Tačiau kone viso šimtmečio nuostabios lietuviškos kamerinės muzikos vis dar lieka dulkėti stalčiuose arba yra atrandama labai pamažu. Todėl išgirdus apie dviejų dabar jau svetur (Vokietijoje ir Austrijoje) savo gyvenimus kuriančių lietuvių atlikėjų Simonos Venslovaitės ir iš Kauno kilusios Veronikos Kopjovos ketinimus įrašyti lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui, apėmė didelis džiaugsmas.

Dar džiugiau, kad išleisti jųdviejų lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę apsiėmė prestižinė pasaulinio garso įrašų kompanija „Naxos“. Šiuo vardu savo biografijoje didžiuojasi ne vienas pasaulinio garso atlikėjas, tad tai, kad platų „Naxos“ repertuarą papildė kamerinė lietuvių muzika, – neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros istorijoje.

S. Venslovaitė ir V. Kopjova, baigusios kompaktinės plokštelės „Lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui“ įrašų darbus studijoje, grįžo į Lietuvą – Kaune ir Vilniuje pristatė savo parengtą programą.

Koncerte Kaune, kuris vyko gruodžio 2 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Juliaus Juzeliūno, Justino Bašinsko ir Juozo Gruodžio sonatos smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedė kompozitorė Zita Bružaitė, kurios trumpi pasakojimai apie kompozitorius, pasvarstymai apie jų gyvenimų ir kūrybos sąsajas, apie koncerto atlikėjų indėlį į lietuvių muzikinę kultūrą dar plačiau atvėrė gerokai primirštą lietuvių muzikos istorijos lentyną.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasakyti apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos muzikavimą net nelabai ir yra ką – dvi nuostabios muzikantės, scenoje susitikusios ne pirmą kartą, pulsavo vienu ritmu. Žavėjo ne tik nuostabus garsas (beje, S. Venslovaitė grojo istoriniu XVIII a. Giovanni Battista Gabrielli pagamintu smuiku), bet ir itin vientisa muzikinė energija ir sinergija.

Intelektualus jųdviejų instrumentinės muzikos suvokimas ir pajautimas suteikė neretai gana romantizuotai interpretuojamai lietuvių muzikai aukštą lygmenį ir leido skambėjusius opusus traktuoti kaip lygiavertę XX a. Vakarų Europos kanono instrumentinės muzikos repertuaro dalį. Šis koncertas privertė išties rimtai pamąstyti apie tai, kad XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika, kaip mes lyg ir linkę ją reprezentuoti.

XX a. lietuvių kamerinė muzika pasaulio koncertų salėse gali įsikomponuoti į repertuarą lygiomis teisėmis, o ne kaip užmiršta, sovietinės uždangos prigesinta egzotika.

Dviejų dalių koncertą pradėjo vieninteliu lietuvių impresionistu vadinamo K. V. Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll. 1935 m. laisvoje Lietuvoje sukurtoje sonatoje ryški prancūzų muzikos įtaka, tačiau skleidžiasi ir lietuvių liaudies muzikai būdingos intonacijos, dermių elementai. Trijų dalių K. V. Banaičio sonata nuskambėjo lyriškai, švelniai.

Po jos atlikta J. Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui atspindėjo jau kito istorinio laikmečio muzikinę pasaulėžiūrą, tačiau taip pat nenutolo nuo lietuviško folkloro. 1972-aisiais komponuotas kūrinys žymi J. Juzeliūno moderniojo kūrybos etapo pradžią. Politinio atšilimo laikotarpiu į Lietuvą iš Vakarų plūstelėjo nauji muzikiniai vėjai, paskatinę kompozitorių kitaip pažvelgti į lietuvių folklorą ir jo traktuotę profesionalioje muzikoje. Aštuntojo dešimtmečio muzikinį mąstymą atsispindi ir S. Venslovaitės bei V. Kopjovos atlikta J. Juzeliūno sonata.

Antrąją koncerto dalį pradėjo J. Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui, sukurta 1977 m. Koncerto vedėja Z. Bružaitė koncerto metu prasitarė: sausį minėsime šio kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Šios sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimas – vienintelis kompozitoriaus paminėjimas sonatos žanro formatu. Įdomu, kad sonata turi nerašytinę dedikaciją Baliui Dvarionui – kompozitoriaus ranka natose įrašyta frazė „O žvaigždės krinta“ yra aliuzija į žymiąją B. Dvariono dainą „Žvaigždutė“. Išties, J. Dabašinskas – gana retai be specialių progų koncertų salėse skambantis kompozitorius, tad vienos dalies sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą galima laikyti net svarbiu istoriniu įvykiu.

