Spektaklio centre – motinos ir dviejų su ja gyvenančių sūnų santykių istorija, persmelkta subtiliu humoru ir absurdo elementais. Vieną dieną vyriausiąjį sūnų nusprendžia palikti žmona Adelė. Motina greitai sumoja, kad sūnui dabar pat būtina surasti kitą. Netrukus potencialiai tinkama kandidatė atvyksta į jų namus pristatyti savo gerųjų savybių.  Kadangi namuose gyvenimas vyksta griežtai pagal motinos planą, vyriausiasis sūnus neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su motinos pasiūlymu. Naujoji žmona greitai tampa šeimos dalimi ir viskas grįžta į senas vėžes, tačiau kartu veriasi ir tamsiosios šeimos paslaptys...

Eglė Švedkauskaitė. M. Mireckaitės nuotr. 

Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotumėme meilės jausmą; pridengti meilės vardu reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė.

Pjesės autorė įtaigiai kuria nejaukų ir absurdišką keistos šeimos paveikslą, kuriame perteikiamas bergždžias bandymas vaizduoti normalumą. Visi veikėjai kreipiasi vienas į kitą „jūs“, kalba ramiai, lyg nesuvokdami, kad kalbai, o tuo labiau reakcijoms būdingos atitinkamos emocijos. Nors pjesėje viskas įvyksta per vieną dieną, veikėjai elgiasi taip, lyg istorija vyktų ne vieną ir ne du mėnesius. „Patina“ vaizduoja situaciją, kai šeima kaip modelis dar išlikusi, bet vidiniai santykiai primena santykius įmonėje –  perki-parduodi, tikiesi naudos, žmonės sueina tik tam, kad gimtų vaikai. Tarsi iš inercijos dar laikomasi idėjos, kad vaikai įprasmina tėvų gyvenimą ar užtikrina giminės pratęsimą, bet pjesėje tai tik teorinio lygmens idėja – iš tikrųjų tarp motinos ir sūnų neegzistuoja meile grįstas ryšys. „Patinoje“ rodoma visiškai suirusi šeima, o tiksliau – tuščias kiautas, paveikslas ant sienos. Dėl to režisierė spektaklio žanrą įvardina kaip „vienos šeimos paveikslą“ –  paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

S. Jankausko nuotr. 

Subtilia minimalistine maniera sukurtas spektaklis pasižymi ypatinga estetika ir vaidybos stiliumi. Spektaklio veiksmas vyksta nuasmenintame kambaryje, kur dominuojantis vienodas pilkas koloritas primena architektūrinį renderį.  Spektaklio scenografė  Ona Juciūtė  sukūrė vientisą, išbaigtą, savyje priešpriešų neturintį scenovaizdį, kur interjero anonimiškumas padeda kelti klausimus apie visuomenėje nusistovėjusius tarpusavio santykių konstruktus. „Vizualinė nuoroda į natūralizmo judėjimą teatre kalba apie aplinkybes, kurių negalime kontroliuoti – tai  socialinė aplinka, klasė, lytis –  bei šių aplinkybių vaidmenį mūsų kasdienybei – jausmams, santykiams, pasaulėžiūrai bei kuriamai tikrovei“,- teigė scenografė.

Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo rūbu.

Jaunos dramaturgės V. Rimkaitės kūryba šiuolaikinių lietuviškų pjesių kontekste išsiskiria savitu kalbos stiliumi, intelektualiu, daugiaplaniu turiniu bei subtiliu, rafinuotu humoru.  Pjesė „Patina“ 2018 m. Niurnbergo valstybinio teatro organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ užėmė trečiąją vietą, tų pačių metų birželį Niurnbergo valstybiniame teatre įvyko pjesės skaitymai (rež. Markus Hoppe). Pjesės idėjiniu atspirties tašku tapo vieno įžvalgiausių nūdienos mąstytojų Zygmunt Bauman išsakyta mintis, jog „žmonių solidarumas yra pirmoji vartotojų rinkos triumfo auka“. Pasak autoriaus, socialumo įgūdžių nykimą skatina dominuojanti vartotojiško gyvenimo būdo įkvėpta tendencija laikyti kitus žmones vartojimo objektais ir vertinti juos pagal tai, kokį jie malonumą teiks „pinigų vertos prekės“ požiūriu, o tai reiškia, kad kiekvieną žmogų lengva pakeisti, kaip kad lengva pakeisti nusibodusį daiktą. Pjese siekiama svarstyti – kokios yra tokių santykių ribos? Kiek toli galime eiti, ieškodami maksimalios naudos sau?

