Parlamento vadovė sako, kad norint išplėsti dvigubos pilietybės suteikimo galimybę, „paprastų išeičių nėra“, ji neatmeta dar vieno referendumo rengimo.

„Yra aiškus kelias, kuriuo jau du kartus ėjome, atrodo, kad vis arčiau esame rezultato, bet vis pritrūksta. Tokia demokratinė rinkėjų valia. Kaip bus po penkerių metų, tikrai nesiimsiu spėlioti, bet visus variantus reikėtų vertinti, neatmetu visiškai ir referendumo kartojimo, jei tam bus bendra politinė valia“, – spaudos konferencijos metu pirmadienį kalbėjo Seimo pirmininkė.

V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad didėja aktyvumas prezidento rinkimuose, tad galima daryti prielaidą, kad aktyvumas pasieks „didesnius skaičius“, kas galbūt leistų tikėtis palankaus rezultato referendume dvigubos pilietybės šalininkams.

„Tikėjausi, kad pavyks, nepaisant to, kad kartelė yra aukšta. Norėjosi tikėtis, kad bus toks aktyvumas, kuris leistų pilietybės išsaugojimui gauti pritarimą. Mes matome, kad palaikymas tam didelis, bet ir kartelė tam labai aukšta“, – sakė Seimo pirmininkė.

„Yra nusivylimo, kad pritrūko šį kartą, negaliu to slėpti“, – pridūrė ji.

V. Čmilytės-Nielsen nuomone, referendumo kartelės pamažinimas „nėra geras kelias“.

„Tai sukelia kitų pavojų ir problemų, apie tai ne kartą diskutuota“, – sakė parlamento vadovė.

Kad Konstitucijos pataisa dėl pilietybės būtų priimta, už ją privalo balsuoti ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių asmenų. Rinkėjų sąraše šiemet iš viso buvo 2 mln. 385 tūkst. 234 piliečiai, išankstiniais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, referendume dalyvavo 1 mln. 413 tūkst. 288 arba beveik 59 proc. rinkėjų.

Iš jų pilietybės pokyčiams pritarė 1 mln. 26 tūkst. 408 arba 74,13  proc. balsavusiųjų, tad Konstitucijai pakeisti pritrūko apie 166 tūkst. tam pritariančiųjų – privalu buvo surinkti 1 mln. 192 tūkst. 617 rinkėjų balsų.

Referendumo iniciatorė konservatorė Dalia Asanavičiūtė tvirtino, kad nepaisant nesėkmės, rezultatai rodo, jog Lietuvos visuomenė „iš esmės pritaria pilietybės išsaugojimo idėjai“.

2019 metais surinkti reikėjo 1,24 mln. balsų, pavyko – 956 tūkst. 564 arba 72,35 proc. balsavusiųjų.

Lietuvos užsienio ir saugumo politika nesikeis

V. Čmilytė-Nielsen sako, prezidento rinkimų rezultatai jos nenustebino, jie rodo, kad Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptis nesikeis.

Antrajame ture, kaip ir prieš penkerius metus, vėl susitiks dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda ir premjerė Ingrida Šimonytė.

Nenustebino rezultatai. Galima buvo numatyti, kad vienas ryškus favoritas bus, taip ir susidėliojo pirmasis etapas.

„Nenustebino rezultatai. Galima buvo numatyti, kad vienas ryškus favoritas bus, taip ir susidėliojo pirmasis etapas“, – pirmadienį spaudos konferencijos metu sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak jos, antrajame ture yra kandidatai, kurių požiūris į užsienio politiką, saugumą, gynybą ir paramą Ukrainai yra aiškus.

„Kuriuo galima pasikliauti, kad Lietuvos pozicija ir kryptis niekaip nesikeis, tai geroji šių rinkimų žinia“, – teigė parlamento vadovė.

„Kita žinia – yra kandidatų, kurių prokremliškos pažiūros nesutrukdė jiems gauti nemenką palaikymą. Tai irgi tam tikro dėmesio reikalaujantis aspektas“, – kalbėjo ji.

Jos teigimu, rinkimų rezultatai rodo, kad kai kurias visuomenės grupes pasiekia propagandos naratyvai ir „tą reikėtų įvertinti“.

V. Čmilytės-Nielsen nuomone, prezidento rinkimai neturės didesnės įtakos rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams.

„Apklausos prieš rinkimus rodė, kad kandidatų turėjimas ar jų neturėjimas, aktyvus ar neaktyvus dalyvavimas prezidento rinkimų kampanijoje įtakos partijų reitingams neturėjo“, – teigė Seimo pirmininkė.

V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad Liberalų sąjūdis po partijos valdybos ir tarybos posėdžio diskutuos, ar pareikšti paramą kuriam nors kandidatui.

„Šiuo metu manyčiau, kad turėtume laikytis neutralios pozicijos, kokios laikėmės prieš pirmąjį turą“, – sakė liberalų lyderė.

Pirminiais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, G. Nausėda surinko 44 proc. balsų, I. Šimonytė – apie 20 procentų.

2019 metais varžovų jėgos buvo lygesnės, tuomet jie abu per pirmąjį turą surinko maždaug po 31 proc. rinkėjų balsų.

Antros kadencijos siekiantis prezidentas G. Nausėda šįkart daugiausia balsų gavo praktiškai visose savivaldybėse, išskyrus Vilnių, kur laimėjo I. Šimonytė, ir Šalčininkus bei Visaginą, kur pergalę šventė medikas Eduardas Vaitkus.

Šiemet dėl prezidento posto varžėsi aštuoni politikai.

VRK duomenimis, advokatas Ignas Vėgėlė surinko 12,4 proc., partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis – 9,3 proc., medikas E. Vaitkus – per 7,3 proc., teisininkas Dainius Žalimas – 3,5 proc., Darbo partijos lyderis Seimo narys Andrius Mazuronis – 1,4 proc., buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas – 1,3 procento.

Visų pirma siūlomas reikalavimas, kad jų vardu dirbantys subjektai privalomai registruotųsi.

Šis pasiūlymas iš esmės skiriasi nuo panašaus JAV teisės akto – Užsienio agentų registracijos akto. Jis išsiskiria tuo, kad Bendrija ketina užtikrinti jo vykdymą baudomis, o ne baudžiamosiomis sankcijomis ar draudimais.

„Tai nėra vadinamasis užsienio agentų įstatymas“, – nurodė už skaidrumą atsakinga eurokomisarė Vera Jourova.

„Palankiai vertiname atviras diskusijas, tačiau kai įtaka daroma slaptai, ji gali būti apgaulinga ir trukdyti demokratiniams procesams“, – pridūrė ji.

Europos Komisijos teigimu, iniciatyvą siūloma pradėti įgyvendinti prieš 2024 metų birželį vyksiančius rinkimus į Europos Parlamentą. Pastaruoju metu šie artėjantys rinkimai sukėlė didelį susirūpinimą dėl išorės veikėjų, pavyzdžiui, Rusijos, galimo kišimosi.

Šiame siūlomame teisės akte dėl demokratijos gynimo reikalaujama, kad subjektai užsiregistruotų skaidrumo registre, viešai skelbtų pagrindinius duomenis apie savo atstovaujamąją veiklą ir ketverius metus saugotų dokumentus.

Kad pasiūlymas įsigaliotų, jam dar turi pritarti EP ir Bendrijos valstybės narės.

Pats EP praėjusiais metais buvo įsivėlęs į skandalą, susijusį su užsienio šalių įtaka.

„Katargeitu“ pramintas skandalas kilo pernai gruodį, kai Belgijos tyrėjai atliko kratas keliose vietose Briuselyje, sulaikė keturis įtariamuosius ir paėmė daugiau nei 1,5 mln. eurų grynųjų pinigų.

Tyrėjai koncentruojasi į įtariamas Kataro ir Maroko pastangas įgauti įtakos EP teisės aktų leidėjams atsilyginant kyšiais.

Kai kurie įtariamieji prisipažino dalyvavę sukčiavimo tinkle, kiti teigia esantys nekalti. Ir Kataras, ir Marokas neigia, kad yra kaip nors susiję su šia situacija.

„Keletas demokratinių pasaulio valstybių jau ėmėsi arba ruošiasi imtis veiksmų, kai kalbama apie užsienio kišimąsi, o ES gali prisidėti nustatydama savo standartus“, – nurodė V. Jourova.

„Nustatome demokratinį standartą šiai problemai spręsti neužsidarydami ir neribodami jokios veiklos“, – pridūrė ji.

Be to, eurokomisarė sakė, kad už pažeidimus bus skiriamos baudos nuo vieno procento įmonės ar grupės apyvartos arba iki 1 tūkst. vienam asmeniui.

„Kalbant apie sankcijas, noriu pabrėžti, kad tai, ką mes darome, yra skaidrumo taisyklių rinkinio įvedimas. Mes nesame baudžiamosios justicijos srityje, kaip kad yra kalbant apie panašius įstatymus Jungtinėse Valstijose ar Australijoje“, – teigė V. Jourova.

