Tinkama aplinka sveikti

„Stengiuosi įsijausti į paciento situaciją. Kaip jausčiausi, jeigu pats čia gydyčiausi?“ – prisipažįsta dažnai sau tokį klausimą užduodantis Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėjas, klaipėdiečiams puikiai žinomas vidaus ligų gydytojas A.Lekštutis, aprodydamas jaukų ir erdvų 15 lovų skyrių.

Skyriaus apdailai panaudotos specialios medicininės paskirties medžiagos. Pacientai gydomi vienvietėse, dvivietėse palatose su dušais ir tualetais, tik viena palata yra keturvietė.

„Sukurtos garbingos sąlygos ne tik sirgti, bet ir sveikti“, – pakomentavo vedėjas.

Skyriaus komandą sudaro trys patyrę gydytojai ir du jauni specialistai, šiuo metu dirbantys COVID-19 padalinyje. Dar viena gydytoja dirba Vidaus ligų dienos stacionare, kur teikiama vidaus ligų gydytojo paslauga.

Būtina matyti visumą

Pasak A.Lekštučio, vidaus ligų gydytojo darbas – sudėtingas, nes apima labai daug terapijos sričių.

„Populiariausia vidaus ligų gydytojų darbo knyga – MERK diagnostikos ir terapijos vadovas, kurio storis siekia 8 cm ir sudaro 3 000 itin plonų lapų. Visas vadovas – tik apie vidaus ligas, kurias, pageidautina, visas žinoti. Žinoma, tai sunku ir sudėtinga. Negali užsisėdėti vienoje vietoje, turi nuolat tobulintis. Iš kitos pusės – tai didžiulis gėris, nes taip galime matyti visumą“, – apie profesinio darbo subtilybes pasakojo skyriaus vedėjas.

A.Lekštutis atkreipė dėmesį, kad gydant pacientą negalima tapti tik vienos ligos ar organo daktaru – tuomet kyla problemų. Būtent dėl šios priežasties būtina matyti visumą ir gydyti visą žmogų, ypač šiais laikais, kai itin dažnai susiduriama su psichosomatiniais negalavimais.

„Žmogus – sudėtingas Dievo kūrinys, kai gydymą susiauriname tik iki simptomų – galima stipriai pasiklysti, nes ne visus juos sukelia kūnas. Kai kurie jų yra dvasiniai arba liaudiškai vadinami „nerviniai“ ir imituoja kūniškus simptomus. Kiek yra žmonių, kuriems prieš egzaminą iš jaudulio susuka pilvą?! Priežastis – dvasinė, atsirandanti dėl įtampos. Dvasia, kūnas yra vieningi, tad gydydami pacientą negalime nuo to atsiriboti“, – aiškino specialistas.

Išskiria svarbiausią principą

Pasak gydytojo A.Lekštučio, vienas svarbiausių principų – negalima gydyti nenustatytų ligų. Deja, taip būna dažnai. Kartais žmonės užsiima savigyda ir gydo tik simptomus.

„Jei situacija, remiantis ilgamete patirtimi, yra pažįstama – viskas aišku, kaip gydyti. Bet jei situacija rimtesnė ir paskubame gydyti iki galo nenustatę diagnozės – blogai, nes taip iškreipiame ligos vaizdą: nežinome, kiek laiko gydyti, kokiomis vaistų dozėmis ir koks tęstinumas“, – apie profesinio darbo niuansus pasakojo skyriaus vedėjas.

Kartais diagnozės nustatymas reikalauja laiko – tam būtina gydytojo ir paciento bei jo artimųjų kantrybė. Deja, jos dažnai pritrūksta kuriai nors iš grandžių.

Simptomai – dar ne viskas

„Vidaus ligų diagnostikos skyriaus specifika – rebusų sprendimas, kai yra įvairios neaiškios situacijos, ribinės patologijos arba bendriniai simptomai, neaiškios būklės ar laboratoriniai radiniai. Pavyzdžiui, neaiškios kilmės karščiavimas arba hemoglobino sumažėjimas, vadinamoji mažakraujystė. Kartais žmonės labai paprastai žiūri: jei mažas hemoglobinas – trūksta geležies, bet kartais mažakraujystė išsivysto visai ne dėl geležies stokos“, – aiškino vidaus ligų gydytojas.