E. Švedkauskaitės režisuota V. Rimkaitės pjesė „Patina“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pastatyta pirmą kartą. Pjesėje absurdo efektas pasiekiamas ypatingu būdu: jis sukuriamas laikantis vienos pagrindinės taisyklės – iš vaizduojamo šeimos pasaulio, žmonių bendravimo yra „iškirpta“ tai, kas susiję su meilės jausmu – atidumas, rūpestis, empatija, užuojauta, atjauta.

„Įsivaizduokime, kad iš visos loginės gyvenimo grandinės išimame meilės elementą, ir pamatysime, kad žmonių santykiai tampa grynai dalykiški. Tuomet savo namuose bendrautume kaip parduotuvėje, įstaigoje ar verslo susitikime. Paprastai  tuokiamės, nes mylim, o jei nėra meilės –  tiesiog sudarom sandėrį. Pjesėje „amputuota“ meilė, bet kiti jausmai – pavydas, kerštas, konkurencija, noras dominuoti –  išlieka.  Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotumėme meilės jausmą. Man atrodo, kad apie meilę mūsų visuomenėje dar nemokame tinkamai kalbėti, bet ir gyventi be jos negalime“, - įsitikinusi režisierė.

S. Jankausko nuotr. 

Spektaklio kūrėjai be galo taikliai pataiko į tai, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija. Pasak E. Švedkauskaitės,  šiandien jauni žmonės labiau siekia ne sukurti šeimą, o įprasminti save: „Visa dabartinė kultūra, socialinės medijos yra skirtos individo savireprezentacijai – leidžiama būti tuo, kuo esi, daryti tai, ką pats nori daryti. Esame drąsinami bet kokia kaina siekti savo tikslų ir gauti tai, ko trokštame. Turime didžiulę pasirinkimo laisvę. Visuomenė labai priartėjo prie „amerikietiškos svajonės“ išsipildymo, tačiau esame labai nelaimingi. Dėl to ir kyla radikalūs judėjimai už tradicinę šeimą, ilgimasi uždaros bendruomenės saugumo.  Iš to ir gimsta šeimos maršai, suverenai, grįžimas prie neva tradicinių vertybių  politikoje. Ši kryptis pavojinga, tačiau žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, toks pokyčio momentas yra labai įdomus. Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo rūbu. Kasdienybėje negalime sau leisti taip preparuoti santykių su tėvais ir mylimaisiais, tačiau teatro scenoje tai gali virsti tikslia analize, kaip pridengti meilės vardu reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė. Šio spektaklio tikslas nėra tyrinėti formą ar technines teatro galimybes – tai atidus ir smulkmeniškas žvilgsnis į santykius, žmonių mąstymo, įpročių ir baimių tyrinėjimas“.

A. Žvinys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra baigęs aktoriaus bakalauro ir meno vadybos magistro studijas. Nuo 2005 m. buvo Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius, sukūrė per 30 įvairaus pobūdžio vaidmenų, dėstė aktorinį meistriškumą Šiaulių universitete, vadovavo įvairiems teatro projektams. 2012–2015 m. A. Žvinys yra buvęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro Meno tarybos pirmininku, įvairiais metais – šio teatro Meno tarybos nariu.

Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui A. Žvinys vadovauja nuo 2016 metų. Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Vakaras buvo sugadintas

Klaipėdos dramos teatre antradienio vakarą buvo rodomas svečių iš Šiaulių spektaklis "Duonkepi žmona".

Praėjus maždaug pusvalandžiui nuo jo pradžios suveikė priešgaisrinė signalizacija. Žiūrovams teko palikti salę – pradėta evakuacija.

