Techniniai reikalavimai laivams

Nors Lietuvoje vidaus vandenų laivyba bent kol kas yra menkai išvystyta, ji įtraukta į ES vidaus vandens plaukiojimo zonas.

Tai reiškia, kad ir Lietuvos vidaus vandens keliais plaukiojantys laivai privalės turėti vidaus vandens laivybos sertifikatus. Tai yra laivas privalės atitikti ES vidaus vandens kelių klasifikacijos ir plaukiojančioms priemonėms taikomų būtinųjų techninių reikalavimų direktyvą.

Kokie yra tie direktyvos reikalavimai kiekvienas laivo savininkas ar laivavedys gali sužinoti įsivedęs nuostatą Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1629.

Lietuvoje šiuo metu yra rengiama tvarka, numatysianti techninius reikalavimus laivams, kurie plaukioja ES vidaus vandens keliais. Ši tvarka įsigalios nuo 2024 m. sausio 1 d.

Didelių naujovių toje tvarkoje greičiausiai ir nebus, nes vidaus vandens laivų techniniai reikalavimai Lietuvoje jau galioja daugiau nei dešimtmetį, o tiksliau buvo įvesti 2008 m.

Jei Šventojoje atsirastų dar vienas uostas, gali būti, kad atsirastų ir nauji vidaus vandens maršrutai pagal jūros pakrantę.

Pakrantė be vandens kelių

Pagal jau minėtą ES direktyvą vidaus vandens keliai yra išskaidyti į 4 zonas.

1 ir 2 zonai priklauso vidaus vandens keliai su didelėmis vandens teritorijomis – įlankomis, jūrų pakrančių vidaus vandens laivybos zonomis, dideliais ežerais.

Teoriškai Lietuva lyg ir turėtų tokią zoną – Baltijos jūros pakrantę. Tačiau ji laivybai nėra pritaikyta, o tiksliau – nenaudojama, nes Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje nėra jokio kito uosto, išskyrus Klaipėdos.

Gal ir tai lėmė, kad Lietuvos Baltijos jūros pakrantė nėra laikoma vidaus vandenimis, joje nėra dėliojami vidaus vandenims būdingi plaukiojimo maršrutai. Realiai Lietuvos pakrante nėra kur plaukti, o apie galimą krovinių gabenimą net nekalbama.

Jei Šventojoje atsirastų dar vienas uostas, gali būti, kad atsirastų ir nauji vidaus vandens maršrutai pagal jūros pakrantę. Būtų visai realu, kad Lietuva bent jau su jūros vidaus vandens keliu galėtų patekti ir į aukštesnę ES vidaus vandens kelių zoną.

Nemunas su Kuršių mariomis

Lietuva neturi ir trečiojo lygio vidaus vandenų. Šis lygis apima didžiąsias Europos upes, kaip Reinas, Dunojus, Elbė ir panašiai.

Lietuvos vidaus vandens keliai patenka į ketvirtąją ES vidaus vandens kelių kategoriją. Anksčiau šios mažesnių upių kategorijos ES iš viso nebuvo. Ji atsirado Vokietijos ir Prancūzijos prašymu.

Jei Vokietija dar turi didelių upių, tokių kaip Reinas, Dunojus, Elbė, tai Prancūzijoje jų beveik nėra, išskyrus Luara, Sena, Rona.

Tiek Vokietijoje, pradedant Mainu, Vėzeriu, Zale, Šprė ar Emsu, tiek Prancūzijoje (Garona, Marna, Masas, Sona, Lo, Dordonė ir kitos), jos yra 400–500 kilometrų ilgio ir pritaikytos laivybai. Šios upės nebuvo klasifikuojamos kaip bazinės vidaus vandens laivybos upės, todėl ir teko sukurti naują ketvirtąją zoną.

