Prekybos tinklo „Senukai“ atstovai pastebi, kad atšalus orams vis daugiau pirkėjų ieško prekių savo augintiniams. Jie domisi kokybišku ėdalu, šiltesniais rūbais ir guoliais, specialiomis priežiūros priemonėmis. Suaktyvėjimas šioje prekių kategorijoje matomas tiek fizinėse parduotuvėse, tiek elektroninėje prekyboje.

Šaltuoju metų laiku augintiniams yra reikalinga speciali priežiūra, ypač kai oro temperatūra nukrenta žemiau nulio. Specialistai pasidalijo 5 patarimais, kurie užtikrins, kad jūsų keturkojis ir žiemą bus sveikas ir aktyvus.

1. Apsaugokite pėdutės

Veterinarė Gintarė Maurušataitė sako, kad iškritus sniegui ir orui pasiekus minusinę temperatūrą, keliai būna barstomi smėlio ir druskos mišiniu. Smėliui patekus į tarpupirščius, jis braižo odą, atsiranda mikro įtrūkimai, o druska graužia ir sukelia diskomforto jausmą.

„Patekusios ant pėdų cheminės medžiagos gali dirginti odą, todėl augintinis eina keldamas kojas, dažnai sustoja jas laižyti. Dėl to būtina augintiniui nuplauti pėdas ir gerai nusausinti, patepti jas specialiu balzamu. Vis tik geriausia apsauga einant į lauką šaltuoju metų laiku – neperšlampami batukai“, – dalijosi patarimais G. Maurušataitė.

Norint apsaugoti savo augintinį nuo šalčio ir peršalimo, rekomenduojama dėmesį atkreipti į jo elgseną pasivaikščiojimo metu. Jei jis gūžiasi, dreba, kilnoja letenėles, bando grįžti į patalpą, nedelsiant veskite jį namo. Parėjus iš lauko kruopščiai apžiūrėkite pėdutes, nuplaukite jas švariu vandeniu ir nušluostykite rankšluosčiu.

2. Pasirūpinkite apranga

Naminiai gyvūnai, o ypač lepesni ir mažesni, gali greitai sušalti, todėl jei jų kailis nėra tankus ir šiltas, patartina juos aprengti. G. Maurušataitė dalijasi patarimais, į ką atsižvelgti, renkantis rūbus:

Naminiai gyvūnai, o ypač lepesni ir mažesni, gali greitai sušalti, todėl jei jų kailis nėra tankus ir šiltas, patartina juos aprengti.

 

▪ Komfortas. Drabužiai ir aksesuarai turi būti patogūs, pagaminti iš orui pralaidžios medžiagos, lengvi ir nevaržantys judesių.

▪ Tinkamas dydis. Tos pačios veislės keturkojų svoris ir sudėjimas skiriasi, todėl visada rekomenduojama augintinį išmatuoti ir parinkti jam tinkamiausią rūbo dydį. Matuokite nuo pečių juostos iki uodegos galiuko. Tada išmatuokite nuo storiausios krūtinės iki ploniausios juosmens dalies. Galiausiai išmatuokite kaklą, kad nustatytumėte apykaklės dydį.

▪ Atsparumas oro sąlygoms. Rinkitės vėjui ir vandeniui atsparią aprangą, kuri būtų ne tik šilta, bet kartu ir lengva.

▪ Matomumas. Tai – dažniausias veiksnys, į kurį šeimininkai neatsižvelgia pirkdami aprangą. Ankstyvą žiemos rytą ir vakarą būna gana tamsu, todėl turėtumėte pasirūpinti jo saugumu ir rinktis aprangą su atšvaitų ar specialaus apšvietimo elementais.

3. Prižiūrėkite mitybą

Veterinarė siūlo šaltuoju metų laiku būti atidiems ir stebėti savo naminio gyvūnėlio aktyvumą ir atitinkamai koreguoti jo suvartojamų kalorijų kiekį.

„Žiemą keturkojai juda mažiau, todėl stebėkite, ar augintinis nepradeda priaugti svorio, maistą normuokite, per daug nelepinkite skanukais. Keičiantis sezonui ir vėstant orams, pasirūpinkite ir augintinio imunine sistema – multivitaminų kompleksais ir omega riebalų rūgščių papildais“, – patarė gyvūnų specialistė.

Šaltuoju laikotarpiu keturkojams duokite kokybiško, visaverčio ėdalo, geriausia žalios mėsos pagrindu sudarytą racioną.

„Visavertis ėdalas padės užtikrinti, kad šaltais žiemos mėnesiais gyvūno kailis būtų sveikas ir energijos jam nepritrūktų. Ypatingos priežiūros reikalauja vyresnio amžiaus bei nuo sąnarių ligų kenčiantys gyvūnai. Todėl jų organizmams vitaminai ir mineralai yra būtini“, – pasakojo specialistė.

„Senukų“ ekspertai pastebi, kad šeimininkai augintiniams vis aktyviau perka aukštesnės kokybės, sveikesnį „premium“ ir „super premium“ klasės maistą, praturtintą mineralais ir vitaminais. Augantys tokio ėdalo pardavimai rodo, kad pirkėjai vis atsakingiau žiūri į savo augintinių priežiūrą.

4. Rečiau maudykite

Nors tinkamai prižiūrėtas kailis šaltuoju metų laiku padeda išlaikyti šilumą ir saugo nuo šalčio, tačiau šaltuoju sezonu rekomenduojama augintinį maudyti rečiau: kas 6–8 savaites.

„Augintinio oda natūraliai išskiria daugiau riebalinės apsaugos plaukui ir taip sukuria natūralų apsauginį sluoksnį. Povilnę turintiems ir daugiau laiko lauke leidžiantiems šunims nereikėtų stengtis išplauti to riebalinio sluoksnio“, – pabrėžėa veterinarė.

Išmaudžius gyvūną, reikėtų labai gerai išdžiovinti jo kailį. Iš karto po maudynių venkite eiti į lauką, palaukite bent porą valandų, kad augintinis neperšaltų.

5. Paruoškite šiltą guolį

Šaltuoju sezonu, kaip ir žmonėms, taip ir gyvūnams norisi šilumos. Todėl pasirūpinkite, kad jūsų augintinis turėtų jaukų ir minkštą guolį, kuriame jis galėtų ramiai ilsėtis, miegoti ir jaustis saugiai.

„Guolį stenkitės statyti atokiau nuo skersvėjo, šaltų ar drėgnų namų vietų. Taip pat dėkite jį ten, kur yra mažiau triukšmo ir judėjimo. Nederėtų dažnai kaitalioti ir jo guolio vietos“, – dalijosi G. Maurušataitė.

Rinkitės geros kokybės guolį, turintį gerą izoliaciją, kuri padės išlaikyti šilumą. Tokioje erdvėje keturkojis jaus saugumo jausmą, tai padės jam patirti mažiau streso. Ieškokite guolio, kuris turi aukštesnius bortelius arba pridėkite šiltų pagalvėlių. Visiems keturkojams patinka, kai atsigulus pailsėti, nugara atsiremia į kažką tvirtą, atkreipia dėmesį „Senukų“ specialistai.