Koncertą užbaigė J. Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll – tarpukario Lietuvos muzikinio modernizmo pavyzdys. Šis kompozitorius buvo pirmasis Lietuvoje dėstęs kompoziciją, tad dažnai juokaujama, kad iš J. Gruodžio išaugo visas profesionaliosios lietuvių muzikos medis. Jo sonata šiame kontekste įgyja ir simbolinę prasmę. J. Gruodis taip pat yra pirmasis lietuvių kompozitorius modernistas, nors ir nuosaikiai, bet gana laisvai nusigręžęs nuo romantinės muzikos idealų ir išbandęs lietuviškam muzikiniam kontekstui tuomet dar nepažįstamą muzikinę estetiką. Nors J. Gruodžio muzikiniai eksperimentai nenutolo nuo lietuviško muzikinio folkloro, kai kurie jo kūriniai atlikėjams kelia nemenkų iššūkių. Ne išimtis ir keturių dalių Sonata d-moll. S. Venslovaitė ir V. Kopjova prasitarė maniusios, kad šio kūrinio pagroti tiesiog neįmanoma, tačiau klausantis jų atlikimo atrodė priešingai – J. Gruodžio sonata nuskambėjo sklandžiai, apgalvotai, tarsi abi būtų jį grojusios visą gyvenimą.

S. Venslovaitės, V. Kopjovos asmeninio archyvo nuotr.

Verta paminėti, kad kompaktinės plokštelės repertuaras nuo skambėjusio koncerte šiek tiek skiriasi: vietoje J. Dabašinsko sonatos joje skamba Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 38. Tai byloja ne tik apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos meilę lietuvių muzikai ir norą ją skleisti visur, bet ir rimtas, ko gero, analogų iki šiol neturinčias intencijas atlikti kuo daugiau lietuviškos muzikos – o tiksliau, labai daug.

Pačios atlikėjos pusiau juokais užsiminė planuojančios įrašyti visas lietuvių kompozitorių sonatas smuikui ir fortepijonui. Koncertą vedusi Z. Bružaitė dar pridūrė, kad darbo joms užteksią bent artimiausiems 30 metų. Juokas juokais, bet meiliai šį savo projektą vadindamos „širdžių muzika“, atlikėjos jau atliko didelį, gražų ir istoriškai reikšmingą darbą. Tad belieka palinkėti sėkmės, laukti kitų autorių sonatų įrašų ir tikėtis, kad lietuviškos akademinės muzikos auditorija nuo nedidelės entuziastų grupelės prasiplės iki didelės.

Ją kartu su Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu Kauno styginių kvartetu (Karolina Beinarytė, smuikas, Aistė Mikutytė, II smuikas, Eglė Lapinskė, altas, bei kvarteto vadovas Saulius Bartulis, violončelė) atliks dvi puikios muzikantės – Ieva Pranskutė (smuikas) ir Veronika Kopjova (fortepijonas).

Anot Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos, norėtųsi išskirti V. Bartulio „I like Shostakovich“, nes tai, deja, yra paskutinis prieš pat mirtį sukurtas kūrinys, kurio premjera įvyko 2020-aisiais. Šiame kūrinyje kompozitorius panaudojo tematines medžiagas iš Dmitrijaus Šostakovičiaus styginių kvartetų bei vienos simfonijos. V. Bartulis, beje, nuo pat jaunystės kūrė serijas kompozicijų, kurios vadinosi „I like“ (Aš mėgstu): „I like Bach“ „I like Schubert“, „I like Vivaldi“, „I Like Berlioz“, „I like Marlen Dietrich“ ir dar daug kitų, kuriose citavo originalias temas, jas savaip interpretuodamas ir „apvilkdamas kitu rūbu“. Nestokodamas humoro jausmo, maestro Donato Katkaus jubiliejaus proga V. Bartulis sukūrė „We like Donatas Katkus“.

Kitas Kauno filharmonijoje vyksiančiame koncerte „Muzikinių poetų dvelksmu“ skambėsiantis kūrinys – Ernesto Chaussono koncertas smuikui, fortepijonui ir kvartetui – pirmą kartą buvo atliktas Briuselyje 1892-aisiais. Po jo premjeros kompozitorius savo dienoraštyje parašė: „Turiu tikėti, kad mano muzika, visų pirma, skirta belgams, nes dar niekada nesimėgavau tokia sėkme… Esu apsvaigęs iš laimės, nes seniai jaučiausi taip įvertintas. Man rodos, kad ateityje dirbsiu su didesniu pasitikėjimu“.

Pristatydami koncerto Kauno filharmonijoje atlikėjus, organizatoriai pažymi, kad Ieva Pranckutė yra viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos smuikininkių, tarptautinių konkursų laureatė. Būdama šešerių, jau griežė kaip solistė su Lietuvos kameriniu orkestru, o šiandien legendinio smuikininko Pavelo Vernikovo auklėtinė koncertuoja garsiausiose pasaulio salėse bei festivaliuose. Smuikininkė už Lietuvos vardo garsinimą pelnė Lietuvos ambasados Austrijoje padėką.

Kaune gimusi, o šiuo metu Vienoje gyvenanti pianistė Veronika Kopjova intensyviai koncertuoja  Europos, Kinijos, Pietų Korėjos, Čilės prestižinėse salėse, bendradarbiauja su įvairiais orkestrais. Platus atlikėjos solo ir kamerinės muzikos repertuaras apima kūrinius nuo baroko iki šių dienų kompozicijų. Nuo 2014-ųjų pianistė yra Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto dėstytoja, 2019 metais tapo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Platypus nare.

Rugpjūčio 1 d. Paliesiaus dvare ir rugpjūčio 7 d. LMTA Didžiojoje salėje Lietuvoje ir užsienyje aktyviai koncertuojančios solistės Simona Venslovaitė (smuikas) ir Veronika Kopjova (fortepijonas) atliks Juozo Gruodžio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Stasio Vainiūno, Povilo Dikčiaus, Juliaus Juzeliūno ir Justino Bašinsko kamerinius opusus. O rugpjūčio 2–6 d. vyks šių kūrinių įrašų sesija su ne kartą „Grammy“ nominuotu garso režisieriumi Viliumi Keru.

