Šeštadienį „TẽKA“ pakvietė į paskutinę šiais metais ekspediciją Veršvos upeliu.
Ekspedicijos dalyviai iš anksto buvo įspėti tinkamai pasirengti tyrinėjimui – guminiai aulinukai, pirštinės ir kuprinės su būtiniausiai daiktais, kad rankos liktų laisvos. Ekspedicijos maršrutas vedė Veršvos upelio vaga ir tik nepraeinamose ar giliose vietose tekdavo išlipti į dilgėlėtą ar kitais augalais, medžiais apaugusį šlaitą.
Taip žygeiviai brido Veršva karts nuo karto pakeldami galvas į rudenėjantį gamtos prieglobstį, dalindamiesi pastebėjimais ir svarstydami, kiek tokiu upeliu galėtų dalintis žmogus ir miestas, tyrinėdami, regis, miestui jokios įtakos nedarantį, bet jame esantį upelį.
Projekto iniciatoriai mini, kad visos miesto dalys turi paskirtį ir savo taisykles: gyvenamieji rajonai, parkai, prekybinės ir industrinės teritorijos, gatvės, šaligatviai, geležinkelio bėgiai. Tačiau mieste galima aptikti ir tarsi niekam nepriklausančių, apibrėžtos paskirties neturinčių, sunkiai prieinamų teritorijų – „pilkųjų miesto zonų“, vienos kurių yra miesto upeliai.
„Upeliai mieste yra pilkosios zonos. Kol jie nematomi, juose vyksta keisti dalykai – kas juos nori, tas juos okupuoja. Upeliai turi pilną teisę būti miesto dalimi. Būti gamtos koridoriais, gamtos prieglobsčiu ar žmonių rekreacinėmis vietomis. Tačiau šito negalima nuspręsti sėdint kažkur toli. Tam reikia pažinti erdvę ir suprasti apie ką yra tie upeliai, kokią jie turi vertę – mums, gamtai, miestui“, – žygio Veršvos vaga prasmę dėstė Rasa Chmieliauskaitė.
Stabtelėjome kažkam gal gamtos prieglobsčiu tapusioje vietoje. Iš kelių lentų padaryti suoliukai, iš padangų sudėtas lyg stalas, metalinė statinė šiukšlėms, lentynėlė.
R. Chmieliauskaitė prisiminė: „Tarkime, Girstupio upelis, atskyręs Žaliakalnį nuo Šančių, graužėsi, stūmėsi taip sukūręs slėnius. Tačiau stebėjomės, koks jis užterštas. Arba P. Kalpoko gatvė. Gal mažai kas ir žino, kad tai upelio vaga. Gal net yra vieta, kur jis tęsia savo tekėjimą, juk upeliai, net ir paslėpti vamzdžiuose po žeme, teka toliau“.
Toliau kylame Veršvos upeliu aukštyn. Pakrantėje riogso masyvūs betoniniai luitai, šulinių žiedai. Keisčiausia tai, kad ne per vienerius riogsojimo čia metus visi natūraliai gamtai nebūdingi daiktai apaugo samanomis. Net ir automobilių padangos ir tos pasislėpė po samanomis.
Susidarė įspūdis lyg gamta, supratusi, kad šiais svetimkūniais jai nepavyks atsikratyti, pasirūpino nauju, gamtai tinkančiu jų apdaru ir priėmė į savo prieglobstį.
R. Chmieliauskaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad daugelio upelių kaimynystėje yra įsikūrę fabrikai, garažai, daugiabučiai, šalia vyksta eismas. Deja, bet būdami miesto šešėlyje, upeliai yra naudojami kaip sąvartynai – tai privati, mažai kieno lankoma zona, kurią dalis žmonių naudoja atsikratyti atliekoms.
Dalis iš iki šiol aplankytų upelių yra ypač užversti šiukšlėmis, apstatyti nelegaliais statiniais, į juos suvesti įvairūs neaiškių nuotekų vamzdžiai. Todėl kūrybinių ekspedicijų per upelius tikslas – surasti galimybes ir būdus žmonėms pažinti šiuos upelius, padaryti juos labiau matomais ir aktualiais, tokiu būdu skatinti didesnį visuomenės susidomėjimą gamtine aplinka mieste ir jos puoselėjimą.