Ir kerpa, ir pataria

Gintarė sako, kad kerpant gyvūnus prityrusi akis gali pastebėti negalavimus ar sunkių ligų pradžią. Labai svarbu bendrauti gyvūno šeimininkui ir veterinarui. Atviro pokalbio metu ji sužino apie gyvūno įpročius, pasikeitusį elgesį ir duoda jo šeimininkui vertingų patarimų, padeda užbėgti už akių rimtoms ligoms, pritaikyti tinkamą maistą.

„Negaliu vien tik maudyti ir kirpti. Turiu natūralų profesinį refleksą, kad, tai darydama, dar apžiūriu ir gyvūną: pradedant oda ir baigiant dantimis“, – paaiškina Gintarė.

Anot specialistės, labai svarbu nuo mažens prižiūrėti šunelio dantis: juk pats, kaip žmogus, jų neišsivalys. Maistas tarpdančiuose užsilieka, dauginasi bakterijos, formuojasi apnašos, kurias G. Bertauskienė vadina infekcijos vartais į organizmą.

Paklausta, kaip keturkojų dantis reikėtų tinkamai prižiūrėti, mini lengviausią būdą. Vietoj pastos siūlo naudoti kokosų aliejų su soda, o vietoj šepetėlio – nedidelį marlės gabaliuką. Tiesa, šiais laikais gamintojai siūlo netgi mėsos skonio dantų pastą, kurią šeimininkas turėtų tepti ant dantų šepetuko ir valyti augintiniui dantis.

„Jei savo šuniui dantų nevalėte nuo mažumės – bus sunkiau, o susidarius apnašoms reikės specialisto pagalbos“, – priduria ji.

Augina dreduotąjį komondorą

Keista būtų tikėtis, kad veterinarės ir gyvūnų kirpėjos namuose nerastume nė vieno jos šeimos augintinio. Kieme pasitinka garsus lojimas – vadinasi, yra šuo. Ir dar koks – dreduotasis komondoras, šiuo metu sveriantis net 55 kg! Gintarė perspėja, kad uždarys jį į voljerą, nes su svetimais sarginis šuo nelabai draugiškas.

Hanga – mano vizitinė kortelė. Socialiniuose tinkluose esu pasivadinusi Gauruotu monstru, net tokį logotipą susikūriau.

Vienuolikos metų komondorė Hanga – didžioji Gintarės svajonė nuo vaikystės. Tai senovinė vengrų aviganių šunų veislė. Manoma, kad azijinės kilmės keturkojai į Vengriją atkeliavo su klajokliais. Veislė sukurta avių bandoms saugoti. Komondorai įsimaišo tarp gyvulių, ramiai guli visą naktį, o jei ateina plėšrūnai – duoda atkirtį.

„Per naktį Hanga sargauja kieme, o ryte mane nuskenuoja – pasižiūri, kaip apsirengusi. Jei mato, kad su darbo drabužiais, klusniai eina į aptvarą“, – pasakoja pašnekovė.

Hanga jų šeimoje – asmenybė, kuriai nenurodysi, ką daryti. Ar auginti tokį šunį saugu? „Visiškai. Tik reikia žinoti, kaip su ja elgtis. Sūnų Hanga saugo, o ir jis apmokytas, kaip su ja bendrauti. Kadangi Hangos akis dengia kailis, ją reikia meiliai kalbinti, kad išgirstų ir žinotų: viskas gerai. Šios veislės šunims svarbesnės ne akys, bet uoslė ir klausa. Jei Hanga gerai matytų, – juokiasi Gintarė, – daug lotų ir keltų per daug problemų.“

Įžymybė: socialinių tinklų žvaigždė – Gintarės dreduotoji komondorė Hanga./ G.  Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingas kailis su virvelėmis

Anot veterinarės, komondorų kailis – ypatingas. Jis visas tarsi susuktas iš mažų plonų virvelių. Augant šuniui, kailis darosi stangrus, banguotas ir tarsi pats sukasi į virveles: tereikia pradėti jas formuoti. Kadangi klimatas Vengrijoje kur kas šiltesnis nei Lietuvoje, šaltomis žiemomis Hangą tenka įleisti į ūkinį pastatą.

Šeimininkė pasakoja, kad daugiausia darbo jai būdavo, kai ruošdavo Hangą šunų parodoms, kurios dažniausiai vykdavo žiemą. „Reikėdavo ją maudyti, o paskui džiovinti tankų kailį. Pritiesdavau namuose daugybę rankšluosčių ir rankomis gręždavau jos kailio virveles tarsi kokius skudurus. Paskui galingu plaukų džiovintuvu džiovindavau. Galiausiai palikdavau tuos dredus išdžiūti natūraliai“, – aiškina ji ir priduria, kad toks darbas užtrukdavo maždaug tris keturias dienas.

Kas būtų, jei šuns kailio gerai neišdžiovintum? Pasak Gintarės, jis užrūgtų ir smirdėtų taip, kaip vandens prisigėrusi ir savaitę pastovėjusi grindų šluostė.

Maudynės padarė įžymybe

Ar karštą vasaros dieną Hanga mėgsta maudytis? O kaipgi! Tik komondorų augintojai stengiasi neleisti savo šunims ilgai mirkti vandenyje, kad kailis neprisigertų vandens, nes bus vargo jį išdžiovinti. Tiesa, buvo atvejis, kai Hanga maudėsi Nemune, kailis prisigėrė vandens ir upės srovė pradėjo ją nešti tolyn. Gintarei teko pačiai bristi į vandenį ir šūksniais kviesti augintinę grįžti pas ją į krantą.

Šeimininkė juokiasi, kad Hanga vieną dieną padarė ją savotiška įžymybe. „Hanga – mano vizitinė kortelė. Socialiniuose tinkluose esu pasivadinusi Gauruotu monstru, net tokį logotipą susikūriau. 2019 m. nufilmavau, kaip Hanga maudosi Nemune. Padariau vaizdo įrašą, kaip ji plaukia, kaip gražiai jos kailio virvelės plūduriuoja paviršiuje“, – prisimena ji. Kai moteris įkėlė šią vaizdo medžiagą į savo puslapį „Komondorai LT“ feisbuke, net pati nustebo.

„Vakare įkėliau tą vaizdelį, o iš ryto mano telefonas jau buvo įkaitęs nuo peržiūrų. Žmonės dalijosi įrašu, jis pasiekė Kiniją, Japoniją, Meksiką, JAV, Australiją ir kitas šalis. „Border panda“, „Dailymail“ parašė apie mus su Hanga straipsnį. Skaičiavau, kad tą įrašą pamatė apie 100 mln. žmonių“,– džiaugiasi Hangos šeimininkė.

Aksolotliai – sūnaus svajonė

Nors Hanga – pati garsiausia Bertauskų šeimos narė, bet augintinių čia yra ir daugiau. Jauniausias Gintarės sūnus Gytis seka mamos pėdomis – domisi gyvūnais.

