Smurto krečiamas Pietų Sudanas, kuriam taip pat gresia badas, ketvirtadienį mini savo nepriklausomybės nuo Sudano ketvirtąsias metines.

Pietų Sudanas tapo jauniausia valstybe 2011 metais po referendumo, per kurį buvo nubalsuota už atsiskyrimą nuo Sudano šiaurinės dalies.

Tačiau jauną šalį apėmė karas, praėjus vos 1,5 metų po nepriklausomybės paskelbimo, kilus politiniam susipriešinimui tarp prezidento Salvos Kiiro (Salvos Kiro) ir jo buvusio pavaduotojo Rieko Macharo (Riko Mačaro).

Incidentai, per kuriuos mergaitės yra išžaginamos grupės karių, o po to sudeginamos, berniukų kastravimas, vaikų karių armijos ir kitokie nežmoniški nusikaltimai žymi ilgėjantį pilietinio karo Pietų Sudane žiaurumų sąrašą, tačiau tarptautinė bendruomenė akivaizdžiai yra nepajėgi sustabdyti tų kautynių

Artėjant nepriklausomybės metinėms iškilus Pietų Sudano aktyvistas Edmundas Yakani (Edmundsa Jakanis) sakė, kad „mes neturime ko švęsti“.

Analitikai perspėja, kad sankcijos – vienintelis likęs diplomatinio spaudimo įrankis, kuriuo būtų galima priversti kariaujančias šalis sudaryti taiką – iš tikrųjų gali tik dar labiau paaštrinti šį konfliktą.

Karas prasidėjo 2013 metų gruodį, kai S.Kiiras apkaltino R.Macharą planuojant perversmą. Tuomet prasidėjo virtinė žudymų abiejose stovyklose, o neturtinga ir priėjimo prie jūros neturinti šalis susiskaldė etniniu pagrindu.

Buvo sudarytos ir žlugo bent septynerios paliaubos. Kai S.Kiiras ir R.Macharas paskutinį kartą susitiko birželio pabaigoje, jie netgi nesugebėjo sudaryti rašytinės sutarties, o derybos „neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų“, sakė vienas sukilėlių atstovas.

Praeitą savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė draudimą išduoti vizas šešiems karo vadams ir įšaldė jų sąskaitas. Trys iš tų veikėjų vadovauja vyriausybės pajėgoms, o kiti trys – sukilėliams.

Trims iš jų jau anksčiau buvo paskelbtos JAV ir Europos Sąjungos sankcijos, kurios nesugebėjo pažaboti smurto, nes sąskaitų įšaldymas ir draudimas išvykti į užsienį karo vadams mažai aktualus.

Milijardai dolerių buvo skirta humanitarinei pagalbai ir ekonomikos plėtros skatinimui tame regione nuo 2005 metų, kai Pietų Sudanas sudarė taikos sutartį su Chartumu, baigusią dešimtmečius trukusį pilietinį karą ir atvėrusią triuškinamam balsavimui už nepriklausomybę 2011 metais.

Vis dėlto tarptautinės bendruomenės įtaka dabar yra ribota – netgi Pietų Sudano nepriklausomybės rėmėjų, tokių kaip Vašingtonas, arba ekonomikos jėgainių, tokių kaip Kinija, kuri anksčiau buvo pagrindinė Pietų Sudane išgaunamos naftos pirkėja, nors dabar tas sektorius yra praktiškai apmiręs.

Tuo tarpu kaimyninės šalys vis labiau įsitraukia į šį karą.

Konflikte dalyvauja daugiau negu 20 ginkluotų grupuočių. Tūkstančiai Ugandos karių, pastiprintų atakos sraigtasparniais, padeda S.Kiirui, o Sudanas kaltinamas ginkluojantis R.Macharui lojalius sukilėlius.

Diplomatai sako, kad jiems likę tik nedaug pasirinkimų. Pakartotiniai taikos derybų etapai neatnešė beveik jokios naudos, išskyrus milijonų dolerių vertės sąskaitas už delegacijų narių apgyvendinimą viešbučiuose ir keliones.

