Svajose – Kuba
Italija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Kipras, Olandija... Pastaruoju metu populiarias besituokiančiųjų šventės lokacijas vardija vestuvių fotografas, gruodį planuojantis padirbėti net Indijoje.
Ilja šypteli, jog jau neretai sulaukia ir klausimų, ar jis apskritai dirba Lietuvoje.
Nors pašnekovas neneigė, jog vestuves svetur dažniau kelia mišrios poros, vis dėlto tuoktuvių švenčių "migracijos" tendencija – akivaizdi.
"Vestuvių industrija Lietuvoje pagal kainas faktiškai susilygino su užsienio. Ir ypač jei vestuvės mažos, iki 20 dalyvaujančių žmonių, nebėra didelio skirtumo, kur jas kelti. Pastaruoju metu dažniausiai tenka dirbti Italijoje bei Ispanijoje. O pats kada nors labai norėčiau padirbėti Kuboje", – šypteli Ilja, vis dėlto prisipažinęs, jog jo darbinių išvykų turinys gerokai nutolęs nuo įprastų turistinių kelionių įvaizdžio.
"Žinoma, visada įdomu sužinoti konkretaus miesto ar vietovės, kur esame, istoriją. Kartais ir patys vilos, kurioje rengiama šventė, šeimininkai gali papasakoti kažkokią įdomią istoriją. Tačiau labiau gilintis į tuos dalykus nėra galimybių. Įprastai atvažiuoji į vietą išvakarėse, išsimiegi, rytą apsižvalgai, kas ir kaip. Štai dabar bus vestuvės Sicilijoje, atskrisiu vakarop, ryte – vestuvės, o kitą dieną – lėktuvas. Tai yra pabūsiu ten lygiai tiek, kiek truks pati šventė. Tad tokiais atvejais gali tik pasidžiaugti įsigytu magnetuku", – šmaikštavo pašnekovas.
Tiesa, žmonos prašymu magnetukų tradiciją Ilja pakeitė kita – dabar iš kiekvienos naujos aplankytos vietos klaipėdietis namo parsiveža po kalėdinį eglutės žaisliuką.
Visada geros emocijos
Kadaise populiarios uostamiesčio grupės XXL narys fotografo karjerą pradėjo nuo draugų šeimyninių fotosesijų.
"Beje, pirmosios vestuvės, kuriose fotografavau, taip pat vyko užsienyje – Vokietijoje. Tada pagalvojau, kad tai yra įdomu, kad galima bandyti už to kabintis, taip viskas pamažu ir įsivažiavo. Vėliau Klaipėdoje atidariau savo studiją, tačiau galiausiai supratau, kad tai ne man, tam reikia labai daug jėgų ir laiko, – prisipažino ekonomisto išsilavinimą įgijęs vyras. – Mano požiūriu, turi pasirinkti konkrečią fotografijos sritį, negali fotografuoti viską iš eilės – ir vaikus, ir krikštynas, ir vestuves, ir dar kažką, nes kiekviena sritis turi savo specifiką. Tad jei padarai kokybiškai savo produktą, būk geras ir daryk jį, tobulėk šioje konkrečioje srityje, o ne blaškykis. Žinoma, kaip sakau ir savo seminaruose, išbandyti naudinga viską."
12 metų fotoaparato iš rankų nepaleidžiantis, o vestuvėse apie 11 metų fotografuojantis Ilja prisipažįsta, jog ne kartą yra tekę išgirsti iš kolegų esą dirbti šioje srityje po kelerių metų įgrysta, tampa nuobodu.
"O aš, išdirbęs tiek metų, vis bandau analizuoti, kodėl man tai patinka. Ir turbūt vienas svarbiausių faktorių yra tai, kad mano darbas – tai nuolatinė šventė. Kaip bebūtų – ar žmonės būtų apsipykę prieš dieną, ar gal jie pavargę nuo pasiruošimo, tačiau tą svarbiausiąją dieną jie bus viską pamiršę – džiaugsis ir bus pakylėti. Tad savo darbe aš nuolat jaučiu pozityvą, geras emocijas", – sako pašnekovas.
Anot Iljos, šis supratimas ilgainiui pakeitė požiūrį ir į jo paties įvaizdį.
"Kai dirbu, stengiuosi atrodyti taip, kaip svečias. Anksčiau galvodavau, kad svarbiausia – patogūs rūbai, tačiau ilgainiui supratau, kad dirbu šventėje ir taip pat esu jos dalis. Kartu su kitais svečiais patenku į objektyvą, kad ir vidoegrafo, taigi turiu atrodyti taip, kad manęs nereikėtų vengti, kažkur kitur nukreipti kamerą ir pan.", – kalbėjo klaipėdietis.
Pagražinti akimirką
Ilja prisipažįsta, jog jam sunku būtų įvardyti kokius nors nestandartinius porų įgeidžius ar reikalavimus.
"Tiesiog vis dažniau tenka išgirsti: jūs esate profesionalas ir geriau žinote, kaip ką daryti. Gal tai ir yra mano darbo įvertinimas, – svarsto pašnekovas. – Žinoma, malonu, bet tada jauti dar didesnę atsakomybę."
Klaipėdiečio įsitikinimu, profesionalus vestuvių fotografas sykiu yra ir geras psichologas, ir koordinatorius, jis turi gebėti lanksčiai reaguoti į bet kokią situaciją ir suvaldyti ją.