Prieš porą metų internete jis pamatė labai įdomių varliagyvių – aksolotlių. Tai Meksikoje nykstančios salamandros, išvaizda primenančios stambiagalvius tritonus su išorinėmis žiaunomis. Aksolotlių organizmas pasižymi išskirtinumais, kurie jau seniai traukia mokslininkų dėmesį. Šiems gyvūnams atauga nutrauktos galūnės, atsinaujina kūno audiniai, net širdis ir smegenys. Jie gali kvėpuoti tiek plaučiais, tiek žiaunomis arba oda įkvėpti deguonies, todėl labai jautriai reaguoja į užterštą vandenį. Dar viena įdomi detalė – aksolotliai dauginasi lervos stadijoje. Anot Gintarės, tai galbūt vienintelis gyvūnas Žemėje, sugebantis tai daryti.

Ypatingi: aksolotliai – Meksikoje nykstančios salamandros. Šiems gyvūnams atauga nutrauktos galūnės, atsinaujina kūno audiniai, net širdis ir smegenys./ G. Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau aksolotliai gyveno Chočimilko (Meksika) pelkinguose kanaluose, tačiau, augant miestams, didėjant vandens taršai, įveisus naujų žuvų rūšių, kurios minta jaunais aksolotliais, šios salamandros, anot Meksikos mokslininkų, atsidūrė ties išnykimo riba.

Priežiūros ypatumai

Aksolotliai nejudrūs, todėl porelei šių gyvūnų užtenka 30–40 l akvariumo su mikrokompresoriumi ir filtru. Apšvietimas nebūtinas. Į akvariumo dugną reikia dėti tik stambaus grunto, nes plėšrūs aksolotliai ryja viską.

Jei norite įtaisyti aksolotliams draugų, turėkite omenyje, kad tos žuvytės turėtų būti gerokai už juos didesnės. Šie varliagyviai sparčiai auga. Per pusę metų Bertauskų aksolotliai nuo mažylio piršto dydžio pasiekė sprindį. Suaugę būna iki 30 cm ilgio.

Egzotiškuosius varliagyvius Gintarė su sūnumi maitina uodų lervomis. Sausas pašaras jiems netinka. „Tai visiški mėsėdžiai. Galite duoti jiems smulkiai pjaustytų žalios vištienos juostelių, jautienos, žuvies, sliekų“, – aiškina ji.

Kartais alkani aksolotliai gali įkąsti vienas kitam į koją ar net nurauti ją. Laimei, šie varliagyviai moka regeneruoti prarastas galūnes – taigi, prarasta koja ar uodegos dalis po kiek laiko atauga.

Jų net gydymas labai įdomus. Sunegalavusius aksolotlius reikia įdėti  savaitei į šaldytuvą. „Tfū tfū tfū, šito daryti dar neteko, – juokiasi Gintarė, – nors jei prireiktų – bandyčiau gydyti juos pati.“

Dar viena įdomi aksolotlių savybė – akvariumą prileidus nedaug šilto vandens, įšvirkštus tam tikrų preparatų, jie virsta ambistomomis. „Kitaip sakant, aksolotliai transformuojasi į sausumos roplius“, – paaiškina Gintarė ir priduria, kad tikrai nesiruošia daryti su jais tokių eksperimentų.

Kokį pasitenkinimą šeima gauna augindama aksolotlius: juk nepaglostysi jų kaip šuns ar katės? „Oooo... Jie labai smagiai kapstosi akvariume savo mažomis kojytėmis. Smagu sėdėti ir tiesiog į juos žiūrėti. Ko verta vien jų karūna! Ir šypsena… Į juos pažvelgus atrodo, kad aksolotliai tau šypsosi. Pabaksnojus – atplaukia“, – pasakoja aksolotlių augintoja.

Kerpa ir kates

Paklausta, ar dreduotoji Hanga ir egzotiškieji aksolotliai sudaro visą Bertauskų gyvūnų ūkį, moteris purto galvą ir mini tris katinus, iš kurių vienas gyvena namuose, o kiti du – kieme. „Tas naminis dažnai ateina palakti iš aksolotlių akvariumo“, – juokiasi ji.

Vartydama Gintarės gyvūnų nuotraukas, stebiuosi, kad kerpamos ir katės. „O kodėl gi ne?! Ypač jaunos šeimos, auginančios kailiniuotas katytes, nori, kad namuose, kur bėgioja maži vaikai, gyvūno plaukų būtų kuo mažiau“, – aiškina ji.

Jei plaukuoto gyvūno neprižiūrėsi, jo nešukuosi – kailis velsis, o jis anksčiau ar vėliau turės odos ir skrandžio problemų. Neretai šunys ar katės būna ne itin draugiško charakterio, tad kirpėjos juos kirpti atsisako.

Nepatingėkite: „Jei plaukuoto gyvūno neprižiūrėsite, jo nešukuosite – kailis velsis, o jis anksčiau ar vėliau turės sveikatos problemų“, – perspėja veterinarė./ G. Bertauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kadangi esu dar ir veterinarė, išmanau gyvūnų psichiką – kaip prie jų prieiti. Jei katė baugšti ar agresyvi, savininkui pasiūlau gyvūną apraminti  medikamentais, nes stresas gali sukelti rimtų negalavimų ar net mirtį “, – dalijasi patirtimi ji.

Siūlo akylai stebėti

Paklausta, kaip pats šeimininkas galėtų užsiimti savo augintinio ligų prevencija, Gintarė turi vieną patarimą: „Akyliau stebėkite savo keturkojį draugą. Turite išmokti jį matyti!“

Specialistė sako, kad pirminės apžiūros metu kai kurias ligas galima net užuosti. Stiprūs inkstų pakitimai sukelia organizmo intoksikaciją –   gyvūnas skleidžia specifinį kvapą. Kiek salstelėjęs kailio kvapas būna tada, kai keturkojis pasigauna grybelinę odos infekciją – mieliagrybį. Šis veisiasi ten, kur šilta ir drėgna, – būtent drėgname gyvūno kailyje, ausyse, letenėlėse.

Anot veterinarės, yra keli gyvūnų augintojų kraštutinumo tipai – arba perdėtai jais rūpinasi, arba nesirūpina visai.

„Turėtume laikytis aukso viduriuko: kartkartėmis apžiūrėti augintinio dantis, ausis, kailį ir be reikalo nespaudinėti, nelupinėti jokių odos darinių, skiepų vietos, neužsiimti savigyda“, – pataria ji.

Jei šuo, išvestas pasivaikščioti, tarsi važinėjasi ant uodegos, vadinasi, turi kirminų? Specialistė sako, kad kirminai gali dirginti, bet dažniausiai tai būna analinių liaukų prisipildymas. Veterinaras jas turi pravalyti. Kaip dažnai liaukos kemšasi, priklauso nuo kiekvieno šuns fiziologinių savybių.

Jei šuo ėda siauralapes žoles ir vemia – neišsigąskite. Pasak Gintarės, šitaip jis valosi skrandį, vadinasi, kažkas negerai su šuns maistu, o ėsdamas žoles jis šalina rūgščių perteklių. Ar tai blogai?

„Supraskite, kad gyvūnas taip daro dėl vidinio diskomforto. Šeimininkui derėtų peržiūrėti augintinio ėdalo racioną. Dėl vienetinių atvejų panikuoti nereikia, bet per dažnas vėmimas jau gali rodyti ligą“, – surimtėja veterinarė.

