Manyčiau, kad ir centrinė, ir miesto valdžia turėtų būti griežtesnė veltėdžių, girtuoklių, elgetų ir narkomanų atžvilgiu.

Kodėl vieni žmonės turi dirbti, o kiti sau leidžia visą gyvenimą ilsėtis, valkatauti ir maitintis tų dirbančiųjų sąskaita? Tai nesąžininga ir nepadoru.

Turėtų būti griežtai uždrausta elgetauti. Ir pasyviai, ir aktyviai, kaip tai matome per Jūros šventę.

Kai kurie tipai čia, į Klaipėdą, tuomet atvažiuoja elgetauti kaip į komandiruotę ir net per šventinius koncertus tampo normalius žmones už rankovės, esą duok, duok ką nors, ko lauki, ko neduodi?

Tas dykaduoniavimas turėtų vieną kartą baigtis, nes tas įprotis žemina ne tik patį taip besielgiantį žmogų, bet ir mūsų valstybę.

Yra dar viena nauja teorija, kad kai kuriuos "žmogas" rado Briuselio kopūstuose, bet čia nauja, dar nevisiškai susiformavusi teorija.

Kai dėl švento darbo, tai geriau į tas šventas dirbtuves nosies nekišti, o tai meistras išlups šonkaulį ir padarys man antrą žmoną. Vargas bus, neišlaikysiu dviejų.

Ir dėl kopūstinukų laikas parodys, koks bus jų evoliucinės raidos kelias, tikiuosi, jis ilgai nesitęs.

Manau, kad daugeliui iš mūsų suprantamiausia ir realiausia Ch.Darwino teorija. Smagiau gyventi, kai tiki, kad pats save savarankiškai evoliucionavai iš beždžionės į žmogų, o ne šventas senelis sumeistravo.

Kad darbas yra svarbiausia veikla žmogaus gyvenime, supratau anksti. Giliai atmintin įstrigo, kaip tėvukas po 1967 m. uragano pasiraitojęs kelnes brido į darbą per apsemtą Klaipėdos senamiestį. Mama bandė atkalbėti, siūlė pasilikti namuose, o jis: "Kaip tai galima neiti į darbą? O kas žmones vežios?" Jis dirbo autobuso vairuotoju.

Tėvų genai ir mums su broliu persidavė. Brolis anksti pradėjo uždarbiauti iš muzikos, aš – ravėdamas kolūkio laukus, o už uždirbtus pinigus pirkome pirmo būtinumo daiktus.

Pirmą atlyginimą už kolūkio laukų ravėjimą gavau būdamas 14 metų ir iki šių dienų nė vienos dienos nebuvau bedarbiu. Net sirgdamas važiuodavau į reisą. Žmona kartais sakydavo: "Pailsėk, pasirk, pagulėk namie", o aš jai pusiau rimtai, pusiau juokais atsakydavau: "Jei tikri vyrai dėl tokių menkniekių gulės ant "pečiaus", kas tėvynę gins?" Ir važiuodavau į trasą, nes duoną kasdienę laiku nori gauti ir tie neva bedarbiai.

Man keista ir nesuprantama, kai dabar žmonės vis dažniau naudojasi teise būti bedarbiu, tiksliau – veltėdžiu, o ne dirbančiu žmogumi. Taip ir norisi prisiminti mano buvusios mokytojos auksinę frazę: "Jaučiasi tėvų "nedadarbas". Nuo savęs norisi pridurti – "ir valdžios įstatymų "nedadarbas".

Būtų mano valia, bedarbio išmokas mokėčiau tik tada, kai nebeliktų laikraščiuose nė vieno skelbimo "Reikalingi darbuotojai".

Pilna darbo skelbimų, o pas mus – dešimtys tūkstančių bedarbių, tiksliau – veltėdžių, sėdinčių ant dirbančiųjų sprando.