"Vestuvėse fotografuoju nuo ryto iki vakaro. Tačiau nesu reportažininkas – tiesiog bandau įsikišti į istoriją, siekdamas kažkokią akimirką padaryti gražesnę, įdomesnę, – šypteli pašnekovas. – Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną atvejį Italijoje, kai fotografavome nuotakos ir jaunojo susitikimą. Matau šalia aguonų lauką ir galvoju, kodėl gi jaunajam nepadovanojus tos gėlytės savo mylimajai. Tai yra to nebuvau suplanavęs iš anksto, tačiau ekspromtu kilo mintis pagražinti tą akimirką, tą susitikimo laukimą."
O kas, Iljos akimis, yra tobulas vestuvių kadras?
"Turbūt tai yra toks kadras, į kurį tu nori žiūrėti, į kurį tu žiūri arba su ašara, arba su šypsena. Žmonės jame ne marionetės stiklinėmis akimis, bandantys kažką imituoti. Toks kadras turi būti gyvas, nepriklausomai nuo fotografo braižo, stilistikos. Man atrodo, kad liūdniausia, kai žmonės nuotraukoje ne gyvena, o egzistuoja", – mano fotografas.
Širdyje – menininkas
Nors daugeliui fotografija pirmiausia asocijuojasi su kūrybiškumu, meniškumu, Ilja savo darbo nebando romantizuoti.
"Dažnai seminaruose sakau, kad turite apsispręsti, kas jūs esate – menininkai ar amatininkai. Antai studentams pateikiu paprastą pavyzdį – rytoj bus dvi fotosesijos. Vienos jų metu žurnalo viršeliui fotografuosime labai gražų modelį iš Milano, bet šis darbas bus labai menkai apmokamas. Kita fotosesija – visiškai statiškai, nieko kūrybiško, tačiau užsakovai – stambi korporacija, mokanti didžiulius pinigus. Klausiu, kur jūs važiuosite su manimi? Ir kai pasakau, kad galimas tik vienas pasirinkimo variantas, tada žmonės pradeda galvoti, kas jie yra – ar amatininkai, ar menininkai", – kalba pašnekovas.
O ar pats Ilja sau atsakė į šį klausimą?
"Mano atveju širdyje turbūt turi būti menininkas, o iš esmės – amatininkas. Nes, pripažinkime, vestuvėse tu esi samdytas žmogus, kuris teikia paslaugą ir turi atlikti tam tikrą užduotį. Tai yra tavo darbas. Ir niekam nerūpi, jog galbūt tuo konkrečiu metu tu neturi įkvėpimo – tiesiog privalai viską padaryti puikiai, nes tavo užsakovai turi tik tą vieną vienintelę dieną, kurios nepakartosi", – sako vestuvių fotografas.
Užkliūva policijai
Tačiau sunku būtų patikėti, jog per tiek metų klaipėdiečiui visur ir visada darbas slydo tarsi per sviestą.
Kaip tikino Ilja, lemtingų ekscesų iki šiol pavyko išvengti, tačiau stresinių situacijų išties nestinga.
"Užsienyje ne kartą yra tekę turėti reikalų su policija – paaiškinti pareigūnams, kuo užsiimu. Kaip fotografuojant šalia Romos prezidentūros ar Prancūzijoje per "Formulės-1" lenktynininkų pasirodymą, kur mane sustabdė, nes turėjau didelę kuprinę", – prisiminęs šypteli pašnekovas.
O štai nesklandumai ar nesusipratimai dėl skrydžių, anot Iljos, kainuoja gerokai daugiau nervų.
Antai kartą tik atvykus į oro uostą paaiškėjo, jog bilietai skrydžiui į Airiją įsigyti ne rugpjūčio, o rugsėjo mėnesiui.
"Ką gi – teko skristi už kosminius pinigus. Tačiau vestuvės turi įvykti, kas benutiktų. Nieko taip nebijau, kaip to, kad nepasieksiu vietos laiku. Jaučiu dėl to milžinišką atsakomybę. Gali būti karas, bet jei sutikau dirbi, manimi pasitikėjo, trūks plyš pasieksiu tą vietą", – juokiasi pašnekovas.
Stebuklingos atostogos
Pats vestuvių fotografas šiandien skaičiuoja jau du savos santuokos dešimtmečius.
Kaip prisipažino pašnekovas, jam taip pat buvo svarbu, jog šį svarbų įvykį liudytų profesionalo užfiksuoti kadrai.
Tad anuo metu dienraštyje "Klaipėda" dirbęs Ilja pagalbos kreipėsi į savo kolegą – jo paties vestuvių fotografu tapo laikraščio fotoreporteris Vytautas Liaudanskis.
"Žinoma, per tiek metų pasikeitė ir fotografavimo stilius, ir daugelis kitų dalykų. Tačiau bet kokiu atveju tai yra labai svarbūs ir brangūs atsiminimai, mūsų istorija. Žmona vis klausia, kada perklijuosiu tas nuotraukas, nes per du dešimtmečius senasis albumas susidėvėjo. Bet aš kaip tas batsiuvys be batų – nors ir esu nusipirkęs naują albumą, vis neprieina rankos", – sako Ilja ir pripažįsta, jog dėl įtempto darbų grafiko labiausiai nukenčia jo šeima.
"Visada jaučiu jai didelę skolą. Ir žinau, kad to negaliu pakeisti, nes esu darboholikas. Tačiau kai kuriuos darbus jau išmokau nudirbti skrydžių metu, – šypteli pašnekovas. – Per septynerius metus praėjusiais metais turbūt pirmą kartą su šeima buvome išvykę pailsėti dviem savaitėms. Ir tai buvo kažkas stebuklinga."
