Pokalbis su poezijos knygos „Chronos ir Kairos: sueities taškai ir akimirkos“ (leidykla „Slinktys“) autoriumi – apie poezijos, filosofijos, religijos sąsajas, apie namus ir gyvenimą.

– Naujojoje savo knygoje, taip pat ir įvairiuose interviu sakote, kad visų pirma esate žmogus. Kas yra žmogus? Kokia jo priedermė?

– Mes vis ieškome mus tenkinančio atsakymo į šį klausimą. Ir aš jo ieškau... Teisingiau būtų pasakyti – bandau suformuluoti atsakymą į šį klausimą savo eilėraščiuose, pamoksluose. Sau pačiam ir kitiems. Kai užduodu klausimą sau pačiam – kas aš esu, tą patį momentą ateina atsakymas – žmogus. Tai pamatas. O tada jau visi kiti antstatai, kurie stovi ant šio pamato: vyras, sūnus, brolis, sutuoktinis, tėvas, Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, buvęs biologas, liuteronų kunigas, emigrantas, draugas, giminaitis, kūrėjas, poetas... Sąrašas gali būti labai ilgas. Visa tai sudaro visumą, kurią vadinu „aš“ ir kurioje visi tie antstatai kažkaip sugeba susiderinti. Vienas iš atsakymo variantų, ar tik dalinis atsakymas, galėtų būti mano eilėraštis „Esu“, kurį rasite mano naujojoje knygoje. Esu žmogus, kurį sukūrė Dievas pagal savo atvaizdą... Esame mylinčio Dievo sukurti. Iš to plaukia ir mūsų priedermės. Pirmiausia – reikia įsisąmoninti, ką tai reiškia. Nepaisant mūsų išorinių fizinių skirtumų, mūsų socialinių, psichologinių ir visokių kitokių skirtumų, mūsų egzistencija priklauso nuo fakto, kad Jis mus visus sukūrė, kitaip sakant, visi mes esame lygūs. Tie skirtumai, kuriuos matome ir patiriame, egzistuoja tik mūsų horizontalioje plotmėje.

Krikščioniškasis tikėjimas ir Šventasis Raštas mus moko, kad Žmogus yra Dievo ypatingas kūrinys, sukurtas, kad kartu su Dievu gyventų Jo karalystėje. Tik, va, bėda – Dievas jį sukūrė visiškai laisvą. Kitokio Jis ir negalėjo sukurti, nes meilė neleidžia varžyti mylimojo. Kalbu apie meilę suprantamą kaip agapė. Bėda ne tai, kad Dievas savo sukurtą žmogų besąlygiškai myli. Ir ne tai, kad žmogus laisvas. Bet tai, kad, būdamas laisvas, žmogus galvoja, jog gali egzistuoti ir be Dievo – Dievas jam nereikalingas... Egzistuoti – gal ir gali, bet gyventi? Tik apsidairykime aplinkui ir pamatysime, kaip žmogus gyvena. Va, taip ir gyvename – terpėje, kurią patys sukūrėme.

Žmogaus priedermė – mylėti savo artimą kaip save patį. Tik ir vėl bėda, skirstome tuos artimus pagal save: jis ar ji panašiai, kaip aš, mąsto; man reikalingas; priklauso mano partijai; yra mano šeimos ar klano narys; gyvename vienoje valstybėje... – tada man artimas. Sąrašas gali būti gana ilgas. Tačiau neartimų sąrašas, esu tikras, daug daug ilgesnis. O juk artimas yra kiekvienas, kurį sutinkame. Jis ar ji yra artimi, nes, kaip ir aš, yra Dievo sukurtas.

– Kaip save išreiškiate? Kam teikiate prioritetą?

– Justinas Marcinkevičius „Mažvyde“ labai gerai pagavo vieną ašinį liuteronišką bruožą – pareiga, pareiga, pareiga... Tas, atrodo, šiais laikais atgyvenęs žodis apibrėžia ir mane. Mano prioritetas yra vykdyti savo pareigas: rūpintis savo asmenine šeima, parapija, bendruomene, kurioje gyvenu. Savo pareigą galime atlikti labai siaurai ją suprasdami arba panaudodami kūrybingumą, mums visiems Dievo duotą. Gal todėl esu įsitraukęs į visokias lietuviškas visuomenines veiklas, aktyviai dalyvauju ne tik parapinėje veikloje. O mano prioritetas visados buvo ir yra žmogus, su kuriuo esu bendrystėje, jo dvasinė ir emocinė gerovė, jo gyvenimo harmonija. Kartu tai reikalauja labai gerai žinoti ir suprasti savo paties ribas ir sugebėjimus.

– Kaip galėtumėte apibrėžti savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą?

– Kažkada mano vidurinysis vaikas bebaigdamas gimnaziją man pareiškė, kad jis sukurs kažką tokio, kas išgelbės žmones nuo juos puolančių ligų, nelaimių. Ir ne po vieną, bet visus iš karto. Geras tikslas, labai geras. Bet – jam priminiau – tokius išradimus pirmiausia naudoja karinė pramonė, kurios vienas iš tikslų yra naikinti žmones. Jis užtikrino mane, kad su jo išradimu taip neatsitiks. Tada jam pasakiau, kad mums neįmanoma išgelbėti visų žmonių iš karto. Bet, jei mes labai sieksime, galime padėti žmonėms jų sunkią valandą.

Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais.

Kodėl tai pasakoju? Gal todėl, kad tai atspindi, kaip aš suprantu šį pasaulį. Mes esame žmogiškoji bendruomenė, kuri sukurta padėti vieni kitiems, rūpintis vieni kitais. Mes turime rūpintis ta aplinka, kurioje gyvename: siaurąja prasme – šeima ir bendruomenė; plačiąja – valstybė ir net planeta. Dievas mus sukūrė suteikdamas visiems kažkokių sugebėjimų ir talentų ne tam, kad išnaudotume juos savo pranašumui įrodyti, bet kad dalytumės vieni su kitais. Nė vienas iš mūsų negali vienas be kito išgyventi. Kad ir ši pandemija – kaip mes ją įveiktume be mokslininkų, tiriančių virusą, be mokslininkų, kuriančių skiepus ir vaistus? Kaip mes ją įveiktume be medicinos darbuotojų pasiaukojamo darbo, ligonių slaugos? Kaip mes sustabdysime jos plitimą ir mutavimą be mūsų visų bendrų kolektyvinių pastangų?.. Šioje situacijoje ir aš, kaip kunigas, kaip poetas, atlieku savo misiją.

– Kur slypi žmogaus stiprybė?

– Man žmogaus stiprybė nesisieja su jo fiziniu stiprumu, su sukurtos technikos galingumu, karine jėga. Mano supratimu, visi tie dalykai yra mūsų silpnumo išraiška. Stiprybė – tai sugebėjimas išlikti, kurti, padėti net priešui, ištiesti pagalbos ranką. Verkti su verkiančiais, šokti su šokančiais... apglėbti kitą rūpesčiu. Stiprybė – norėti suprasti kitaip manantį, užstoti silpnąjį, mylėti artimą kaip save patį, kai supranti, kad artimas – kiekvienas kelyje sutiktasis, ne tik artimo rato žmogus ar bendramintis. O tai jau nežmoniškai sunki užduotis.

– Kas yra keliaujantis žmogus?

– Keliaujantis žmogus yra tas, kuris nestovi vietoje... Labai trumpas atsakymas. Galime keliauti įvairiais būdais. Akivaizdžiausias yra fizinis, kai keliaujame iš taško A į tašką C ar bet kokį kitą geografinį tašką. Nors dažnai būna, kad taip keliaudami mes iš tikrųjų nekeliaujame. Dar galima keliauti psichologiškai, egzistenciškai, dvasiškai ir t.t. Net ligos lovoje prikaustytas žmogus gali keliauti mintimis, svajomis. Ir keistis psichologiškai, morališkai, dvasiškai. Keliaujantis žmogus visados juda, kinta. Jis, paveiktas aplinkybių, patyrimo, kitų žmonių, keičiasi, adaptuojasi, mokosi, bręsta. Keliaujantis žmogus supranta, kad jis atsakingas už savo buvimą. Supranta, kad jis iš dalies priklauso ir nuo kitų.

Žaviuosi Abraomu. Dievas pašaukia Abraomą keliauti į Pažadėtąją žemę ir jis, pasiėmęs šeimą, mantą iškeliauja. Kur einame, Viešpatie? Aš tave nuvesiu...

– Koks santykis su gimtąja kalba kitakalbėje aplinkoje? Kas yra namai?

– Dirbu istoriškai lietuviškoje parapijoje, kuri gyvuoja daugiau nei 110 metų, nors šiais laikais čia reikia vartoti ir anglų kalbą. Aktyviai dalyvauju lietuviškos bendruomenės veikloje. Namuose kalbame lietuviškai. 90 proc. draugų yra lietuviai. Su vaikais, tiek savais, tiek ir su „Spindulėliu“, kalbu lietuviškai. Neužmiršau lietuvių kalbos gramatikos, nors daugiau rašau angliškai nei lietuviškai. Vis dar sapnuoju lietuviškai...

Buvo atėjęs toks periodas mano tarnystėje, kai supratau, kad lietuviškų pamokslų sakinių struktūra pradeda skambėti kaip angliškoji, kai pradėjau pritrūkti lietuviškų žodžių. Įdėjau nemažai pastangų, kad to nebūtų. Kita vertus, mano pamokslų mintys ir žodžiai turi būti nesunkiai suprantami mano parapijiečiams. Taigi turiu priderinti pamokslo žodžius prie žmonių kalbinio lygmens. Taip ir mokome vieni kitus.

Kalba, matyt, yra viena iš namų apibrėžimo dalių. Nes jos aplinkoje aš užaugau ir, iš dalies, susiformavau. Nors man namai daugiau yra būsena nei kas kita. Vieta gali keistis. Kalbinė aplinka pasikeitė. Būstas keitėsi kelis kartus mano gyvenime. Net kai gyvenome seminarijos nuomojamame bute – ir ten buvo namai. Kad būstas taptų namais, svarbu, kas ten vyksta, kas ten gyvena, kaip tie, kurie gyvena, tarpusavyje bendrauja. Namai man yra vieta, erdvė, kurioje aš ilsiuosi, esu saugus, randu supratimą, paramą, myliu ir esu mylimas – be įtampos esu savimi.

