Neseniai filmas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – Baku dokumentinių filmų festivalyje buvo pripažintas vienu geriausių dokumentinių pilno metro filmų, o dėl puikaus operatoriaus darbo pakviestas į „Camerimage“ festivalį Lenkijoje. Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie juostoje nusifilmavusios herojės – dabar jau buvusi policijos pareigūnė Gintarė Meškienė ir psichologė Valija Šap – pasakoja apie savo kasdienybę kovojant su savižudybėmis, apie tai, kaip sekėsi filmuotis kine ir koks buvo jausmas žiūrėti į savo kino salėje. Valija Šap taip pat dalinasi patarimais, kaip atpažinti apie savižudybę galvojantį žmogų ir jam padėti.

– Kaip reagavote į pasiūlymą filmuotis dokumentiniame filme?

Valija: 2016 metais kolega psichologas Paulius Skruibis pasakė, kad į jį kreipėsi kino prodiuseris Lukas Trimonis, norintis kurti filmą apie savižudybių problemą Lietuvoje. Paulius patarė kurti apie Kupiškį. Paklausė manęs ar sutikčiau. Tą pasiūlymą priėmiau nerimtai, dar pasakiau juokaudama, kad taip, būtinai, vaidinti filme man nieko nereiškia. Pasijuokėm ir užmiršau, bet visai greitai sulaukiau skambučio ir prasidėjo filmavimai.

Kartais jaučiu kaltę prieš režisierius. Jie visada labai empatiškai ir geranoriškai viską derindavo. Nors ir viską iš anksto konkrečiai aptardavome, nebuvo nė karto, kad viskas vyktų pagal planą. Tarkim, jie atvyksta į mano kabinetą, pradeda filmuoti, ir aš gaunu skambutį, kad nusižudė žmogus. Tada visi suprantam, kad filmas nebėra prioritetas. Ar kita kokia sudėtinga situacija. Jie labai kantriai sėdėdavo, laukdavo, kol susitvarkysim. Kartais ir pusdienį taip prarasdavom, kartais ir visą dieną.

K. Polubinskos nuotr.

Virginija ir Maxi gebėjo visą laiką būti labai taktiškai ir tolerantiški, jie niekad nenurodinėjo, ką turime daryti. Nebent, tarkim, atvažiuoti dar kartą, jei kokia mašina filmuojant pasipainioja, jei nespėdavo nusifilmuoti tam tikrų epizodų ar panašiai. Taigi mes dažnai išvis pamiršdavom, kad yra kameros ir mikrofonai. Būdavo ir juokingų situacijų dėl to.

Gintarė: Kai man pasakė, kad filmuos filmą, visai nesureagavau. Buvo toks etapas, kad dažnai atvažiuodavo žurnalistai iš Lietuvos ir kitų šalių, kurie imdavo interviu, filmuodavo, nufotografuodavo. Kamerų niekada nebijojome, Kupiškio televizija dažnai mus filmuodavo. Maniau, atvažiuos porą kadrų padarys, pasėdėsim, pakalbėsim ir tiek juos ir tematysim. O iš tikrųjų atvažiavo tąkart, tada po mėnesio ir po to jau periodiškai. Net svarsčiau – kiek čia tas filmas tęsis ir filmavimo metų skaičių pamečiau. Bet iš esmės į filmavimo procesą nebuvo kada gilintis, nes buvo daugybė darbų, reikalų, leki, bėgi, visada pirmoje vietoje – pagalbos laukiantis žmogus. Apie tai niekad daug negalvojau, filmas tiesiog ėjo šalia mano gyvenimo, mano darbo kasdienybės. Manau, tas natūralumas ir matomas filme.

– Kupiškio rajone įgyvendinta savižudybių prevencijos programa – jau beveik legenda, daug kam pateikiama kaip sėkmės pavyzdys. O kaip viskas prasidėjo? Kodėl Jūs asmeniškai nutarėte prisidėti prie šios iniciatyvos?

