„Kas yra 148 įmonės, lyginti su, kiek žinau, 12 tūkst. Lietuvos įmonių. Yra mažiau nei 1 proc. arba 1 proc. ne vienadienių, ne smulkių, o tokių normalių įmonių. Vien LPK vidutinių ir stambių įmonių yra apie 4 tūkst. Kalbant apie 1 proc. tokių, aišku, kad tai nepuošia“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė V. Janulevičius.

Jis sakė šioje situacijoje matąs „negražų tęstinumą.“

„Politiškai patrauklu kalbėti „ant verslo“, nes tęsiama sena politika, tada yra labai paprasta skirstyti kitų pinigus. Vieni blogi, jie tegul tyli ir moka, o kiti yra geri, kurie skirsto ir dalija. Čia matome negražų tęstinumą. Reikėtų išskirti, kas, kur, kodėl, patikrinti ir įsitikinti. Aišku, kad tai nepuošia, bet reikia įsigilinti į visas detales ir tuo labiau neviešinti tų įmonių, kurios net nepasinaudojo parama“, – akcentavo LPK prezidentas.

Pasak jo, dalis paviešintų įmonių negavo jokios paramos.

„Piktnaudžiavimas informacija kelia rūpesčių. Kaip raganų medžioklė“, – sakė V. Janulevičius.

Pasak V. Janulevičiaus, įmonių pavadinimai turėtų būti skelbiami tik įsitikinus informacija.

„Jeigu yra įsitikinimas, kad būtent taip buvo, kad tie automobiliai buvo prabangūs, o ne dešimties metų senumo „Lexus“, kaip dažnai būna, už 4 ar 6 tūkst. eurų, jeigu tai yra konkretus dalykas, naujas automobilis, gavo paramą, žmonės dar prastovose ir po paramos gavimo įsigijo automobilį, manau, kad tai nėra labai gražu ir solidaru su visais žmonėmis. Bet jeigu (skelbiama – ELTA) įsigilinant ir įsitikinant, o ne skelbiant tuos sąrašus ir kalbant bendrystėmis, kas yra šiandien nepagarba verslui, kuris moka mokesčius“, – sakė V. Janulevičius.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas ketvirtadienį sakė, kad, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2020–2021 metais 148 įmonės, gavusios mokesčių mokėtojų subsidiją, skirtą nukentėjusiems nuo pandemijos, įsigijo prabangių automobilių, kurių kiekvieno vertė viršijo 50 tūkst. eurų. Iš jų 32 įmonės pirko naujus „Bentley“, „Maserati“, „Porsche“, „Lamborghini“, „Rolls Royce“ automobilius. 

Prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad reikėtų pagalvoti, kaip įstatymais užkardyti tokį elgesį, tuo metu finansų ministrė Gintarė Skaistė sakė, kad siūlys Mokesčių ekspertų darbo grupei nustatyti 25 tūkst. eurų ar panašią sumą siekiančią maksimalią automobilio vertės ribą, kurią būtų galima nurašyti į įmonės sąnaudas.

Subsidijos buvo mokamos, kad įmonės išsaugotų darbo vietas. Šiemet joms numatyta kur kas mažiau – 180 mln. eurų.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras sako, kad subsidijos grįžusiems iš prastovų darbuotojams buvo viena brangiausių paramos priemonių ir šiemet nepratęsta.

„Ji buvo gerokai brangesnė, ko gero, pati brangiausia iš to, ką per pirmą karantiną suteikėme. (...) Planuose jos atnaujinti nėra. Bent jau tokia apimtimi, kokia buvo, tikrai ne. Ar galėtų būti kitokia priemonė darbo vietų išsaugojimui? Žiūrėsime“, – Seimo Audito komitete trečiadienį teigė Vytautas Šilinskas.

Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė sakė, jog ši parama už 2020 metus bus baigta mokėti sausį. 

Ji buvo gerokai brangesnė, ko gero, pati brangiausia iš to, ką per pirmą karantiną suteikėme.