– Kokios religijos, filosofijos ir poezijos sąsajos? Bendrumai, panašumai, skirtumai?

– Atsakymas į šį klausimą gali būti labai ilgas. Manau, galima parašyti knygą ar net kelias, o daktaro disertaciją – be jokios abejonės. Žodis „poezija“ yra kilęs iš graikiško „poiesis“, kuris reiškia veiksmą, kurio metu sukuriama kažkas, ko anksčiau nebuvo. Trumpai tariant, poezija, plačiaja prasme, yra tas veiksmas ar egzistavimo būdas, kurį, kaip priemonę naudoja ir religija (gal tikslingiau būtų vartoti terminą „teologija“), ir filosofija. Platonas aprašo „poiesis“ kaip veiksmą, kuriuo mirtingas žmogus siekia išlikti nemirtingas ar bent jau palikti savo neišdildomą pėdsaką po savo mirties.

Teologija (religija) nagrinėja panašius klausimus, bet supranta žmogaus ribotumą ir kviečia į bendrystę su tuo, kuris yra be ribų, – Dievu. Skatina bendrystę su Kūrėju per bendravimą su artimu šio gyvenimo bendrakeleiviu – kitu žmogumi.

Poezija iš esmės taip pat yra kūrimo aktas – naudojant esamą kūrybinę medžiagą – žodžius – kuriama nauja emocinė, jutiminė, simbolinė ir prasminė realybė. Atveriami, idealiai, nauji regos ir prasmių laukai.

Ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas...

– Kada ir kodėl gimsta eilėraščiai? Kaip poetas įrašo save į eilėraštį?

– Patį pirmą eilėraštį parašiau gal kokiais 1981 m. Manau, kad pasirausęs daiktų dėžėse Lietuvoje dar galėčiau jį surasti. Bet paskui daug metų neparašiau nė eilutės. Vėliau pradėjau vieną kitą žodelį užsirašyti. O žodžiai man pradėjo atsiverti, kai mama patyrė pirmą insultą, kai sugrįždavau du tris kartus per metus pabūti su ja nors dešimt dienų ar porą savaičių. Didelė paskata, net, pavadinčiau, rašymo meistriškumo seminaras, tapo mano sumanytas ir su bendraminčiais 2012 m. parengtas koncertas-spektaklis pagal J.Marcinkevičiaus kūrybą „Turbūt ne dėl savęs esu“. Jo įrašą rodė Lietuvos televizija. Rinkdami tekstus, su Darium Polikaičiu išnaršėme visą poeto kūrybinį palikimą. 2014 m. sukviečiau visus paminėti Kristijono Donelaičio – lietuvių tautos poeto, liuteronų kunigo – 300 metų gimimo jubiliejų. Į renginio programą jau įdėjau savo parašytą tai progai eilėraštį.

Mamai iškeliavus pas Viešpatį, tie varteliai, kurie iki to laiko tebebuvo tik praviri, atsivėrė plačiai. Ir 2016 m. rudenį jau turėjau savo rankose pirmąją knygą „Kelionė“, kurios tekstą padėjo suredaguoti Julius Keleras, prie jų nuotraukas priderino Algė Varnaitė, o išleido šviesaus atminimo Andrius Konickis ir „Naujoji Romuva“.

Pasakyčiau, ne poetas save įrašo į eilėraštį. Poetas savimi parašo eilėraštį. Eilėraštis yra to momento poeto atspindys, paveikslas, atvaizdas – jo būsena, jo mintis, jo jausmas... jis pats. Toks pat netobulas, kaip ir poetas; toks pats unikalus, kaip ir jis... toks pats žmogiškas, kaip rašantysis; toks pats dieviškas, kaip ir jo autorius...

Mano eilėraščiai ateina – bent jau didžioji dauguma – kai nutylu, kai sustabdau minties srautą, bėgantį manyje. Pagaunu kaip žuvį vieną du žodžius ar trumpą frazę ir tada nutilęs kantriai išlaukiu, kol visas jis pasirodo ant lapo ar kompiuterio ekrane. Eilėraštį parašyti man užtrunka 5, 10, 15 minučių. Vaizdingai tariant, mano eilėraščiai yra tylos vaikai. Gal todėl jie patys netriukšmingi, kviečia susimąstyti ir pajusti... būti...

– Koks pojūtis, kokios mintys, išleidus knygą?

– Gal panašus į tą, kurį išsakė Mažvydas pirmosios mūsų kalba parašytos knygos pratarmėje – imkit, broliai ir seserys, ir skaitykit...

O juk bažnyčios šiuo laiku būna jei ne perpildytos, tai bent artipilnės. Pamaldos vyksta vos ne kiekvieną dieną. Mūsų maža lietuvių liuteronų parapija, kuri buvo įkurta prieš 110 metų, visados turėdavo dvi pamaldas Didįjį Penktadienį, lietuviško vaikų darželio auklėtiniams ir parapijos mažiesiesiems Kiaušinių rinkimo šventę šeštadienį, ir dvejas pamaldas sekmadienį. Gal ne tiek dėl gausos ateinančių žmonių, kiek dėl skirtingų kalbų. Mes meldžiamės angliškai ir lietuviškai.