Ar galima šunelį retkarčiais pavaišinti ir savo maistu? Gintarė juokiasi, kad bus nepopuliari. „Jei šuo sveikas – kodėl gi jam nedavus virtos mėsos, kiaušinio ar varškės? Galbūt tikrai sveikiau būtų duoti olandiško sūrio griežinėlį nei skanukų su dažais ir E?!“ – svarsto ji.

Tik reikia būti atsargiems su krakmolo turinčiais produktais. Pasirodo, šuns organizmas krakmolo neskaido. Todėl, jei norėsite augintinį pavaišinti likusia nuo pietų sriuba, bulves geriau išrinkite. Antraip šunelis gali suviduriuoti.

Papildai būtini

Ar Gintarė žino, kokių veislių šunys yra patys lepiausi ir dažniausiai serga? Pasirodo, vieno atsakymo nėra. Kiekvienos veislės šunys turi savo Achilo kulną. Didžiųjų veislių šunys kenčia nuo skaudančių sąnarių, baltakailiai dažniau susiduria su alergijomis, įvairiomis odos problemomis.

Ar reikia jiems duoti papildų, apie kuriuos nuomonės gana prieštaringos? Pasak G. Bertauskienės, papildai šunims – būtini.

„Jei šeriate gyvūną vienos firmos vienodu maistu – jam tikrai trūks įvairovės. Kadangi šuns organizmas nesintetina vitamino D, reikėtų duoti žuvų taukų ar linų sėmenų, kanapių aliejaus. Kaip ir kitų šunims skirtų papildų“, – rekomenduoja ji.

Protinga apsauga

Smagiai šmaikštaujame, kad dabar augintiniai kartais prilyginami žmogui. Bent jau dėmesio, laiko sąnaudų prasme. Ar veterinarė nepastebi naujos tendencijos, kad kai kurie jauni žmonės šunis augina kaip vaikus – atiduoda jiems visą savo meilę, dėmesį, rūpestį, finansus?

„Sutinku… Gyvūno sužmoginimas – atskira tema. Man tai nekliūva, bet vis dėlto keturkojį skirti nuo žmogaus reikėtų. Žmogus prisijaukino gyvūną, o ne atvirkščiai. Gyvūno kitoks mąstymas, kitoks suvokimas – hierarchija, dominavimas. Mažesnis ir silpnesnis nusileidžia stipresniam, garsiau rėkiantis – tylesniam. Kai mes netinkamai elgiamės su gyvūnu, jis nesupranta savo statuso. Dažnai apie tokius sako – kvailas šuo, bet aš tokio nesutikau. Išlepinti, nepaklusnūs, manipuliatoriai – tai tik auklėjimo spragos. Todėl gyvūnai neturėtų būti aukščiau nei žmonės ir auklėjami kaip vaikai“, – kalba veterinarė ir dar kartą primena, kad budrumas, auginant keturkojį, būtinas.

„Mes, gyvūnų augintojai, privalome apsaugoti save ir vaikus nuo gyvūno pernešamų parazitų – erkių, kirminų, kadangi vaikai dažniausiai myluoja šunelius ir netgi miega kartu. Tačiau ir apsauga turi būti protinga. Galbūt reikėtų rinktis tabletes ir tik natūralius antkaklius su eteriniais aliejais, kurie nekenktų ir žmogui. Taigi, linkiu saviugdos, pajautimo ir harmonijos mums visiems bendraujant.“

Pavojus užsikrėsti

„Bučiuoti mylimo gyvūno pirmiausia nerekomenduojama dėl aplinkoje esančių veiksnių – bakterijų, virusų ir parazitų, kuriuos augintiniai gali perduoti savo šeimininkams. Taip pat augintiniai gali būti zoonozių – ligų, kurios yra bendros gyvūnams ir žmonėms, tokių kaip bartoneliozė, leptospirozė ar toksokarozė, nešiotojai.

Užsikrėtimą paspartina gyvūno seilių ir infekcijų sukėlėjų patekimas ant žaizdų, todėl nereikėtų leisti augintiniui laižyti savo žaizdos ar pažeistos odos“, – komentuoja veterinarijos gydytoja Ligija Grabauskė.

Kita priežastis, kodėl reikėtų vengti bučinių su augintiniais – tai užkrečiamos parazitinės ligos. Vidaus parazitais, pavyzdžiui, kaspinuočiais galima užsikrėsti ne tik tiesiogiai nuo gyvūno, bet ir žmonėms pavojingų parazitų kiaušinėliai ar lervos nuo žemės gali nugulti ant augintinio kailio ar nosies.

„Nuo naminių gyvūnų žmogus lengvai gali užsikrėsti grybelinėmis ir parazitinėmis odos ligomis, pavyzdžiui, niežų erkutėmis, kurias būtina gydyti tiek žmogui, tiek augintiniui. Pernelyg bijoti pasiglaustymų su augintiniais tikrai nereikėtų, jei katė gyvena tik namuose ir neturi sąlyčio su pelėmis arba šuo ką tik neturėjo smagaus pasivartymo žolėje“, – tvirtina L. Grabauskė.

Silpnas imunitetas didina riziką

Dažniausiai šeimininkai yra įsitikinę, kad jų augintiniai yra švarūs ir kone sterilūs, negalintys pernešti ar turėti jokių ligų, todėl užsikrėtimo atveju yra dažniau linkę apkaltinti vieną kartą sutiktą gyvūną nei savo augintinį, su kuriuo turi nuolatinį kontaktą.

„Dažnas mitas tarp šeimininkų – kad katės pačios „išsilaižo“ žaizdas ir jų gydyti nereikia, tačiau burnos ertmėje yra bakterijų, kurios laižant patenka į kraują, sukeldamos uždegimą. Deja, bet keturkojų šeimininkai neretai pamiršta, kad net namie auginamos katės ir šunys turi būti reguliariai vakcinuojami, nukirminami, naudojamos priemonės nuo išorės parazitų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ir mes savo gyvūnui galime pernešti niežus, blusas, per aplinką plintančius virusus, bakterijas ir parazitus“, – atkreipia dėmesį veterinarijos specialistė.

Pavojus: meilė augintiniams gali turėti skaudžią kainą – nuo gyvūnų galime užsikrėsti zoonozėmis, parazitinėmis ligomis. freepik.com nuotr.

Pasak jos, gyvūnų perduotos ar atneštos ligos gali sukelti didesnį pavojų nei įprastai žmonėms, kurie serga vėžiu, diabetu, AIDS ir kitomis ligomis, kurios susilpnina imunitetą. Dėl šios priežasties asmenims, turintiems silpnesnę imuninę sistemą, nerekomenduojama turėti artimų kontaktų su benamiais ar lauke gyvenančiais gyvūnais.

„Besilaukiančiai moteriai itin pavojingas pirmuonis – toksoplazma, kurią gali perduoti katės. Jis perduodamas tik per katės išmatas ir gali sukelti sunkių padarinių, todėl besilaukiančiai moteriai reikėtų ypač vengti lauke gyvenančių kačių išmatų, taip pat nerekomenduojama tvarkyti namie gyvenančios katės kraiko dėžės. Šią pareigą geriau perleisti kitam šeimos nariui, o jeigu tokios galimybės nėra – būtinai naudoti semtuvėlį, po to švariai nusiplauti rankas. Toksoplazmozę nešiojančios katės neturi jokių požymių, nes pačioms ši liga nepavojinga – jos tik tarpinis gyvūnas, pernešantis ligą, todėl galima neturėti jokio įtarimo, kad katė nešioja šį pavojingą parazitą“, – pažymi L. Grabauskė.

