Tačiau net ir sirgdamas V. Pečininas nepamiršo bene pagrindinio užsiėmimo – fotografijos. Nors su savimi, į ligoninę, fotomenininkas negalėjo pasiimti fotoaparato, nuotraukas darė mobiliuoju telefonu ir viliasi, kad pavyks surengti unikalią fotografijos parodą.

„Manau, kad darytos nuotraukos iš ligoninės paveiks nors keletą žmonių ir jie pakeis nuomonę apie koronavirusą, o tai jau turėtų būti laimėjimas. Jau grįžęs iš ligoninės skambinau pažįstamiems ir raginau skiepytis. Suprantu, kad galiu išgirsti įvairių komentarų, nuomonių, kurios bus nelabai draugiškos. Po ligos mane saugo antikūnai, bet, kai reikės, eisiu skiepytis“, – aiškino V. Pečininas ir tikisi, kad bus išgirstas teisingai.

Sportiškas fotomenininkas mano, kad COVID-19 virusu galėjo užsikrėsti treniruotėse su vaikais.

„Pradėjo stipriai skaudėti galvą, pakilo temperatūra. Testas buvo teigiamas. Teko kviesti greitąją medicininę pagalbą ir taip atsidūriau Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikoje. Dabar jau namuose, bet iki šiol jaučiu koronaviruso pasekmes. Treniruotės su vaikais atidėtos, o manęs laukia reabilitacija“, – atviravo fotografijos meistras V. Pečininas ir teigė, kad matyti vaizdai ligoninėje įsirėžė į atmintį – juos pamiršti sunku.

„Per tą laiką, kai gulėjau ligoninėje, išvežė 13 mirusiųjų. Tai tikrai daug per 11 dienų išbūtų ligoninėje. Palata, kurioje gulėjau, yra su langais ir per juos galėjau matyti nemažai ligonių – labai nedaug iš jų buvo sąmoningi ir galėjo kalbėti. Visus ligoninės vaizdus, kuriuos galėjau matyti, fiksavau mobiliuoju telefonu. Planuoju, kad ši fotografijų kolekcija virs paroda ir ją galėsiu pristatyti visuomenei“, – nuoširdžiai kalbėjo V. Pečininas.

Tūkstančio varstų kelias prasideda nuo vieno žingsnio. Fotomenininkas V. Pečininas šį žingsnį žengė 2006-ųjų lapkritį nekūrenamoje Lebeniškių kaimo šventovėje. Tai davė pradžią daugybei fotosesijų Lietuvos ortodoksų šventovėse. Dešimties metų įkvėptos kūrybos ir kruopštaus darbo rezultatas – tūkstančiai nuotraukų. 28 iš jų pristatomos jūsų dėmesiui pagrindinėje sostinės fotografijos galerijoje.

Parodos planą įkvėpė šventovės sandara. Centre – Karališkieji Altoriaus vartai. Juose mes matome Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje galvą – Vilniaus ir Lietuvos metropolitą Inocentą. Jo rankose smilkstantis smilkytuvas – iš žemės dangun kylančių maldų simbolis. Jo dešinėje – diakonas su Evangelija. Kairėje – maldinga Velykų kryžiaus procesija, tarsi mira nešinų moterų, einančių prie Prisikėlusio Kristaus kapo, įvaizdis. Antrojoje salėje – altoriaus slėpiniai, o trečioji, nespalvotoji, kupina metaforų, pasemtų iš mūsų širdžių gelmių.

V. Pečininas įsitikinęs, kad fotoaparato objektyvas – tai pasaulio pažinimo instrumentas. Jis tyrinėja, kas netrivialu, veda kiaurai per uždarus altoriaus vartus į slėpiningą ortodoksijos pasaulį. Paprastiems maldininkams netenka regėti, kas vyksta už jų. Autorius fokusuoja dėmesį į nepastebimus, greitai praeinančius dalykus. Fotonuotrauka sustabdo sprūstančią nuo žvilgsnio akimirką, apreiškia nemãtoma, parodo ortodoksų pamaldų ir kultūros paprastumą bei didybę ir mažame bažnytkaimyje, ir mieste.

Nuotraukose: šventovės, sakramentai, šventės, žmonės, emocijos. Turinys drauge ir statiškas, ir dinamiškas. Jis duoda impulsą apmąstymams. Autorius įamžino gyvus skirtingo amžiaus ir kilmės tikinčiųjų paveikslus, jų ieškojimus ir likimus. Čia ir tyras vaiko žvilgsnis, ir maldingas vienuolių susikaupimas, ir kunigų brolija, gyvųjų ir mirusiųjų kartos. Dėl atspindėtos amžinybės atošvaitos visi veidai – tarsi ikonos. Raukšlių linijomis srovena ne tik gyvenimiška patirtis, bet ir vidinė tikėjimo šviesa. Ta prasme ši paroda apreiškia žiūrovui metafizinę žemės ir dangaus vienybę.

