Manoma, kad gamta jį apdovanojo ne vienu talentu. Oratoriaus įgūdžių tarp jų nebuvo, tad naujajam valstybės vadovui veikiausiai teko ilgai ir kantriai šlifuoti inauguracijos dienos sentencijas vieną po kitos.
"Sparčiai stiprėjanti šalis, įsikūrusi plačiose ir derlingose žemėse, visomis pasaulio jūromis plukdanti puikius savo pramonės gaminius, prekiaujanti su valstybėmis, kurios jaučia turinčios galią, bet užmiršta teisingumą, šalis, sparčiai žengianti mirtingojo akims neįžvelgiamų tikslų link. Mąstydamas apie šiuos nepaprastus dalykus ir regėdamas numylėtos ir taip atsidavusios savo keliui šalies garbę, laimę bei lūkesčius ir mums palankius dabarties ženklus, susigūžiu ir nusižeminęs lenkiu galvą prieš laukiančių užduočių didybę", – įtaigiai išgiedojo savąją mantrą naujasis Jungtinių Valstijų vadovas.
Vienas pirmųjų naujosios administracijos darbų – dabartinės Luizianos valstijos dalies perėmimas iš prancūzų (kita Luizianos dalis tuo metu priklausė ispanams). Teigiama, kad dar ardamas diplomatines dirvas Prancūzijoje (1785–1789), T.Jeffersonas susirgo ūmia frankofilijos forma, tad prie sėkmingo Luizianos "pirkimo" (1803) prisidėjo ir jo asmeninės simpatijos bei gebėjimas sutarti su prancūzais.
1812 m. birželį, likus kelioms dienoms iki Napoleono (1769–1821) avantiūros Rusijoje pradžios, JAV paskelbė karą Didžiosios Britanijos imperijai. Britai niršo dėl abejingos ir pragmatiškos JAV pozicijos Napoleono karų klausimu, o amerikiečiai kaltino britus prekybinių laivų puldinėjimu, jūrininkų grobimu ir ginklų indėnams pardavinėjimu.
Įtampai pasiekus apogėjų, amerikiečiai įsiveržė į dabartinę Kanadą, o britai – į JAV. Siekdami įgyti pranašumą, britai sudarė sąjungą su svarbia indėnų bendruomenės figūra – Tecumsehu (1768–1813).
Tecumsehas ("Krintanti žvaigždė") buvo išties išskirtinė asmenybė. Teigiama, kad jis nestokojo oratoriaus talento ir neretai pasisakydavo už indėnų genčių vienybę kovoje su europidais. Jam esą net pavyko sukurti kažką panašaus į konfederacinio pobūdžio valstybę, tačiau antrasis ir paskutinis JAV bei Didžiosios Britanijos karas jį pražudė (1813 m. spalio 5 d.).
1814 m. rugpjūčio 24 d. britai sudegino JAV sostinę Vašingtoną, tačiau pats konfliktas strategine prasme buvo pasiekęs aklavietę ir nė vienai kovojančiai pusei nesisekė įgyti pranašumo. Tų pačių metų gruodžio 24 d. amerikiečiai ir britai sudarė oficialią taikos sutartį, kurios sąlygomis buvo patenkintos bene visos pusės. Nelaimingi veikiausiai buvo tik indėnai, kuriems naujoji taika nežadėjo nieko pozityvaus.
1821 m. rugsėjį Jungtinių Valstijų pašonėje atsirado nauja savarankiška valstybė. Po daugiau nei dešimtmetį trukusios kovos Meksika atsiskyrė nuo Ispanijos ir pasiskelbė imperija. Vėliau joje pradėjo sparčiai kilti politiko ir kariškio Antonio de Padua Maria Severino Lopezo de Santa Anna y Perezo de Lebrono (1794–1876) figūra.
1835 m. spalį Meksikai priklausiusiame Teksase kilo maištas, mat čia gyveno daugybė iš JAV atvykusių amerikiečių. Numalšinti bruzdėjimą pasiryžo pats generolas Santa Anna (asmeniškai), tačiau ką tokią pavardę turintis asmuo galėjo padaryti žmonėms, be proto trokštantiems būti sparčiai stiprėjančios, plačiose ir derlingose žemėse įsikūrusios valstybės dalimi? Ogi nieko. Generolas išžygiavo ir buvo nugalėtas. Sukilėliai jį paėmė į nelaisvę, o Teksasas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurioje ryškiausią melodiją griežė prisijungimo prie JAV šalininkai.
1846 m. pavasarį visą Naująjį Pasaulį apskriejo žinia neva tų metų balandžio 25 d. Meksikos pajėgos įsiveržė į JAV teritoriją ir užpuolė amerikiečių karius, vadovaujamus generolo majoro Zachary‘aus Tayloro (1784–1850). Niekam nežinomo karininko populiarumas visuomenėje ėmė sparčiai augti, o tuometis Baltųjų rūmų šeimininkas Jamesas Knoxas Polkas (1795–1849) nusprendė pradėti prieš Meksiką atviro karo veiksmus.
Konfliktas, sulaukęs kontroversiškų vertinimų net pačioje JAV visuomenėje, pasiekė savo apogėjų 1847 m. rugsėjo 13-ąją, kai trys išdidaus, irzlaus ir pasipūtusio generolo Winfieldo Scotto (1786–1866) divizijos pradėjo Meksikos sostinės Meksiko puolimą. Amerikiečiams sėkmingai užėmus kelis miesto gynybos sistemos taškus, Santa Anna nusprendė trauktis iš sostinės, ir netrukus Meksike suplevėsavo JAV vėliava.
1848 m. vasario 2 d. JAV ir Meksikos atstovai sudarė Gvadalupės Hidalgo sutartį. Šis susitarimas ne tik įtvirtino požiūrį, kad Teksaso ir Meksikos siena yra Rio Grandės upė, jis papildė amerikiečių teritorijas dabartinėmis Arizonos, Jutos, Nevados, Kolorado, Kalifornijos ir Naujojo Meksiko, kuriame po beveik šimto metų buvo išmėgintas pirmasis branduolinis užtaisas, žemėmis.
Mainais į tai Santa Anna režimas gavo 20 mln. JAV dolerių (5 mln. buvo duoti teisinėms išlaidoms, mat kai kurie JAV piliečiai padavė Meksiką į teismą). Praėjus daugeliui metų, prezidentas ir šio karo veteranas Ulysses S.Grantas (1822–1885) pavadino 1846–1848 m. konfliktą "viena neteisingiausių kovų, kurią kada nors pranašesnė tauta yra kovojusi prieš silpnesnę", tačiau jo jaunystės laikais sąžinės graužačiai ir kairuoliškiems sentimentams nebuvo laiko.
Itin sparčiai "sustorėjusios" JAV privertė savo piliečius ieškoti atsakymų į politinius egzistencinius klausimus. Kaip reikės valdyti šią plačią ir derlingą valstybę? Ar kiekviena valstija turėtų būti tarsi visiškai savarankiška šalis ir drauge su kitomis turėtų spręsti tik pačius fundamentaliausius reikalus? O gal visos valstijos turėtų būti lyg vienas kūnas, valdomas stiprios centrinės valdžios?
Ar įmanoma suderinti šias dvi kardinaliai priešingas pozicijas? Kas bus, jeigu Vašingtone valdžią užgrobs vergovės panaikinimo šalininkai? Kaip jie privers iš žemės ūkio ir pigios darbo jėgos pragyvenančias pietines valstijas atsisakyti šios ydingos praktikos?