Nežiūrint to, kad jau virš trijų metų kiekvieną sekmadienį gyvai transliuoju mūsų pamaldas, šio laikotarpio pamaldų laikymas vien tik virtualiai parapijai įveda visai kitokius bendravimo aspektus, nei man buvo įprasta. Man labai trūksta žmonių. Gyvų žmonių, kurie kartu gieda, meldžiasi, atsako ir paantrina, kai to reikalauja liturgija. Nėra gyvojo bendravimo ryšio. Laikant virtualias pamaldas pradėjau raginti stebėtojus įsijungti – parašyti komentaruose savo atsiliepimus, pastebėjimus, net klausimus. Retai tokių gaunu, nes mes nesame įpratę virtualiai dalyvauti pamaldose. Iš kitos pusės – mes lietuviai esame labai susivaržę ir neįpratę aktyviai „ardyti“ liturginio pamaldų vientisumo.

Tai kaipgi ta mūsų Didžioji savaitė? Kokia ji mums buvo? Kas naujo? Kas neįprasto? Kokias pamokas ji mums pateikė? – Šiuos klausimus užduodu ne tik sau, bet ir jums.

Mano galva, didžiausia mums naujiena yra įgytas supratimas, kad dėl naujų technologijų mes galime komunikuoti, net ir būdami toli vieni nuo kitų. Naudojame komunikacijų priemonės, kurias neretai tradicinės krikščioniškos bažnyčios keikė kaip velnio išmislą. Tiesa, tai yra kitoks bendravimas, nei mes esame įpratę matyti bažnyčioje. Naujosios technologijos komplikuoja mūsų įprastą sakramentinį bendravimą. Bet vis tiktai...

Stovėdamas prie Altoriaus tuščioje bažnyčioje priešais filmuojantį pamaldas telefoną aš akivaizdžiai supratau, kad bažnyčia yra daug didesnė ir gausesnė, nei suoluose sėdintieji parapijiečiai ar svečiai. Bažnyčia negali būti apribota sienomis ar teritorija. Bažnyčia yra visi tikintieji, kurie klausosi Dievo žodžio ir juo tiki.

Lygiai taip pat supratau, kad tauta nėra apibrėžiama – ypač šiais laikais – miesteliu ar kaimu iš kurio esi kilęs, kur esi augęs, ar net dabar gyveni. Šiais laikais sienos, skiriančios vieną valstybę nuo kitos, geriausiu atveju tėra tik porėtos ir pralaidžios membranos. Tūkstantmečių eigoje jos buvo labilios ribos žyminčios įtakos zonas. Su laiku vis „kietėdamos“ ir tampančios kietomis tvoromis skiriančiomis vieną valstybę nuo kitos (gal todėl „kietėjant“ toms riboms, žmonija ir patirdavo vis daugiau tarpusavio karų?). Šiais laikais jos vėl tampa tokiomis, nors ir atžymėtomis, bet efemeriškomis savo pralaidumu. Jos nesulaiko paukščio skrydžio. Jos nesulaiko iš vienos pasaulio vietos į kitą keliaujančio žmogaus. Jos nesulaiko kultūrinių, ekonominių, mokslo mainų. Jos nesulaiko ir viruso plitimo, kad ir kaip stengtumės. Mūsų patiriamos nelaimės turi potencijos tapti skausmo priežastimi ir kitiems. Mūsų džiaugsmai potencialiai gali tapti kitų tautų džiaugsmais... O tauta? Tauta šiais laikais taip pat jau sunkiai gali būti apibrėžta valstybine siena. Net ir piliečio sąvoka. Aš gyvendamas Čikagoje meldžiuosi lietuviškai (žinoma, ir angliškai), mąstau lietuviškai, kalbuosi su draugais ir savo vaikais lietuviškai, dalyvauju lietuviškoje veikloje, rašau poeziją lietuviškai, gyvenu Lietuvos ir JAV realijomis, net sapnuoju lietuviškai. Aš, gyvenantis JAV, esu globalios Lietuvos dalis. Esu dalis Lietuvos, kuris negali būti apibrėžta jokiomis sienomis...

Sugrįžkime į Didžiosios savaitės patyrimą. Nežiūrint įvairiausių pandemijos paplitimo iššauktų drąstiškų pasikeitimų ir net mūsų kadienio gyvenimo apribojimų, pamaldų vedimas tuščioje bažnyčioje mane privertė pamatyti atsiveriančias naujas potencialias galimybes. Galimybes, kurios peržengia įsigaliojusius stereotipus, riboženklius, sienas ir tvoras. Pasimatė, kad kai kurios jos buvo realios. Kai kurios tik įsivaizduojamos. Prisikėlimo šventė tuščioje bažnyčioje dar kartą parodė, kad Dievo stebuklas tęsiasi ir šiandien – mus suteikta galimybė peržengti net save pačius.