Per amžius religija įkvėpdavo menininkus didiems meno kūriniams. Nūnai sukurta milijonai nuotraukų dvasinėmis temomis. Tad kuo dabartinė paroda unikali? Šios fotonuotraukos verčia mąstyti, kontempliuoti, ieškoti, tobulėti, įsijausti, tapti geresnius, mylėti. Jos įtraukia žiūrovus į savo vidinę erdvę, daro juos užfiksuotų vaizdų dalyviais. Kūrinių herojai ima gyventi savo gyvenimą. Jei tai įvyksta, vadinasi pavyko ištrūkti iš priežastinių ryšių pasaulio ir prisiliesti prie to, kas amžina. Paliksime žiūrovų teismui spręsti, kaip tai pavyko V. Pečininui jo „Stačiatikių tikėjimo portrete“.

Apie autorių:

Gimė 1959 05 08 Panevėžyje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1999, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005. Nuo 2004 Lietuvos spaudos fotografų klubo narys, nuo 2008 Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1980 baigė Lietuvos Valstybinį kūno kultūros institutą, Pedagoginį fakultetą. 1980–1998 tarnavo Lietuvos VRM ir policijos sistemoje. Dabar sporto treneris.

Surengė per 30 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje bei dalyvavo daugiau nei 45 grupinėse parodose.

Svarbiausi darbai: Esmės laikinumas (1999 – 2007), Nostalgija siaurukui (1999 – 2004), Baletas (2000 – 2006), Gyvybės harmonija (2001 – 2002), Alsuojanti Afrika (2002 – 2007), Teatro užkulisiai (2004 – 2005), Šventasis kelias (2005), Stačiatikių tikėjimo portretas (2006 – 2016), Florencijos dviračiai (2010), Saukų šeimos portretas (2011), Trolių sielos ir sapnai (2013 – 2015).

V. Pečininas yra keturis kartus “Auksinio kadro” laureatas konkurse Lietuvos spaudos fotografija (2005, 2007, 2012, 2014). 2007 metais išleido albumą “Prasiveržimas”.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFMS) pirmadienį Vilniaus rotušėje pažymėjo besibaigiančius metus. Pristatė šių metų sajungos veiklą bei pagerbė aktyviausiai pastaraisiais metais dirbusius menininkus ir meno kritikus.

Renginio metu pristatyti net trys dar spaustuvės dažais kvepiantys leidiniai: dukart per metus išleidžiamas žurnalas „Fotografija“, kasmetinis LFMS metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ bei solidus albumas „Fotografai – nacionalinės premijos laureatai“. Vilniaus rotušėje taip pat iki gruodžio 31 d. veikia leidinius pristatanti paroda.

Vakaro metu Lietuvos fotomenininkų sąjunga apdovanojo ir suteikė garbės nario vardus Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno katedros vedėjui Alvydui Lukiui bei tarptautinio fotografijos konkurso „Gyvos žemės mintys“ organizatoriui Jonui Strazdauskui.

Sąjungos premija ir auksinis ženklelis atiteko Panevėžio fotografijos galerijos vadovei ir fotografei Marijai Šileikaitei-Čičirkienei už ilgametį fotografijos populiarinimą ir aktyvų dalyvavimą parodose. 90-metį mininčiam fotografijos meistrui Vaclovui Straukui premija įteikta dar lapkričio mėnesį.

Antrą kartą LFMS pagerbė ir apie fotografiją rašančius meno kritikus. Skirmanto Valiulio premiją skirta menotyrininkei Agnei Narušytei įteikė jos mecenato UAB „Eika“ vadovas Robertas Dargis.

Premija paskirta už reikšmingus ir profesionalius fotografijos istorijos tyrinėjimus ir publikacijas, kritikos darbus, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje. A.Narušytė šiais metais sudarė ir pirmąjį žurnalo „Fotografija“ numerį.

Šiemet pirmą kartą renginio rėmėjo UAB „Alita“ įsteigtu prizu „Metų kūrinys“ apdovanotas menininkas Gytis Skudžinskas. Šis apdovanojimas jam atiteko už 2013 metai sukurta seriją darbų „Albumas“.

Fotomenininkų sąjungos partneris Foto ProCentras savo prizais pagerbė net penkis fotomenininkus: Donatą Stankevičių, Dmitrijų Matvėjeva, Saulių Žiūrą, Valentiną Pečininą ir Gytį Skudžinską.