„Ši subsidija bus mokama iki sausio pabaigos, nes atsiskaitymai vyksta už gruodį, prognozuojame, kad suma gali išaugti iki 630 mln. eurų“, – komiteto posėdyje sakė tarnybos vadovė.  

Anot jos, 27,5 tūkst. darbdavių subsidijų prašė 260,2 tūkst. grįžusių iš prastovų darbuotojų. Tuo metu 25,1 tūkst. šalies įmonių į prastovas buvo išleidusios 231,7 tūkst. darbuotojų. 

Seimo nariai aiškinosi, kodėl nesutampa į prastovas išleistų ir iš jų grįžusių darbuotojų skaičius – skirtumas apie 30 tūkst.

„Logikos klaustukų iškyla, kai matome, jog prastovos laikotarpiu subsidijas gavusių įmonių skaičius yra mažesnis negu poprastovines įmokas gavusių įmonių, nes kaip gali pretenduoti į poprastovines įmokas įmonė, jeigu ji nesifiksavo subsidijų gavimui prastovos laikotarpiui?“, – klausė konservatorius Jurgis Razma.

I. Balnanosienė informavo, kad subsidijas galėjo gauti ne tik prastovas skelbusios įmonės, bet ir tos, kurios į prastovas darbuotojų neišleido, tačiau buvo įtrauktos į nukentėjusių bendrovių sąrašą bei pripažintos vykdančios žaliąsias ekonomines veiklas.

„Tada nebūtinai turėjo būti darbuotojus išleidusios į prastovas“, – aiškino tarnybos vadovė.

Tai kaip vadinti subsidijas poprastovinėmis, jeigu įmonės nebuvo išleidusios darbuotojų į prastovas?

„Tai kaip vadinti subsidijas poprastovinėmis, jeigu įmonės nebuvo išleidusios darbuotojų į prastovas?“ – replikavo J. Razma.  

Pasak I. Balnanosienės, daugiausia subsidijų už prastovas pernai gavo prekybos, apdirbamosios pramonės, apgyvendinimo, maitinimo, transporto, turizmo sektoriuose dirbantys žmonės.

Sausio pradžioje ji sakė, kad per sausį ir vasarį už prastovas numatoma išmokėti apie 100 mln. eurų, o šiemet biudžete tam numatyta 180 mln. eurų.  

Į prastovas per pirmąjį karantiną išleistiems darbuotojams subsidijos siekė 90 proc. darbo užmokesčio (vyresnio amžiaus – 100 proc.), bet ne daugiau nei minimali alga (MMA, 607 eurai) arba 70 proc. atlyginimo, bet ne daugiau nei 1,5 MMA (910,5 euro).

Pernai birželio viduryje atšaukus karantiną, darbdaviams subsidijos mokėtos iki metų pabaigos: pirmus du mėnesius valstybė dengė prastovoje esančio darbuotojo algos dalį, jei ji neviršija MMA (437 eurų į rankas), vėliau du mėnesius – 50 proc., o dar du paskutinius mėnesius – 30 proc.  

Nuo šių metų subsidijų tvarka pakeista – darbdaviams kompensuojama visa (100 proc.) į prastovą išleisto darbuotojo alga, bet ne daugiau kaip pusantros MMA (963 eurai), tačiau pinigai bus mokami per visą karantiną ir mėnesį po jo. 

Siekiant išvengti piktnaudžiavimų – atlyginimų kėlimo siekiant gauti didesnes subsidijas ar priimtus naujus darbuotojus iškart išleisti į prastovas – apskaičiuojant subsidiją atsižvelgiama į žmonių darbo užmokestį, gautą iki karantino.

Radikalai nepatenkinti

Kaip pastebi portalas "The Local", Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partija "Nacionalinis Frontas" ir kairiojo sparno žurnalistas Edwy Plenelis, buvęs laikraščio "Le Monde" redaktorius, sutaria retu klausimu. Viena tokių išimčių – milžiniškos pinigų sumos, kartais viršijančios milijardą eurų, kurias Prancūzijos vyriausybė kasmet skiria šalies laikraščiams ir žurnalams.