„Sankcijos lyderiams yra kraštutinė priemonė, – sakė vienas toms deryboms artimas diplomatas. – Dar yra vilties įtikinti juos kalbėtis ir susitarti.“

Lietuva neturėtų veltis į diskusijas ir kreipti daug dėmesio į Rusijos prokuratūros pradėtą tyrimą dėl Baltijos šalių nepriklausomybės teisėtumo, sako pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Pasak jo, tokiu žingsniu Maskva bando provokuoti ginčą.

„Jie vėl bando mus išprovokuoti į kažkokį ginčą. Galėtų mūsų politikai, Seimo nariai kreiptis į Lietuvos prokuratūrą atsakymo, ar Rusija yra teisėta. Nes Rusija tikriausiai neteisėta - ji nuvertė carą, nužudė su vaikais, tai kokia čia teisėta valstybė?“ - BNS sakė V.Landsbergis.

Taip buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas sakė paklaustas apie Rusijos žiniasklaidos pranešimą, kad Rusijos generalinė prokuratūra pradėjo patikrinimą, ar 1991 metais Sovietų sąjungos Valstybės Tarybos sprendimas pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę buvo teisėtas.

„Kodėl dabar? Todėl, kad neturi ką veikti arba turi kokį nors planą. Visada jie tikrina, tikrina mūsų jautrumą arba brandumą. Jeigu mums nepakanka brandumo, mes pradedame jaudintis, įrodinėti, kad mes teisėti, ir jau jie gauna pliusą, kad klausimas ginčytinas. Net dėmesio kreipti nereikia, juo labiau diskutuoti“, - BNS sakė V.Landsbergis.

Lietuvos Seimas, liepą sueinant 75 metams po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pareiškimo dėl Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo, priėmė padėkos pareiškimą.

Jame pažymima, kad Seimas dėkoja Jungtinėms Amerikos Valstijoms „už nuolatinę ir ryžtingą JAV vykdytą Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką“. Šis pareiškimas antradienį Seimui baigiant pavasario sesiją priimtas vienbalsiai.

Pareiškimu palankiai vertinami Lietuvos ir JAV susitarimai dėl šios šalies karinių pajėgumų buvimo Lietuvoje, įsipareigojama stiprinti šalių strateginį bendradarbiavimą, aktyviai prisidėti prie NATO saugumo tikslų įgyvendinimo.

Taip pat JAV raginama „toliau laikytis tvirtos nuostatos dėl Ukrainos teritorijos vientisumo ir įvairiais būdais prisidėti prie esminės visokeriopos pagalbos Ukrainai teikimo“. Seimas deklaruoja, jog tiki, kad JAV Kongresas aktyviai rems laisvos, demokratinės ir nedalomos Europos vizijos kūrimą.

1940 metų liepos 23 dieną JAV Valstybės departamentas paskelbė oficialų pareiškimą dėl padėties Baltijos valstybėse, kuriame pažymėta, jog Jungtinės Amerikos Valstijos nepripažįsta ir nepripažins Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – aneksijos.

Lietuvos aukščiausi pareigūnai antradienį provokacija pavadino Rusijos prokuratūros sprendimą tirti Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo teisėtumą.

„Mūsų Nepriklausomybė iškovota Lietuvos žmonių krauju. Ir niekas negali į ją kėsintis. Savo likimą spręsime tik mes patys“, - pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad Rusijos prokurorų tyrimas, ar Sovietų Sąjunga teisėtai pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę, „mažų mažiausiai vertintina kaip provokacija“.

„Iš esmės tai yra teisinis, moralinis ir politinis absurdas. Deja, tai ne pirmas pastaruoju metu panašaus pobūdžio veiksmas. Kiek giliai bus klimpstama į šią absurdišką situaciją, priklausys tik nuo pačios Rusijos, ir aš tikiuosi artimiausiu metu ir politinių komentarų šiuo klausimu iš Rusijos pusės. Tikiuosi, kad bus sustabdytas kelias šitam beprasmiškam veiksmui“, - BNS sakė ministras.

Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas BNS teigė, kad Rusijoje pradėtas tyrimas „veda į niekur“.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atkūrimas yra faktas ir realybė, pripažinta narystėmis Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje, NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose“, - sakė diplomatas.

Rusijos generalinė prokuratūra pradėjo patikrinimą, ar 1991 metais Sovietų Sąjungos Valstybės Tarybos sprendimas pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę buvo teisėtas, antradienį pranešė naujienų agentūra „Interfax“.