"Suveikus signalizacijai, žmonės iš pradžių sustingo. Jų buvo pilna salė. Vėliau visi stojosi ir ėjo lauk. Paėmiau mamą už rankos ir išėjome", – pasakojo klaipėdietė Lina Zubauskaitė.

Pasak žiūrovės, niekas nepaaiškino, kas nutiko. Nebuvo aišku, ar spektaklis toliau vyks. Tad ji su mama patraukė namo.

"Nieko kito neliko daryti. Gyvenu senamiestyje, už Biržos tilto. Kol ėjome su mama namo, girdėjome tebekaukiančią signalizaciją", – tvirtino moteris.

Klaipėdietė pasakojo, kad kitą dieną pradėjo domėtis, kas nutiko teatre. Moteris norėjo atgauti ir pinigus už bilietą, kurių vienas kainavo aštuonis eurus, nes spektaklio taip ir nepamatė.

"Vakaras ir nuotaika buvo sugadinti. Todėl noriu atgauti pinigus ir sulaukti paaiškinimų, kas nutiko. Bet net kitą dieną niekas neatviravo, kodėl įsijungė signalizacija, nors skambinau ir į kasas, ir teatro administracijai. Tik prasitarė, kad kažkas paspaudė kažkokį mygtuką. Dėl bilietų grąžinimo nurodė kreiptis į Šiaulių dramos teatrą. Taip ir padariau", – tvirtino moteris.

Paspaudė ne tą mygtuką

Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys tvirtino žinantis apie įvykusį incidentą.

"Žmonės, kurie neliko ir nematė spektaklio, turi teisę susigrąžinti pinigus. Dėl to reikia kreiptis į Šiaulių dramos teatrą. Jei taip būtų nutikę per mūsų renginį, tikrai grąžintume", – pabrėžė vadovas.

Pasak T.Juočio, viskas aišku, kodėl suveikė priešgaisrinė signalizacija ir kas dėl to kaltas. Tai užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros.

"Gaisro gesinimo mygtuką netyčia paspaudė viena Šiaulių dramos teatro darbuotoja. Matyt, moteris supainiojo šį mygtuką su durų atidarymo. Dėl to ir suveikė priešgaisrinė signalizacija. Kas ji, tikrai neatskleisiu. Tai mūsų ir Šiaulių dramos teatro reikalas", – komentavo direktorius.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad gaisro gesinimo mygtukas skiriasi nuo durų atidarymo. Jis yra raudonas, pažymėtas specialiais ženklais, specialioje stiklinėje dėžutėje.

Norint jį paspausti, reikia atidaryti dangtelį. Be to, jį reikia spausti gana stipriai.

"Sunku įsivaizduoti, kaip galima supainioti mygtukus, bet gyvenime visko pasitaiko", – teigė direktorius.

Grėsė milžiniški nuotoliai

T.Juočys džiaugėsi, kad incidentas baigėsi dar gana  laimingai. Po minutės nuo priešgaisrinės signalizacijos aliarmo turėjo pasipilti vanduo.

Galėjo būti užpiltos ne tik patalpos, baldai, bet ir brangi įranga. Po tokio incidento veikiausiai nemažą jos dalį būtų reikėję išmesti.

"Dėl bet kada galinčio pasipilti vandens buvo didžiausia įtampa. Mūsų budėtojas tinkamai reagavo į situaciją. Patikrino visas zonas, ar nėra gaisro ir padarė viską, kad netekėtų vanduo", – teigė direktorius.

Vadovas tvirtino, kad, nuspaudus gaisro pavojaus mygtuką, sistemą suvaldyti sudėtinga. Pavojaus negalima atšaukti, priešingai nei suveikus karščio ar dūmų davikliams.

"Sistema yra protinga. Ji mato, kad žmogus pats nori gesinti gaisrą – pats paspaudė mygtuką. Tokiu atveju komandos jau negalima atšaukti. Budėtojas 40 minučių vargo, kas dvi minutes suvedinėjo tam tikrus atšaukimo kodus, kad nebūtų užlietas teatras, kol atvažiavo sistemą aptarnaujanti įmonė ir visą sistemą sureguliavo", – tvirtino direktorius.