„Noriu tikėti, kad, nepaisant praeityje kilusių įtampų, kurių dalį drįsčiau pavadinti dirbtinai eskaluotomis, valdančioji dauguma neturi strateginio tikslo nepalaikyti konstruktyvių santykių su prezidentu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė prezidento vyriausiasis patarėjas vidaus politikos klausimais.

Paprašytas palyginti prezidento Gitano Nausėdos darbą su Sauliaus Skvernelio ir Ingridos Šimonytės vyriausybėmis P. Mačiulis juokauja, kad lengviausiai dirbti su opozicija. Kita vertus, tikina P. Mačiulis, nepaisant viešojoje erdvėje vis atsirandančių nesutarimo taškų, kalbos apie keblius prezidento ir dešiniųjų valdžios santykius yra sutirštintos. Jo teigimu, G. Nausėda prezidento instituciją tiesiog mato kaip natūralią atsvarą valdančiajai daugumai. Kitaip tariant, bent jau iš prezidento pusės nėra jokių nereikalingų asmeniškumų.

„Jei idėjos ir veiksmai geri, prezidentas parems, jei kažkas daroma ne taip, nereikia tikėtis, kad valstybės vadovas tylės“, – pažymi P. Mačiulis.

P. Mačiulis aptarė ir situacijas, kai prezidentas kritikavo ir, regis, net abejones kėlė dėl kelių I. Šimonytės Vyriausybės ministrų tolesnio darbo. P. Mačiulis neslėpė – sveikatos apsaugos, užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus nuo prezidento pareiškimo, kad jais nepasitikima, gelbėjo specifinės aplinkybės. P. Mačiulis svarstė, kad pandemijos sąlygomis atleisti sveikatos apsaugos ministrą būtų buvę neteisinga, nes valdančiųjų galimybės surasti jam pamainą, akcentavo jis, buvo ganėtinai kuklios. Kita vertus, pažymėjo patarėjas, prezidentas niekada ir nekėlė pasitikėjimo Arūnu Dulkiu klausimo.

„Tiesiog būdavo duodamos pastabos, kai situacija su vakcinavimu ar pandemijos valdymu buvo prasta“, – sakė P. Mačiulis, pridurdamas, kad panaši situacija šiuo metu yra ir su susisiekimo bei užsienio reikalų ministrais.

„Ar galima keisti ministrus, kol padarytos klaidos neištaisytos? Ar bent jau nepabandytos ištaisyti“, – retoriškai klausė P. Mačiulis, užsimindamas ir apie kriterijus, kuriuos reikėtų pasiekti, kad prezidentas manytų, jog dėl baltarusiškų trąšų Vyriausybės padarytos klaidos yra ištaisytos.

Interviu P. Mačiulis taip pat įvertino valdančiųjų inicijuotas ir rezonansą visuomenėje kėlusias iniciatyvas, tai, ko prezidentas tikisi iš Seimo pavasario sesijos bei kaip Prezidentūra vertina savo darbą pirmojoje pirmosios kadencijos pusėje.

– Prezidentas įpusėjo pirmąją savo kadenciją. Šalies vadovui panašų laiką teko dirbti su dviem skirtingomis Seimo daugumomis ir dviem skirtingomis Vyriausybių sudėtimis. Iš Prezidentūros perspektyvos žvelgiant, ar labai skiriasi darbas su viena ir kita dauguma?

­– Lyginant darbą su dviem Vyriausybėmis, galima atrasti labai daug panašumų. Nepaisant nuomonių ir pozicijų skirtumų, prezidentas yra išlaikęs konstruktyvius santykius ir su S. Skverneliu, ir su I. Šimonyte. Taip pat ir su ministrais. Be vienos kitos išimties, Prezidentūra palaikė ir palaiko gerus darbo santykius su ministerijomis. Aišku, jeigu spręstume tik pagal antraštes laikraščiuose ir portaluose, gali susidaryti įspūdis, kad situacija tarp Vyriausybės ir prezidento yra labai kebli. Tačiau taip tikrai nėra, tai sutirštintos spalvos.

– O su kuria Vyriausybe – Skvernelio ar Šimonytės – buvo paprasčiau dirbti?

– Į jūsų klausimą atsakyčiau taip – lengviausia sutarti su opozicija. O jeigu rimtai, tai apibendrinimus geriausia daryti ne iš šios dienos aktualijų ir antraščių, o žvelgiant retrospektyviai į kelerių metų laikotarpį ir vertinant rezultatą.

Šiandien gali atrodyti, kad Prezidentūros santykiai su S. Skvernelio Vyriausybe buvo tobuli. Na, tikrai nebuvo tarp šių institucijų bendradarbiavimas rožėmis klotas. Visko buvo, tačiau kai apibendrini visą laikotarpį – tai nebuvo blogas laikas kalbant apie tarpinstitucinius santykius, nepaisant užklupusios pandemijos ir kitų įvykių.

– Prezidentui dirbant su I. Šimonytės kabinetu buvo momentų, kai atrodė, kad šalies vadovas tarsi jau svarsto pasitikėjimo keliais ministrais klausimą. Abejones prezidentas kėlė tiek dėl sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio, kurį viešai paragino „perlaužti pandeminę situaciją“ arba trauktis iš pareigų, tiek dėl užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų, kurie klausimų susilaukė baltarusiškų trąšų skandalo kontekste. Ar prezidentas realiai svarstė kuriam nors iš šių trijų ministrų pasakyti tai, ką buvo pasakęs S. Skvernelio Ministrų Kabineto nariui Jaroslavui Narkevičiui?

– Kiekviena situacija unikali, tačiau jūsų paminėtus ministrus kažkuria prasme gelbėjo pačios situacijos. Kad ir kaip nesisektų sveikatos apsaugos ministrui, jį pakeisti pandeminės krizės fone nebūtų teisinga. Ministrui sunkiai sekėsi surasti komandos narius, viceministrus. Todėl čia galima kelti retorinį klausimą, ar tikrai atleidus sveikatos apsaugos ministrą valdančioji dauguma būtų radusi kuo jį pakeisti?

Aišku, jeigu spręstume tik pagal antraštes laikraščiuose ir portaluose, gali susidaryti įspūdis, kad situacija tarp Vyriausybės ir prezidento yra labai kebli. Tačiau taip tikrai nėra, tai sutirštintos spalvos.

Tik atkreipsiu dėmesį, kad prezidentas niekada nekėlė pasitikėjimo klausimo Arūnu Dulkiu. Tiesiog būdavo duodamos pastabos, kai situacija su vakcinavimu ar pandemijos valdymu buvo prasta. Ne tik pastabos, bet ir konkretūs pasiūlymai, paremti prezidento suburtos Sveikatos ekspertų tarybos išvadomis.

Panaši situacija šiandien ir su susisiekimo bei užsienio reikalų ministrais. Ar galima keisti ministrus, kol padarytos klaidos neištaisytos? Ar bent jau nepabandytos ištaisyti.

– Pone Mačiuli, ar tai, kaip šiuo metu Vyriausybė sprendžia  baltarusiškų trąšų klausimą ir tai, kad jau yra nutarta, jog Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ sutartis kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Prezidentūros vertinimu, reiškia, kad Vyriausybė susitvarkė su kilusia politine krize? Kitaip tariant, ar Prezidentūrai jau yra aiškūs atsakymai į klausimus, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose? Priminsiu, kad dar gruodį jūsų kolegė Asta Skaisgirytė tvirtino, jog prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs dėl šių ministrų likimo.

– Yra formalūs sprendimai, yra jų įgyvendinimas. Tad palaukime bent vasario mėnesio pradžios. Iki tol premjerė yra pažadėjusi, kad visi taškai bus sudėti ant „i“ ir Lietuva nebepatirs reputacinės krizės. Ir bus aiškus Vyriausybės planas, kaip su mažiausiais nuostoliais Lietuvai pasiekti išsikeltus tikslus.

Prezidento nuomone, svarbu, kad Baltarusijos režimui skirtos sankcijos nebūtų nutaikytos į Lietuvą. O taip gali nutikti, jeigu „Lietuvos geležinkeliai“ nebeveš trąšų, tačiau tai darys kiti vežėjai Lietuvoje arba kaimyninėse valstybėse. Be to, Vyriausybė, prieš imdamasi bet kokių veiksmų, turi labai rimtai įvertinti teisinius niuansus, kad viskas vyktų pagal tarptautinę teisę ir Lietuva nepatirtų papildomų nuostolių arbitražo teismuose. Situacija nėra paprasta – yra ne tik sutartis su „Lietuvos geležinkeliais“, bet ir dvišalė sutartis dėl tranzito. Tad visi niuansai privalo būti įvertinti, o veiksmai ir atoveiksmiai apskaičiuoti. Negalima, kad Lietuva dar kartą patektų į panašią situaciją kaip su Taivaniečių atstovybe, kai Užsienio reikalų ministerijos vadovai po to prisipažįsta nenumatę to ar ano.