Valija: 2014 metų pavasarį tuometinis Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis manęs paprašė suburti darbo grupę, kad savivaldybės lygmeniu spręstume savižudybių problemą. Ji Kupiškio rajone buvo ypatingai skaudi ne vienerius metus. Jei 2014 metais Europoje buvo 15 savižudybės atvejų 100 tūkst. gyventojų, tai Lietuvoje – apie 30 atvejų, o Kupiškyje – apie 60.

Tada nebuvo (deja, jos vis dar nėra) nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos, aiškaus veiksmų plano, tad meras pats ėmėsi iniciatyvos, o aš sutikau vadovauti darbo grupei, nes maniau, kad turiu progą padėti žmonėms, kurie gyvena mano rajone. Iš tiesų įsivaizdavau, kad subursime darbo grupę, apsitarsime kaip padėti tiems kenčiantiems žmonėms ir per keletą mėnesių mūsų darbas bus padarytas. Deja, tai buvo kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis procesas...

Pažinojau daug žmonių Kupiškyje – įstaigų vadovų ir specialistų, todėl atrodė paprasta visus suburti. Prisijungė ir ekspertai suicidologai iš Vilniaus universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, taip pat verslininkai, žurnalistai, kitų įvairių sričių specialistai. Visi dirbome visuomeniniais pagrindais.

Filmo „Būsiu su tavim“ stop kadras

Sulaukėme palaikymo iš Kupiškio policijos, kuri kaip žinia, nepavaldi savivaldai. Tai mums davė tikrai daug įkvėpimo ir drąsos.

Manau, kad mūsų darbo grupė buvo viena visų laikų stipriausia specialistų komanda. Nuvažiuodavom į kokį renginį pristatyti šią iniciatyvą, ir kiekvieną kartą prie mūsų prieidavo žmonės, sakydami – priimkit mus pas save, pasakykit, ką mums daryti.

Gintarė: Atsimenu, kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos viršininkas Gintautas Misiūnas dalyvavo viename renginyje, kuriame psichologė Valija Šap pasakė Kupiškio žmonėms, kad reikia visiems susitelkti ir pradėti daryti kažką konkretaus dėl savižudybių skaičiaus mažinimo Kupiškio krašte, nes situacija yra labai bloga. Kitą dieną mano tuometinis viršininkas pasikvietė mane ir pasakė, kad reikia susirasti renginyje kalbėjusią psichologę ir pasakyti, kad Kupiškio policija prisijungia ir eis kartu šiuo keliu. Viršininko paklausiau: „O ką mums reiks daryti?“ Jis teatsakė: „Dar nežinau, bet pasakyk jai, kad Kupiškio policija jungiasi kartu“.

Štai tokia pradžia ta ir buvo – nežinojom, kaip ir ką darysime, bet žinojome, kad prisidėsime taip kaip tik galėsime. Nebuvo nieko, kas galėtų mums parodyti pirštu ir pasakyti: štai čia yra konkrečios taisyklės, vadovaukitės jomis. Mes turėjome patys visi kartu jas kurti, atrasti, braukyti, koreguoti, iš naujo galvoti, surasti trūkumus, tobulinti ir vėl dirbti.

– Ar Jūs dviese jau dirbote kartu kaip komanda ar pora atsirado dėl kino?

Gintarė: Specialiai kinui niekas nebuvo suporuota. Mes su Valija tiesiog dažnai taip spręsdavome problemas. Kartu, greitai, maksimaliai. Pavyzdžiui, susiskambiname, ji sako, kad yra problema, nežinia, kaip elgtis, ką daryti, kaip išspręsti, kokius savanorius ar organizacijas pasitelkti problemos sprendimui. „Kaip tai ką darom? Pasiimam kavos iš degalinės, sėdam ir važiuojam!“ Taip dažniausiai ir būdavo. Savižudybių prevencija nebuvo tik veikla darbo valandomis – ir vakare, ir naktį, ir poilsio dienomis, atostogų metu, susiskambindavome, tardavomės, ieškodavome sprendimų variantų su tiesiogiai įvykyje buvusiais kolegomis pareigūnais, bendraudavome ir kalbėdavomės su kolegomis apie įvykusias situacijas kaip ką galima patobulinti algoritme iš policijos pusės arba kodėl tam tikri algoritmo žingsniai tiesiog nesuveikia kaip norėtume. Jei reikdavo – važiuodavom ir su Valija. Daug mąstyti nebūdavo laiko. Vietoje reikia žiūrėti, ką žmogus kalba ir kokių institucijų pagalbos reikia čia ir dabar.