T.Juočys taip pat pabrėžė, kad Klaipėdos dramos teatro priešgaisrinė sistema yra tvarkinga.

Pastarąjį kartą ji buvo patikrinta praėjusią savaitę. Sistema kartą per mėnesį išbandoma, ar gerai veikia. Rezultatai fiksuojami žurnale.

Nepažiūrėjo apie 40 žmonų

Šiaulių dramos teatro vyriausioji administratorė Regina Šileikienė tvirtino, kad žmonėms, kurie dėl signalizacijos nematė spektaklio, bus grąžinti pinigai.

"Žiūrovai tikrai teisūs. Stengsimės, kad jiems būtų grąžinti pinigai", – komentavo vyriausioji administratorė.

R.Šileikienė pirmiausia spektaklio nemačiusių žiūrovų, kurie nori atgauti pinigus, prašė kreiptis į ją. Vėliau jie turėtų kreiptis į bilietų platintoją. Jis ir grąžins pinigus.

"Dar reikia viską susidėlioti, kaip viskas vyks, kokiu pagrindu platintojas turi grąžinti pinigus. Nėra labai paprasta. Paduoti grynųjų juk negali", – teigė vyriausioji administratorė.

R.Šileikienė spėjo, kad spektaklio iki galo nematė apie 20–40 žmonių.

"Daug žiūrovų liko ir, paaiškėjus, kad pavojus netikras, grįžo atgal. Apsidairius pasirodė, kad žmonių buvo nemažai, bet galiu pasakyti tik iš pažiūros. Dar net nežinau, kiek bilietų į spektaklį buvo parduota. Vis dėlto buvo įtampa. Svetima vieta, neaišku, kas vyksta, ką daryti", – pasakojo vyriausioji administratorė.

Spektaklį toliau žiūrėję žiūrovai pasakojo, kad renginio metu dar kelis kartus kauktelėjo priešgaisrinė signalizacija. Tuomet visi krūptelėdavo, bet spektaklis tęsėsi.

Pasigedo instrukcijų

R.Šileikienė nekomentavo incidento aplinkybių: "Apie techninius dalykus nieko negaliu pasakyti. Mes čia svečiai. Nesuprantame, kas įvyko. Į tokią situaciją patekome tik Klaipėdoje."

Anot vyriausiosios administratorės, dar reikės išsiaiškinti, ar tikrai pavojaus mygtuką nuspaudė Šiaulių dramos teatro darbuotojas.

"Kodėl sako, kad kažkas iš mūsų? Gal svetimi žmonės nuspaudė? Peržiūrėsime vaizdo medžiagą. Dabar nieko negaliu komentuoti, nes nemačiau ir nežinau, kas buvo", – dėstė Šiaulių dramos teatro darbuotoja.

R.Šileikienė tvirtino nusivylusi, kad žiūrovams nebuvo pranešta apie netikrą pavojų iš karto. Kad trūko informacijos, teigė ir spektaklyje likę žmonės.

"Galėjo paimti mikrofoną ir visiems pranešti, kad pavojus netikras. Juk žmonės stovėjo vestibiulyje ir nežinojo, ką daryti", – pasakojo vienas spektaklyje likęs klaipėdietis.

R.Šileikienė gastrolių Klaipėdoje metu pasigedo instruktažo apie įrenginius, sistemą.

"Jei priima, turėtų papasakoti, ko negalima spausti", – pabrėžė vyriausioji administratorė.

Suveikė pirmą kartą

Pasak T.Juočio, pagal tvarką negalima iš karto skelbti, kad pavojaus aliarmas yra ne tikras.

"Pastatas yra 6,5 tūkst. kv. metrų. Kai suveikia signalizacija, iš karto nematome visų detalių. Tik zoną, kur kilo gaisras. Pirmiausia mes siekiame išvengti aukų, pradedame evakuaciją. Tada žiūrime, ar kilo gaisras, toliau – arba jį gesiname, arba pavojų atšaukiame", – tvirtino vadovas.