Kaip sakė A.Lekštutis, dažnai pamirštama, kad mažakraujystė nėra savarankiška liga, o tik – kitos ligos išraiška arba simptomas. Tad tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai mažakraujystė išsivysto dėl inkstų funkcijos nepakankamumo arba dėl vitamino B12 stokos, sutrikus geležies pasisavinimui – geležies preparatų vartojimas organizmui gali turėti net toksinį poveikį.

Kitas labai dažnas simptomas – karščiavimas. Dažniausiai tradiciškai galvojama, kad karščiavimą sukelia infekcija – tokie atvejai sudaro apie 30 proc. situacijų. Pasak Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėjo, trečdalis pacientų, gulinčių stacionare, ilgiau ar trumpiau karščiuoja. Karščiavimą gali sukelti navikinės, sisteminės – jungiamojo audinio ligos, kartais – net labai egzotinės.

„Sunkiau būna, kai susiduriame su nenustatytos kilmės karščiavimu – tokių ligonių turime gana daug. Iš jų 15 proc. priežastis taip ir lieka neaiški, net atlikus kruopščius tyrimus. Daliai pacientų karščiavimas praeina savaime“, – aiškino gydytojas.

Gydytojai: skyriaus vedėjas A.Lekštutis ir gydytoja V.Jocienė – ilgametę patirtį turintys specialistai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tapo pokovidiniu skyriumi

Kaip pasakojo A.Lekštutis, COVID-19 pandemija visiškai pakeitė skyriaus gyvenimą bei darbą. Per pirmąją pandemijos bangą beveik metus į skyrių nebuvo galima paguldyti nė vieno planinio paciento. Nuo praėjusio rudens situacija vėl tapo panaši.

Nors sergantieji COVID-19 gydomi atskirame ligoninės korpuse, tačiau ši infekcija daro nemažą įtaką Vidaus ligų diagnostikos skyriaus darbui – čia skubos tvarka patenka pacientai, įveikę virusą, tačiau susiduriantys su jo sukeltomis rimtomis komplikacijomis (pavyzdžiui, kepenų abscesas, trombozės), lėtinių ligų paūmėjimu.

„Skyriaus gyvenimo realybė – gerokai pasikeitusi. Dabar laikinai mūsų pagrindinis darbas nėra planinis. Sudėtinga rasti tinkamą laiką planinio paciento išsamiam ištyrimui skyriuje, nes pirmiausia teikiama skubi pagalba. Mūsų rekordas, kai 15 lovų skyriuje vienu metu gulėjo 29 pacientai. Tokie ligoniai buvo paguldomi kituose skyriuose, juos priskiriant mūsų priežiūrai. Tokia įtempta situacija tęsiasi iki šiol“, – pasakojo vedėjas.

Rizika išlieka ir persirgus

Pasak A.Lekštučio, pokovidinis sindromas – pavojinga būklė, ypač tiems, kurie turi daug gretutinių ligų, imunodeficitą. Net įveikęs COVID-19 žmogus ne visada gali jaustis saugiai, nes jam gresia daug komplikacijų.

Dabar daug rašoma apie pokovidinį sindromą, kuris pasireiškia tokiomis bendrinėmis išraiškomis kaip nuovargis, darbingumo sumažėjimas, trumpalaikės atminties, kognityvinių – suvokimo funkcijų pablogėjimas, taip pat gali išsivystyti tokia grėsminga būklė kaip trombozė. Ji gali atsirasti plaučiuose, širdies srityje, galvos smegenyse.

„Anksčiau kalbėdavome, kad persirgus COVID-19 pavojingiausi trys pirmieji mėnesiai, dabar šis terminas ištįsęs iki metų“, – pridūrė gydytojas.

A.Lekštutis pastebėjo, kad viruso omikron forma yra lengvesnė, tad nustatoma mažiau plaučių pažeidimų, kol kas situacija stacionare – gana stabili.

Pasikeitė pacientų srautai

COVID-19 pakoregavo ir pacientų srautus: sutrikus tam tikrų paslaugų teikimui kitose gydymo įstaigose, sergantieji infekcinėmis ligomis patenka į Respublikinę Klaipėdos ligoninę.

„Taip pas mus atsiranda egzotinių ligų – prieš porą mėnesių nustatėme maliariją. Anksčiau į mūsų ligoninę nebepatekdavo pacientai su virusiniais hepatitais, dabar vėl jų sulaukiame. Senokai matėme ir kai kurias kitas ligas“, – pasakojo A.Lekštutis.