„Teisiškai sprendimas dėl Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimo yra nevisavertis, nes jis buvo priimtas nekonstitucinio organo“, – sakė naujienų agentūrai „Interfax“ neįvardytas šaltinis, komentuodamas vieno Valstybės Dūmos deputato prokuratūrai pateiktą užklausą.

Pasak jo, atsakymas į tą užklausą „bus analogiškas (pateiktam) į užklausą dėl Krymo“.

Generalinė prokuratūra praeitą penktadienį paskelbtoje išvadoje konstatavo, kad Krymo pusiasalio, kurį iki 1954 metų administravo Rusijos federacinė respublika Sovietų Sąjungos sudėtyje, perdavimas sovietinei Ukrainos respublikai prieštaravo tuometei šalies konstitucijai.

Vis dėlto „Interfax“ šaltinis pažymėjo, kad ta išvada nesukelia jokių realių teisinių pasekmių.

„Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra tik konstatavo faktą, kad Krymo perdavimas Ukrainai (tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio) Nikitos Chruščiovo laikais įvyko ne konstituciniu pagrindu, kadangi atitinkami sprendimai buvo priimti tokių įgaliojimų neturinčių valdžios organų“, – paaiškino jis.

Pasak šaltinio, „dabartinėmis sąlygomis ir realijomis nėra tokio valdžios organo, kuris tą sprendimą galėtų atšaukti“.

„Nors tokios būtinybės irgi jau nebėra. Krymas dabar vėl yra Rusijos sudėtyje, o šis klausimas perėjo į politinę sritį“, – pridūrė pašnekovas, turėdamas omenyje pernai kovą Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, kurios nepripažįsta Ukraina ir tarptautinė bendruomenė.

Šaltinis sakė manantis, kad Generalinės prokuratūros atsakymai į panašias užklausas turėtų būti „labiau apgalvoti“.

„Pripažįstant neteisėtais vienus ar kitus lemtingus sprendimus galima žengti per toli – iki pat Sovietų Sąjungos ir kitų valstybių įkūrimo legitimumo“, – pažymėjo jis.

Dėl šios priežasties, priimant panašius sprendimus pagal deputatų užklausas, „reikia atsižvelgti ne vien į teisinį, bet ir politinį keliamų klausimų aspektą“, teigė jis.

Vatikanas penktadienį atliko istorinį žingsnį, pasirašęs pirmąją sutartį su Palestina praėjus dvejiems metams po to, kai oficialiai pripažino jos valstybingumą.

Sutartis dėl Bažnyčios gyvenimo ir veiklos Palestinoje yra pirmoji, pasirašyta su palestiniečių valstybe, kurią Vatikanas pripažino 2013 metų vasarį.

Ta sutartis, parengta per 15 metų trukusias derybas, iš esmės buvo suderinta praeitą mėnesį, nors Izraelis ją griežtai pasmerkė kaip kliūtį taikos procesui.

Vatikanas pripažino Palestinos suverenumą po to, kai 2012 metų lapkritį jos valstybingumas buvo pripažintas per balsavimą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.

Vatikano pareigūnai sakė, kad tas žingsnis atspindi Bažnyčios troškimą, jog konfliktas Šventojoje žemėje būtų baigtas „dviejų valstybių“ sprendiniu.

Palestinos savivalda laiko Vatikaną viena iš 136 šalių, pripažinusių Palestinos valstybę, nors šis skaičius yra ginčijamas, o kai kurių dabartinių Europos Sąjungos šalių pozicija yra susijusi su jų padėtimi Sovietų Sąjungos laikais.

Vatikanas palaiko diplomatinius santykius su Izraeliu nuo 1993 metų, bet dar nesudarė sutarties dėl Bažnyčios teisių žydų valstybėje, dėl kurios vyksta diskusijos nuo 1999 metų.

Skiriamuosius raštus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ketvirtadienį įteikęs Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas tvirtina, kad oficiali Rusijos ir Lietuvos pozicija dėl bendradarbiavimo sutapo.

Jis tvirtina išsakęs V.Putinui, kad Lietuva taip pat pasirengusi bendradarbiauti, tačiau tikisi abipusės pagarbos ir lygiateisiškumo.