Direktorius atkreipė dėmesį, kad antradienio vakarą viskas taip ir buvo padaryta. Pamačius, kad pavojaus nėra, žmonės buvo sukviesti į salę vėl stebėti spektaklio.

Gesinimo mygtukai yra įrengti ne tik užkulisiuose, bet ir viešose teatro erdvėse.

T.Juočio teigimu, Klaipėdos dramos teatras po rekonstrukcijos veikia metus. Tai buvo pirmas atvejis, kai priešgaisrinė signalizacija sutrikdė renginį.

"Gesinimo mygtukai prieinami ir lankytojams, tačiau kažkodėl nė vienas jų nepaspaudė", – akcentavo direktorius.

Svečiams parengs atmintinę

Pasak vadovo, yra pasitaikę, kai gesinimo mygtukas buvo paspaustas, dar teatro atnaujinimui artėjant prie pabaigos. Būtent tada nuspręsta juos "paslėpti" stiklinėse dėžutėse su dangteliais.

"Manėme, kad užbėgome panašiems įvykiams už akių, tačiau, pasirodo, ne. Galvosime, kokių priemonių dar imtis. Gal didesnėmis raidėmis parašyti, kam skirtas mygtukas, gal reikės dėžes uždėti", – ironizavo direktorius.

T.Juočys atkreipė dėmesį, kad mygtuką reikia spausti gana stipriai. Direktorius žadėjo paruošti atmintinę gastroliuojantiems teatrams.

"Būtinai įrašysime, kad spausti gesinimo raudonų mygtukų permatomose dėžutėse nereikia šiaip sau, o tik kilus gaisrui. Tačiau abejoju, kad tai padėtų. Juk visi žinome, kaip elgtis. Tokių klaidų numatyti neįmanoma", – tvirtino vadovas.

Kitą savaitę Klaipėdoje gastroliuos Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Šiauliečiai į uostamiestį atveš du aistrų sklidinus spektaklius. Dvi dešimtis prizų, apdovanojimų ir nominacijų pelnęs jausmingas ir sukrečiantis „Nebylys“ (rež. statytojas Jonas Vaitkus, rež. Tomas Jašinskas) – netikėtai puikus būdas pažinti visiškai kitokį Vaižgantą. O naujausia premjera – skandalingoji Judžino O'Nilo „Meilė po guobomis“ (rež. Paulius Ignatavičius) – stulbinamai „nuoga“ savo tiesumu. Abiejuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis sukūrė iš Klaipėdos kilęs jaunas aktorius Aidas Matutis.

KUR? Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2).

KADA? Kovo 15, 16 d. 18 val.

KAINA? 6–10 Eur.

Nuo lapkričio 1-osios keičiamas Šiaulių dramos teatro pavadinimas. Jis vadinsis Valstybinis Šiaulių dramos teatras.

Įsakymą dėl įstaigos pavadinimo ir nuostatų keitimo pasirašė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Teatro teigimu, į pavadinimą įrašius žodį „valstybinis“ atkuriamas istorinis faktas.

„Profesionalus dramos teatras Šiauliuose įsteigtas 1931 metų rugpjūčio 1 dieną kaip Valstybės teatro skyrius. Tarpukariu atsiradęs antrasis profesionalus teatras Lietuvoje buvo svarbus kultūros įvykis ne tik mieste, bet Šiaurės bei Vakarų Lietuvos regionuose. Tokį statusą teatras išlaikė visą pirmąjį veiklos dešimtmetį. Pavadinimą keletą kartų kaitaliojant Antrojo pasaulinio karo metais, 1944 metais suteiktas Šiaulių dramos teatro vardas. Tačiau jame neliko žodžio valstybės, kuris buvo pirminiame teatro pavadinime“, – teigiama teatro pranešime.

Šiaulių dramos teatras turi valstybinio repertuarinio teatro statusą.

Šio teatro repertuare, kurį kasmet papildo 4-6 premjeros, yra kelios dešimtys lietuvių ir užsienio autorių klasikos bei šiuolaikinės dramaturgijos kūrinių.