Tiek Nacionalinis frontas (NF), tiek E.Plenelis tvirtai pasisako prieš šias subsidijas, ir abu yra rengę kampanijas joms nutraukti. NF vertina Prancūzijos žiniasklaidą kaip didžia dalimi priklausančią politinei kairei ir nepagrįstai pasisakančią prieš visus jo nuveiktus darbus, net patį jo egzistavimą. Marine Le Pen vadovaujama partija tokias kasmetes subsidijas vadina įrodymu, kad žiniasklaida ir vyriausybė yra paprasčiausiai du skirtingi tos pačios elitinės institucijos, kuriai labiau rūpi praturtėti, nei ištiesti pagalbos ranką eiliniam piliečiui, fasadai.

Kita vertus, E.Plenelis tikina, kad jeigu tokie laikraščiai, kaip "Le Monde" ir "Le Figaro" kasmet sau į kišenes susikrauna dešimtis milijonų eurų valstybės lėšų, labai tikėtina, kad jie bus mažiau linkę atlikti savo darbą ir pranešti apie vyriausybės daromas klaidas. Jis įrodinėja, kad Prancūzijos laikraščiams ir žurnalams trūksta nepriklausomybės – juk jie ir taip priklauso įtakingiems veikėjams, tokiems kaip ginklų pramonės magnatas Serge'as Dassault, (laikraštis "Le Figaro"), telekomunikacijų magnatui Patrickui Drahi ("Libération", "L‘express") ar telekomunikacijų grupės "Iliad" įkūrėjas Xavier Niel ("Le Monde" bendradarbis).

Skiriami milijardai

E.Plenelis išdidžiai pateikia savo interneto, tik prenumeratoriams prieinamą naujienų puslapį (kuriam tuoj sukaks 10 metų) kaip įrodymą, kad nepriklausoma žiniasklaida gali išgyventi ir net klestėti be jokios reklamos ir sėdėjimo kokio nors magnato kišenėje. Jis nestokoja paniekos tam faktui, kad beveik kiekvienas Prancūzijos laikraštis ar žurnalas, apie kurį esate girdėję (o apie daugelį tikriausiai net nesate), savo snukį laiko giliai sukišęs į vyriausybės subsidijų lovį.

"Tai vadinama klientelizmu. Didžioji dalis šių leidinių, priimančių subsidijas, yra kompromituoti", – susitikime su žurnalistais iš Paryžiaus angloamerikietiškos spaudos asociacijos neseniai sakė E.Plenelis. Per pirmus kelerius veiklos metus jo "Mediapart" yra gavusi mažiau nei 200 tūkst. eurų.

Kritikos balsų pasigirdo ir iš Prancūzijos vyriausybės audito institucijos. 2013 m. auditoriai viešai suabejojo, ar 2009–2011 m. spaudai skirtų 5 mlrd. eurų subsidijų buvo panaudota efektyviai, ar vis dėlto vertė redaktorius palaikyti priklausomybės kultūrą.

Lieka nepriklausomi

Finansinės paramos spaudai šaknys siekia Prancūzijos revoliucijos laiką. Metams bėgant buvo įvykdyta nemažai tokio subsidijavimo reformų, tačiau oficialus jo tikslas visada liko tas pats: skatinti demokratiją, stengtis palaikyti diversifikuotą žiniasklaidą, kuri galėtų pateikti skirtingus požiūrius į viešai diskutuojamas problemas.

Tai buvo itin svarbu po Antrojo pasaulinio karo, kai daugelis laikraščių arba žlugo, arba buvo sutepti bendradarbiavimu su Prancūziją okupavusiais naciais.

Ko gero, nestebina tai, kad Prancūzijos žiniasklaidoje beveik išvis nediskutuojama apie tai, ar šios subsidijos yra teigiamas dalykas, o apie jas kasmet parašoma itin nedaug.

Antai "Le Monde" redaktorius Jérome'as Fenoglio kategoriškai atmeta kaltinimus, kad priimdami subsidijas iš vyriausybės laikraščiai save kompromituoja, kaip šmeižtą.