„Savo trumpo susitikimo metu pasakiau, kad sutinkame su jūsų pozicija, esame pasirengę vystyti abipusiai naudingus santykius, bet laikantis lygiateisiškumo, pagarbos vienas kitam, tarptautinės teisės normų (...). Mūsų žinutė praktiškai sutapo, tik išsakiau, kad turime gerbti vieni kitus“, - BNS sakė R.Motuzas.

Anot jo, bendra atmosfera kartu su kitų šalių ambasadoriais įteikiant skiriamuosius raštus V.Putinui buvo oficiali, bendraujama buvo griežtai laikantis diplomatinio etiketo, tačiau šiek tiek laiko Rusijos prezidentas skyrė ir neformaliam pokalbiui, kuriame pademonstravo žinantis Lietuvos vidaus aktualijas. Ambasadorius taip pat atkreipė dėmesį, kad jo pokalbis su Rusijos vadovu kitų šalių diplomatų vertinimu užtruko ilgiausiai.

„Pats galbūt to nepastebėjau, bet kalbant su kitų šalių ambasadoriais, jiems pasirodė, kad aš ilgiausiai bendravau. Bet kalbantis buvo daugiau bendra nuostata, bendros frazės, kad turime svarstyti, diskutuoti, kodėl mūsų santykiai yra tokie“, - pasakojo R.Motuzas.

„Mūsų bendradarbiavimo su Lietuva potencialas išnaudojamas nepakankamai. Mes savo ruožtu esame pasirengę plėtoti bendradarbiavimą, laikydamiesi geros kaimynystės ir pagarbos vienas kitam principų“, – R.Motuzui sakė V.Putinas, kurį citavo Kremliaus spaudos tarnybos.

Rusijos vadovui ketvirtadienį priėmus skiriamuosius raštus, Lietuvos ambasadorius oficialiai pradėjo eiti pareigas. Oficiali ceremonija tradiciškai vyko Kremliaus rūmų Aleksandro salėje.

R.Motuzas yra septintasis Lietuvos ambasadorius, akredituotas Rusijoje. Lietuva ir Rusija oficialius diplomatinius santykius atkūrė 1991 metų spalio 9 dieną.

R.Motuzas skiriamuosius raštus įteikė kartu su dar 12 kitų šalių diplomatų: Austrijos, Albanijos, Makedonijos, Monako, Saudo Arabijos, Senegalo, Slovakijos, Filipinų, Ekvadoro, Etiopijos, Pietų Afrikos bei Pietų Sudano.

Jungtinės Valstijos tebėra įsitikinusios, kad Izraelio ilgalaikio saugumo interesus labiausiai atitiktų susitarimas egzistuoti šalia pripažintos Palestinos valstybės, ketvirtadienį pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama).

Šiuos komentarus B.Obama išsakė tuojau po to, kai Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) suformavo naują dešiniąją valdančiąją koaliciją, o tas žingsnis veikiausiai dar labiau padidins įtampą pašlijusiuose santykiuose su palestiniečiais.

„Tebemanau, kad dviejų valstybių sprendinys yra absoliučiai gyvybiškai svarbus ne vien taikai tarp izraeliečių ir palestiniečių, bet ir Izraelio, demokratinės žydų valstybės, ilgalaikiam saugumui“, – B.Obama sakė per spaudos konferenciją savo kalnų rezidencijoje Kemp Deivide.

Tradiciškai glaudus JAV ir Izraelio aljansas nukentėjo kilus nesutarimų dėl taikos proceso su palestiniečiais ir numanomo asmeninio priešiškumo tarp B.Obamos ir B.Netanyahu.

Abi pusės viešumoje toliau reiškia palaikymą dvišaliams ryšiams, bet naujoji Izraelio vyriausybė veikiausiai nebus linkusi daryti nuolaidų, reikalingų atnaujinti įstrigusioms deryboms.

Tačiau B.Obama tvirtino, kad dviejų valstybių sprendinys tebėra vienintelė prieinama galimybė užbaigti rusenantį konfliktą.

„Žinau, kad buvo suformuota vyriausybė, kurioje esama žmonių, nebūtinai tikinčių šia prielaida, bet aš tebesilaikau šios prielaidos“, – pabrėžė JAV lyderis ir priminė, kad būtent Kemp Deivide 1978 metais buvo sudaryta taikos sutartis tarp Izraelio ir Egipto.