Pernelyg bijoti pasiglaustymų su augintiniais tikrai nereikėtų, jei katė gyvena tik namuose ir neturi sąlyčio su pelėmis arba šuo ką tik neturėjo smagaus pasivartymo žolėje.

 

Saugus elgesys grįžus iš lauko

Veterinarė akcentuoja, kad svarbiausia yra tiek šeimininko, tiek augintinio higiena, todėl, kaip grįžus iš lauko mes nusiplauname rankas, taip ir gyvūnui reikėtų nušluostyti letenas, kad būtų išvengta ligų sukėlėjų pernešimo į namus.

„Po pasivaikščiojimų, ypač miške ar aukštesnės žolės pievose, vertėtų iššukuoti augintinį – taip apsaugosime nuo erkių ne tik augintinį, bet ir save. Erkės gali pakliūti ant gyvūno kailio, bet įsisiurbti ne iš karto, su gyvūnu jos grįžta į namus ir taip gali įsisiurbti ne tik mūsų augintiniui, bet ir mums patiems. Reikėtų vengti žaizdų ar pažeistos odos kontakto su gyvūno seilėmis ar kitomis išskyromis. Taip pat – stebėti, su kuo augintinis turi kontaktą. Geriausias sprendimas būtų neleisti jam kontaktuoti su neprižiūrimais, akivaizdžiai sergančiais gyvūnais“, – aiškina veterinarijos specialistė.

Jos teigimu, tiek katės, tiek šunys gali ir perduoti, ir pernešti įvairias ligas. Pavyzdžiui, dažna kačių sukeliama katės įdrėskimo liga – bartoneliozė, o toksokaroze žmonės dažniau užsikrečia nuo šunų nei nuo kačių. Katės įkandimas dažniau perduoda vieno tipo bakterijas, kai tuo tarpu šunų įkandimai pavojingesni kito tipo bakterijomis. Tačiau tinkamai prižiūrint ir elgiantis su savo augintiniais, dažniausiai visų užsikrėtimų pavyksta išvengti.

„Svarbiausia – profilaktika. Išorinės priemonės – lašai ir antkakliai – bei tabletės nuo išorės parazitų, reguliarus vaistų nuo vidaus parazitų sušėrimas, vakcinavimas. Reikėtų atsakingai elgtis su gyvūnų ekskrementais, juos surinkti ir išmesti. Pastebėjus, kad gyvūnas negaluoja, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją“, – pataria L. Grabauskė.

Augintiniai ir vaikai

• Moksliniai tyrimai patvirtina, kad vaikai, kurie auga su augintiniu, turi stipresnę imuninę sistemą: tėvai įprastai stengiasi apsaugoti vaiką nuo mikrobų, o augintinis padeda nuo pat pradžių susidurti su mažais kiekiais įvairių mikroorganizmų, imuninė sistema pasigamina antikūnus, o kuo įvairesnių antikūnų susidaro, tuo stipresnis vaiko imunitetas.

• Augintiniai taip pat skatina ir greitesnę fizinę raidą – vaikas liečia gyvūną, todėl aktyvėja lytėjimo funkcijos, rankų veikla, mažylis nori greičiau pagauti gyvūną, todėl jis pradeda anksčiau šliaužioti, vaikščioti, bėgioti, o noras pakviesti, atkreipti augintinių dėmesį dar ir skatina kalbėti.

• Augintinių priežiūra ugdo ne tik vaikų atsakomybės ir atjautos jausmą, tačiau gerina ir suaugusiųjų laiko planavimo įgūdžius, užpildo širdį esant vienatvės jausmui.

• Pasivaikščiojimai su šunimi skatina reguliarią fizinę veiklą lauke, o katės murkimas padeda nurimti ir pamiršti rūpesčius.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti veterinarijos studijas?

– Niekada nesudvejojau, ar galėčiau būti kuo kitu, ne veterinare. Dar vaikystėje didžiulę mano meilę keturkojams pastebėjo šeima, kuri nuolat užsimindavo, kad auga būsima veterinarijos gydytoja. Bėgant metams, mano užsispyrimas vis stiprėjo, o besiruošdama abitūros egzaminams tėvams pareiškiau, kad, jei neįstosiu studijuoti veterinarijos, apskritai nestudijuosiu. Tiesa, tada jie tokiu mano kategoriškumu nebuvo labai patenkinti, tačiau vis tiek nuolatos jaučiau jų palaikymą. Vis dėlto įveikiau visus sunkumus ir jau iškart po mokyklos įstojau į veterinarinės medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

– Gal galėtumėte išsamiau papasakoti apie savo projektą "O dabar – leisk man"?

– Šis projektas – lyg mano kūdikis. Į jį sudėjau labai daug širdies, laiko, pastangų ir darbo. Kadangi esu visiškai pametusi galvą dėl keturkojų, nusprendžiau burti komandą ir įgyvendinti tai, ko Šilalėje nebuvo – įkurti vedžiojimo ir dresūros aikštelę. Dar studijuodama subūriau penkių žmonių komandą ir bendromis jėgomis parengėme projektą. Šilalėje įrengėme ne tik šunų vedžiojimo ir dresūros aikštelę, bet ir, bendradarbiaudami su dresūros mokykla "Geras šuo", vedėme net 10 paskaitų ciklą įvairiomis šunų dresūros bei sveikatos temomis. Žinoma, nepamiršome ir praktinių dresūros užsiėmimų naujoje aikštelėje. Iš tiesų, labai džiaugiuosi sėkme: mūsų paskaitų ciklas susilaukė populiarumo tarp visame pasaulyje gyvenančių lietuvių, o į nuotoliu vykstančias paskaitas jungėsi šimtai gyvūnų augintojų. Manau, jog tai buvo puiki patirtis.

– Kokia veikla užsiimate šiandien?

– Šiuo metu dirbu vienos didžiausių veterinarijos vaistinių įmonių tinkle. Čia užimu veterinarijos farmacininkės pareigas. Baigusi studijas įgijau net dvi licencijas: veterinarijos praktiko ir veterinarijos farmacininko.

– Kodėl pasirinkote dirbti pagal veterinarijos farmacininko licenciją? Juk galite dirbti klinikoje.

– Tiesą pasakius, neturiu aiškaus atsakymo, tačiau vienas pagrindinių mano darbo kriterijų buvo būtent dirbti su gyvūnais. Niekada nenorėjau užsiimti kitokia veikla. Negavusi darbo pagal mano keliamus kriterijus, kuriam laikui pasukau į farmacijos sferą, bet savo žinių neapleidžiu ir vis dar tikiuosi, kad ateityje gyvūnų gydymu galėsiu užsiimti kasdien, o gal net pakviesiu į savo nuosavą kliniką?

– Kuo jus žavi dabartinė jūsų veikla?

– Žmonės dažniausiai vis tiek žino, kad aš esu gydytoja, kiti sako girdėję teigiamų atsiliepimų ir ateina konsultuotis. Tai ir žavu, kad aš greitai galiu padėti. Su klientais dažnai diskutuojame apie gyvūno negalavimus, o aš stengiuosi atrasti atsakymus į žmogui kylančius klausimus: paskiriu tinkamų vaistų, profilaktinių priemonių, o kartais net rekomenduoju atlikti gyvūnui tam tikrus tyrimus veterinarijos klinikoje.