Aleliuja!

Lietuvą jis stebi ir myli iš tolo, bet kartkartėmis grįžta į tėvynę. "Lietuvoje daug žmonių, kurie ir liko žmonėmis. Nepaisant ekonominių sunkumų jie sunkiai dirba ir prisiima atsakomybę", – teigia JAV gyvenantis liuteronų kunigas, poetas, trijų vaikų tėvas Valdas Aušra.

– Jūs tik ką iš leidyklos pasiėmėte savo poezijos knygą "Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai". Kodėl ją dedikavote broliui?

– Tai eilėraščių knyga. Pirmoji buvo knyga-disertacija anglų kalba, išleista vokiečių leidykloje 2013 m. Ją dedikavau visoms mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai. Po mamos mirties brolis – svarbiausias žmogus, jaučiu ryšį su juo. Mama kankinosi ilgai – 2011 m. patyrė insultą, gyvenimo kokybė tapo ribota, 2014 m. patyrė antrą insultą ir vegetavo kelis mėnesius. Porą savaičių iki šv.Velykų jau rengėsi išeiti, buvau nusipirkęs iš Čikagos bilietą. Bet ji susitvarkė, leido man parapijoje atšvęsti šv.Velykas ir tyliai, ramiai išėjo po šventės penktadienį.

Knygą parašiau lankydamas mamą. Kai ji sirgo, vykdavau į Lietuvą du tris kartus per metus. Paskutiniai eilėraščiai parašyti jau po jos mirties. Tai ir pasidalijimas savo jausmais, atsivėrimas. Ir kitiems, ne tik broliui.

– Sakėte, kad poezija jums yra terapija. Kodėl? Kasdienybėje nerandate atsipalaidavimo?

– Atsipalaiduoju žvejodamas Viskonsino miškuose, gamindamas maistą, fotografuodamas. Poezija – kitokia terapija. Čia – išsikalbu. Kunigas įprastai klausosi. Pamokslas – kas kita. Neišsakau savo bėdų, sujungiu Dievo žodį, savo ir priešais sėdinčių žmonių patyrimą. Juolab kad prieš mane – skirtingų politinių pažiūrų žmonės, o kalba skirta visiems. Tai nėra asmeninis išsikalbėjimas. Pas psichologą nevaikštau, pas mane patį ateina žmonės kaip pas psichologą. Todėl ši poezija – egzistenciniai klausimai, juos gvildenant yra Dievas.

– Bet Dievas yra visame kame.

– Taip. Ir yra gyvenimo klausimai, kuriuos sprendžiant ir gvildenant dalyvauja Dievas. Mes atskiriame gyvenimą nuo Dievo. Įprastai nueiname sekmadienį į bažnyčią porai valandų, atiduodame duoklę – čia Dievo, čia – mūsų. Ir tarsi gyvename be Dievo. Bet jeigu pripažįstame, kad Jis viską sukūrė, tai turime pripažinti, kad ir toliau dalyvauja savo kūrinių egzistencijoje. Tad gal verta ir Jam skirti daugiau nei porą valandų dėmesio?

– Kas jūs: kunigas, rašytojas, poetas, emigrantas?

– Taip, atsiveria naujos erdvės – dar galiu save pavadinti vyru, tėvu – bet ne tėvu pagal katalikų supratimą, tai yra, ganytoju, o tiesiog trijų vaikų tėvu. Taip pat aš dar ir sūnus. Bet pirmiausia esu žmogus. Augęs ir formuotas Lietuvos sovietmečiu. Dabar gyvenu JAV. Ir mano misija... Ne, ne misija, tai skamba pernelyg reikšmingai. Esu keliaujantis per žemę žmogus.

– Kokiu žvilgsniu ir emocijomis šis keliauninkas mato Lietuvą iš JAV, išvykęs labai įdomiu laiku – 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?

– Labai labai įdomiu laiku. Grįžome 1995 m. pabaigoje, prieš pat Naujuosius. Į visiškai kitokią Lietuvą. Gyvenome kitoje Lietuvoje, po to vėl išvažiavome ir vėl sugrįžtame į kitokią Lietuvą. Negyvenu kasdieniu lietuvišku gyvenimu, bet tai nereiškia, kad nestebiu. Stebiu iš tolo. Ir myliu Lietuvą, kaip skamba dainoje, iš tolo. Neverdu toje sriuboje ir turiu neįkainojamą galimybę matyti Lietuvą iš šalies, per atstumą.

Amerikoje sutinku misionierių, gyvenusių Japonijoje ir kitose Azijos, taip pat Afrikos šalyse. Jie, tai vadinama misionieriaus sindromu, nepritampa gimtoje Amerikoje. Jie iki galo nepritampa ir kitose šalyse, bet grįžę po ilgo gyvenimo ten, jau nepritampa tėvynėje, nors ten gimė, brendo, augo.

Kodėl? Jie turi galimybę atsitraukti ir stebėti kritišku žvilgsniu. Ir aš turiu tokią galimybę: matau tendencijas, kas pasikeitę, kas gero, kas – nelabai.