Įsivaizduokite situaciją, jeigu arbitražo teismas priteistų Lietuvai mokėti dideles baudas, jos būtų mokamos tam pačiam Baltarusijos režimui. Tai būtų ne tik finansinis smūgis Lietuvai, bet ir didžiulė žala reputacijai.

– Iš to, ką dabar sakote, galima suprasti, kad jei nebus arbitražo priteistų baudų ir jei po vasario pirmosios baltarusiškų trąšų nesiims gabenti kiti Lietuvos ar Latvijos vežėjai, tai reikš ir tai, kad pasitikėjimo testą ministrams pavyko išlaikyti? Ar visgi Prezidentūroje yra svarstomi ir kitokie konkretūs rodikliai, dėl kurių būtų ryžtasi pasakyti – šiais ministrais pasitikėjimo nėra?

– Jeigu viskas vyktų pagal jūsų minimą scenarijų, tai reikštų, kad ministrams pavyko ištaisyti tas klaidas, dėl kurių kilo reputacinė krizė Lietuvai. Tačiau tikrai nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Svarbu, kad Vyriausybė priimtų sprendimus atsakingai apgalvojusi ir pasvėrusi galimas trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes.

–  Opozicinės jėgos ragina prezidentą pareikšti nepasitikėjimą Gabrieliumi Landsbergiu dėl Taivaniečių atstovybės klausimo. Ar prezidentas girdi šiuos raginimus? Kaip jis juos vertina?

– Raginimus girdime. Prieš kelias dienas G. Landsbergis pristatė planą, kaip deeskaluoti santykius su Kinija. Pirmiausia prezidentas vertins, kaip įgyvendinamas deeskalavimo tikslas, tada bus lengviau kalbėti apie ministro atsakomybę ir darbo rezultatus.

– Ar šiai deeskalacijos misijai prezidentas duoda konkretų laiką: mėnuo, pusmetis, metai? Kiek laiko gali užtrukti ministro Landsbergio atsakomybės dėl santykių su Kinija vertinimas?

– Čia svarbus ne dienų terminas, o rezultatas. Rezultatas bus matomas, jį galės visi įvertinti.

– Grįžkime prie Prezidentūros ir Seimo santykių. Ar per visą prezidentavimo laiką išsigrynino Seimo partijos, su kuriomis Prezidentūrą jungia „stipriausia chemija“?

– Tikrai nėra vienos parlamentinės partijos, su kuria prezidentas turėtų išskirtinius santykius. Dirbti reikia su visais, nes partijos į Seimą išrenkamos Lietuvos piliečių balsais. Todėl kažkurios partijos ignoravimas būtų kartu ir nepagarba juos rinkusiems žmonėms.

Daugeliu klausimų ieškome kuo platesnio sutarimo Seime. Valdančioji koalicija nėra labai gausi, opozicija nėra vienalytė, tad dėl kiekvienos prezidento teisėkūros iniciatyvos turime ieškoti kuo platesnės paramos. Lygiai taip pat Prezidentūra parems geras Seime gimstančias iniciatyvas ir nesvarbu, kas jas kelia – valdančiosios koalicijos nariai ar opozicinės partijos. Nes svarbiausia, kad rezultatas būtų geras Lietuvos žmonėms.

Todėl kažkurios partijos ignoravimas būtų kartu ir nepagarba juos rinkusiems žmonėms.

Daug aptariami prezidento santykiai su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija. Tačiau šioje vietoje taip pat noriu pasakyti, kad palaikomi konstruktyvūs ryšiai ir su partijos vadovybe, ir su nemaža dalimi frakcijos narių parlamente, ir su partijai atstovaujančiais merais.

– Kaip vertinate paskutinį Vyriausybės darbo pusmetį ir rudens Sesiją? Prezidentas ne taip seniai teigė, kad „reformų langas jau pradeda užsiverti ir metų pabaigoje jis liks gana siauras, kad būtų galima įgyvendinti esmines mūsų visuomenės reformas“. Prezidentas tada apgailestavo, kad per pirmuosius šios Vyriausybės darbo metus užsiimta antriniais ir tretiniais pagal savo reikšmę dalykais. Kokie tai dalykai, be prezidento įvardinto Europos vadovų tarybos  klausimo?

– Iš kiekvienos išrinktos valdžios piliečiai nori esminių, plika akimi matomų pasikeitimų, susijusių su jų gyvenimu. Konservatorių ir liberalių partijų koalicijos pirmi metai buvo pasiruošimo metai: daug laiko skirta įvertinti situacijai, apgalvoti reformas ir veikimo kryptis. Tačiau dabar jau reikia reikšmingų sprendimų, kurie būtini Lietuvos darniam vystymuisi. Ir laiko tam daug nėra, nes šiais metais prasidės politinių partijų pasiruošimas savivaldos rinkimams. O tai reiškia, kad partijoms, net ir valdančiosios daugumos, bus sunkiau surasti sutarimą parlamente.

Tuo tarpu esminiai klausimai – mokesčių sistemos reforma, sveikatos apsaugos sistemos pertvarka – lieka pakibę ore. Matėme, kaip žlugo žaliųjų mokesčių iniciatyva, nors, prezidento nuomone, teisingai sukurta sistema būtų naudinga Lietuvai ir jos žmonėms. Kuo labiau artės rinkimai, tuo mažesnis bus noras kažką iš esmės keisti.

Kita vertus, prezidento neseniai inicijuoti konstitucinio fiskalinės drausmės įstatymo pakeitimai, suteikiantys daugiau finansinio savarankiškumo savivaldybėms, kaip tik gali būti palankiau sutikti artėjant savivaldybių tarybų rinkimų datai 2023 metais.

– Ar antriniais dalykais galima įvardinti visuomenę audrinusius klausimus dėl partnerystės, narkotikų dekriminalizavimo?

– Visuomenę rezonuojantys klausimai nėra antraeiliai dalykai, tačiau jie pareikalauja itin daug laiko ir jėgų. Jie didina priešpriešą ir mažina galimybę susitarti kur kas platesnes visuomenės grupes jaudinančiais klausimais. Kažkas pralaimi balsavimą, kažkas jaučiasi įžeistas, išduotas. Tada atkeršija kolegoms balsuodamas kitu klausimu. Rezultatas – nejudame iš vietos.

–  Jūsų manymu, ar yra koks nors kitas būdas tokių rezonuojančių klausimų sprendimui? Kitaip tariant, ar valdantieji galėjo „švelniau prieiti“ prie šių klausimų? O gal apskritai, taupant politinį resursą ir siekiant susitarti dėl platesnėms visuomenės grupėms aktualių klausimų, nereikėjo imtis, pavyzdžiui, partnerystės įstatymo?

– Visais klausimais gali ieškoti sutarimo ir Seime, ir su skirtingomis visuomenės grupėmis, bet būtina kalbėtis. Galbūt būnant Seime atrodo, kad kadencijos laikas sparčiai tiksi, o priešrinkiminės programinės nuostatos dar neįgyvendintos, todėl pabandysim „prastumti“ nesitarę ir be didesnių diskusijų. Tačiau realybėje tai nevyksta. Formų kalbėtis yra daug. Nuo elementaraus argumentų komunikavimo, susitikimų organizavimo, diskusijų. Be to, nė vienu klausimu neįgyvendinta Vyriausybės programoje įrašyta piliečių asamblėja. Tai taip pat puikus formatas sudėtingiems ir visuomenei jautriems klausimams aptarti.

– Pone Mačiuli, kokia bus Seimo pavasario sesija? Ko tikisi iš jos Prezidentūra?

­– Žiūrint plačiu kampu, prezidentas tikisi, kad didelis dėmesys bus skiriamas socialinės nelygybės mažinimui. Infliacija, energijos išteklių kaina yra didžiulė problema, su kuria susiduria ir gyventojai, ir verslas. Todėl būtina galvoti apie infliacijos pasekmių švelninimo priemones.

Turime suprasti, kad įtampos su Kinija deeskalacija užtruks tam tikrą laiką, todėl, nors tam kol kas nepritaria dalis TS-LKD partijos, turime kurti tvarų pagalbos verslui mechanizmą.

Tikimės, kad Seimą pagaliau pasieks mokesčių reformos paketas iš Finansų ministerijos suburtos ekspertų grupės. Į visa tai Seimas turės žiūrėti kaip į veiksmų, kurie nulems Lietuvos ateitį daug metų į priekį, visumą. Prezidentas yra pasirengęs teikti reinvestuojamo pelno neapmokestinimo pasiūlymą, žinoma, kruopščiai įvertinęs tokio sprendimo pasekmes biudžeto pajamoms.