Dažnai tenka susidurti ir su prastais šeimininkų įpročiais. Žmonės neretai nustemba sužinoję, kad negalima katėms duoti karvės pieno, nes katės laktozės nevirškina, bet vis dar nuo seno yra įsitikinimas, kad galima. Arba – šuo pats išsilaižys žaizdas ir jos greičiau užgis. Tikrai ne. Žaizdos nuo laižymo negis, o įnešus bakterinę infekciją į žaizdą, dažnu atveju neišvengsime ir antibiotikų kurso. Todėl visų pirma žmones mokau nedaryti klaidų.

– Taip pat dirbate lektore, vedate paskaitas. Kas aktualu gyvūnų augintojams?

– Kol kas dar nedrįstu šios veiklos vadinti darbu, man tai – bendradarbiavimas su gyvūnų dresūros mokyklomis. Kadangi pati esu gydytoja, be abejonės, visų paskaitų temos yra susijusios su sveikata. Turbūt aktualiausios temos išlieka tos pačios: pirmoji pagalba gyvūnui namuose, mitybos pasirinkimas ir kaip profilaktiškai užkirsti kelią tam tikriems susirgimams. Šios temos nepraranda savo aktualumo, juk kartais taip nutinka, kad gyvūnas sunegaluoja klinikų nedarbo metu. Gyvūnų šeimininkai nori sužinoti, kaip tinkamai padėti savo augintiniui namuose. Tačiau ne visais atvejais galime patys padėti savo gyvūnui, kartais yra būtina nedelsiant vykti į budinčią veterinarijos kliniką. Tai taip pat akcentuoju per paskaitas.

Nors kartais vedami gerų tikslų tikimės padėti gyvūnui, tačiau tiksliai nežinodami, kaip tai padaryti, galime jam pakenkti dar labiau.

– Kokias pagrindines klaidas daro gyvūnų šeimininkai? Kaip jų išvengti?

– Dažnai juokauju, kad po žmonių pirmosios pagalbos gyvūnams reikia dar vienos pagalbos. Neretai savininkai gyvūnui bando padėti pasitelkdami savas žinias, kurios dažnai yra paremiamos mitais, niekaip nesusijusiais su veterinarijos mokslu. Labai dažnai tenka susidurti su apsinuodijusiais gyvūnais, kuriems sveikatos sutrikimus sukelia augintiniams netinkami žmonių medikamentai. Tokie vaistai kaip aspirinas, paracetamolis, ibuprofenas, vaistai nuo peršalimo yra toksiški gyvūnui, todėl griežtai negalima jų duoti. Bet kokių vaistų vartojimas turi būti aptartas su veterinarijos gydytoju. Nors kartais vedami gerų tikslų tikimės padėti gyvūnui, tačiau tiksliai nežinodami, kaip tai padaryti, galime jam pakenkti dar labiau.

– Ar įgytos veterinarijos žinios paveikė jūsų požiūrį į savo pačios augintinius?

– Taip, ir net labai. Studijos padarė labai didelę įtaką mano augintinio priežiūrai: griežtai neleidžiu savo gyvūno maitinti nuo stalo, niekada nepraleidžiu profilaktinių sveikatos patikrinimų, šunį vakcinuoju profilaktinėmis vakcinomis, naudoju prevencines priemones nuo erkių. Iš tiesų pastebiu, kad daug rimčiau žiūriu ir į savo augintinio negalavimus. Gyvūnui susirgus, dažniausiai kreipiuosi į kitą veterinarijos gydytoją, atlieku visus reikiamus tyrimus. Taip pat medicinos studijos privertė rimčiau žiūrėti ne tik į mano augintinių, bet ir į savo bei šeimos narių sveikatą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad profilaktika – geriausias gydymo metodas.

– Kaip manote, ar visuomenės požiūris į gyvūnus yra tinkamas? Jei ne, kokiais būdais reikėtų jį keisti?

– Manau, kad daugelio žmonių požiūris į gyvūnų priežiūrą dar nėra tinkamas. Neretai pas veterinarijos gydytoją šeimininkas gyvūną atveža tik jam susirgus, neatlikdamas profilaktinių tyrimų, kurie dažnai padeda užkirsti kelią rimtoms ligoms. Kita rimta problema – tam tikrų veislių populiarumas. Žmonės dažnai yra linkę rinktis gyvūną pagal jo veislę, grožį, gerai nepasidomėję, koks šio gyvūno charakteris, kokių auginimo, dresūros sąlygų jam reikia. Dėl impulsyvaus pirkimo toks gyvūnas neretai tampa nebereikalingas ir atsiduria prieglaudoje. Tačiau pačios didžiausios gyvūnų auginimo problemos vyrauja miesteliuose ir kaimuose, kur vis dar atrodo normalu gyvūnais atsikratyti juos skandinant, užkasant ar išmetant į gatvę. Taip pat labai liūdina, kad net XXI a. šunys atlieka signalizacijos vaidmenį, visą gyvenimą grandine pririšti prie būdos. Labai viliuosi, kad ateityje žmonių požiūris į gyvūnų auginimą keisis, o baudos už žiaurų elgesį vis didės. Nes dabar jos tiesiog juokingos. Vos keletas eurų.

– Kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis dirbti veterinarijos srityje?

– Manau, labai svarbu būti empatišku, jautriu, supratingu, dėmesingu, išklausančiu ir įsiklausančiu žmogumi. Į veterinarą kreipiasi daug įvairių žmonių: vieni labai nerimauja dėl savo gyvūno sveikatos, kiti abejoja gydytojo žiniomis. Todėl veterinarijos gydytojas turi būti atkaklus, kantrus ir gebėti tinkamai, aiškiai informuoti gyvūno šeimininką apie jo augintinio sveikatą, gydymą. Taip pat šiame darbe yra būtina išlaikyti budrumą, suprasti, kad gyvūno šeimininkas gali meluoti apie tam tikrus gyvūno ligos simptomus, taikytą gydymą, o tai yra be galo svarbu norint tinkamai diagnozuoti ligą. Žinoma, svarbiausia savybė, kurią privalo turėti kiekvienas veterinaras, – besąlygiška pagarba ir meilė kiekvienai gyvybei.

Namuose – gyvūnų karalija

Kiek tik I.Plungytė prisimena, vaikystės namuose visada buvo pilna įvairiausių gyvūnų. Pašnekovės sesuo augino žiurkėną, o vėliau – ir šešką. Šeima taip pat rūpinosi kate, papūga ir dovanų gautu dekoratyviniu paršeliu.

Paauglystėje Ieva ėmė domėtis egzotiškesniais gyvūnais ir pradėjo auginti juostuotąją papūgėlę. Ši rūšis tuo metu Lietuvoje buvo labai reta.