– Kokia ta lietuviška sriuba, ragaujant retkarčiais, atsitraukus, po šaukštelį? Kokio prieskonio trūksta?

– Sriubą reikia valgyti visą. Žinau, nes pats gaminu. Dažnai antrą dieną, pastovėjusi, sriuba įgauna unikalų, tikrą, sodresnį skonį.

– Tačiau net ir ragaudamas gali pasakyti nuomonę. Trūksta česnako, krapų, petražolių, ciberžolės, kario...

– Virimas yra procesas. Nenoriu lįsti į politiką. Amerikoje ir Lietuvoje tendencijos panašios. Stebiu, kas vyksta Europoje. Nesu dalyvis, neįnešu tiesioginio indėlio, todėl nepadoru būti visažiniu, kritiku. Aš linkęs būti stebėtoju. Tačiau ši sriuba darosi skanesnė.

– Skanesnė? Bet kasmet daugėja depresuojančių, emigruojančių, nusivylusių žmonių, jiems trūksta šviesos.

– Tačiau kada būna tamsiausia?

– Prieš aušrą. Taigi dabar – tamsiausias laikas?!

– Ne. Nors gyvenant vienoje vietoje taip atrodo. Šviesa yra nuolat. Mes matome tik vieną pusę. Jei man blogai – ir aplinkoje matome blogį. Ir kad būtų visiems gerai vienoje šalyje, to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Emigracija? Nesveikumas. Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų. Šaknys – tos pačios:  atsakomybės baimė. Čikagoje, katalikiškoje parapijoje, per Kūčias nėra kur atsisėsti. Pas mane irgi taip būna. Žinau vieną šeimą – ateina metai po metų į mūsų Kūčių pamaldas. Prieš kelerius metus sakau, gal pasirašysite į svečių knygą? Kam – klausia. Bent vardą žinosiu. Kam – vėl klausia. Žmonės ateina pasinaudoti, bet prisiimti atsakomybės nenori. Yra liuteronų, kilusių iš čia, kurie ateina į bažnyčią tik kartą, du per metus. Jiems to užtenka. Ir mūsų bažnyčioje yra žmonių, prisirašiusių prie parapijos, bet ateinančių retai, įmetančių po dešimtinę. Jiems sakau: ar parapijai nuo tų 50 dolerių bus šilčiau? Pinigų įmeta, bet atsakomybės neprisiima.

Mes kartais bėgame ir nenorėdami prisiimti atsakomybės. Žvelgiant iš kitos pusės, ši tendencija – vienas sovietmečio palikimų.

Taip ir Lietuvoje – bėga, bet atsakomybės neprisiima. Arba JAV – jei dirbi paprastą darbą ir gauni didesnį atlyginimą nei Lietuvoje, nereiškia, kad neturi prisiimti atsakomybės už bendruomenę, visuomenę. Nuo sovietmečio mes neįpratę būti atsakingi už savo, kitų veiksmus, už bendruomenę. Mes galime kritikuoti, bet piršto nepajudinsime, norėdami kažką pakeisti.

– O kodėl jūs, kunige, ne Lietuvoje?

– (Juokiasi) Atsakomybę prisiimu ten.

– Aha, ten, kur daug aukštesnis pragyvenimo lygis.

– Nesakau, kad ten blogai. Mane lietuviška parapija ten pakvietė tapti klebonu, nes tuometis išėjo į pensiją. Ten – mano atsakomybė. 1995 m. sugrįžau čia, dirbau bažnyčioje Vilniuje, Klaipėdoje dėsčiau teologiją. Atsakomybės nebijau, todėl, kur mane pašaukia, ten ir būnu. Esu JAV lietuvių bendruomenės religinių reikalų tarybos pirmininkas, prie parapijos atidariau lietuvišką vaikų darželį – dirbu jau keturioliktus metus. Taip pat įkūriau psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją, kur dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Turime nemokamą, visoje JAV veikiančią liniją, vyksta seminarai, konsultacijos, organizavau savitarpio pagalbos grupes, esu Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas. Atsakomybės turiu labai daug.

– Žinau, kad esate didelis Lietuvos patriotas. Ką šviesaus matote Lietuvoje?

– Brolis mane maloniai stebina. Jis ir vidurdienį, ir vakare sveikinasi "Labas rytas". Todėl, kad esu Aušra, sako. O kai aušra – tai rytas.

Ekonomiškai Lietuva tvirtėja, nors vyresnieji skundžiasi. Jaunimas įsitvirtina lengviau, nes jie neturi to sovietinio palikimo. Vyresniems reikia sėslumo, tvirtumo, užtikrintumo. Iš dalies mes visi nemokame gyventi iš malonės, atsiduodami jai. Nes mes nežinome, kas bus rytoj?

Vis dėlto įpratę, ypač vyresni, kad vienoje įstaigoje dirbs tiek ir tiek metų, gaus pensiją ir galės daugmaž pragyventi. Sistema griuvo, valstybė nenori prisiimti atsakomybės už žmonių išlaikymą, praeities šleifas velkasi. Bet tai – mūsų žmonės, tai – moralinė dilema. Tai – ne ekonominiai, bet moraliniai ir etiniai dalykai.