XX a. lietuvių kamerinės muzikos aukso fondui priskiriamos Juozo Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1922), Kazimiero Viktoro Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1935), Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, Op. 38 (1971), Povilo Dikčiaus Mažoji sonata smuikui ir fortepijonui (1971), Juliaus Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui (1972), Justino Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui (1977) paskutinį kartą buvo įrašytos daugiau nei prieš 30 metų, kai kurios jų iki šiol nėra išleistos kompaktinėse plokštelėse. Tai lėmė menką šių lietuvių kamerinės muzikos šedevrų žinomumą ir prieinamumą platesnei publikai Lietuvoje ir užsienyje.

Veronika Kopjova. / L. Strakos nuotr.

Intensyvi įrašų sesija rugpjūčio 2–6 d. vyks Paliesiaus dvaro „Pasagos“ koncertų salėje, kurią savo įrašams vis dažniau renkasi pasaulinio lygio muzikantai. Kūrinių atlikimą rengiančios alumnės yra Austrijoje ir Vokietijoje karjerą kuriančios lietuvių atlikėjos. Simona Venslovaitė griežia Vienos šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Ensemble XX. Jahrhundert“ (meno vadovas Peter Burwik) ir Miuncheno kamerinio orkestro (meno vadovas Clemens Schuldt) pirmųjų smuikų grupėje. Pianistė Veronika Kopjova yra Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto lektorė, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Platypus“ narė. Įrašuose skambės instrumentai: „Steinway & Sons“ koncertinis fortepijonas bei florentietiškas XVIII a. vidurio Giovanni Battistos Gabrielli smuikas. Garso režisierius – prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui ne kartą nominuotas Vilius Keras, kurio įrašyti albumai puikuojasi tarptautiniuose plokštelių kataloguose (tarp jų – ir Mirgos Gražinytės-Tylos įrašai „Deutsche Grammophon“).

Simona Venslovaitė. / T. Pewal nuotr.

Rengiamą programą galima bus išgirsti ir gyvai: rugpjūčio 1 d. 14 val. – Paliesiaus dvare (skambės K. V. Banaičio, J. Juzeliūno, J. Bašinsko ir J. Gruodžio sonatos), rugpjūčio 7 d. 17 val. – pačiame Vilniaus centre esančioje LMTA Didžiojoje salėje (programoje – J. Gruodžio, P. Dikčiaus, S. Vainiūno sonatos). Renginiai nemokami.

Įrašai ir koncertai yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vykdomo projekto „J. Gruodis, K. V. Banaitis, S. Vainiūnas, P. Dikčius, J. Juzeliūnas, J. Bašinskas: svarbiausios XX amžiaus lietuvių kompozitorių sonatos smuikui ir fortepijonui“, skatinančio reikšmingiausio XX a. lietuvių kamerinės muzikos repertuaro studijas, atlikimą ir sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje, dalis. 

Kaune gimusi, o šiuo metu Austrijoje gyvenanti V.Kopjova intensyviai koncertuoja visoje Europoje, Čilėje, skambina prestižinėse salėse, bendradarbiauja su įvairiais orkestrais, jos įrašai transliuojami Austrijos, Nyderlandų, Vokietijos ir Lietuvos radijuje.

Sėkmė pianistę lydėjo tarptautiniuose pianistų konkursuose Lietuvoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, o kūrybinius siekius įgyvendinti labai padėjo Lietuvos kultūros ministerija, Juozo Karoso labdaros ir paramos fondas. Jai buvo suteikta Tarptautinio Yamaha fondo premija, fondų "Yehudi Menuhin – Live Music Now Hannover", Janeczek-Sobotka stipendijos.

Atlikėjos solo ir kamerinis repertuaras apima kūrinius nuo baroko iki šių dienų kompozicijų. Nuo 2014 m. V.Kopjova yra Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto lektorė. Nuo 2019 m. pianistė yra šiuolaikinės muzikos ansamblio "Platypus" narė.

Vienas iš skambėsiančių vakaro kūrinių – Dmitrijaus Šostakovičiaus kvintetas g-moll. Tai geriausiai kompozitoriaus žinomų kamerinės muzikos kūrinių. Šį kūrinį autorius sukūrė Beethoveno kvartetui, o premjera įvyko kartu su pačiu D.Šostakovičiumi (fortepijonas). Kūrinys susilaukė milžiniškos sėkmės, tad buvo apdovanotas Stalino premija.

Šalia D.Šostakovičiaus kvinteto, klausytojai išgirs du Vidmanto Bartulio kūrinius – antrąjį styginių kvartetą "Psalmės" bei prasmingiausiu vakaro akcentu suskambėsiančią premjerą, specialiai kurtą šiam koncertui – "I like Shostakovich" styginių kvartetui ir fortepijonui.