Svarbus ir skubus klausimas – tiesioginių merų rinkimų galutinis įteisinimas. Visi rinkimų tvarkos pakeitimai privalo būti priimti išlaikant pakankamą laiko tarpą iki rinkimų, tad atidėlioti laiko jau nėra. Kaip ir nebegalima atidėlioti konstitucinio referendumo įstatymo priėmimo. Net sunku patikėti, kad jau pusmetį Lietuva neturi galiojančio referendumo įstatymo.

Žiūrint mikrolygiu, labai svarbu, kad būtų užbaigti spręsti tokie klausimai kaip savivaldybių merų galių nustatymas, fiskalinės drausmės įstatymo pakeitimas ir kitos iniciatyvos, aptartos prezidento inicijuotame Regionų forume.

Tikimės, kad pavasario sesijoje Seimas priims ir prezidento pateiktas iniciatyvas – aukštojo mokslo prieinamumo didinimą, Sporto įstatymą, kuris naikintų išankstinę žmonių su negalia diskriminaciją, bus apsvarstytas ir priimtas Teismų įstatymo paketas.

– Apibendrinant darbą su I. Šimonytės Vyriausybe. Buvo nemažai išsiskyrusių nuomonių, buvo nesusikalbėjimo vienu ar kitu klausimu: pandemijos valdymo politika, ambasadorius ES, EVT, Taivanio atstovybės pavadinimas, buvo nemažai vetuotų įstatymų ir nemažai atmestų prezidento veto. Ar gali ateityje, ypač artėjant rinkimams, santykiai tarp dabartinės daugumos ir Prezidentūros tapti akivaizdžiai toksiški?

– Prezidento institucija, taip, kaip ją mato valstybės vadovas, yra tam tikra natūrali atsvara  valdančiajai daugumai. Jei idėjos ir veiksmai geri, prezidentas parems, jei kažkas daroma ne taip, nereikia tikėtis, kad valstybės vadovas tylės.

Kaip bus ateityje, man sunku prognozuoti. Tačiau noriu tikėti, kad nepaisant praeityje kilusių įtampų, kurių dalį drįsčiau pavadinti dirbtinai eskaluotomis, valdančioji dauguma neturi strateginio tikslo nepalaikyti konstruktyvių santykių su prezidentu.

– Tai sakote kaip realybės padiktuotą išvadą – nėra pagrindo manyti, kad toks tikslas tarp valdančiųjų egzistuoja. Ar visgi tai tariate tik kaip lūkestį – jūs tiesiog nenorėtumėte, kad valdantieji tokį „strateginį tikslą“ turėtų.

– Tiesiog tai yra nuoširdus lūkestis, kad valdančioji dauguma nesieks dirbtinai konfrontuoti ir bus ieškoma konstruktyvių sprendimų. Nuomonių išsiskyrimų yra daug, tačiau tai nereiškia, kad turime vieni kitus žeminti ar keikti.

– Kaip jūs vertinate prezidento pirmosios kadencijos pusiaukelę? Rinkimų kampanijos metu ir kadencijos pradžioje prezidentas kalbėjo apie gerovės valstybę, kėlė ambiciją susodinti prie stalo nesutariančias politines jėgas. Pirmoji kadencija įpusėjo. Ar yra poreikis šiek tiek koreguoti išsikeltus tikslus, o gal net atsitraukti nuo kai kurių?

– Kadencijos pusiaukelę reikia vertinti per pasiektus rezultatus. Gerovės valstybės vienas svarbiausių tikslų yra atskirties mažinimas – kalbame ne tik apie finansinę atskirtį, bet ir apie švietimą, žmones su negalia, regionus. Šioje srityje padaryta tikrai daug.

Pavyko sumažinti senjorų finansinę atskirtį – nuo 2019 m. vidutinė senatvės pensija šiemet bus išaugusi 100 eurų, o iki 2024 m., skaičiuojama, 180 eurų. Ir augimas, ir tai, kad pensijos nuosekliai augtų sparčiau nei vidutinis atlyginimas, yra labai svarbu. Pavyko du kartus reikšmingai padidinti NPD mažiausiai uždirbantiems. Su tuo susiję ir nuosekliai didinta minimali mėnesio alga.

Pavyko sumažinti įvairių slenksčių žmonėms su negalia – nuo finansinių, kuriuos turėjome naikinti įstatymais, iki tokių, kuriuos galima keisti tiesiog savo elgesiu. Kartais užtenka paprastų dalykų – pašalinti dekoratyvines grandines Daukanto aikštėje, kad būtų galima pravažiuoti su vežimėliais, į transliuojamas spaudos konferencijas ar metinius pranešimus būtinai kviesti gestų kalbos vertėjus. Ir tie nedideli pokyčiai paskatina pokyčius kitose organizacijose, įstaigose.

Pavyko sutelkti politikų dėmesį į regioninę atskirtį. Ilgą laiką centrinė valdžia į savivaldybes žiūrėjo kaip į kažkokį nepatikimą giminaitį kaime. Bet savivalda dažniausiai tvarkosi kur kas geriau, nei kam nors Vilniuje atrodo. Atėjo pandemija ir visi tai pamatė.

Dar rinkimų kampanijos metu prezidentas iškėlė gerovės valstybės viziją, kuri įgyvendinama per stiprios, teisingos, žalios ir inovatyvios Lietuvos kryptis. Šios kryptys nesikeičia.

Pavyko sumažinti atskirtį švietime – vaikai regionuose negali turėti mažesnių galimybių nei didžiųjų miestų gyventojai tik todėl, kad jie gimė kaime. Ir negali kentėti vaikai, jei jie auga socialinės rizikos šeimose. Todėl inicijavome, kaip mes jį vadiname, lygaus starto įstatymų paketą, kuris suteikia vaikams regionuose galimybę gauti ikimokyklinį ugdymą. Nes tiesa paprasta, kuo vaikai anksčiau gali lavintis, tuo daugiau jie pasiekia gyvenime.

Dėl politikų suvienijimo viskas nėra taip paprasta. Iš vienos pusės, politinės partijos dažnai siekia nesutarti ir tokiu būdu išryškinti savo skirtumus rinkėjams. Ir vargu ar esant tokioms aplinkybėms, kiekvienu klausimu galima rasti sutarimą. Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad esminiais klausimais valstybei, pavyzdžiui, dėl veiksmų, kaip suvaldyti migracijos krizę Lietuvoje, politinės partijos ieškojo sprendimų ir gludino aštrius kampus būtent Prezidentūroje. Prezidento ir politinių partijų bei frakcijų lyderių susitikimai yra dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vyko susitikimas dėl Kinijos, šiek tiek anksčiau vyko susitikimai dėl fiskalinės drausmės įstatymo, veto dėl mokamų testų įvedimo ir pan. Dar rinkimų kampanijos metu prezidentas iškėlė gerovės valstybės viziją, kuri įgyvendinama per stiprios, teisingos, žalios ir inovatyvios Lietuvos kryptis. Šios kryptys nesikeičia ir yra dėmesio centre ne tik Prezidentūros veikloje, tačiau tam didelį dėmesį skiria ir Seimas su Vyriausybe. Kryptys nesikeičia, na, o dėl konkrečių priemonių, kaip to pasiekti, vyksta diskusijos, siūlomos alternatyvos. 

– Nors prezidento reitingai šiek tiek sumenko, jis vis dar yra populiariausias šalies politikas. Kokia atmosfera Prezidentūroje kalbant apie 2024-uosius? Ar užsimenama apie antrąją kadenciją?

­– Atmosfera gera, viltingos nuotaikos, kad pandemija greitu metu išsikvėps ir Lietuva, kaip ir kitos valstybės, galės grįžti į normalų mums įprastą gyvenimą. O dėl antrosios kadencijos... Įdomu matyti tiek daug aptarinėjant šitą temą, tačiau prezidentas dar turi laiko priimti sprendimą.

Konservatorių strategija G. Landsbergiui vidaus politikos klausimais likti nuošalyje – puikiai veikia

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas G. Landsbergio dingimo iš vidaus politikos nesureikšmina. Politologas mano, kad konservatorių lyderių pozicijų išsigryninimas, kai premjerė Ingrida Šimonytė yra atsakinga už vidaus politiką, o G. Landsbergis už užsienio politiką, yra prasmingas.

„Pozicijų išgryninimas, manau, yra ganėtinai prasmingas, nes būnant užsienio reikalų ministru reikia dėmesio, ir energijos tenka skirti tiems klausimams, kurie yra aktualūs tarptautiniu mastu bei Lietuvos užsienio politikai. Tai atitinkamai premjerė ir kai kurie kiti ministrai, kurie konkrečiai vidaus politika užsiima, jie savotiškai irgi yra susikoncentravę į vidaus politiką. Todėl G. Landsbergis netrukdo pačių konservatorių paskirtai premjerei vykdyti vidaus politiką, būti už ją atsakingai“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

„Tai šia prasme aš nematau kažkokios bėdos, kad G. Landsbergis, kaip partijos pirmininkas, nelenda į vidaus politikos kasdieninį aktualijų komentavimą“, – sakė jis.