Į ligoninę dėl sunkios ligos eigos buvo paguldyta raudonuke susirgusi moteris. Skyriaus vedėjas su šia liga paskutinį kartą buvo susidūręs prieš 15 metų. Čia pravertė gydytojo ilgametė patirtis: nemačius tokios ligos dėl tam tikros specifikos būtų sunku ją diagnozuoti. Jauni gydytojai dažniausiai dar nebūna susidūrę su tokiomis ligomis. Nors raudonukė dažniausiai serga vaikai, suaugusieji tokiomis infekcijomis serga sunkiai, jiems gresia liūdnesnės pasekmės.

Svarbu – ligoninės galimybės

A.Lekštutis paaiškino, kad vidaus ligų gydytojo darbas remiasi ne tik patirtimi, klinikiniu išmanymu. Svarbu, kad gydant pacientus galima remtis visos ligoninės diagnostikos baze: turimais dviem magnetinio rezonanso, trimis kompiuterinės tomografijos aparatais, gana daug įvairių ultragarsinių sistemų, taip pat atliekama daug tyrimų.

„Daugiaprofilinėje ligoninėje atsiranda vietos ir tarpdisciplininiam bendravimui, galimybei dalytis patirtimi su kolegomis iš kitų skyrių. Kasdienis gydytojo darbas iš esmės yra darbas konsiliume, kai nuomonėmis, įžvalgomis ir patirtimi dalijamės su kolegomis, nes nė vienas nėra įgijęs tiesos monopolio“, – reziumavo Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėjas A.Lekštutis.

Skyriaus komanda nekantriai laukia, kada pagaliau baigsis COVID-19 pandemija ir jie galės grįžti prie sau įprasto darbo.

Vakcinacija užkerta kelią susirgti kai kuriomis užkrečiamomis (virusinėmis ar bakterinėmis) ligomis, bet taip pat egzistuoja vaistai, skirti sunkioms neinfekcinėms ligoms gydyti ar jų profilaktikai. Pavyzdžiui, tokia grupė vaistų kaip statinai, daugiau nei 50 proc. gali sumažinti insulto ar infarkto riziką, užkirsti kelią kai kurioms kitoms kardiovaskulinėms ligoms ar jų komplikacijoms atsirasti, o jau susirgus – sumažina šių ligų pasikartojimo tikimybę.

Gyventojų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) Lietuvoje  yra vienas didžiausių Europoje, siekia 56 proc. visų mirčių, tačiau vaistų, galinčių šią niūrią statistiką pagerinti, tai yra statinų, vartojimas mūsų šalyje net 4 kartus mažesnis už ES vidurkį. Kas lėmė tokią paradoksalią ir visuomenės sveikatai labai nepalankią situaciją, kodėl statinų taip vengiama Lietuvoje, kodėl pas mus šie vaistai yra vieni labiausiai demonizuojamų?

Shutterstock nuotr.

„Lietuvoje gydytojai statinus ir jų naudą ŠKL kontrolei vertina palankiai, tačiau skiria juos ganėtinai atsargiai. Priežasčių yra ne viena. Statinų eros pradžioje buvo pastebėta ne tik labai naudingų, bet ir tam tikrų nepageidaujamų šalutinių šių vaistų poveikių ir tai natūralu: praktiškai nerasite vaisto, kuris neturėtų nepageidaujamų efektų. Statinų šalutiniai poveikiai hiperbolizuotai išviešinti, tos žinios žmones gana išgąsdino. Galiausiai buvo nustatyta, kad tariamai su statinų vartojimu susijusius nepageidaujamus poveikius sukėlė visai ne statinai, taigi, statinai buvo reabilituoti, todėl išsivysčiusiose Europos valstybėse ir JAV statinai yra vieni plačiausiai vartojamų vaistų.

Kita priežastis, lėmusi nepagrįstai menką statinų terapijos populiarumą Lietuvoje – statinus reikia vartoti visą likusį gyvenimą. Žmogus, kurio cholesterolio kiekis per didelis, ilgą laiką nejaučia jokių nemalonių simptomų, tiesiog jaučiasi (kol kas) esantis sveikas, todėl natūralu, kad nelabai nori gydytis, tuo labiau kai gydytojas pasako, kad vaistus reikės vartoti metų metus, greičiausiai visą likusį gyvenimą. Be to, „suveikia“ ir informacija apie pasitaikančius nepageidaujamus statinų poveikius. Mąstoma maždaug taip: „Jaučiuosi gerai, kam turėčiau rizikuoti vartodamas visą gyvenimą kažkokius cheminius vaistus?“. Įdomu tai, kad dėl kitų vaistų, pavyzdžiui, hipertenzijai ar diabetui gydyti, nekyla abejonių, kad reikės vartoti visą likusį gyvenimą.