Filmo „Būsiu su tavim“ stop kadras

– Valija, filme matome ir Jūsų susirašinėjimą su rizikoje esančiais asmenimis, skambučių ištraukas. Ar dažnai sulaukėte tokių skambučių naktį? Tai juk tarsi nuolatinis budėjimas.

Valija: Penkerius metus Kupiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvau paskirta Reagavimo į savižudybių grėsmę koordinatore ir penkerius metus nebuvau išjungusi telefono. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad žmonės be galo jautrūs ir empatiški. Jei žmogus skambina devintą ar dešimtą valandą vakaro, visada atsiprašo, korektiškai bendrauja, nereikalauja. Bet žinučių tikrai būdavo ir vėlai vakare. Atsakinėdavau čia ir dabar. Tie naktiniai susirašinėjimai filme yra tikri. Nors asmuo filme rodomose žinutėse yra visiškai neatpažįstamas, vis tiek yra gautas jo sutikimas naudoti susirašinėjimą.

Kaip tada atrodė mano gyvenime? Jei koks gimtadienis, šventė ir būtinai – Kūčių diena, Kalėdos, Nauji metai, tai tikrai kas nors ima ir paskambina. Jau renkasi pas mane svečiai, ir gaunu žinutę, kad dingo moteris, palikusi atsisveikino raštelį. Suprantama, kad jau nebeini švęsti, o sprendi situaciją čia ir dabar. Arba Joninių vakaras – kreipėsi mano buvusi mokinė, kuri suprato, kad reikia reaguoti, nes gavo draugo žinutę, kad jis nusižudys. Galėčiau galvoti – o prie ko čia aš, tai juk kitas rajonas, kiti specialistai. Bet ji pati išsigandusi, jai pačiai reikia pagalbos, todėl turiu imtis sprendimų.

– Kas Jums visiems padėjo šiame sudėtingame procese, ko pačios išmokote?

Gintarė: Visada buvau komunikabili ir labai jautri žmonių nelaimėms, man buvo svarbu pagalbą suteikti maksimaliai, kad iš darbo grįžusi namo galėčiau ramiai užmigti, žinodama, kad padariau tikrai viską, ką tik galėjau padedant žmonėms.

Daugybę kartu pasiteisinusi taisyklė, kad stiprus tarpusavio bendradarbiavimas su institucijomis, organizacijomis, bendruomenėmis, savanoriais yra didžiulė jėga. Tiesą sakant, Kupiškyje aš nesu susidūrusi su organizacija, kuri būtų atsisakiusi bendradarbiauti su policija. Keista? Ne, nes mano nuomone, Kupiškio kraštas yra labai vieningas: nuo žmonių iki organizacijų bendradarbiavimo. Kuo didesnė tarpinstitucinė ir savanorių komanda – tuo galingiau ir efektyviau galima pasiekti kokybiškų rezultatą. Stiprybė yra vieningume ir tikėjimas savanorystės prasme.

Valija: Didžiulį darbą padarė ir žiniasklaida. Rašė daug ir pozityviai. Ne tik Kupiškio žiniasklaida, kuri išties labai prisidėjo prie mūsų iniciatyvos, bet ir nacionalinė, o vėliau ir užsienio. Stiprų impulsą davė ir prezidentės Dalios Grybauskaitės kampanija „Už saugią Lietuvą“. Taip mūsų savižudybių prevencija tapo viena iš kampanijos iniciatyvų. Dėmesys atsirado dar kai nebuvo jokių rezultatų, jau 2015 m. sulaukdavome kreipimųsi iš kitų savivaldybių, kvietė susitikti, papasakoti apie mūsų veiklą.