Politologas įsitikinęs, kad TS-LKD pirmininko ir konservatorių deleguotos premjerės pozicijos vidaus politikos klausimais paprastai sutampa.

„Jeigu partijos viduje nėra akivaizdžių konfliktinių pozicijų arba partija bent jau tuos konfliktus suvaldo tiek, kad jie neišeitų į viešumą labai akivaizdžiai, tai toks komunikavimo pasidalinimas, aš manau, yra labai efektyvus būdas. Ir tikrai nereikia apie tą patį kalbėti keliems žmonėms, nes visada jie kalbės kažkiek skirtingai. Užtenka jau to, kad ir pati premjerė kartais keičia poziciją. Tai net ir vieno žmogaus kalbėjimas nebūtinai yra visą laiką nuoseklus. Kuo daugiau kalbėtojų apie tą patį dalyką, tuo didesnė rizika, kad jų interpretacijos skirsis“, – sakė T. Janeliūnas.

Todėl profesorius įsitikinęs, kad sprendimas susiaurinti kalbėtojų ratą, o specifines temas komentuoti palikti komitetų pirmininkams ar kitiems partijos atstovams yra teigiamas dalykas.

„Tada pati partija nepriklauso nuo vieno kažkokio lyderio ir turi didesnį politikų ratą, kuris yra žinomas rinkėjams ir kuris galbūt net ir vertinamas paskui rinkimuose. Toks komunikacijos išdalinimas, aš manau, konservatoriams visai neblogai sekasi“, – sakė jis.

Be to, T. Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad TS-LKD strateginį sprendimą į pirmąsias fronto linijas statyti ne partijos pirmininką, o premjerę I. Šimonytę padarė dar prieš rinkimus. Jis mano, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad G. Landsbergis, remiantis visuomenės nuomonių apklausomis, yra vienas nepalankiausiai vertinamų politikų.

„Manau, kad Landsbergis elgiasi pakankamai pragmatiškai, jis nelenda ten, kur galėtų sukelti kritikos jau prieš visą partiją arba prieš visą valdančiąją daugumą. Jis, manau, gana sėkmingai atlieka savo kaip užsienio reikalų ministro pareigas šiuo metu. Galbūt žinodamas ir savo tokį kontroversišką vertinimą visuomenėje nenori per dažnai rodytis eteryje kitais klausimais, kurie yra aktualesni I. Šimonytei arba frakcijai“, – sakė jis.

„Aš manau, kad komunikacinė strategija, kuri galbūt jau buvo pasirinkta jau prieš rinkimus, dar pernai, ji visai neblogai veikia. Tikrai nėra būtinybės tik partijos pirmininkui visada būti pačiose pirmosiose fronto linijose visais klausimais“, – pabrėžė jis.

TS-LKD skiriasi nuo kitų šalies politinių partijų, nes neturi vienvaldžio lyderio

Savo ruožtu Klaipėdos universiteto lektorė politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili taip pat akcentuoja, kad G. Landsbergio šiuo metu užimamos užsienio reikalų ministro pareigos reikalauja daug dėmesio. Todėl, pasak jos, visiškai natūralu, kad vidaus politikos klausimai G. Landsbergiui šiuo metu yra ne pirmosios svarbos.

„Kaip bebūtų, bet santykinai dar vis tiek neilgai naujoji Vyriausybė dirba. Atitinkamai ir G. Landsbergio užimamos pareigos reikalauja labai didelio dėmesio, daug darbo, ir labai natūralus procesas, kad vidaus reikalai yra nustumiami lyg į antrą planą. Juo labiau, kad Vyriausybėje TS-LKD partijos atstovų yra pakankamai. To tikrai nereikėtų vertinti kaip didelės problemos dabartiniu laikotarpiu“, – Eltai teigė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Politologė taip pat atkreipia dėmesį, kad TS-LKD partija skiriasi nuo kitų Lietuvoje veikiančių politinių jėgų tuo, kad neturi vieno visavaldžio lyderio.

„Matyti, kad jie yra pasirinkę nesirinkti to tradicinio kelio, kada yra vienas vienvaldis lyderis, o visgi turėti vienas kitą galinčius pakeisti žmones lyderio pozicijoje. Aš negaliu pasakyti, ar tai yra sąmoningai priimtas sprendimas, ar taip natūraliai susiklostė aplinkybės, kad tų galinčių lyderio vaidmens imtis žmonių yra pakankamai“, – atkreipė dėmesį ji.

Visgi G. Burbulytė-Tsiskarishvili atkreipia dėmesį į dėl tokio konservatorių sprendimo kylančias rizikas.

„Iš vienos pusės, taip, tai yra naudinga, nes darbai yra nesuverčiami ant vieno žmogaus pečių ir atsitikus ekstra atvejui yra didesnė tikimybė, kad visi darbai nesugrius. Bet iš kitos pusės, žiūrint, ką sako politikos mokslų teorija ir viešojo valdymo teorija, yra galima fragmentacija. Yra galimas nesusikalbėjimas, kada visi pradeda labai siaurai specializuotis ir pamirštamas bendras visuotinis vaizdas“, – pabrėžė ji.

Politologė teigia, kad pirmąsias šio pavojaus užuominas jau galima pastebėti tiek I. Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje, tiek ir Seime.

„Šiek tiek to pavojaus mažyčių kibirkštėlių matome ir tuose procesuose, kurie dabar vyksta ir Vyriausybėje, ir parlamente, apskritai, visoje valdžioje plačiąja prasme. Kartais pritrūksta susikalbėjimo ir politinių subtilybių. Kartais yra įsikimbama į tą vadinamąjį ekspertinį vertinimą, profesionalizmą ir pamirštama, kad politika vis dėlto yra susitarimas“, – akcentavo ji.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili mano, kad G. Landsbergio tam tikras atsitraukimas nuo vidaus politikos ir koncentravimasis į užsienio politikos barą nebūtinai yra atsitiktinis ar susijęs tik su jo kaip ministro atliekamomis funkcijomis. Politologės teigimu, G. Landsbergis bando stiprinti savo pozicijas užsienio politikoje ir santykyje su prezidentu.

„Šiuo atveju manau, kad mes matome ir tam tikrą labai subtilų politinį žaidimą, kada ypatingai į užsienio politiką susitelkęs, susikoncentravęs G. Landsbergis lyg ir bando išsikovoti pozicijas užsienio politikos klausimuose būtent santykyje su prezidentu. Ir reikia pažymėti, kad lygiai tą patį matome ir iš Prezidentūros pusės“, – atkreipė dėmesį politologė.

„Tiesą sakant, nelabai mėgstu komentuoti šią istoriją. Jūs gi viską skaitėt. Viską, kas buvo labai slapta, visi atvirai perskaitė. Mes nesikišome į JAV geopolitiką; turime mūsų nepriklausomą Ukrainą“, – per Taline vykusią spaudos konferenciją pareiškė V. Zelenskis, turėdamas galvoje Baltųjų rūmų paskelbtą JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) ir Ukrainos vadovo liepos 25-ąją įvykusio pokalbio telefonu stenogramą.

Vienam informatoriui išreiškus susirūpinimą dėl to pokalbio, Atstovų Rūmų demokratai pradėjo D. Trumpo apkaltos tyrimą.

Demokratų teigimu, Baltųjų rūmų vadovas buvo įšaldęs Ukrainai skirtą finansinę paramą ir delsė surengti aukšto lygio susitikimą su V. Zelenskiu, kad išgautų iš Kijevo pažadą pradėti antikorupcinį tyrimą D. Trumpo potencialaus varžovo 2020 metų rinkimuose Joe Bideno (Džo Baideno) ir jo sūnaus Hunterio (Hanterio) atžvilgiu, taip pat atlikti tyrimą dėl tariamo Ukrainos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus.

„Kalbėjomės su mūsų strategine partnere JAV. Šiuo metu neblokuojama jokia pagalba, bet ne dėl mano pokalbio telefonu. O viską, kas buvo pasakyta per pokalbį, jūs skaitėte“, – pridūrė jis.

„Turbūt dar kažkas yra, bet kalbėjausi telefonu su ponu JAV prezidentu tik du kartus, bet gali atsirasti ir trečias [pokalbis], kurio nebuvo. Taip būna“, – pažymėjo ukrainiečių lyderis.

Todėl dvi kadencijai Lietuvai vadovavęs ir G. Nausėdą rinkimuose rėmęs V. Adamkus nesiima kritikuoti to, ką dabartinis šalies vadovas jau spėjo nuveikti po liepą vykusios inauguracijos.