Visus tokius piktybinius bedarbius būtų galima prilyginti tyliesiems mūsų priešų agentams, nes jie savo veiksmais kenkia Lietuvos ekonomikai. Bedarbio išmokas būtų galima skirti COVID-19 testams apmokėti arba kitiems dalykams, bet, deja, reikia maitinti tinginį, gulintį ant krosnies. Vienu žodžiu, jei esi bedarbis, kai yra darbo, vadinasi, esi priešo trolis.

Baisu ir nemalonu, kai tokie neatsakingi piliečiai kaip erkės siurbia dirbančios tautos kraują, tarnauja priešams kenkdami ekonomikai, bet už visa tai baisiau, kad tie piktybiniai bedarbiai ir veltėdžiai ima virsti į tą pradinę žmogaus evoliucijos būseną, kokią nurodo Ch.Darwino teorija. Tokios mintys kyla pažiūrėjus į kai kuriuos profesionalius Lietuvos bedarbius. Tokius, mano manymu, reikia bizūnu atgal į džiungles išvaryti ir tegul pradeda kelionę į Žmogų nuo savarankiškai nusiskinto banano.

Klaipėdos teritorinėje darbo biržoje (TDB) metai iš metų rikiuojasi tų pačių bedarbių eilės. Specialistai siūlo daugybę įvairių į aktyvią darbo rinką nukreipiančių priemonių, tačiau iš valstybės pašalpų gyvenančių gyventojų šios galimybės nedomina.

Šių metų sausio 1 d. Klaipėdos TDB buvo registruoti 2 746 ilgalaikiai bedarbiai. Jie sudaro 15,9 proc. visų metų pradžioje suskaičiuotų bedarbių.

„Ilgalaikių bedarbių skaičius kasmet išlieka stabilus. Didelio augimo ar mažėjimo nėra“, – užtikrino Klaipėdos TDB direktorius Mindaugas Skritulskas.

Pašnekovo teigimu, kasdien bedarbiams pasiūloma maždaug 600–800 darbo vietų, tačiau net šios galimybės nesudomina veltėdžių.

„Tikrai įmanoma išsirinkti. Ir galiu užtikrinti, kad ne visi pasiūlymai yra už minimalų darbo užmokestį“, – dėstė M.Skritulskas.

Be to, Klaipėdos TDB siūlo įvairių užimtumo skatinimo priemonių. Pastebima, kad tarp ieškančių darbo asmenų ypač aktualus yra profesinis mokymas.

Tendencija, kad egzistuoja tam tikra visuomenės dalis, kuri sąmoningai vengia darbo, pastebima ir kitose valstybėse. Direktoriaus teigimu, labiausiai tai matoma Vakarų pasaulyje.

Tarp 2014 m. sausio 5 d. Klaipėdos TDB registruotų bedarbių vyrai sudaro 49,7 proc., dauguma jų – turintys vidurinį bendrojo lavinimo arba vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą.

Vis dėlto didesniąją dalį Darbo biržos atstovai įvardija kaip nemotyvuotus. Tokių yra apie 56,5 proc.

Darbo biržoje registruoti bedarbiai iki 25 m. ilgalaikiais laikomi tada, kai jų nedarbo trukmė siekia 6 mėnesius ir daugiau. Jų tėra vos 7,6 proc.

Bedarbiai, kuriems yra daugiau nei 25 m., ilgalaikiais laikomi tada, kai nedirba metus ir daugiau. Didžiąją dalį ilgalaikių bedarbių sudaro jau 50 metų perkopę klaipėdiečiai. Jų skaičius šioje kategorijoje siekia 45,3 proc.

Ilgalaikis nedarbas, pasak Darbo biržos atstovų, yra gyvenimo būdo modelis – žmogus sąmoningai atsisako galimybės dirbti, mieliau renkasi būti išlaikomas valstybės.

Tiesa, atsisakius darbo pasiūlymo žmogus išbraukiamas iš biržos sąrašų.

Laikui bėgant, bedarbis praranda būtinuosius įgūdžius, kyla psichologinių ir socialinių problemų.

„Dėl šios priežasties biržoje dirba psichologai ir kiti darbuotojai, kurie ir stengiasi pažadinti motyvaciją įsilieti į darbo rinką“, – sakė M.Skritulskas.