Šiame kūrinyje kompozitorius panaudojo tematines medžiagas iš D.Šostakovičiaus styginių kvarteto Nr.8, Nr.15 bei iš simfonijos Nr.15 II d. Kompozitorius nuo pat jaunystės rašė serijas kompozicijų, kurios vadinosi "I like". Tai "I like Bach", "I like Schubert", "I like Vivaldi", "I Like Berlioz", "I like Marlen Dietrich", "I like...." dar daug kitų, kuriose citavo originalias temas, jas savaip interpretuodamas ir apvilkdamas kitu rūbu. Nestokodamas humoro jausmo, maestro Donato Katkaus jubiliejaus proga sukūrė "We like Donatas Katkus".

"I like Shostakovich" deja, paskutinis prieš pat mirtį sukurtas kūrinys, užbaigęs šią "I like ..." kompozicijų seriją. Kvinteto pradžios tema (iš D.Šostakovičiaus styginių kvarteto Nr.15 I d.), skamba kaip nuojauta, persunkta švelnaus liūdesio. Vėliau kūrinys vystosi iki gana dramatiškai skausmingos kulminacijos, kurios tirštoje faktūroje persipina įvairios tematinės medžiagos. Pabaiga tarsi šviesa ir viltis, žengimas kažkur į nebūtį.

Išties, V.Bartulio muzika yra tokia įkvepianti, gili, gyva ir tikra, kad nekyla abejonių, jog ji dar ilgai skambės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Belieka tik ištarti – "We like Vidmantas Bartulis".

Kas? Koncertas "I like D.Shostakovich".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 23 d. 17 val.

Kaip ir aš, Veronika kilusi iš Kauno. Ji baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 2011 m. tapo M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso finalininke.

Kai susitinkame vienoje Vienos kavinukėje, bet dažniau tiesiog universiteto valgykloje, negalime nustoti filosofuoti apie muziką, pianisto karjerą ir nuolatinį gyvenimą muzikos apsuptyje. Veronika – Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto lektorė. Jos "atostogų" geografija driekiasi nuo Kinijos iki Čilės atliekant solinę ir kamerinę muziką. Šiemet Veronika tapo garsaus šiuolaikinės muzikos ansamblio "Platypus" pianiste. Nepabijosiu pasakyti, kad ji yra viena geidžiamiausių pianisčių Vienos menų universitete. Įrodymas – kai pietaujame mokyklos valgykloje (vokiškai – mensa), beveik visada prie mūsų prieina studentai ir prašo Veronikos kartu groti koncertuose arba konkursuose.

– Veronika, kadangi universitete dirbi su styginiais instrumentais grojančiais studentais, norėčiau pakalbėti apie sąvoką "akompanuoti". Mano supratimu, dažnai akompanavimas yra nuvertinamas ir netgi prasčiau apmokamas negu muzikos mokymas. Kaip manai, kodėl taip yra ir kaip galima būti pakeisti šį neteisingą požiūrį?

– Ne visai su tuo sutikčiau. Visų pirma, ši pianizmo sritis nuvertinama tik riboto mąstymo žmonių. Kol kas man pasisekė dirbti su tais, kuriems puikūs pianistai yra labai reikalingi ir juos netgi ypač vertina. O kai susiduriu su žaliu jaunimu, jie labai greitai suvokia, kur slypi tas skirtumas tarp puikaus muzikanto ir prasto akompanavimo. Antra, dažniausiai groju įvairiausias sonatas, nors tai iš esmės yra kamerinė muzika. Akompanavimu to išvis vadinti negalima. O kai akompanuoju koncertus soliniam instrumentui ar virtuozines pjeses, ten jau šiek tiek kita specifika. Bet tai mano įnašo nė kiek nesumažina – juk tai yra visavertė muzikinė medžiaga! Joje – visas harmoninis pamatas, orkestrinis spalvingumas.

Pamenu, kaip dar vaikystėje mane šokiravo žinia, kad kūrinio orkestrinės įžangos ar pragrojimai yra trumpinami. Kaip tai suprasti?! Juk tai muzikinės medžiagos visuma. Galiausiai aš nesu aptarnaujantis personalas ir į muzikavimą su kitais instrumentais žiūriu kaip į komandinį darbą. Individualiai dirbdama su studentais kaip tik tai ir akcentuoju: scenoje mes esame ne studentas ir dėstytoja, o lygiaverčiai partneriai, ieškome bendros interpretacijos. Aš jiems padedu suvokti fortepijono partiją ir kaip tai daro įtaką jų atliekamai linijai.

Bent jau koncertuojant kol kas neteko su tuo susidurti, bet kasdienybėje šis darbas išties neretai yra prasčiau apmokamas, ir tai, mano manymu, yra visiškas skandalas. Aš turiu labai aišku įsivaizdavimą, kaip tai turėtų atrodyti ir kada nors, kad ir po žingsnelį, bet būtinai inicijuosiu tam tikrus pokyčius. Tiesą sakant, po truputį jau tai ir darau.

Konkurencija yra normalu. Svarbu, koks mūsų požiūris į ją. Svarbiausia savęs nelyginti negatyviai. Reikia suvokti, kad mes visi esame unikalūs. Pigiai skamba, bet tai yra tiesa.

– Gal taip susiklostė dėl to, kad tie pianistai, kurie netampa koncertuojančiais atlikėjais, pasirenka akompanuoti, ir tai tarsi tampa jų atsarginiu planu. Juk nedaug 19-mečių studentų pirmame kurse nusprendžia, kad nori groti su kitais muzikantais.