Man didžiausią džiaugsmą kelia tai, kad tuo patikėjo Kupiškio visuomenė. Čia seniūnai ir seniūnijų specialistai padarė didžiulį darbą, psichologai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, švietimo specialistai, medikai, šeimos gydytojai, ambulatorijų gydytojai, vietinė spauda ir televizija. Viename nuošaliame kaimo namelyje kalbėjau su senuku, paklausiau ar jis žinotų kam skambinti, jei būtų bėda, žmogus atsidarė stalčiuką, ten buvo „Kupiškėnų minčių“ iškarpa, kurioje – mūsų numeriai. „Laikraštis rašė, aš pasidėjau, jei reikėtų“, – sakė jis. Panašių atvejų buvo ir daugiau.

Filmo „Būsiu su tavim“ stop kadras

– Kaip aplinkiniai gali prisidėti prie savižudybių sumažinimo, kaip atpažinti apie savižudybę galvojantį žmogų?

Valija: Mokslas aiškiai sako: kenčiantis žmogus pats pagalbos kreipiasi retai. Jis linkęs užsisklęsti, nes nebetiki savimi ir nebepasitiki kitais. Tad jei Kupiškyje ar kitame mieste tik įsteigsime papildomus psichologų bei psichiatrų etatus ir lauksime, kad tie žmonės ateitų, pagalbos sistema neveiks. Sistema veiks, kai specialistas (socialinis darbuotojas, šeimos gydytojas, mokytojas) kalbėdamasis su žmogumi gebės atpažinti savižudybės grėsmės ženklus, mokės paklausti ir pasikalbėjęs nukreipti pagalbai. Tai viena dalis, o antra – kai kalbasi kaimynai, giminaičiai, šeimos nariai. Jie irgi gali išgirsti ir pastebėti ženklus.

Yra trys žingsniai: pastebėk, atpažink ir pasikalbėk. Pastebėk pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, kalboje, elgesyje, bendravime. Jei žmogus nebėra toks, koks buvo, yra liūdnesnis, laikosi nuošaliau, yra tylesnis, uždaras arba atvirkščiai – tampa labai agresyvus, impulsyvus, piktas, jei pradeda kalbėti apie nuolatinį nuovargį, gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis – išsilaisvinimas iš sunkumų. Jei žmogus sako, kad jam viskas atsibodo, nieko nebenori, niekada geriau nebus, jeigu ima rizikingai elgtis, daugiau vartoti alkoholio – tai jau yra ženklai. Pasakykite jam, kad pastebėjote pokyčius, paklauskite, kaip jis jaučiasi.

Natūralu, kad žmogus iškart gali neatsiverti. Savižudybės procese žmogus jau nebepasitiki, kad kas nors jam gali padėti ar kad jis pats gali padėti sau. Jei žmogus vengia kalbėti ir sako „koks tau skirtumas“, „o kodėl aš turiu sakyti“, „o kas nuo to pasikeis“ – turime duoti aiškią žinią, kad mums neramu, mes būsime šalia, kartu ieškosime pagalbos.

Nedarykite visko už tą žmogų, nes esantys savižudybės grėsmėje išgyvena labai stiprų bejėgiškumo jausmą, tikslas yra jį mažinti, o ne stiprinti. Todėl jei viską už jį darome – tai tas bejėgiškumas tik stiprės. Todėl auksinis žodis yra „pasitarkime“. Kartu ieškome pagalbos, ir prasideda veiksmas. Žmogus įgauna tam tikrą viltį, be to, atranda žmogų, kuris nekritikuoja jo už mintis ir nesmerkia, nemoralizuoja, o sako, kad normalu, jog kartais būna sunku, kad žmogus palūžta, tai nereiškia, kad tu silpnas. Tai reiškia, kad tu esi žmogus ir tau reikia pagalbos.

– Koks jausmas apėmė pamačius visą sumontuotą filmą didžiajame ekrane?