„Dėl jos Izraelio padėtis geresnė. Manau, tas pats galiotų, jeigu užsitikrintume taikos sutartį tarp izraeliečių ir palestiniečių, – sakė jis. – Ši perspektyva dabar atrodo tolima, bet manau, kad mums visuomet svarbu prisiminti, kas teisinga ir kas įmanoma.“

Šioje šalyje nėra mokesčių, prekyba praktiškai nevaržoma, nėra oficialios valiutos, o reguliavimo priemonės – minimalios. Valstybė atlieka tik pačias svarbiausias funkcijas, o privati nuosavybė – šventa ir neliečiama.

Kaip rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė „Euobserver“, nors vieniems tokie principai gali atrodyti kaip kraštutinė libertarinė fantazija, kiti juos laiko naujausios Europos šalies – Liberlando Laisvosios Respublikos – steigiamuoju pagrindu.

Visa tai buvo sumanyta kaip pokštas, turintis sukelti didelį atgarsį.

Čekų libertaras aktyvistas Vitas Jedlička (Vytas Jedlička), euroskeptiškos Laisvųjų piliečių partijos narys, daug metų įtikinėjo savo šalį sumažinti mokesčius ir sumažinti vyriausybės vaidmenį. Vis dėlto 31 metų ekonomisto pastangos nebuvo itin sėkmingos, todėl jis nusprendė atlikti neįprastą žingsnį.

Balandžio 13 dieną V.Jedlička kartu su draugais išvyko į Gornia Sigą – vietovę palei Dunojaus upę – ir iškėlė ten vėliavą, skelbdamas naujos Liberlando mikrovalstybės įkūrimą. Naujosios šalies šūkis – „Gyventi ir leisti gyventi“.

Atrodo absurdiška? – Galbūt, bet ta negyvenama teritorija tarp Serbijos ir Kroatijos, kurią nusižiūrėjo V.Jedličkos grupė, yra ypatinga.

Serbija savo sieną brėžia išilgai Dunojaus upės, o Kroatija – pagal savivaldybių kadastrines ribas, todėl į Liberlando teritoriją faktiškai nepretenduoja nei viena iš tų šalių.

Pasak kai kurių teisinių šaltinių, tokia teritorijas gali būti laikoma terra nullius („niekam nepriklausanti žemė“), kurią teoriškai galima pasisavinti ją užimant. V.Jedličkos komanda atliko tyrimą ir nustatė, kad toks statusas taikytinas Gornia Sigos teritorijai, kurios plotas – apie 7 kv. km, ir kad ji yra tinkamiausia vieta iškelti Liberlando vėliavą.

Virtualios valstybės vadovas 

Liberlando entuziastams viskas klojosi kaip iš pypkės: neįprastos valstybės kūrėjų pastangos patraukė žiniasklaidos dėmesį visame pasaulyje.

Per pastarąsias dvi savaites „prezidentas“ V.Jedlička davė daugiau negu 50 interviu didiesiems žiniasklaidos kanalams. Šiuo metu Liberlando laikinieji lyderiai stengiasi užmegzti ryšių su potencialiais investuotojais, libertarinės pakraipos idėjų kalvėmis ir individualiais donorais.

Ši idėja taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo internete: socialiniuose tinkluose ir libertarų tinklalapiuose skambėjo liaupsės naujai mikrovalstybei, o apie 300 tūkst. žmonių pareiškė norintys tapti naujos šalies piliečiais – iš jų 20 tūkst. egiptiečių, 65 tūkst. turkų ir tūkstančiai Serbijos, Kroatijos bei kitų to regiono šalių gyventojų.

Liberlando „imigracijos biuras“, kurį užplūdusių elektroninių laiškų, telefono skambučių ir internetu pateiktų prašymų skaičius pranoko drąsiausias prognozes, ko gera, yra vienintelė tokio pobūdžio institucija Balkanuose, susidurianti su unikaliu, net jeigu tik virtualiu iššūkiu – imigracija, kuri yra daug didesnė už emigraciją.

Interneto sensacija tapęs Liberlandas neilgai trukus susidūrė su pirmosiomis kliūtimis į tikrą valstybingumą. Kaip paskelbė „prezidentas“ V.Jedlička, gegužės 1-oji turėjo tapti Liberlando įkūrimo šventine diena, o pirmiems 100 naujakurių, pasiekusių naujosios šalies krantus, žadėta suteikti garbės pilietybę.

Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Serbijos ir Kroatijos pasieniečiai, siekiantys išvengti neteisėto sienų kirtimo, neleido potencialiems liberlandiečiams patekti į tą teritoriją. Renginys buvo perkeltas į vieną restoraną Serbijoje, kur apie 30 dalyvių buvo išduoti dokumentai prie alaus bokalo.

Tačiau V.Jedličkos komanda atrodo nusiteiksianti tartis su Kroatijos ir Serbijos vyriausybėmis dėl taikaus sugyvenimo.

Per savo pirmąją „diplomatinę misiją“ V.Jedlička mėgino susitikti su Kroatijos prezidente Kolinda Grabar-Kitarovič, bet buvo informuotas, kad ji išvykusi į užsienį. Pasak vietos šaltinių, abi šalys mikrovalstybės įkūrimą laiko pokštu, bet serbai Liberlandą vertina palankiau negu kroatai.

Garbės konsulatas

Gegužės 3 dieną Serbija, kurioje įsikūrė Liberlando „vyriausybė tremtyje“, leido jai atidaryti „garbės konsulatą“. Tuo tarpu Kroatijos pasieniečiai budriai patruliavo Dunojuje ir niekam neleido pasiekti Liberlando teritorijos vieninteliu dulkėtu sausumos keliu.

Nors nebuvo jokių ženklų, kad V.Jedličkai pavyko pasistūmėti į priekį įtikinėjant Kroatijos valdžią leisti jam pasiekti Liberlando teritoriją, jam labiau sekėsi užmegzti ryšius su vietos gyventojais. Vietos barų savininkai itin palankiai vertino galimybę pritraukti naujų nepriklausomybės siekiančių klientų.

Nenuostabu, kad teisės ekspertai ir apžvalgininkai gesino viltis, jog tokia mikrovalstybė gali iš tikrųjų atsirasti, netikėtas palaikymas Liberlando idėjai verčia spėlioti, kad galbūt šis drąsus užmojis turi šiokių tokių galimybių.

Dabartinė valstybių pripažinimo praktika apjungia du požiūrius į valstybingumą.

Pagal konstitucinę teoriją, Liberlandas galėtų tapti tarptautinės teisės subjektu, jeigu jį pripažintų kitos suverenios valstybės.

Tuo tarpu deklaracinė teorija numato keturis kriterijus, kuriuos turėtų tenkinti suvereni valstybė: ji privalo turėti vyriausybę, apibrėžtą teritoriją, nuolatinių gyventojų ir galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Panašu, kad V.Jedličkos komanda yra pasirinkusi antrąjį scenarijų. V.Jedličkos meistriškas viešųjų ryšių triukas pateikti Liberlandą kaip taikų ir iš esmės niekam nekenkiantį projektą, neabejotinai didina šio sumanymo perspektyvas.

Net jeigu Liberlandas taptų pirmąja mikrovalstybe, užsitikrinusia tam tikrą faktinį pripažinimą, ko nepavyko padaryti kitiems panašiems projektams, tokiems kaip „Zelando Kunigaikštystė“ ir „Minervos Respublika“, valstybės kūrimo iššūkiai nesibaigtų įveikus pirmąsias kliūtis.

Reikėtų nutiesti kelius, pastatyti tiltus ir įrengti kanalizaciją, pastatyti namų gyventojams ir suformuoti teisėsaugos pajėgas. Tokie uždaviniai būtų sunkiai įvykdomi vyriausybei, finansuojamai tik iš savanoriškų mokesčių.

Preliminari konstitucija, užtikrinanti teisę nevaržomai kirsti sienas, atrodo sunkiai suderinama su esminiais saugumo reikalavimais. Be to, būsimieji liberlandiečiai turėtų susirūpinti dėl problemų, susijusių su „mokesčių rojais“ – sukčiavimo, pinigų plovimo ir terorizmo – bei kruopščiai apgalvoti prevencinius mechanizmus.

Valia sukurti tokį darinį buvo pareikšta. Belieka palaukti ir įsitikinti, ar bus rasta galimybė tai padaryti.

Europos Sąjungos išorės politikos tarnyba pareiškė, kad Albanijos komentarai apie potencialų Kosovo prisijungimą yra „provokuojantys“ ir „nepriimtini“, rašo nepriklausomas Briuselio naujienų tinklalapis „EUobserver“.

