurų. Didžiausia suma, kurią galės susigrąžinti vienas asmuo, yra 400 eurų, jei jo pajamos buvo apmokestintos 20 proc. GPM tarifu. Bendra išlaidų suma (įskaitant įmokas už studijas, gyvybės draudimo įmokas, kt.), kuriomis gali būti mažinamos apmokestinamosios pajamos, negalės viršyti 25 proc. gyventojo metinių apmokestinamųjų pajamų.
Auklės – tik legalios
Tiesa, jei vasarą vaikų priežiūrai samdėte auklę ir norite susigrąžinti dalį jai už darbą sumokėtos sumos, auklė turėjo dirbti legaliai. Auklės paslaugas teikiančiu asmeniu gali būti Lietuvoje įregistruotas arba registruotis privalantis mokesčių mokėtojas (gyventojas ar įmonė). Pildant pranešimą apie išlaidas už auklės paslaugas, svarbu pridėti dokumentus, patvirtinančius paslaugos suteikimą ir apmokėjimą. Tokiais dokumentais laikomi sąskaita faktūra, pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra, paslaugų pirkimo-pardavimo kvitas. Svarbu, kad tai būtų padaryta iki kitų metų vasario 15 dienos – tuomet visi duomenys laiku bus sukelti į deklaracijas.
Jei iš šių dokumentų turinio negalima nustatyti ar paslauga buvo apmokėta, turi būti pridedami sumokėjimą patvirtinantys dokumentai – pinigų priėmimo kvitas, kasos aparato kvitas, kasos pajamų orderis arba gyventojo turimas bankinio pavedimo išrašas.