– Viskam savas laikas. Bakalauro studijos – tas periodas, kai dar labai smarkiai reikia tobulinti instrumento valdymo meistriškumą, kaupti solinį repertuarą, auginti ištvermę, dalyvauti kursuose, konkursuose. Tuo metu dar sunku apsispręsti, ką nori veikti. Tik kiek vėliau žmonės atranda komandinio muzikavimo malonumą. Panašiai nutiko ir man. Grojimas kitais instrumentais labai praplečia mąstymą, muzikinės medžiagos suvokimą, itin pajautrina klausą ir dėmesingumą, itin praplečia vaizduotės ir interpretacijos galimybes. Tokia perspektyva mane visiškai pasiglemžė, ir kelio atgal nebėra. Tik kodėl šis variantas yra atsarginis, man iki šiol neaišku.

– Vis kartu diskutuojame apie psichologinės tvirtybės ir pasitikėjimo savimi svarbą muzikanto karjeroje. Kodėl tai svarbu? Gal tai yra svarbu ne tik muzikanto, bet ir visose kitose karjerose?

– Taip, manau, kad tai yra svarbu visur. Tačiau mūsų, muzikantų, profesija yra kažkuo ypač ekstremali. Mes turime lipti į sceną, susiimti būtent tam tikru metu ir puikiai atlikti kūrinius, kuriuos repetavome beprotiškai daug valandų. Ne vakar, ne rytoj, bet būtent tą vienintelę akimirką. Visa tai pagražina dar ir nuolatiniai gilūs emociniai išgyvenimai. Juk mene pasireiškia neribota fantazija, jausmai, emocijos. O kur dar konkursai, nuolatinis lyginimas vienų su kitais! Jau nekalbu apie tai, kad grojame nuo pat ankstyvos vaikystės ir tam reikalinga griežta disciplina. Konkurencija nuo mažų dienų yra beprotiška. Itin svarbu išmokti su tuo tinkamai tvarkytis.

– Vieną dieną man šovė tokia mintis, kad fortepijoninių kūrinių mokymasis – tarsi kūdikis mamos pilve. Dažnai pastebiu, kad nekantrauju ir noriu greičiau peršokti mokymosi procesą, bet tada pagalvoju apie natūralų gamtos procesą – vaiko gimimą. Vaikui subręsti reikia devynių mėnesių. To reikia ir meno kūriniui. Kūryba ir meistriškumas neįvyksta staiga. Kai objektyviai mąstau apie save kaip atlikėją, suprantu, kad šiandien esu pasiekusi pakankamą lygį ir galiu realizuoti savo muzikines idėjas grodama fortepijonu. Tačiau beveik kiekvieną dieną susiduriu su nevisavertiškumo jausmu ir vis galvoju, kad dar tiek visko nežinau ir tiek daug reikia išmokti. Esame kalbėję, kad, nepaisant to, jog suvoki, kad esi puiki profesionalė, lauki pripažinimo iš kitų: dėstytojų, klausytojų, kitų muzikantų. Kaip manai, kodėl taip yra? Juk iš tiesų, kai susimąstai, pasitikėjimas savimi turi kilti iš paties žmogaus, o ne jį supančios aplinkos.

– Reikia suprasti, kad gal tik psichopatui yra visiškai nesvarbu, ką apie jį mano aplinkiniai. Mums yra svarbi klausytojų nuomonė, juk norime dalytis muzika su kitais. Taip pat kovojame dėl vietos universitete ar konkurse. Nori nenori pradedi save lyginti su kitais. Konkurencija yra normalu. Svarbu, koks į ją yra mūsų požiūris. Svarbiausia savęs nelyginti negatyviai. Reikia suvokti, kad mes esame visi unikalūs. Pigiai skamba, bet tai yra tiesa. Kiekvienas turime savo stipriųjų pusių ir silpnybių. Kaip tik ir yra nuostabu, kad esame skirtingi.

Jei galėtum pažvelgti į ateitį ir matytum, kad tikrai nebūsi tuo pirmuoju, ar dėl to poreikis muzikuoti išnyktų? Net jei ir taip – valio! Gali pamąstyti, kur tikslingiau galėtum save realizuoti.

– Atsimenu, kaip mano dėstytojas Glazge po vienos pamokos man pasakė: tu esi unikali. Mano ego pakilo virš debesų, jaučiausi pamaloninta ir tuomet jis pasakė: mes visi unikalūs, kiekvienas studentas, vaikščiojantis konservatorijos koridoriais, yra unikalus.

– Taip. Reikia nepamiršti, kodėl tu tai darai. Pasaulyje esi ne vienas ir kiekvienas atranda savo vietą. Groji ne dėl to, kad taptum geriausias. Prisimink, kai buvai vaikas, tikrai negrojai dėl to, kad laimėtum visus pasaulio konkursus. Grojai, nes tau patiko ir tu norėjai. Manau, kad blogosios konkurencijos išmokstame dar mokykloje. Ten nuolat esame lyginami tarpusavyje.

– Dažnai sekame didžiųjų muzikantų karjeras ir norime tapti kaip jie. Tačiau retai susimąstome, ką jie paaukojo ar išgyveno, kad šiandien būtų padarę tokias karjeras.