Europos Komisijos atstovė Maja Kocijančič trečiadienį sakė Balkanų naujienų agentūrai DTT-NET, kad tiek Albanija, tiek Kosovas turi „aiškią europinę perspektyvą“, bet turi vykdyti savo „įsipareigojimus, siekiant šio tikslo ... visiškai laikydamiesi ES principų ir standartų“.

„Šie įsipareigojimai taip pat apima regioninį bendradarbiavimą, susitaikymą ir gerus kaimyniškus ryšius; jokie provokuojantys pareiškimai šiame kontekste – nepriimtini“, – pridūrė ji.

M.Kocijančič šią poziciją išsakė po to, kai Albanijos premjeras Edi Rama (Edis Rama) išprovokavo Serbijos pyktį, pareiškęs, kad Albanija ir Kosovas kada nors vėl susivienys.

E.Rama antradienį sakė Albanijos televizijai „Klan“, kad Kosovo integracija su ES vyksta per lėtai.

„Albanų Albanijoje ir Kosove – albanų, kurie gyvena dviejose albaniškose šalyse – susivienijimas neišvengiamas ir neginčytinas. Tiktai klausimas, kaip tai įvyks“, – aiškino jis.

„Ar tai nutiks tapus Europos Sąjungos dalimi, vykstant natūraliam, visiems priimtinam procesui, ar tai bus reakcija į ES aklumą ir tingumą? ... Strategiškai mąstanti Europa pirmiausiai paprašytų Balkanus tapti jos dalimi, o po to – (paragintų) visas Balkanų tautas laisvai gyventi kartu, nesirūpinant dėl sienų“, – pridūrė jis.

Kosovo užsienio reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Hashimas Thaci (Hašimas Tačis), kuris taip pat dalyvavo tame interviu, pridūrė, kad E.Ramos žodžiai atspindi „tikrovę, kuri gali išsipildyti ateityje ir gali būti Kosovo izoliacijos nuo ES rezultatas“.

Serbijos premjeras Aleksandras Vučičius parašė „Twitter“, kad tokia komentarai „gali sukelti tolesnį nestabilumą regione“.

Serbijos pasiuntinys Kosove Marko Džiuričius (Markas Džiuričius) sakė naujienų agentūrai „Tanjug“, kad tokie pareiškimai yra „puolimas prieš taiką ... karo būgnų mušimas ... (ir) naujo susiskaldymo kurstymas“.

Serbijos žiniasklaida iš pradžių perteikė E.Ramos žodžius, kad jeigu Albanija ir Kosovas nebus suvienyti stodami į ES, tuomet abi šalys susivienys „klasikiniu būdu“.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) atmetė Izraelio raginimą, kad bet kokia sutartis dėl Irano branduolinės programos būtų grindžiama reikalavimu, kad Teheranas turi pripažinti žydų valstybės teisę egzistuoti, sakydamas, jog tokia sąlyga būtų „fundamentaliai klaidingas vertinimas“.

B.Obama, duodamas interviu JAV radijui NPR, komentavo Izraelio pasiūlytas sąlygas, aiškindamas, kad reikalavimas pripažinti žydų valstybę peržengtų šios sutarties ribas.

„Pareiškimas, kad mes draudimą Iranui įgyti branduolinių ginklų susietume su patikrinama sutartimi, (reikalaujančia), kad Iranas pripažintų Izraelį, prilygtų sakymui, kad nepasirašysime sutarties – nebent Irano režimas visiškai pasikeistų“, – sakė prezidentas, kuris siekia įtikinti Kongresą priimti šią sutartį, nors dauguma JAV įstatymų leidėjų yra prieš ją nusistatę.

„Ir tai, manau, yra fundamentaliai klaidingas vertinimas“, – pridūrė B.Obama.

Izraelio vyriausybė piktai reagavo į istorinį pagrindų susitarimą dėl Irano branduolinės programos, apie kurį buvo paskelbta praeitą savaitę. Galutinę sutartį šiuo klausimu planuojama parengti iki birželio 30 dienos.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) sekmadienį pareikalavo, kad į tą sutartį būtų įrašytas reikalavimas, jog Iranas turi pripažinti Izraelio teisę egzistuoti.