„Deja, mano mylima papūgėlė susirgo. Būčiau atidavusi visus pinigus, kad tik ją išgelbėčiau. Tačiau neradau nė vieno veterinaro, kuris sutiktų ją gydyti. Galiausiai zoologijos sodo veterinaras pasakė, kad papūgėlę reikia užmigdyti. Mano mylimą paukštį, dėl kurio būčiau padariusi viską! Ši skausminga patirtis nulėmė profesijos pasirinkimą. Kadangi toliau auginu papūgas, norėjau gebėti pati jas gydyti. Taip pat troškau apsaugoti kitus egzotinius gyvūnus auginančius žmones. Nenorėjau, kad jie atsidurtų tokioje bejėgiškoje situacijoje, į kurią kitados pakliuvau aš“, – pasakoja Ieva.

Šiuo metu I.Plungytės namuose taip pat karaliauja gyvūnai. Mergina augina pilkąją papūgą Bruknę, garbanotąją bišonę Malagą, mišrūnę Luną ir triušį Karamelę. Pasak pašnekovės, gyvūnų skaičius jos namuose nuolat kinta. Kartais veterinarė savo būste priglaudžia kritinės būklės pacientą, kuriam reikia ypatingos priežiūros. Ieva taip pat bendradarbiauja su Linksmakalnyje įsikūrusia gyvūnų prieglauda, tad neretai globoja šios įstaigos keturkojus.

„Mano būstas yra tikri veterinaro namai, – šypsosi ji. – Visi augintiniai tarpusavyje sutaria neblogai, tarp jų vyrauja tam tikra hierarchija. Papūga Bruknė daug šneka, tad ji – tikra bosė, kitus pastatanti į vietą. Vis dėlto triušį nuo aktyvios bišonės Malagos tenka pasaugoti. Viename kambaryje be priežiūros jų nepalieku.“

Globa: I.Plungytės būstas – tikri veterinaro namai. Čia gyvena pilkoji papūga Bruknė, garbanotoji bišonė Malaga, mišrūnė Luna ir triušis Karamelė. / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

Retos profesijos iššūkiai

Egzotinių gyvūnų veterinarijoje besispecializuojanti I.Plungytė sako, kad sunkiausia šio darbo dalis – informacijos paieška. Deja, kol kas stinga tyrimų egzotinių gyvūnų sveikatos ir gydymo klausimais. Ieva atvira – dėl šios priežasties kartais apima neviltis.

"Gydant katę ar šunį bet kada galima paskambinti kuriam nors iš kolegų ir pasikonsultuoti. Su egzotiniais gyvūnais – sudėtingiau. Todėl įstojau į kelias tarptautines roplių ir paukščių veterinarų draugijas. Besitariant su kolegomis iš užsienio, lengviau surasti reikalingos informacijos ir priimti teisingą sprendimą, – atskleidžia ji. – Dirbti su egzotiniais gyvūnais išties kur kas sunkiau nei su naminiais. Privalai įsigilinti į kiekvienos rūšies priežiūrą. Tai nelengva, nes netgi tos pačios rūšies gyvūnai gali turėti skirtingus įpročius. Pavyzdžiui, kai kurie chameleonai negali gerti stovinčio vandens, jiems būtinas fontanėlis. Jei fontanėlio nebus, gyvūnas negers vandens, o tada sausės jo oda ir kils sveikatos problemų. Gyvūnų šeimininkai to neretai nežino.“

Plunksnuočiai: Ievos meilė egzotiniams gyvūnams gimė paauglystėje, ėmus auginti juostuotąją papūgėlę. Silpnybę papūgoms ji jaučia iki šiol. / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Ievos, egzotinių gyvūnų veterinarų pasaulyje nėra daug būtent dėl šios srities sudėtingumo. Su neįprastais augintiniais dirbantys veterinarai susiduria su nuolatiniu nuovargiu ir stresu. Jie emociškai ir fiziškai perdega dažniau už savo kolegas. Be to, susirgę egzotiniai gyvūnai kur kas dažniau nugaišta nei šunys ar katės. Tad veterinarams tenka dirbti ir psichologo darbą – nuraminti gyvūnų šeimininkus, juos paguosti.

„90 proc. egzotinių gyvūnų ligų kyla dėl netinkamų jų laikymo sąlygų. Vis dėlto šeimininkų kaltinti negalima – reikalingos informacijos išties labai trūksta. Pusę konsultacijos laiko tenka žmonėms pasakoti apie augintinio laikymą, mitybą. Kad galėčiau tai padaryti, tenka daug konsultuotis su užsienio kolegomis, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau, nepaisant sudėtingų akimirkų, labai mėgstu savo darbą. Visos mano dienos skirtingos, nes kiekvienas pacientas ir jo atvejis – vis kitoks. Rutinos tikrai nejaučiu. Pavyzdžiui, šiandien pas mane atvežė du triušius, jūrų kiaulytę, žiurkėną, papūgą, keturias kates ir surikatą iš zoologijos parko. Rūšių įvairovė išties plati.“

Visada pasirengusi padėti

Į I.Plungytę kreipiasi tiek zoologijos parkų darbuotojai, tiek egzotinius gyvūnus mylintys asmenys. Veterinarijos klinikoje pašnekovei tenka įvairiausių užduočių. Jai yra tekę atlikti auksagalvės liūtbeždžionės dantų higieną, šlifuoti tukano snapą, kad jame neliktų atraižų, tikrinti amfibijos aksolotlio širdies ritmą ultragarsu ir jam imti kraują tiesiai iš širdies, daryti į kamuolį susirietusio ežio rentgeno nuotrauką.

Kadangi retesnės rūšies augintinio į bet kurią veterinarijos kliniką nenuveši, garsas apie Ievą sklinda iš lūpų į lūpas. Roplius, paukščius ar graužikus auginantys žmonės žino – pastebėjus augintinio nerimą keliančių ženklų, Ievai galima rašyti visada. Veterinarė nevengia pacientams padėti ir laisvą dieną.

„Jei atvejis kritinis, juk nepaliksi gyvūno ir jo šeimininko bėdoje. Vis dėlto skatinu į veterinarą kreiptis vos tik pastebėjus neįprastą augintinio elgesį, o ne tada, kai jam pasidaro visai blogai. Jei gyvūnas nebeėda ar nebegeria vandens, tai ženklas, kad kažkas jau kurį laiką ne taip. Pavyzdžiui, triušiams ėdant šieną, sutrumpėja krūminiai dantys. Jeigu jo gauna nepakankamai – atsiranda dantų atšakų, kurios duria liežuvį arba  žandą. Atsiranda pūliuojančių žaizdų. Todėl auginant bet kokį gyvūną labai svarbu profilaktiškai apsilankyti pas veterinarą“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Dirbant su egzotiniais gyvūnais, būtina gerai išmanyti jų elgseną. Veterinarijos kabinete atsidūrusią papūgą ar pitoną reikia ne tik nuraminti, bet ir sugebėti elgtis taip, kad išsigandęs gyvūnas neįkastų. Kai kurias gyvūnų rūšis dėl jų fizinių savybių išvis sudėtinga apžiūrėti. Kaip Ievai visa tai pavyksta? Pasak pašnekovės, svarbiausia – vidinė ramybė.