Visgi V. Adamkus užsimena, kad pozityviai vertina pirmuosius G. Nausėdos žengtus žingsnius užsienio politikoje, tačiau kartu ir leidžia suprasti, kad didelių vilčių į siekiamus atnaujinti santykius su Baltarusija nereikėtų dėti. Jo teigimu, kalbėtis politikoje reikia, tačiau turima santykių patirtis su kaimyninei valstybei vadovaujančiu Aleksandru Lukašenka optimistiškai neįkvepia.

Kur kas pesimistiškesnis V. Adamkus kalbėdamas apie G. Nausėdos galimybes realizuoti žadėtus užsibrėžimus vidaus politikoje. Buvusio šalies vadovo teigimu, nors pati formuojama G. Nausėdos politikos kryptis, kuriant gerovės valstybę, yra teisinga, tačiau susiklosčiusi politinė konjunktūra Lietuvoje, akcentuoja jis, tiesiog katastrofiška. Tad, pabrėžia V. Adamkus, bent jau artimiausiais metais G. Nausėdai bus ne tik be galo sunku, bet galbūt apskritai nerealu kažką pozityviai pakeisti.

„Nematau galimybių, kad ir ponas Dievas šiandien mums padėtų ramiai išlįsti iš tos sumaišties“, – Eltai duotame interviu sako prezidentas ir G. Nausėdai linki išlaikyti ramybę tęsiant pradėtus darbus.

– Prezidente, dabartinis šalies vadovas, kuriam paramą rinkimų metu deklaravote, mini darbo šimtadienį. Simboliškai peržengta riba, po kurios jau galima kritikuoti. Apžvelgdamas savo šimtadienį G. Nausėda savikritiškai įvertino tik vieną žingsnį, kad blogai organizavo savo inauguracijos iškilmes. Kuriuos G. Nausėdos žingsnius jūs įvertintumėte kaip tuos, kur pats būtumėte elgęsis kitaip?

– Aš iš viso esu labai kritiškas dėl šimto dienų... Tai, kad šimtas dienų yra kažkokia magiška riba, per kurią prezidentas turėjo peržengti, ir vien dėl to mes jį turime vertinti, kritikuoti ar girti. Man tai sunkiai suprantama. Manau, kad šimtas dienų prezidentui duodama tam, kad praktiškai būtų susipažinta su savo štabu. Aš esu tikras, kad jis net neturėjo progos to šimto dienų išnaudoti, kad gerai pažintų visą štabą, su kuriuo jis dirbs ateinančius 5 ar 10 metų. Taip, kad tai tik savotiška simbolika, kuri praktiškai nieko nereiškia.

– Bet galbūt iš to šimto dienų jau galima nuspręsti kažką, apie tam tikrus žingsnius, kuriuos prezidentas tęs ir toliau. Viešojoje erdvėje politikai ir komentatoriai sako, kad štai prezidentas aktyvus, aktyviai lankė valstybes, pakankamai aktyvus vidaus politikoje. Tačiau, pabrėžia jie, stokojama turinio.

– Mano supratimu, jis neturėjo progos per šimtą dienų įtvirtinti ar įgyvendinti to turinio. Net per savo rinkimų kampaniją skelbtų idėjų. Pirmieji žingsniai padaryti su kol kas dar gerai nežinomais žmonėmis. Taip kad man susidaro įspūdis – ir pats prisimindamas savo pirmąsias šimtą dienų, – kad tai yra laikotarpis, kai prezidentas susipažįsta su savo naujais būsimais bendradarbiais, pakartoja savo norus ir prašo, kad jie (prezidento komanda. – ELTA) pradėtų organizuoti tą darbą.

Jis parodė, kad yra aktyvus... Užsienio politiką jis sutvirtino nuvykdamas į artimesnes ir gyvybiškai svarbias mums valstybes.

Jis parodė, kad yra aktyvus... Užsienio politiką jis sutvirtino nuvykdamas į artimesnes ir gyvybiškai svarbias mums valstybes. Tai yra pirmieji signalai visuomenei, kad aš stengiuosi įtvirtinti ir padaryti tai, apie ką aš kalbėjau. Vidaus politikoje jis taip pat deklaravo, kas yra pagrindinis jo rūpestis. Tačiau jau dabar laukti kažkokių rezultatų, kad šiandien, po šimto dienų, mes gyvensime jau kitą gyvenimą – tai yra tiesiog nerealu. Mano supratimu, būtinas bent pusmetis kiekvienam naujai ateinančiam prezidentui, kad analitikai galėtų pasakyti, kad vertina, kad tas ar anas yra padaryta.

– Jūs užsiminėte, kad pirmieji žingsniai užsienio politikoje buvo tarsi sutvirtinti santykius su strategiškai svarbiomis partnerėmis. Galima sakyti, kad ir prezidentė Dalia Grybauskaitė pastaruosius metus kažką panašaus darė, grįžo į šiltesnius santykius su Lenkija.

– Aš nenoriu kritikuoti, bet jos buvo visai skirtinga situacija. Ji išsišoko su visiškai naujomis idėjomis, kurios turbūt mus sukrėtė. Pirmieji žingsniai, kuriuos ji padarė su pirmuoju vizitu, pasikviesdama Aleksandrą Lukašenką, kaip patį pagrindinį Lietuvos vos ne draugą, kalbėtis... Nors tada jau buvo aišku, kad mūsų visa politika su Lukašenka buvo labai neaiški. Vėliau jos persimetimas Vakarų politikos srityje... bet aš nesileisiu į kritiką, tai yra praeitis.

– Bet grįžtant prie Baltarusijos. Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat bando, gal ne taip staigiai, tačiau kalba apie tiltų tiesimą į Minską.

– Tvarka, jis bando, bet aš noriu pabrėžti, kad po šimto dienų negali tikėtis, kad štai jis jau tą padarė ar jis pakeitė kryptį, ar eina ne tuo keliu, ar panašiai.

– Kryptį, sako prezidentas, kad išlaikys, bet, jūs, prezidente, kaip vertinate būtent tą kilusią diskusiją, reikia su Baltarusija kalbėtis, ar nereikia, reikia ją gelbėti, ar nebėra jau ko gelbėti. Kurioje pusėje jūs save matytumėte, kokių patarimų vienai ar kitai pusei duotumėte?

– Aš patarimų tikrai neduosiu, manau, kad jis pats turi nusistatyti liniją. Duokime jam laiko, aš turiu savo nuomonę... Galima kai kurias dalis priimti, bet kai kur turi būti išlaikoma ta kryptis, kuri jau yra nusistovėjusi ir priimta Lietuvos užsienio politikoje.

– O jūs pats optimistiškai žvelgiate į tai, kad su Minsku galima kalbėtis, kad galima iš jo kažko tikėtis?

– Iš mano patirties ir iš jo (A. Lukašenkos. - ELTA) laikysenos didelių vilčių į tą nededu. Tačiau bandyti galima.

– Bet ar reikia bandyti būtent taip, kaip dabar viskas organizuojama?

– Bendroje pasaulio politikoje aš esu iš viso už tai, kad turi visi kalbėtis, net ir kritiškomis aplinkybėmis. Nesikalbėjimas veda į tragišką situaciją.

– Grįžkime prie vidaus politikos. Jūs sakote, kad kol kas sunku įvertinti, ar tos idėjos jau yra matuojamos politinės sėkmės parametrais. Tačiau jūs, žvelgdamas į prezidento Nausėdos gerovės valstybės idėją, suprantate jos turinį, kaip šiuo metu Lietuvai reikalingą?

– Taip, aš suprantu. Manau, kad bandymas pakreipti (politiką. – ELTA) ne konfrontacijos, o diskusijos arba sutarimo keliu, yra teisingas. Reikia bandyti juo eiti.

– Kokie iššūkiai prezidento laukia vidaus politikoje? Panašu, kad santykiai nesiklosto labai gerai su konservatoriais, yra tam tikra trintis, pirmiausia dėl Astravo AE ir Baltarusijos. Su valdančiaisiais ir Vyriausybe kol kas atrodo viskas neblogai. Kaip matote artimiausius G. Nausėdos metus vidaus politikoje?

Aš manau, kad gerų posūkių iš esamos, katastrofiškos, padėties, tokio jovalo, kokiame yra atsidūrusi Lietuvos vidaus politika, labai didelių pasikeitimų artimiausiais metais neįvyks.

– Aš manau, kad gerų posūkių iš esamos, katastrofiškos, padėties, tokio jovalo, kokiame yra atsidūrusi Lietuvos vidaus politika, labai didelių pasikeitimų artimiausiais metais neįvyks. Praktiškam darbui liko 6 mėnesiai, paskutinius 6 mėnesius, kai rinkimai prieš akis, konstruktyvaus darbo nebelieka. Lieka tik tam tikri užbaigiamieji darbai, kurie buvo neatlikti. Bet mūsų atveju, tai ką mes matėme vakar vakare... aš tikiuosi, kad Lietuva niekada daugiau nebepateks į tokią padėtį. Tiesiog sunkiai protu suvokiama, kad 11 asmenų atlieka 141 atstovo darbą. Tai yra ne tik pajuoka, tai yra nesąmonė. Tikiuosi, kad niekas neturės išgyventi to, ką mes išgyvename šiuo metu vidaus politikoje. Tai apsunkina prezidento darbą, ir aš jam linkiu geriausio – išlaikyti tam tikrą ramybę, kad jis galėtų užbaigti tą darbą, kurį kiti pradėjo, o jam tenka užbaigti. Ramiau, o ne chaose, kuriame šiandien Lietuva yra atsidūrusi, ir aš nematau galimybių, kad ir ponas Dievas šiandien mums padėtų ramiai išlįsti iš tos sumaišties.