– Aš labai nenoriu taip mąstyti: taip, tave lydi sėkmė, bet tavo gyvenime tikrai ne viskas gerai (neaišku, kokia kaina). Tarsi sužinodama, kad žmogus kenčia, man palengvėja. Ne. Dar kartą pakartosiu: pagalvok, kodėl tu tai darai. Svarbu atrasti tai, kas tinka tau asmeniškai. Nori groti – grok. Nenori groti – negrok. Jei galėtum pažvelgti į ateitį ir matytum, kad tikrai nebūsi tuo geriausiuoju, ar dėl to poreikis muzikuoti išnyktų? Net jei ir taip – valio! Gali pamąstyti, kur tikslingiau galėtum save realizuoti.

– Jeigu sutiktum Veroniką, kuriai aštuoniolika, ir ji tik pradeda savo muzikinę kelionę, ką jai patartum?

– Tikėjimo savimi ir drąsos. Gal net šiek tiek įžūlios drąsos. O apskritai jauniems žmonėms palinkėčiau smalsumo ir noro mokytis, semti informaciją. Pastebiu, kad jaunajai kartai trūksta smalsumo. Kai kurie studentai muzikai mažai vaikšto į koncertus, neskaito. Palinkėčiau jiems daugiau susidomėjimo pasauliu ir nesikoncentruoti tik į grojimą instrumentu. Žvelgiant į ateitį, tavo žinios lems tavo atlikimą ir tapsi tuo, ką įdėsi į savo kūrinių interpretaciją.

– Aš taip pat manau, kad literatūra labai svarbu menininkui. Žinoma, knyga nelygu knygai. Kažkodėl labai pasitikiu klasika ir jeigu nusprendžiu skaityti, tai dažniausiai – klasiką.

– Žinoma, juk klasika – tai, kas išliko, tai, kas vertinga. Kai susiruošiau keliauti į Vieną, mane visi gąsdino, kad čia labai konservatyvus kraštas, kad jiems labai svarbios tradicijos. Tačiau kas blogo tradicijose? Tradicijos juk neatsirado vakar. Jos išgyveno amžius, tai, matyt, yra priežastis, kodėl jos egzistuoja ir šiandien. Aišku, turime būti atviri naujovėms, bet tradicijas turime žinoti taip pat. Tai mus daro laisvus ir sąmoningus.

– Pabaigoje norėčiau paklausti apie "Kaunas Piano Fest". Žinau, kad esi viena didžiausių festivalio gerbėjų. Pati esi kilusi iš Kauno ir gerai pažįsti šį miestą. Mokeisi "Kaunas Piano Fest" pagrindinėje ir vienintelėje būstinėje – Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Kaip manai, ar svarbi ši mūsų iniciatyva Kaunui?

– Labai svarbi. Aš labai apsidžiaugiau, kad mano draugai rengia šitą festivalį ir kad kažkas turėjo drąsos to imtis. Ypač – vasaros metu, tai yra toks atgaivinantis Kauną renginys. Kaune vyksta Pažaislio muzikos festivalis su senomis tradicijomis, bet "Kaunas Piano Fest" yra skirtas jaunimui ir šis projektas pritrauks daug tarptautinio dėmesio. "Kaunas Piano Fest" kupinas jaunatviško entuziazmo, aistros, pozityvaus ir džiugaus mokymosi. Galų gale tokio specifinio renginio Kaune apskritai iki šiol nebuvo. Jūs esate tokie smagūs, kad aš ir pati norėčiau dalyvauti!

Greta mūsų gyvenantys neįgalieji ar ligoniai – mūsų visų gyvenimo dalis, įsitikinę du jauni muzikantai pianistė Veronika Kopjova ir smuikininkas Danis Medjanikis.

Sėkmingai pripažinimo keliu einanti pianistė V.Kopjeva (V.K.) ir Paganinni konkurso genujoje lauraetas D.Medjanikis (D.M.) šias mintis įprasmina darbais. Talentingų muzikų duetas Kaune ir Vilniuje rengia koncertus, kurių metu surinktos lėšos bus skirtos Ievos Krivickaitės iniciatyvai, remiančiai onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.

– Pradėkime nuo jūsų vaikystės, pažinties su muzika. Kodėl pasirinkote fortepijoną ir smuiką?

V.K.: Tiesą pasakius, aš visada norėjau mokytis muzikos mokykloje, nes mano vyresnysis brolis grojo smuiku. Ir aš visada labai norėjau groti smuiku, nuo to ir pradėjau. Aš buvau dar maža, groti manęs niekas nemokė, tik laikyti smuiką. Visus metus taip mokiausi mokiausi, o po to pasakiau mamai: "Ne, viskas, pereinu į fortepijono klasę – ten visi gali groti, nesvarbu, mažas tu ar didelis." Labai džiaugiuosi, kad viskas taip savaime susiklostė. Nors meilė smuikiui išliko, mielai ir dabar juo gročiau. Ko gera todėl man taip patinka rengti pasirodymus su smuikininkais.