Trečioji priežastis yra ta, kad Lietuvoje ilgą laiką statinų prieinamumas buvo ekonomiškai ribojamas, jų kompensavimo tvarka pagerėjo tik prieš keletą metų. Tai taip pat lėmė atskirtį nuo ES vidurkio“, – teigia vidaus ligų gydytojas Jonas Kastys.

Prieš skiepus ar vaistus kartais pasisako ir patys gydytojai, tuo keldami abejones ir sumaištį visuomenėje. Geras to pavyzdys – Uffe Ravnskovas, garbaus amžiaus profesorius, anksčiau dirbęs keliose Švedijos ir Danijos ligoninėse. Pirmą cholesterolio kontrolės nauda abejojantį straipsnį jis išspausdino 1991 m. leidinyje „Medical hypotheses“. Šio mokslininko „atradimas“ – hipercholesterolemija nėra išeminės širdies ligos priežastis, kaip tvirtina mokslininkai, remdamiesi tyrimais, o pasekmė.

Shutterstock nuotr.

Savo nuomonei pagrįsti U. Ravnskovas naudoja kai kurias iš bendro konteksto ištrauktas 1987 m. paskelbto Framinghamo tyrimo citatas. Pateikia jas izoliuotai, ignoruodamas bendrą idėją, todėl visiškai iškreipia šio tyrimo mintis ir išvadas (pagrindinė Framinghamo tyrimo išvada – kuo didesnis cholesterolis, tuo didesnė miokardo infarkto tikimybė). Savaip, tendencingai interpretuodami ir pateikdami faktus U. Ravnskovas ir kiti medicinos skeptikai tvirtina sukūrę naują požiūrį į cholesterolį, kuris neigia beveik viską, kas jau yra žinoma apie kraujo cholesterolį ir jo reikšmę kardiovaskulinių ligų atsiradimui.

Nepanašu, kad U. Ravnskovo teorijos būtų padariusios kokią nors įtaką medikų požiūriui į ŠKL atsiradimą, tačiau tam tikros sumaišties ir abejonių visuomenėje neabejotinai sukėlė, nes autorius savų publikacijų yra nemažai paskelbęs populiariojoje žiniasklaidoje. Profesionalūs gydytojai tiesiog nekreipia dėmesio į mokslų nepagrįstus U. Ravnskovo ir jo rėmėjų išvedžiojimus.

Mokslininkų nuomonė apie cholesterolio įtaką ŠKL atsiradimui ir statinų naudą šių ligų prevencijai paremta išsamiais klinikiniais tyrimais. Tuo galima įsitikinti panagrinėjus statinų vartojimo ir mirtingumo nuo ŠKL statistiką.

Reuters nuotr.

Pavyzdžiui, Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2018 m. Lietuvoje nuo miokardo infarktų ir insultų mirė 1759 darbingo amžiaus (16-64 metų) žmonės, kai tuo tarpu 2012 m. tokių mirčių buvo net 2462. Todėl, palyginus su 2012 m., stebimas kardiovaskulinio mirtingumo mažėjimas, ir tai neabejotai galima sieti su gerėjančių statinų prieinamumu, augančiu statinų vartojimu: 2012 m. 1000 gyventojų per parą teko vos 13 dozių statinų, o 2018 m. – jau 46 dozės 1000 žmonių per parą. Nors, gydytojo J. Kasčio teigimu, daryti griežtas išvadas apie tikrąją vaistų įtaką mirtingumo sumažėjimui Lietuvoje dar anksti, situacijos gerėjimo tendencijos išsivysčiusiose Europos šalyse ir JAV stebimos jau seniai.

Daugeliui žmonių gali pagrįstai kilti klausimų: kodėl kažkam labai knieti demonizuoti statinus, klaidinti visuomenę, iškraipyti faktus? Gydytojas J. Kastys vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą neturi, tačiau mano, kad skeptikų veikla gali būti naudinga įvairioms interesų grupėms, kurios nesuinteresuotos širdies ir kraujagyslių ligų prevencija arba atvirkščiai – siekia pasiūlyti alternatyvias priemones – maisto papildus. Gydytojas neatmeta galimybės, kad šiais laikais informacijos perteklius gali ir netyčia suklaidinti žmones. Nors internete apstu tokio pobūdžio informacijos, J. Kastys ragina ją vertinti kritiškai, jei kas neaišku, klausti savo šeimos gydytojo patarimo.