Gintarė: Pirmiausia žiūrėdavome būsimo filmo ištraukas. Sunku būdavo vertinti, nes žiūri į save iš šalies. Per pačius filmavimus esi susikoncentravęs į darbus, į rezultatą, važiuoji pas žmones, sprendi jų problemas ir nufilmuoto rezultato nematai. O paskui atsiunčia tam tikro laikotarpio filmavimų medžiagą – pamatydavau viską iš šalies, sėdėdavau ir ašarodavau. Jautrių momentų buvo. Daugybė detalių, vaizdų liko už kadro... Kai atsimeni, kaip įeidavai į žmogaus namus, kuriuose absoliuti tamsa – ir tiesiogine, ir netiesiogine žodžio reikšme, kai žinai, kad sėdėjai prie to stalo ir kalbinai žmogų, kuris taip atvirai ir pasitikėdamas tavimi pasakojo apie nenorą gyventi – jautrios ir brangios mano, kaip buvusios policijos pareigūnės, darbo akimirkos.

Filmo „Būsiu su tavim“ stop kadras

Labai sužavėjo ir jautriai palietė operatoriaus Maximilien užfiksuoti vaizdai – skalbiniai, besiplaksiantys vėjyje, vienkiemiuose mirtina tyla ir sustingusios akimirkos, apgaubtos rūku. Kai viskas buvo sudėta į visumą (pirmiausiai turėjome individualią peržiūrą su režisieriais) buvo ir graudu, ir juokinga. Filmas pilnas emocinių kalnelių – graudiniesi, juokiesi, įtemptai lauki ir vėl graudiniesi, ir vėl juokiesi... Valija visada tvirtai laikydavosi, aš – ir paašarodavau. Ji visada juokaudavo, kad kai jau psichologai pradės verkti, tada bus tikrai blogai.

Kai žiūrėjau kino teatre – jau nebesigraudinau. Įspūdį sudarė vaizdai dideliame ekrane ir garso efektai. Smagu pajusti filmą kartu su salėje esančiais žmonėmis ir jų emocijomis. Kartais iki kvatojimo balsu, o kartais iki momentinio salėje esančių žmonių sustingimo ir graudulio.

– Tikriausiai jau teko girdėti atsiliepimų po filmo. Kokie jie?

Gintarė: Gaunu žinučių iš buvusių kolegų ir iš nepažįstamų žmonių. Tie, kurie mane pažįsta, sako: „Filme esi tokia, kokia ir buvai dirbdama policijoje, nieko nevaidini“. Vieno susitikimo metu po filmo manęs paklausė: „Tai kas jūs esate iš tikrųjų: aktorė ar policininkė?“ Šyptelėjau – nei aktorė nei šiuo metu policininkė, nes šių metų pradžioje, dėl ligos palikau tarnybą policijoje kaip policijos pareigūnė.

O šiaip kiekvienas atranda kažką sau, žinomo, matyto, girdėto, pažįstamo. Viena moteris su ašaromis akyse pasakojo, kad jos artimasis rašė lygiai tokias pačias žinutes, kokios rodomos filme, kitą žmogų sujaudino rodomos vienišo žmogaus gyvenimo sąlygos. Iš buvusių kolegų sulaukiau palaikymo žodžių, man jų nuomonė ir palaikymas labai svarbūs. Juk visur policijos pareigūnai lanko atokius vienkiemius, vienišus garbaus amžiaus žmones ir bendrauja su jais, pastebi esamas problemas ir prisideda prie jų išsprendimo. Bet visgi dažniausiai pasikartoja atsiliepimas apie filme rodytus sumuštinius, kad jų gaminimas sukelia alkio bangą ir norą skubiai tokių pat pasigaminti. Juokinga, bet ne vieną kartą jau apie tai girdėjau. Manau kiekvienas žmogus filme atranda kažką sau. Visada kartojau, kad einant su nuoširdumu ir atvira širdim labai daug gali pasiekt. Tikiuosi, kad tą nuoširdumą žmonės filme jaučia.