Į šią zoną patenka ir visi dabartiniai Lietuvos vidaus vandens keliai. Realiai tik Lietuvos upių tėvas Nemunas su Kuršių marių junginiu dar šiek tiek prilygsta Europos ketvirtoje vidaus vandens kelių zonoje esančioms upėms. Visos kitos Lietuvos upės, kaip Neris, Venta, Šešupė, Mūša (Lielupė), Šventoji, Nevėžis, Merkys, Minija laivybai pritaikytos menkai arba iš viso jai nenaudojamos.

Jaučiamas laivybos pasyvumas

Parengta studija „Jachtų uostų tinklo žemyninėje Lietuvos pajūrio dalyje plėtros galimybės“ išryškino nemažai niuansų, kodėl Vakarų Lietuvoje per menkai vystosi vidaus laivyba.

Studijoje akcentuota, kad vidaus vandens laivybos, turizmo ir rekreacijos reikmėms būtina aktyviau panaudoti Kuršių marias, Nemuną, Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalą, Dangės upę Klaipėdos miesto ribose.

Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanale, Dangės upėje pasigendama pramoginių laivelių sustojimo infrastruktūros, ne visur yra tinkamas gylis, dėl intensyvesnio plaukiojimo gali prasidėti krantų erozija.

Tiek Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas, tiek Dangės upė beveik nenaudojami turistinei laivybai.

Laivelių ėmė mažėti

Išanalizavusi studijoje apibrėžtą situaciją Vakarų Lietuvos vidaus vandens keliuose, Jūrinės kultūros koordinacinė taryba prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kreipėsi į Susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių dėl vidaus vandenų aktyvesnio panaudojimo Vakarų Lietuvoje.

„Per menkai turistinei, pramoginei ir pramoninei laivybai panaudojamos ir Kuršių marios, Nemuno upė. 2019 m. išryškėjo, kad Lietuvoje yra pernelyg sugriežtinta pramoginių laivų registravimo tvarka, kuri gerokai skiriasi nuo to, kas yra kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Dėl to kitose ES šalyse įsigytus pramoginius laivus atsigabenus į Lietuvą, čia juos sunku įregistruoti. Iš dalies ir tai prisidėjo, kad pastaraisiais metais mūsų šalyje pramoginių laivų ėmė mažėti“, – teigiama kreipimesi. 

Prašoma akcentuoti su pramoginių laivų registracija, techninėmis priežiūromis susietos sistemos palankesnę veiklą, ją priartinant prie tokių šalių kaip Švedija analogiškos sistemos. Nepriimtina yra ir tai, kad 2019 m. taip ir nesugebėta paleisti plaukioti Lietuvos vidaus vandens turizmą į aukštesnį lygį galinčio pakelti greitaeigio laivo tarp Kauno ir Nidos.

Prašo posėdžio prieš sezoną

Manoma, kad aktyviau panaudojant vidaus vandenis didesnio vaidmens turėtų imtis valstybės valdoma „Smiltynės perkėla“. Ji galėtų skatinti pramoginę laivybą Kuršių mariose, atgaivinant turistinį maršrutą iš Klaipėdos į Nidą. Taip pat prašoma, kad būtų išanalizuota, ar „Smiltynės perkėlai“ nebūtų tikslinga imtis naujo verslo – kurti Klaipėdoje vidaus vandens transporto parką. 

Jūrinės kultūros koordinacinė taryba paprašė inicijuoti, kad prieš šių metų laivybos sezoną Susisiekimo ministerijoje būtų surengtas atskiras posėdis dėl Vidaus vandenų laivybos skatinimo ir aktyvesnio panaudojimo Vakarų Lietuvos regione, akcentuojant ne tik Kuršių marias, Nemuną, jo žemupį, bet ir Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalą, Dangės upę Klaipėdos miesto ribose.

Taip pat manoma, kad būtų tikslinga analizuoti, kaip aktyvinti pramoninę laivybą, kodėl Klaipėdos uoste nekuriami upinius laivus galintys pakrauti terminalai.