– Prezidentas rinkimų metu kalbėjo, kad bus telkiantis prezidentas, kad bandys politikus susodinti prie vieno stalo... O jūs šnekate apie jovalą Lietuvoje politikoje. Ar įmanoma tai padaryti?

– Aš su visais geriausiais linkėjimais nesitikiu, kad mes per paskutinius metus grįšim į normalų, struktūrinį valstybinį darbą.

– Vakarykštė situacija, atomazga dėl Seimo pirmininko posto. Yra teisių ir kaltų šioje istorijoje?

– Ne, į šį klausimą tikrai neatsakysiu.

– Bet tai yra politinės sistemos ar dviejų žmonių ginčo išdava?

– Manau, kad sistema su tuo nieko bendro neturi. Aš manau, kad čia ne dviejų asmenybių, bet atskirų grupių interesų išnaudojimas... bando visos grupės drumstame vandenyje žvejoti.

„JAV prezidentas, kaip jam įprasta, išnaudojo susitikimą su Baltijos šalių vadovais savo vidaus politikos darbotvarkės tikslais, akcentuodamas, kad Baltijos šalys skiria pakankamai lėšų gynybai ir (...) potencialą prekiaujant energetikos ištekliais“, – BNS trečiadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

„Čia, manau, Baltijos šalių vadovai ir diplomatai sugebėjo gerai suderinti, kas aktualu prezidentui Trumpui ir kas svarbu Baltijos šalims“, – pridūrė jis.

D. Trumpas antradienį po susitikimo su Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentais paragino kitas NATO nares sekti Baltijos šalių pavyzdžiu.

Visos Baltijos šalys šiemet krašto apsaugai skiria 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip numatyta NATO dokumentuose.

JAV prezidentas taip pat pabrėžė augsiantį amerikietiškų suskystintųjų gamtinių dujų eksportą ir nurodė Baltijos jūros regioną kaip vieną potencialių rinkų.

Tačiau apžvalgininkas Kęstutis Girnius teigė, kad dauguma kitų prezidento frazių buvo šabloniškos, o tai rodo, jog D. Trumpas smarkiai nesidomėjo Baltijos šalimis.

„Jis apie Baltijos šalis kalbėjo gražiai, bet visiškai apibendrintomis frazėmis, kurias galėtų taikyti beveik bet kam“, – BNS sakė VU TSPMI docentas.

Pasirašė deklaraciją

Antradienį visų keturių prezidentų pasirašytoje deklaracijoje JAV pažadėjo periodiškai dislokuoti pajėgas Baltijos šalyse, siekiant atgrasyti Rusiją.

Vis dėlto tokia formuluotė apie periodinį dislokavimą tikriausiai neatneš reikšmingų pokyčių, nes pernai NATO šalims Baltijos šalyse įsteigus po tarptautinį batalioną amerikiečiai į Lietuvą, Latviją ir Estiją epizodiškai atvyksta pratyboms.

Prezidentai taip pat pareiškė ieškosiantys naujų galimybių sustiprinti regiono oro gynybą dvišaliu ir NATO pagrindu, o Lietuvos diplomatai teigia, kad oro gynybos vystymo paminėjimas deklaracijoje yra pirmas tokio lygio JAV įsipareigojimas, kuris bus svarbus siekiant pažangos liepą vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Tačiau K. Girnius teigia, kad deklaracijos ir spaudos konferencijos turinys rodo, jog nesutarta dėl nieko konkretaus.

„Jeigu tikslas buvo išmušti ko nors daugiau iš amerikiečių, tai tuo atžvilgiu (vizitas – BNS) nepasisekė. Bent viešai to nebuvo matyti“, – sakė apžvalgininkas.

JAV deklaracijoje taip pat patvirtino „savo nepalaužiamą įsipareigojimą laikytis Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio“, įtvirtinančio kolektyvinės gynybos principą.

Jeigu tu myli žmogų, nereikia jam kas penkias minutes sakyti, kad aš tave myliu. Tada gali atrodyti, kad svetimauji ir tik bandai nuraminti.

Nors įsipareigojimų 5-ajam straipsniui D. Trumpas nepabrėžė per spaudos konferenciją, R. Vilpišauskas sako, kad Vašingtonas turėjo išsklaidyti abejones.

„Viena vertus, gali atrodyti keistai, kad praėjus 14 metų nuo įstojimo į NATO tokiuose susitarimuose minimas 5-asis straipsnis, nes tai turėtų būti savaime suprantama. Tačiau žiūrint į JAV prezidento rinkimų kampanijos kontekstą ir paties D. Trumpo teiginius, tai, kas pasakyta deklaracijoje, ir D. Trumpo žodžiai spaudos konferencijos metu turėtų patvirtinti JAV įsipareigojimus“, – teigė VU TSPMI direktorius.

Pasak K. Girniaus, Jungtinėms Valstijoms nebūtina išnaudoti kiekvienos progos įsipareigojimams patvirtinti.

„Jeigu tu myli žmogų, nereikia jam kas penkias minutes sakyti, kad aš tave myliu. Tada gali atrodyti, kad svetimauji ir tik bandai nuraminti“, – kalbėjo jis.

Chaotiškas pokalbis

Per Baltijos šalių ir JAV prezidentų susitikimą įvyko ir netikėtų epizodų.

Šalių lyderiams rengiantis pietauti ir žurnalistams pradėjus klausinėti D. Trumpo apie regiono saugumo situaciją bei santykius su Rusija, JAV prezidentas ėmė raginti priešais jį sėdėjusią Lietuvos vadovę Dalią Grybauskaitę viešai pripažinti jo nuopelnus stiprinant NATO.

Baltųjų rūmų šeimininkas pabrėžė privertęs NATO šalis leisti daugiau pinigų gynybai ir peikė išlaidų dar reikšmingai nedidinančią Vokietiją.

Lietuvos prezidentė atsakė, kad JAV lyderystė svarbi NATO, o sąjungininkai prieš prašydami kitų paramos pirmiausia turi padaryti savo namų darbus. Kaip pavyzdį ji pateikė Baltijos šalių sprendimą skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Po susitikimo ji viešai pagyrė JAV prezidento „neprognozuojamą lyderystę“.

Politologai sako, kad tai – ne pirmas atvejis, kai D. Trumpas prašo pagyrų.

„Jau ne kartą būta ir net yra sukėlę kažkiek pasipiktinimo, kai vyksta Trumpo susitikimai su Ministrų kabineto nariais, tai jis paprašo, kad ministrai komentuotų ir jį girtų. Kartais jie giria jį taip, tarsi būtų liokajai“, – sakė K. Girnius.

„Tai gali būti ir jo asmenybės bruožas, bet manau, kad jis nuolat galvoja apie savo rinkėjus ir kiekviena proga, įskaitant ir susitikimus su užsienio šalių vadovais, kalba savo rinkėjams“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.

V. Putino įsaku 54-erių metų S. Kirijenko paskirtas Kremliaus administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju, atsakingu už įvairias politikos sritis. Jis pakeitė Viačeslavą Volodiną, siūlomą skirti naujai išrinktos Valstybės Dūmos pirmininku.

V. Volodinas daugelio laikomas vienu įtakingiausių Rusijos pareigūnų. Manoma, kad jis daug prisidėjo reguliuojant parlamento darbą ir organizuojant rinkimus.

Ankstesnį Valstybės Dūmos pirmininką V. Putinas praeitą mėnesį paskyrė vadovauti Išorės žvalgybos tarnybai (SVR).

Pastaruosius penkerius metus V. Volodinas buvo laikomas pagrindiniu Kremliaus vidaus politikos architektu. Jis, be kita ko, aktyviai prisidėjo prie to, kad būtų priimta virtinė įstatymų, numatančių griežtas bausmes už dalyvavimą nesankcionuotuose protestuose ir įvesti nauji suvaržymai nevyriausybinėms organizacijoms.

Nors V. Volodinas iki šiol stengėsi likti šešėlyje, jis laikomas vienu įtakingiausių Rusijos pareigūnų.

S. Kirijenka išgarsėjo 1998-aisiais, kai tapo jauniausiu Rusijos premjeru, būdamas vos 35-erių metų. Visgi jis šiame poste išsilaikė tik keturis mėnesius ir buvo priverstas atsistatydinti, kilus finansų krizei. Vėliau jis dirbo V. Putino atstovu regionams, o 2005-aisiais buvo paskirtas vadovauti „Rosatom“.