Valija: Sulaukiau daug atsiliepimų iš įvairių miestų. Žmonės rašo, kad filmas juos sujaudino, daugelis prisipažįsta, kad verkė. Žmonės, susiduriantys su psichologiniais sunkumais, teigė, kad filmas atsirado pačiu laiku, kai jiems sunku, kad jis įkvepia. Motyvacijos jis suteikia ir specialistams, dirbti, nepasiduoti, siekti savo išsikeltų tikslų, nors kartais tai būna ir sunku. Tikrai labai daug pozityvių atsiliepimų. Žiūrovai filmo „Būsiu su tavim“ laukia įvairiuose miestuose.

Filmas „Būsiu su tavim“ lapkričio 16 d. bus rodomas Ukmergės kultūros centre, lapkričio 16, 17 d. – Vilniuje „Skalvijoje“, o lapkričio 16, 18 – Vilniuje „Kino Deli“. Nuo lapkričio 25 d. bus prieinamas internetinėse namų kino platformose visoje Lietuvoje.

„Žinote, būsiu atvira: ne kartą girdėjau, jog daug žmonių laukia donoro ir jų gyvybė priklauso tik nuo to, ar artimiausiu metu bus paaukotas jiems tinkamas organas. Nebijau mirties temos, su šypsena priimu žmonių svarstymus, kad jeigu turėsi donoro kortelę, tau dar gyvam esant ligoninėje medikai nutrauks gydymą, kad organus galėtų paimti donorystei. Dabar klausiu savęs, kodėl pati dar neturiu donoro kortelės? Tiesiog neprisiruošiau to padaryti. Todėl po šio interviu pirmasis mano darbas, kurį atliksiu – užpildysiu sutikimą donorystei. Pasikalbėjau apie tai su artimaisiais, jie visiškai pozityviai priėmė šį mano sprendimą. Esu už donorystę ir kiekvieną žmogų skatinu jai pritarti. Mirtis gali padovanoti gyvybę. Kaip paprasta ir kartu – ypatinga“, – sako V. Šap.

– Ar Lietuvoje keičiasi mirties kultūra?

Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė.

– Mirties tema mums vis dar kelia daug sunkių, negatyvių jausmų: baimę, nerimą, bejėgiškumą, pyktį. Žmogus linkęs vengti tokių jausmų, o tai reiškia – ir temų, kurios gali kelti sunkių išgyvenimų. Visuomenė dar galvoja, kad mirties tema gali būti aktuali tik senyvo amžiaus ar sunkiai sergantiems žmonėms, tačiau mirties baimė, noras kalbėti apie ją gali būti aktualu ir vaikams, ir jauniems žmonėms.

Mums vis atrodo, kad nekalbėdami apie mirtį apsaugome kitą, tačiau iš tiesų nekalbėjimo priežastis yra mūsų pačių baimė. Baimė būti šalia kenčiančiojo, baimė kalbėti apie išsiskyrimą. Todėl, kai tik išgirstame bent užuominą apie mirtį, kuo greičiau stengiamės šios temos atsikratyti sakydami: „Ką čia šneki, tu pasveiksi, viskas bus gerai“; „Kaip tau gali kilti tokios mintys, tu jaunas ir stiprus“ ir pan. Ypatingai sunku tėvams, kurių vaikai sunkiai serga ir ima klausinėti apie mirtį. Tėvai, tarsi norėdami vaiką apsaugoti, nekalba, nors specialistai aiškiai sako, kad pokalbis apie mirtį tokioje situacijoje vaikui ne pakenks, o, atvirkščiai, padės.

Mes apie mirtį beveik nieko nežinome, tačiau vienas dalykas visiškai aiškus: vos tik užgimė gyvybė – šalia jos yra mirtis. Tai neišvengiama. Tai nuo mūsų nepriklausoma. Nekalbėdami tikrai neapsisaugome nuo mirties, jos neatitoliname. Nekalbėdami netenkame galimybės suprasti, kaip jaučiasi tas, kuriam ši tema svarbi, netenkame galimybės padėti šalia esančiajam emociškai geriau jaustis. Kalbėjimas mažina baimę, psichologinį skausmą, vienišumą.

– Ar tai, koks yra visuomenės požiūris į mirtį, gali turėti įtakos požiūriui į organų donorystę?