– Didelė dalis emigrantų ir čia gyvenančiųjų turi teisę kritikuoti – kokia moralė, jei Lietuvą valdo korumpuoti viešųjų specialistų išmokyti kalbėti politikai, kurie tampomi už virvučių oligarchų, bankininkų, kur beveik sunaikinta vidurinė klasė, skiriamas dėmesys karybai, bet užmirštama kultūra ir švietimas, kainos auga katastrofiškai, ekonominį vidurkį iškelia savininkų sau pakelti atlyginimai.

– Taip, matau įžūliai lakstančius prabangius automobilius. Atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų didėja. Vidurinė klasė taip vadinama greičiau pagal išsilavinimą, bet ne pagal pajamas. Beje, ir JAV ji smarkiai sumažėjo, nes atlyginimai neauga ir ten. Atsirado gerokai daugiau skurstančių žmonių, bet nežmoniškai praturtėjo tie keli turtingųjų procentai, darbuotojų ir savininkų atlyginimų skirtumas – dešimtys, šimtai, o kai kur net tūkstančiai kartų. 2007–2008 m. ekonominis sunkmetis kilo ne dėl pinigų, bet dėl moralės.

– Kas žmonėms dabar galėtų būti šviesa?

– Lietuvoje daug žmonių, kurie ir liko žmonėmis. Nepaisant ekonominių sunkumų, jie sunkiai dirba ir prisiima atsakomybę. Nereikia šūkių, kritikos, viskas prasideda nuo savęs – keiskimės patys. Čia sutinku labai daug žmonių, kurie, gaudami kuklų atlyginimą, darbą atlieka su meile. Jam tarsi jokio skirtumo: ar tai atliks atmestinai, atžagariomis rankomis ir uždirbs tiek pat, ar su meile ir atsidavimu. Tai ir yra aušra. Ir Lietuvoje tokių žmonių daug. Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs – grožis išgelbės pasaulį. Nežinau, ar grožis. Manau, kad pasaulį išgelbės meilė. Ir nebijokime jos parodyti!

Manau, kad pasaulį išgelbės meilė. Ir nebijokime jos parodyti!

– Gal ne visi mokame mylėti? Gal tik pamilę save tokius, kokie esame – netobuli, išmoksime mylėti ir kitus?

– Melas. Save mes mylime.

– Gal tai ne meilė, o tik mūsų įvaizdis, tai, kas mums patinka savyje? Arba ego, susireikšminimas?

– O kas yra ego? Tai esu aš. Kas yra nuodėmė, kas jos viduryje? – taria angliškai "sin" (nuodėmė). Raidė "i". Ką ji reiškia? Aš (I – angliškai "aš"). Aš esu svarbesnis už bet ką kitą. Dievo įsakymas – mylėk savo artimą, kaip pats save. Turime daug savanaudiškumo, egoizmo ir nesveikos meilės išraiškos. Mes skirstome meilę į meilę tėvynei, kūnišką, brolišką. Bet meilė yra viena. Kaip sako apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, meilė neturi nei pykčio, nei pavydo.

– Grįžkime į praeitį. Kas turėjo įvykti, kad biologas taptų teologu?

– Dvasiniai ieškojimai mane kankino seniai. Esu užaugintas liuteroniškoje šeimoje. Jaunystėje, sovietmečiu, nuo to atitolau. Tačiau mane domino teosofija, budizmas, hinduizmas. Ir pamažu apsukęs ratą sugrįžau. Šiais metais dukrai sukaks 31-eri. Mama sakydavo, kad ją reikia pakrikštyti. Aš atsikalbinėjau, sakiau, man aspirantūra, bet 1987 m., kai dukrai sukako vieni, pakrikštijome. Ir tai, netikėtai man pačiam, buvo tarsi sugrįžimas, prisilietimas prie Bažnyčios. Neieškant idealo, neidealizuojant, bet žvelgiant atviromis akimis.

Kiekviena mūsų religinė išraiška turi pliusų ir minusų, bet liuteroniškoji religinė išraiška atitiko mano pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Pradėjau dalyvauti pamaldose, domėtis Šventuoju Raštu, vesti Biblijos skaitymo grupes Kaune, Vilniuje. Ir rimtai rengtis: Šventąjį Raštą galima skaityti kaip pasauliečiui, bet galima pažinti giliau teologine prasme, domėtis dogmatika, filosofija.

Pradėjęs dėstyti, teologijos studentus Klaipėdoje raginau parašyti pusantro puslapio rašinėlį "Mano Dievas". Kaip tai? Jie stebėjosi, sakė, kad tai – labai asmeniška, intymu. Bet jie studijuoja teologiją, todėl turi žinoti, kas yra jų Dievas. Jei nemokės, nedrįs to pasakyti dėstytojui, tai ką kalbės su žmonėmis?

– Kas kunigui yra meilė moteriai – jūsų žmonai Norai? Tai skiriasi nuo meilės kitiems žmonėms?