D.M.: Mane nukreipė tėvai. Jie davė man smuiką, norėjo pažiūrėti, kaip man seksis. Tėvai matė, kad esu talentingas, kad susidomėjau šiuo instrumentu. Taigi, aš judėjau į priekį ir supratau, kad tai mano sfera, kad noriu groti toliau ir daryti tai profesionaliai. Mano tėvai taip pat smuikininkai, jie dabar dėsto Vokietijoje. Visa mano šeima – muzikantai, net broliukas ir sesutė smuikais griežia. Toks įžymus latvių dainininkas pavadino mus "išprotėjusia smuikininkų šeimynėle".

– Kaip susikūrė jūsų duetas?

V.K: Iš tikrųjų visai netyčia. Abu mokėmės toje pačioje aukštojoje mokykloje, Vokietijoje, Hanoveryje. Aš tuo metu buvau labai užsiėmus, vyko įvairūs koncertai. Danis mane susigavo koridoriuje ir sako: "Veronika, vyksta koncertas, net nežinia kur. Aš labai noriu, kad tu su manimi grotum." Nors aš buvau labai užsiėmusi, vis dėlto peržiūrėjau programą ir pamačiau, kad daugelį kūrinių žinau, esu grojusi. Taigi, ėmiau ir sutikau. Tai buvo gal prieš dvejus metus. Mes grojome kartu, labai patiko. Po pusės metų aš pamačiau, kaip neįtikimai išaugo jo talentas. Apskritai taip išėjo, kad mes kartu grodavome kas pusę metų. Man net baisu pagalvoti, kas iš jo išaugs (juokiasi). Mane labai žavi jo švarus, natūralus, nuoširdus muzikalumas. Juk laikui bėgant atsiranda profesionalumas, ir daug natūralių dalykų savaime išnyksta. Bet aš girdžiu ir tikiu, kad šis jo nuoširdumas išliks, nes jis yra toks atviras, tyros sielos žmogus, tai labai ryškiai atsiskleidžia jo muzikoje. Labai džiaugiuosi galėdama su juo dirbti.

D.M: Apie Veroniką galiu pasakyti, kad ji yra puiki pianistė, taip pat labai nuoširdus žmogus. Aš jaučiu, kad mes galime semtis vienas iš kito muzikinių idėjų ir tiesiog groti, gražiai muzikuoti kartu. Taip kitko, mes susitikome tik vakar, nesimatėme nuo praėjusių metų gruodžio, o toks jausmas, kad net nebuvome išsiskyrę.

V.K: Nuolat bendraujame, vis dėlto reikia planuoti pasirodymus. Mane dar labai džiugina jo spontaniškumas grojant. Scenoje, repeticijų metu jis visada labai gyvas, eksperimentuoja, o ne iškala natas atmintinai. Atrodo, kad jis kalba per muziką, labai įsijaučia. Kartais tenka jam priminti, kad scena yra kitoje pusėje, kad vyksta perklausa (juokiasi). Man ta komunikacija yra labai svarbi, tada gimsta menas, būtent tuo momentu. Su žmonėmis, kurie išmoksta viską idealiai, kartais būna sunku dirbti.

D.M: Aš kitaip negaliu. Jei tiesiog išmoksiu natas mintinai, aš nuvysiu, man pasidarys nebeįdomu. Aš mėgstu eksperimentuoti, kas kartą ieškoti ir rasti kažką nauja. Esant tokiai būsenai muzikantas tobulėja ir vystosi. O jeigu dar ir partneris geras, kaip mes su Veronika, vyksta abipusiai idėjų mainai, mes papildome vienas kitą.

– Kalbant apie spontaniškumą ir eksperimentavimą – galbūt jūs patys kuriate muziką?

V.K: Oi, ne. Reikėjo kažkada tai daryti, dar mokykloje, ir man sakė, kad visai neblogai pavyksta. Tačiau pati taip ir nesusidomėjau. Yra tiek daug nuostabių kūrinių, jų visų ir nesuspėsi atlikti per gyvenimą. Aš nuo jų niekada nepavargstu. Visi veržiasi, ieško naujų, negirdėtų kompozicijų. O aš gročiau gročiau tuos genialius kūrinius. Groti tą patį kūrinį su kitu žmogumi – vis nauja patirtis.

D.M: Galbūt mane kada nors patrauks ši sritis, ką nors parašysiu. Nes tavo parašyta muzika išlieka, o kaip atlikėjas aš net nežinau, ką galėčiau po savęs palikti. Gal mokinius?

– Ar jaučiate konkurenciją tarp muzikantų?

V.K: Taip, ji yra. Hanoveryje jos jaučiau kiek daugiau negu Vienoje. Bet aš toks žmogus, aš nemėgstu prastos konkurencijos. Aš manau, kad lenktyniavimas yra naudingas tada, kai tu judi į priekį, atsiranda įkvėpimas. Džiaugtis kito nesėkme – man tai svetima. Todėl tokios konkurencijos aš vengiu, nes ji gali sugadinti santykius su žmogumi. Aš darau tai, ką darau, nes man tai patinka, neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Svarbu neužmiršti, kodėl iš tikrųjų tuo užsiimame, tai kaip tik veda prie mūsų koncertų tikslo.

– Kaip kilo iniciatyva padėti vėžiu sergantiems vaikams?

