Ekskursijai pasirinktas maršrutas buvo skirtas pirmajam krašto gubernatoriui, sukilėlių vadui ir žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui.

Sveikindamasis susitikimo organizatorius V. Vaivada prasitarė: „Smagu po tiek laiko susitikti gyvai, galvojau, nebus žmonių, bet vis dėlto susirinko, ištikimųjų ratas – tvirtas.“

Tai buvo 141-asis „Vakaras su senąja Klaipėda“ ir pirmasis šį sezoną, vykęs ne nuotoliniu būdu, o gyvai.

Visas prieš tai vykusias paskaitas žiūrovai tiesiogiai galėjo stebėti „Facebook“ paskyroje „Klaipėda Gyvai“.

Prieš pandemiją šios paskaitos vykdavo salėse, tačiau karantinas sudėliojo kitas tradicijas, kurios užsiliko ir po pandemijos.

Dabar tik paskutiniąsias sezono paskaitas nuspręsta organizuoti gyvai, surengti temines ekskursijas po miestą.

Kadangi dauguma šių metų renginių yra skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, tai ir šios paskaitos-ekskursijos tema – „J. Polovinską-Budrį menančios vietos“.

Atrasti ir priminti svarbias sukilėlių vado ir pirmojo krašto gubernatoriaus vietas Klaipėdoje padėjo D. Elertas.

Istorikas pasakojo apie šios asmenybės užmegztus asmeninius, darbinius ir visuomeninius ryšius, kaip jie atsiliepė šio vyro tolesniam likimui, kaip susiklostė jo šeimos gyvenimas.

D. Elertas ekskursantus vedžiojo vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su J. Polovinsko-Budrio gyvenimu Klaipėdoje, kalbėjo apie įvairias ano meto intrigas, pagrindinius sukilimo karinius veiksmus, atskleidė nemažai faktų apie tuometę Lietuvos žvalgybos veiklą, krašto politinę atmosferą, kaip buvo siekiama kelti krašto gerovę.

Paskaitų ciklas „Vakarai su senąja Klaipėda“ šį sezoną baigtas būtent šia paskaita. Po vasaros pažintinės paskaitos apie Klaipėdą bus atnaujintos rugsėjį.

Suformavo lietuvišką komandą

131-ąją paskaitą "Klaipėdos locmanų lietuviškieji (ir ne tik) puslapiai" iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda" skaitė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas, kuris vėl grįžo prie jūrinės tematikos ir papasakojo apie svarbiausią uostui locmanų tarnybą.

Klaipėda – vienintelis Lietuvos uostamiestis, į kurį atplaukia laivai.

Ir juos svarbu saugiai įvesti į uostą bei išvesti iš jo. Šį atsakingą darbą atlieka locmanų tarnyba.

Locmanai pirmieji užlipa į laivus, padeda juos prišvartuoti, duoda kapitonams patarimų.

Pasak istoriko, 1939 m. susibūrė gana gausi lietuvių locmanų grupė.

Prieš naujų lietuviškų vardų įteisinimą pasisakė kapitonas Liudvikas Stulpinas, kuris pabrėžė, kad tai yra senieji pavadinimai, skirti Klaipėdos uostui nusipelniusiems žmonėms.

Ši komanda sustiprėjo, kai tarnybą 1930 m. papildė Abo laivybos instituto absolventai – Suomijoje studijavę lietuviai.

"Locmanų tarnyba buvo gera pradžia jūrinei praktikai įgyti. Šios lietuvių locmanų tarnybos nariai buvo Kazys Daugėla, Vytautas Babarskas, Juozas Kaminskas, Mykolas Limba, Antanas Šimkus, Romanas Vilčinskas ir kiti. R.Vilčinską norėčiau išskirti, nes esame jam dėkingi už tai, kad gyvendamas JAV jis kaupė Lietuvos jūreivystės ir laivybos archyvą" , – žiniomis dalijosi D.Elertas.

Prieštaravo naujiems pavadinimams

Istorikas pasakojo, kad 1899 m. vietoj senojo medinio bokšto locmanams buvo pastatytas mūrinis bokštas, iš kurio buvo patogu stebėti akvatoriją.

Šalia bokšto, ant gynybinio seno pylimo, buvo pastatytas 8 butų gyvenamasis namas, o vadui – atskiras pastatas.

Dainius Elertas. 

"Tada tai buvo tokia tradicija gyventi kartu ir tuoj pat reaguoti į situaciją", – teigė D.Elertas.

Iki 1939 m. kovo locmanų tarnyba naudojosi dviem senais mediniais garlaiviais.

Pirmieji jų vardai buvo vokiški, tai – "Von Schlickmann" ir "Hagen", o vėliau jie pervadinti lietuviškai – "Šarūnas" ir "Aušra".

"Prieš naujų lietuviškų vardų įteisinimą pasisakė kapitonas Liudvikas Stulpinas, kuris pabrėžė, kad tai yra senieji pavadinimai, skirti Klaipėdos uostui nusipelniusiems žmonėms.", – teigė D.Elertas.

Statutą pasirašė karalius

1809 m. Prūsijos karalius Friedrichas Willhelmas III pasirašė Klaipėdos uosto ir locų statutą.

Pagal statutą, locmanų tarnybą sudarė 12 vyrų: tarnybos vadas (komandoras), 2 vyresnieji (prisaikdinti locmanai) ir 10 eilinių.

Locmanai kasdien turėjo matuoti farvaterio gylį, plotį bei smėlio seklumų kitimą. Tai atlikdavo eiliniai locmanai.

1881 m. Klaipėdos locmanai jau turėjo du burinius laivelius.

Vienas jų dieną plaukiodavo jūroje ties priėmimo plūduru, o kitas būdavo uoste ir, jei reikėdavo, skubiai vykdavo į vietą.