– Pernelyg nesiskiria. Taip, yra intymumas. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad taip pat stipriai galiu mylėti ir kitą žmogų. Savo brolį, giminaitį ar vos pažįstamą. Taip, su Nora yra ir erotinė meilės dalis, norėjimas susijungti. Bet iš esmės meilė nesiskiria, skiriasi tik išraiška. Nora yra ir gyvenimo partnerė, vaikų mama – Gabrielei, kaip minėjau, liepos mėnesį sukaks 31-eri, Jokūbui Vėjui – 20, Nojui Jurgiui – 16 metų. Taip, kunigu tapau, kai Gabrielę jau turėjome, susituokiau prieš 32 metus. Jei Nora nebūtų sakiusi, kad tai – mano kelias, vargu ar būčiau ėjęs į kunigus. Klausiau, ar galiu. Ji sutiko.

– Žmona turbūt patenkinta, kad šeimoje gamina valgyti vyras?

– Gamina ir ji, ir aš. Kartais nenoriu gaminti (juokiasi.) Galiu gaminti iš mėsos, žuvies, jūrų gėrybių. Pats sutrinu žoleles, maišau prieskonius. Nepatinka, kai parašyta – prieskoniai žuviai ar kiaulienai. Aš privalau žinoti, ką konkrečiai dedu į patiekalą. Abu nekepame tik pyragų.

– Kunigas, turintis šeimą. Juk tai kažkuria prasme patogu? Ir kunigas, ir žmona, ir vaikai. Nereikia laikytis celibato.

– Nežinau, kas yra patogu. Šeima kartais trukdo. Neseniai kolega iš kito miestelio prisipažino, kad celibatas kartais labai gerai. Tu nesi prisirišęs prie šeimos, neturi didesnės atsakomybės. Bet jei nepažįsti šeimos gyvenimo, ar gerai suprasi parapijiečius, ką jie patiria? Šeima nėra lengvumas, tai – didelė atsakomybė prieš kitą žmogų. Ir ją reikia nešti, išmokti dalytis, derinti poreikius. Tai – kaip politikos menas, prasidedantis šeimoje. Jei nesugebi susitvarkyti čia ar gali susitvarkyti minioje?

– Jūs studentų klausėte apie Dievą. Kas yra jūsų Dievas?

– (Šypsosi). Mylintis Dievas. Trivienis Dievas, kuris veda, apsireiškia per Kristaus kryžių ir Prisikėlimą. Ir kviečia ištiesti puodelį vandens ištroškusiajam, aprengti nuogą. Kiek galiu, kiek sugebu – padedu. Taip stengiuosi ir keliauti. Visi nesame tobuli, esu padaręs ir klaidų. Bet neklysti, jei nieko nedarai. Vienas  mūsų lietuviškų bruožų – reikalavimas viską atlikti tobulai. Tobulai nemokame užsienio kalbos ir nedrįstame kalbėti. Jei kažkas lietuviškai kalba su klaidomis, taisome. Bet kaip išmoksi, jei nebandysi? Iš karto norime rezultato. Ir neretai, abejodami savimi, nieko nedarome. Reikia veikti, klaidos ištaisomos, išskyrus kelias mirtinas.

– Jūs savo klaidas įvardytumėte viešai?

– Kažką netinkamo esu pasakęs spręsdamas problemas. Ech, tuomet ant dūšios nemalonu. Tačiau atgal nesidairau. Įvertinu ir einu į priekį.

– Mokate atsiprašyti?

– Reikia atsiprašyti. Po to uch... – atsidūsta... – kaip palengvėja, tarsi akmuo nukrinta.

– Kokį pamokslą pasakytumėte šiandien Lietuvoje?

– Pamokslui reikėtų Dievo žodžio. Antraip tai būtų mokymas, paskaita, o paskaitų neskaitau. Paraginčiau nebijoti vienas kitam parodyti meilės, gėrio. Nebijoti pasisveikinti, pažiūrėti į akis, vienas kitą išklausyti. Jei neaišku – paklausk! Mes dažnai vienas kito nesuprantame, nes neišklausome, neklausiame.

– Žmonės dažnai blaškosi nerasdami savęs, savo kelio. Kunigystė ir yra jūsų kelias?

– Aš keliauju. O koks kelias atsivers – nežinau. Gal jis bus labai ilgas, o gal baigsis rytoj. Todėl man šiandien svarbu gyventi taip, kad nebūtų gėda.

Diplomuotas liuteronų dvasininkas

2017 m. balandį Valdui Aušra sukaks 55-eri.

Į JAV jis pirmą kartą išvyko 1991 m., nuolat ten gyvena nuo 1998 m.

1994 m. Šilutės liuteronų bažnyčioje ordinuotas kunigo tarnystei.

1995 m. buvo atvykęs į Lietuvą, turėdamas du magistro laipsnius, ir pradėjo dirbti Vilniaus liuteronų bažnyčioje, dėstyti Klaipėdos universiteto Evalgeliškosios teologijos katedroje.

1998 m. grįžo į Čikagą tęsti daktaro studijų, o nuo 2001 m. tapo aštuntuoju Ziono lietuvių bendruomenės parapijos kunigu. Bendruomenę 1910 m. įkūrė buvęs Tauragės liuteronų bažnyčios klebonas Martynas Keturakaitis.