V.K: Kai dar mokiausi Hanoveryje, penkerius metus buvau fondo "Live Music Now" stipendininke. Šio fondo stipendininkai labai dažnai, du tris kartus per mėnesį, groja vaikų namuose, slaugos namuose, ligoninėse. Tokiose vietose, kur gyvenantys žmonės neturi galimybės nueiti į koncertą. Fondo šūkis – "Muzika gydo!" Grojame mažose salėse, kambariuose. Žmonės, kurie jau nelabai gali judėti, atsidaro duris ir klauso. Ir tada matai, kokį poveikį muzika turi žmogui. Žinoma, mums nelengva matyti, kaip tiems žmonėms sunku. Jeigu grojame psichinių sutrikimų turintiems žmonėms, jie ir patriukšmauja pasirodymo metu, bet mes esame tam pasiruošę. Visi tie klausytojai, net jeigu negali kalbėti, šypsosi, jie būna labai dėkingi. Ir tada tu supranti, kam tu tai darai, kam tu muzikuoji. Tikrai ne tam, kad ateitų kažkokie turčiai, kurie net nesupranta pasirodymo vertės – jiems svarbiausia pasigirti, kad buvo klasikinės muzikos koncerte. Muzika yra visiems.

Seniai brandinau idėją, kad reikėtų kažką panašaus padaryti Lietuvoje. Bet tai yra labai didelis darbas, reikia ieškoti remėjų. Ir pas mus tokių slaugos namų labai mažai, ten nebūna instrumentų. Žinau, kad jų yra Santariškių klinikose, todėl nusprendžiau ten nueiti, pasidomėti, nes ten esantiems žmonėms labai reikalingos geros emocijos. Rugsėjį dalyvausime dviejuose dideliuose konkursuose Vokietijoje, jiems ruošiamės jau dabar, reikia repetuoti. Todėl nusprendžiau, kad reikia būtinai groti namie. Aš apie Ievą perskaičiau būtent "Kauno dienoje", greitai ją susiradau, susisiekiau su koncerto organizatoriais Vilniuje, jie neprieštaravo mūsų bendradarbiavimui. Ieva turi misiją, skiria visą save tiems vėžiu sergantiems vaikams – su jais bendrauja, susidraugauja. Todėl nusprendėme, kad sujungus paramos akciją su koncertu daugiau žmonių sužinos, susidomės ir ateis. Norime priminti, kad sergantiems žmonėms labai reikia dėmesio.

Kartu su Ieva buvau nuvykusi į klinikas. Aplankėme pustrečių metų berniuką. Jis yra iš vaikų namų, todėl pas jį niekas neateina. Apskritai, kai grįžau iš Vokietijos, aš pastebėjau, kad čia požiūris į žmones su negalia yra visai kitoks. Vokietijoje jie yra integruoti į visuomenę. Pavyzdžiui, ten labai daug aklųjų, jie vaikšto gatvėse, gyvena visavertį gyvenimą. O pas mus jų nematyti, nes jie paprasčiausiai neišeina iš namų. Pas mus pačiame mentalitete tupi kirmelė – neįgalūs žmonės bijo, jiems gėda, jie mano, kad nieko nesugeba, liks nesuprasti. Reikia suprasti, kad tai yra mūsų visų gyvenimo dalis, mes turime suprasti ir padėti. Taigi, aplinkybės susiklostė palankiai, rengsime koncertus. Taip žmonėms kils daugiau teigiamų emocijų, įkvėpimo.

D.M: Tiesą pasakius, aš jau dalyvavau poroje koncertų. Labai geras jausmas, kai matai, kad tu žmonėms reikalingas. Kad tavo muzika jiems padeda, nuramina. Suteikia to, ko jiems labiausiai reikia.

V.K: Visada reikia išsamiai apgalvoti, ką grosi. Koncertas turi būti neilgas, taip pat negalima groti labai melancholiškos muzikos. Dar pasakoti apie save, apie kūrinius ir jų autorius. Gal ateityje pavyks ką nors panašaus sukurti Lietuvoje.

D.M: Taip pat per tokius pasirodymus įgauni labai daug patirties. Labai ačiū Veronikai, kad ji viską apgalvojo ir suorganizavo.

V.K: Ačiū ir Daniui, kad sutiko. Nes tokio kalibro atlikėjai... Jie jau nebeturi groti nemokamai. Yra verslas, nuo to niekur nepasislėpsi. Tačiau šiuo atveju mes apie finansus net nemąstėme. Man labai malonu groti čia, ir koncertą rengti Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad Danis sutiko.

– Kokie jūsų ateities planai? Su kuo ir kur norėtumėte groti?

D.M: Kalbant juokais, nors dabar ši svajonė atrodo visai reali, norėtume groti garsiojoje Carnegie Hall salėje.

V.K: Taip, tai labai aukštas lygis. Mes dar visai neseniai apie tai juokavome, ir štai greitai Danis dalyvaus konkurse Leipcige, kurio finalininkai varžysis dėl galimybės groti Carnegie Hall. Taigi jis jau pakeliui, bet reikia labai didelės sėkmės. Aš manau, kad su jo potencialu ir tyra meile tam, ką daro, viskas yra įmanoma. Žinoma, taip pat norime koncertuoti su kitais garsiais pasaulio muzikantais. Neprisirišame vienas prie kito, nors labai smagu, kai susiklosto tokie draugiški santykiai. Tada ir groti gerokai maloniau.

Kas? Kamerinės muzikos koncertas "Colori di maggiore".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugpjūčio 27 d. 18 val.