„Gyvūnai labai puikiai jaučia baimę ir neužtikrintumą. Tad, jei rodysi baimę, pavyzdžiui, atsargiai kiši ranką į narvą, o tada ją nervingai atitrauksi, gyvūnas reaguos priešiškai. Būtini užtikrinti, ramūs judesiai, – paaiškina veterinarė. – Taip pat reikia žinoti, kaip laikyti paciento galvą, kad tau neįkastų, kaip užfiksuoti jo kūną. Roplių atveju labai svarbi šeimininko pagalba, nes jis su augintiniu turi artimą ryšį. Apžiūrint papūgą geriau, kad šeimininkas būtų tame pačiame kambaryje, bet gyvūno nelaikytų. Tai atlieka felčeris. Kitaip papūga blogą patirtį gali susieti su buvimu šeimininko rankose. Kai atkeliauja ežys, jo beveik neįmanoma apžiūrėti, jei neįmerki į vandenį arba nesuleidi anestetikų. Su kiekvienu gyvūnu kyla iššūkių, tačiau svarbiausia jaustis ramiai ir užtikrintai. Tada ir jis mažiau bijos.“

Svarbus kiekvienas gyvūnas

Ieva pastebi, kad kartais žmonės žiurkėnais ar kitais smulkiais gyvūnėliais nesirūpina taip uoliai, kaip kate ar šunimi. Kai kuriems atrodo, kad už 5 eurus įsigytas žiurkėnas nevertas didelių pastangų ir lėšų.

Toks požiūris Ievą labai liūdina. Kita vertus, vis daugiau žmonių suvokia, kad gyvūno kaina neturi ryšio su jo gyvybės vertingumu.

Kasdienybė: egzotinių gyvūnų veterinarei tenka neįprastos užduotys. Pavyzdžiui, šlifuoti tukano snapą, atlikti pitono Persimono rentgeno nuotrauką, šikšnosparnio ar chameleono apžiūrą, patikrinti aksolotlio širdies ritmą.  / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš kurį laiką pas mane atėjo žmonės, auginantys žiurkę Pupą, kurią rado laiptinėje. Jie be galo ja rūpinosi, nuolat lankėsi pas veterinarus, atliko visus reikalingus tyrimus. Toks elgesys mane itin sujaudino. Deja, Pupa labai sirgo, tad ją teko užmigdyti. Tada šeimininkai nusprendė žiurkę kremuoti ir pasidaryti jos urną. Gražu, kai žmonės stipriai myli ir mažesnius, ne tokius populiarius gyvūnėlius. Juk jie taip pat verti meilės ir pastangų pratęsti jų gyvenimą“, – kalba Ieva.

Pačiai I.Plungytei ne kartą teko operuoti graužikus ir kitus smulkius gyvūnus. Pašnekovei džiugu, kad šeimininkai vis dažniau ryžtasi pakovoti už mažų gyvūnėlių gyvybę.

„Prisimenu pirmąją savo atliktą jūrų kiaulytės operaciją. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. O štai vakar operavau 40 g nesveriantį žiurkėną. Mažą graužiką operuoti išties sudėtinga, nes reikalinga visiškai kitokia narkozė, monitoringas. Taip pat reikia žmogaus, kuris žinotų, kaip tokiu atveju asistuoti. Aš visada pasisakau už bandymą išgelbėti gyvūną, jei tai tik  įmanoma. Nesvarbu, ar tai būtų mažas graužikas, paukščiukas, ar amfibija. Žinoma, smagiausia, kai pavyksta padėti kritinės būklės pacientui. Sunkiai sirgęs, po kelių dienų jis jau pradeda gerti, maitintis, rodo norą žaisti. Tokios akimirkos man pačios gražiausios“, – šypsosi veterinarė.

Pašnekovė džiaugiasi ir gana neseniai duris atvėrusia pirmąja Lietuvoje egzotiškų gyvūnų prieglauda. Anksčiau likimo valiai paliktų retų gyvūnų likimas būdavo kur kas liūdnesnis. Pasak Ievos, nors mūsų šalyje tai naujovė, Airijoje galėtume rasti daugiau papūgų nei šunų prieglaudų.

„Tokioje prieglaudoje atsiduria rasti ar konfiskuoti egzotiniai gyvūnai. Kartais jų atneša ir patys žmonės. Juk labai populiaru vaikučiams dovanoti žiurkėnus ir dekoratyvinius triušius, kuriais mažieji dažniausiai nesirūpina. Tėvams atsibodus tai daryti už atžalas, jie ima ieškoti vietų, kuriose galėtų šiuos gyvūnus palikti. Kol žmonės nejaus didesnės atsakomybės už augintinius, deja, tokių prieglaudų poreikis tik augs. Įprastos prieglaudos egzotiniams gyvūnams netinka, nes gyvendami tose pačiose patalpose su katėmis ir šunimis, jie patiria daug streso“, – paaiškina ji.

Laisvalaikiu nebėga nuo darbo

Visą dieną veterinarijos klinikoje su gyvūnais praleidžianti Ieva jų nepamiršta ir laisvalaikiu. Grįžusi namo, ji skuba pasirūpinti savo pačios augintiniais.

Savaitgaliais, kai nereikia dirbti, pašnekovė keliauja į šunų prieglaudą. Užsimaniusi pasivaikščioti gryname ore, ji pasiima ir kurį nors prieglaudos gyventoją. Taip Ieva ir pati pasimankština, ir padaro gerą darbą, pavedžiodama prieglaudoje gyvenantį šunį.

Pašnekovė juokiasi, kad laisvalaikiu ji toli nepabėga nuo darbo. Veterinarė skambina pacientų šeimininkams paklausti, kaip jie laikosi, skaito savo srities mokslinius straipsnius ir mąsto apie galimus gydymo metodus. Ieva prisipažįsta netgi naktimis sapnuojanti operacijas.

Šiuo metu I.Plungytė taip pat gilinasi į vabzdžių ir voragyvių veterinariją. Neseniai ji gavo pasiūlymą vorui operuoti nuodų liaukas.

„Kol kas šiai operacijai dar tik ruošiuosi. Skaitau daug mokslinės literatūros, konsultuojuosi su kolegomis, – šypsosi ji. – Veterinarės kelią pasirinkau iš meilės gyvūnams ir noro jiems padėti. Tad be galo džiaugiuosi pelnydama žmonių pasitikėjimą ir galėdama pagelbėti jų augintiniams. Juk visi, net mažiausi, gyvūnai verti aukščiausios kokybės priežiūros.“

Octavia Warahapsari (Oktavija Varahapsari) rūpinosi prijaukintais drambliais prie vaizdingos Gadža Mungkūro vandens saugyklos Javos centriniame regione.

Vietos pareigūnas Pardiyanto (Pardijantas) sakė, kad vienas iš dviejų Sumatros dramblių, nešiojančių turistus per išvykas toje vietovėje, užpuolė O.Warahapsari, kai ji darė nuotraukas. Veterinarė mėgino pabėgti, bet dramblys pačiupo ją straubliu ir parbloškė ant žemės. 25 metų moteris mirė trečiadienį nuo sunkių sužalojimų.

Manoma, kad laisvėje belikę apie 3 000 Sumatros dramblių, kurie nyksta dėl mažėjančių buveinių ir brakonieriavimo.

Tie drambliai buvo atgabenti į parką prie užtvankos iš vieno zoologijos sodo šalimais esančiame mieste, kad pritrauktų daugiau turistų.