"Šios subsidijos buvo sukurtos tam, kad laikraščiai galėtų būti savarankiški, mažiau priklausomi nuo ekonominio nepastovumo", – portalui "The Local" sakė J.Fenoglio. – Nėra visiškai jokios rizikos mums tapti paklusniems vyriausybei. Tai akivaizdu iš kiekvieną dieną mūsų publikuojamų straipsnių, kurie kritiškai vertina dabartinę ir ankstesnes vyriausybes."

Centro kairiųjų politines pažiūras palaikančio dienraščio, kuriame dirba 450 žurnalistų, redaktorius atmeta ir NF dažnai pateikiamą argumentą, esą vyriausybė švaisto pinigus laikraščiams, kurių savininkai – milijardieriai. Anot J.Fenoglio, subsidijos nenusėda savininkų kišenėse – jos padeda modernizuoti laikraščius arba padengti bent dalį su jų leidyba susijusių išlaidų.

Parama platinimui ir AFP

Prancūzija, net vadovaujama savo naujojo liberalių pažiūrų prezidento Emmanuelio Macrono, atrodo, pasiryžusi tęsti dosnių subsidijų teikimą šalies žurnalams ir laikraščiams.

Kultūros ir komunikacijos ministerijos duomenimis, 2013 m. buvo išdalyti 725 mln. eurų, 2014 m. – 613 mln., o 2015 m. subsidijų suma viršijo 594 mln. eurų.

Prancūziškasis modelis atkeliauja ir į Didžiąją Britaniją.

2015 m. ministerija nustojo į savo ataskaitas įtraukti sumas, kurias ji sumoka nacionalinei pašto tarnybai už leidinių siuntimą, argumentuodama sprendimą tuo, kad tie pinigai nebuvo tiesioginės subsidijos.

Kritikai teigia, kad tokia nauja taktika sukuria iliuziją, jog subsidijos žiniasklaidai yra mažesnės, nei yra iš tikrųjų. Valdininkai teigė, kad suma, sumokėta "La Poste" 2015 m., siekė 132,5 mln. eurų.

Valstybės paramą gauna ir nacionalinė naujienų agentūra AFP, kurios vadovą patvirtina iš Prancūzijos spaudos, vyriausybės ir pačios agentūros atstovų sudaryta taryba. 1,5 tūkst. AFP žurnalistų redakcinę nepriklausomybę užtikrina šalies parlamento priimtas teisės aktas.

Modelį perims ir britai?

Palyginkime: vienintelė valstybinė pagalba, kurios sulaukia Didžiosios Britanijos spauda, – nulinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas (Prancūzijos žiniasklaida tenkinasi itin mau PVM tarifu, siekiančiu 2,1 proc.).

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje rašytinė spauda nesulaukia jokių tiesioginių subsidijų iš valstybės. Vis dėlto dienraščio "The Guardian" žiniasklaidos apžvalgininkas, buvęs dienraščio "Daily Mirror" redaktorius Roy Greenslade'as, pranašauja, kad vieną dieną ir Didžiosios Britanijos vyriausybei teks palaikyti spaudą.

"Didžiojoje Britanijoje mūsų didžiausia vieša transliavimo tarnyba BBC finansuojama per valstybės kontroliuojamą licencijų mokesčių sistemą. Tačiau nesiliaujantys BBC ir vyriausybių nesutarimai rodo, kad valstybė nekontroliuoja BBC turinio", – mano jis.

"Provincijų, vietos laikraščiai Didžiojoje Britanijoje nebegali sau leisti išsamiai pranešti naujienų ir dabar naudojasi BBC finansuojamais žurnalistais, kurie atlieka gyvybiškai svarbų darbą. Taigi mes esame jau vos per plauką nuo susitaikymo su tuo, kad valstybė, t.y. visuomenė, mokesčių mokėtojai, subsidijuos žurnalistiką. Kitaip tariant, prancūziškasis modelis atkeliauja ir į Didžiąją Britaniją", – mano R.Greenslade'as.

Parengta pagal užsienio spaudą.