Naujuoju „Rosatom“ generaliniu direktoriumi paskirtas Aleksejus Lichačiovas, dirbęs ekonomikos plėtros pirmuoju viceministru. Atitinkamas Rusijos prezidento įsakas paskelbtas Kremliaus tinklalapyje.

Ar per pastarąjį dešimtmetį pasiteisino mažos valstybės didelės užsienio politikos ambicijos? Kodėl esant nedidelei šaliai yra itin svarbu išlaikyti gerą reputaciją ir nenusileisti kalbant apie vertybes?

Pavyko sumažinti pažeidžiamumą

Šie klausimai narplioti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) surengtoje diskusijoje. Joje kalbėta ir apie tai, kodėl Lietuvos užsienio politika vis tik yra vadintina ambicinga ir ar tas ambicingumas apskritai yra reikalingas? Galbūt mažai šaliai naudingiau būti nuosaikesnei? Apie Lietuvos užsienio politikos ambicijas kalbėta ne šiaip: institute pristatyta nauja kolektyvinė monografija "Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004–2014".

Vienas iš knygos autorių TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas, kalbėdamas apie tai, kuo mažos valstybės tarptautinių santykių požiūriu skiriasi nuo didžiųjų, sakė, kad viena ryškiausių skirtybių būna ekonominių ryšių su kitomis šalimis intensyvumas. "Mažoms valstybėms užsienio prekybiniai, finansiniai, žmonių judėjimo ryšiai yra daug svarbesni, jos paprastai šiais ryšiais daug labiau susisaisčiusios su išore. Tad pagrindinis klausimas, kaip joms sekasi valdyti tuos užsienio ryšius neatsisakant savo vertybių, pagrindinių prioritetų: ar dėl tų ryšių būdamos jautresnės jos tampa labiau pažeidžiamos?" – kalbėjo R.Vilpišauskas.

Jo manymu, Lietuva, būdama jautri išorei, vis tik sugebėjo sumažinti savo pažeidžiamumą, ir pastarasis dešimtmetis mūsų valstybei šiuo požiūriu buvo sėkmingas. "Tai, kad Lietuva yra gana aktyvi daugelio tarptautinių organizacijų narė, jai padeda dalyvauti kuriant tarptautines taisykles. O taisyklių laikymasis dėl to paties pažeidžiamumo mažoms šalims yra svarbesnis nei didelėms. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuva pagrįstai rodo nerimą dėl įvykių Ukrainoje ir kitose šalyse – ten vyksta tarptautinių taisyklių laužymas", – pabrėžė R.Vilpišauskas.

Neproporcingai ambicingi

Lietuvos karo akademijos profesorė Jūratė Novagrockienė diskusijoje pasidalijo savo įžvalgomis, kad mažos valstybės paprastai neturi – ar negali turėti – užslėptų ketinimų, todėl su jomis lengva bendradarbiauti, derėtis. Kartu joms yra labai svarbi reputacija. Savo ruožtu reputacija tampa ta galia, kuri suteikia galimybių formuojant santykius su kitomis šalimis. Vis dėlto J.Novagrockienė iškėlė dvejonę, ar tikrai aišku, kokia yra bendra Lietuvos atstovų, veikiančių įvairiose tarptautinėse organizacijose, vizija ir tikslai.

LRT vyresnysis užsienio žinių redaktorius Vykintas Pugačiauskas atrėmė, jog viešojoje erdvėje atrodo, kad gerai žinoma, ko nori diplomatai ir politikai. Visas žavesys esą tai, kad, nors Lietuva turi mažai diplomatų, jie yra itin geri neršėjai. "Dėl to mes, kaip maža valstybė, galime būti ambicingi tose srityse, kurios mums yra svarbios. Jose esame neproporcingai ambicingi ir mums neproporcingai sekasi", – įsitikinęs V.Pugačiauskas.

Ambicijos – ne skambūs žodžiai

Užsienio žinių redaktoriaus V.Pugačiausko nuomone, didžiausios problemos yra tos, kad Lietuvos užsienio politika neturi beveik jokio konsensuso su vidaus politika, o visuomenė ir jos instinktai yra dar labai sovietiniai. Vis dėlto Lietuvos diplomatams, pasak V.Pugačiausko, itin gerai sekasi vertybėmis grindžiamą politiką daryti kasdieniu politikos formavimu – tai yra reta.

Ambicingiausi dalykai, anot V.Pugačiausko, užsienio politikoje paprastai būna tie, kurie viešojoje erdvėje nėra matomi – daugelis diplomatų darbų lieka nepastebimi dėl tarsi iš niekur atsiradusių svarbių susitarimų, sprendimų ir kitų dalykų. "Taigi tas ambicingumas nėra garsūs pareiškimai. Taip esame ir turime būti ambicingi, nes tai susiję su nacionalinių interesų gynimu", – teigė V.Pugačiauskas.

Viena knygos autorių Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės departamento direktoriaus pavaduotoja Inga Stanytė-Toločkienė pritarė, kad svarbiausias ambicingumo užsienio politikoje uždavinys yra ginti nacionalinius valstybės interesus. "Diplomatija yra ir buvo pirmoji šalies gynybos linija. Dažnai girdime, kad esame maža valstybė, esą argi ką nors galime ir ar verta daryti. Iš tiesų turėdama gerą reputaciją, garsų balsą ir aiškiai artikuliuotus tikslus maža valstybė gali tikrai nemažai", – sakė I.Stanytė-Toločkienė.

Politologai prezidentės iškeltus uždavinius vertina nevienareikšmiškai. Ji esą per daug dėmesio skiria vykdomajai valdžiai, per mažai – užsienio politikai.

Komentuodami prezidentės išvardytus svarbiausius uždavinius, kuriems spręsti ji ketina skirti didžiausią dėmesį, politologai pastebi politikos tęstinumą. Tačiau, pasak jų, D. Grybauskaitės veikla per daug nukreipta į vidaus politiką, vykdomosios valdžios veiklos sritį.  

„Matome, kad prezidentė imasi tų veiklos sričių, kurios iš esmės yra ir Vyriausybės veiklos sritys: ir energetinis saugumas, ir socialinės atskirties mažinimas. Galime netgi spėti, tikėtis tam tikros trinties tarp šių dviejų institucijų. Trintis jau buvo dėl viceministrų, arba tas viešas pareiškimas, paskelbtas valdančiosios koalicijos partnerių, kuris vadinosi „Dėl trukdymų įgyvendinti Vyriausybės programą“, kuriame  prezidentė buvo apkaltinta politikavimu, tendencingais pareiškimais“, – pastebi M. Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas.

Jis spėja, kad tokia trintis išliks, nes Prezidento ir Vyriausybės veiklos ribos turi būti kažkiek atribotos.

Politologo Bernaro Ivanovo nuomone, D. Grybauskaitė šiek tiek keičia įvaizdį – pirmos kadencijos metu ji buvo labiau kovotoja, dabar – gynėja.

„Manau, kad (kovotojos įvaizdis – LRT.lt) organiškas jos charakterio prasme. Dabar mes matom prezidentę, kurį ne kovoja, bet gina visuomenę nuo korupcijos. Pažiūrėsim, kaip tas įvaizdis darys įtaką realiems veiksmams. Tačiau kai kurių labai svarbių dalykų mes neišgirdom. Iš vienos pusės, buvo kalbama apie išorės grėsmes, energetiką, korupciją, tačiau labai menkas dėmesys teko santykiams su Lenkija, kas, manau, yra absoliučiai raktinis dalykas kalbant apie nacionalinį saugumą. Džiaugtis galima dėl papildomų 130 mln. litų krašto apsaugai, bet strategiškai, manau, būtų svarbiau gerinti santykius su mūsų kaimynais“, – sako B. Ivanovas.

Politologas taip pat pažymi D. Grybauskaitės poziciją VSD ir prokuratūros atžvilgiu – svarbu, kad prezidentė paminėjo galimus vadovybių keitimus.

Pasak politologų, jei ne sudėtinga užsienio politika, antroji prezidentės kadencija jai galėtų būti lengvesnė nei praėjusioji.

„Prezidentė savo kalboje nežada visko versti aukštyn kojomis. Ji įgijusi gerokai didesnį patyrimą ir politinį svorį pačioje Lietuvoje. Ko gero kokių nors politinių jėgų, kurios mėgintų realiai kvestionuoti tai, nors kai kam aiškiai nepatinka, bet vis tiek neturi pakankamai jėgų, kad su tuo rimtai galėtų kovoti“, – pažymi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius doc. dr. Antanas Kulakauskas

Pasak politologo, šalies vidaus gyvenimui didelę įtaką turės tarptautinis saugumas ir užsienio politika. Todėl prezidentė šioms sritims turėtų skirti daugiau dėmesio.