– Tikrai gali. Dažnai mes neleidžiame artimiesiems kalbėti net apie tai, kaip jie norėtų būti palaidoti, tad suprantama, kad organų donorystės tema taip pat gali būti gąsdinanti.

– Organų donorystės ir transplantacijos procesas, kol mokslas neišrado alternatyvos, neįmanomas be donorų organų. Tai – procesas, kai vieno žmogaus mirtis pratęsia kito, ir net ne vieno, žmogaus gyvenimą. Ar šiuo atveju apie mirtį būtų galima kalbėti kaip apie galimybę, o ne kaip apie nesėkmę?

Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę, tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam.

– Mirties nėra nei sėkmė, nei nesėkmė – tai tiesiog baigtinumas, kuris yra neišvengiamas. Kai vengiame mirties temos, jos bijome, natūralu, kad ir mirtį priimti sunku. Žodį „mirtis“ keičiame į „išėjimas“, per Vėlines kalbame apie kapų lankymą ir tvarkymą, bet ne apie gyvenimo trapumą ir pasirengimą susitikti su mirtimi – savo ar artimojo.

– Mirusiųjų artimiesiems, į kuriuos dėl donorystės kreipiasi medikai, sunku priimti patį mirties faktą. Kodėl? Gal dėl mirties fakto neigimo „prisideda“ gedėjimo stadijos? Juk išgyvendamas artimojo netektį, žmogus išgyvena kelis etapus: šoką, neigimą, pyktį ir pan. O dėl organų donorystės ir kalbamasi tuomet, kai žmogus išgyvena mirties neigimo stadiją...

– Kai susiduriame su stipriai traumuojančiu įvykiu – o susidūrimas su mirtimi ir yra vienas iš tokių įvykių – kiekvienas jaučiamės skirtingai. Šių jausmų neįmanoma palyginti, neįmanoma išmatuoti skausmo stiprumo, nes matome tik išorinį žmogaus reagavimą. Mirties akivaizdoje vieni gali atrodyti visiškai palaužti, kiti, atvirkščiai, ramūs ir susitelkę, tačiau netekus artimojo skauda kiekvienam ir tas skausmas sukelia norą neigti tai, kas įvyko. Neigimas – laikina gynybos priemonė, kurią vėliau keičia susitaikymas. Tokiu metu tikrai nėra lengva priimti sprendimą dėl donorystės. Jei žmonės kalbėtųsi apie mirtį iki šio momento, artimiesiems būtų lengviau kalbėti ir apie donorystę, ir apie savo jausmus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Visuomenei dar sunku suprasti, kad smegenų mirtis, po kurios įmanoma organų donorystė iš mirusio žmogaus, ir yra žemiškojo kelio pabaiga. Konstatavus smegenų mirtį, žmogaus atgaivinti nebeįmanoma. Medicininių paaiškinimų, kad reanimacijos skyriuje tokio žmogaus organų gyvybinė funkcija palaikoma dirbtinai – kad tuos organus dar būtų galima paimti ir transplantuoti – artimiesiems dažnai nepakanka. Ar tokiu atveju tiktų žodžiai, kad mirtis – prasminga, kad padės išgelbėti kitas gyvybes?

– Psichologo, kuris apie mirtį gali kalbėti be baimės ir nerimo, susitikimas su artimaisiais iš esmės sudarytų galimybę atsiverti, kalbėti apie savo baimes, mintis ir jausmus. Išsakyti jausmai palengvina kančią, leidžia įvardinti sau, ko aš bijau, apie ką yra ta baimė, kas man yra šis išsiskyrimas. Tik kalbėdami apie mirtį kaip apie neišvengiamybę, galime suprasti, kad tai ne tik netektis, bet ir naujas patyrimas, galimybė pačiam bręsti. Jei žmogus, gyvas būdamas, buvo išreiškęs pritarimą donorystei, jam mirus artimiesiems apsispręsti lengviau. Jei tokio pritarimo žmogus nebuvo išsakęs, jei artimieji jo valios dėl donorystės nežino, sprendimas – sutikti su donorystės galimybe ar nesutikti – susijęs su jo artimaisiais.

– Ar mūsų tautos mentalitetas lemia, kad kalbėti apie mirtį – vis dar tabu? Kodėl taip yra ir kaip tai keisti? Ar įmanoma pakeisti?

– Galime ir turėtume keisti vyraujančias nuostatas, kurios ne padeda, o kenkia. Kaip tai padaryti? Mokytis. Pirmiausia – klausimą „Ar kalbėti apie mirtį?“ turime keisti klausimu „Kaip kalbėti apie mirtį? Dar visai neseniai buvo populiari nuostata, jog kenčiančio žmogaus paklausti apie savižudybę yra labai blogai, nes toks klausimas gali paskatinti jį nusižudyti. Dabar vis rečiau girdimas šis mitas, kuris daugybę metų ne padėjo, o trukdė spręsti savižudybių problemą. Visuomenės švietimas, įgytos žinios padarė stiprų proveržį šioje srityje. Analogiškai ir su mirties tema: baimė su artimuoju kalbėti apie mirtį yra baimė apie mus. Galime šią baimę mažinti, turime mokytis ją atpažinti, įveikti, kalbėti.

– Apie mirtį lengviau ir paprasčiau kalba seni žmonės – jie net suplanuoja savo laidotuves, pasiruošia įkapes, išsako artimiesiems pageidavimus. Jaunesni žmonės šios temos vengia. Ar yra prasmė vengti to, kas neišvengiama?

Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau.

– Sakyčiau, seni žmonės dažniau duoda ženklą, jog nori kalbėti apie mirtį, tačiau labai retai randa, kas su jais apie tai kalbėtųsi – dėl jau minėtos baimės. Vaikų, jaunų žmonių nekalbėjimas yra pasekmė: kai aš keletą kartų su skirtingais žmonėmis bandau kalbėti apie mirtį, o jie mane stabdo ir neigia šį mano poreikį, aš tiesiog nustoju apie tai kalbėti ir lieku vienas su savo mintimis. Jei žmogus nustoja kalbėti šia tema, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nustoja galvoti.

– Ar galima teigti, kad nepripažinti mirties – norma visuomenėje, kurioje įtvirtintas jaunystės, grožio, sveikos gyvensenos kultas? Tarsi sukuriama iliuzija apie nemirtingumą, mėginama įteigti, kad jauni, gražūs ir sveiki būsime amžinai.

– Mirties temos neigimas neturi jokio ryšio su mirtimi. Ji ateis. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, mirsime. Artimojo mirtis – ne tik skausmas, bet ir priminimas apie gyvenimo laikinumą, leidžiantis susimąstyti: „Kaip aš gyvenu? Kas yra mano gyvenimo prioritetai? Ką aš gavau ir ką daviau?“

– Ar įmanoma „prisijaukinti mirtį“, kad lemtingą akimirką būtų lengviau ją pripažinti? Ar galima sakyti, kad mirties faktą lengviau priima tikintys žmonės?

– Norėdamas prisijaukinti, turi veikti, o ne laukti. Tikintieji maldose nuolat primena sau apie laikiną buvimą šioje žemėje. Jei jie tai įsisąmonina, o ne tik kartoja maldą, priimti mirtį jiems turėtų būti lengviau.

– Kokiais žodžiais būtų galima kreiptis į tuos, kurie nesiryžta pritarti organų donorystei po savo mirties, į tuos, kurie nesutinka donorystei padovanoti mirusių artimųjų organų?

– Donorystę galėtų skatinti sėkmės istorijos, jų reikia pasakoti kuo daugiau – kaip vieno žmogaus ar jo artimųjų sąmoningas sprendimas išgelbėjo gyvybę keletui žmonių. Reikia skatinti susimąstyti, kad aš, mano brangiausi žmonės taip pat yra pažeidžiami: o kas, jeigu bet kuriuo momentu gyvybė bus priklausoma ne tik nuo medicininės pažangos, bet ir nuo kito žmogaus sprendimo palaikyti donorystę?