Politiškai nekorektiška?
Beveik keturis dešimtmečius karikatūras piešiantis palangiškis karikatūristas Vidmantas Eidukaitis savo karjerą pradėjo dar sovietmečiu.
Jis teigia, kad šie laikai nuo anų skiriasi tuo, kad cenzūra karikatūrai netaikoma. Vis dėlto vienintelį kartą, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, viena jo karikatūra, vaizduojanti vaiką su lietuviška trispalve ant marškinėlių už norvegiškų vaiko teisių gynėjų "Barnevernet" grotų, nepateko į parodą, nes kažkam pasirodė, kad ji "politiškai nekorektiška", esą nereikėję piešti Norvegijos vėliavos.
Kaip tik tuo metu buvo kilęs skandalas dėl Norvegijoje iš kelių lietuvių šeimų "Barnevernet" atimtus vaikus.
Ar tai galima vadinti cenzūra? Pats karikatūros autorius santūriai vertina šį parodos organizatorių sprendimą.
Paroda: Palangos viešojoje bibliotekoje žaismingos, nuotaikingos ir kiek kandokos karikatūros bus eksponuojamos iki lapkričio 30 d. (Vidmanto Eidukaičio nuotr.)
Susidūrė su geležine uždanga
Vis dėlto to, kas yra dabar, jokiu būdu negalima lyginti su sovietmečiu, kai net nekalti piešinukai buvo atidžiai vertinami to meto cenzorių iš vadinamojo Glavlito.
"Kai pateikdavome po 4–5 darbus į humoristinį žurnalą "Šluota", dalis tų karikatūrų pradingdavo. Kodėl jų nepraleisdavo, niekas niekada neaiškindavo. Buvo galima piešti biurokratų ar karjeristų karikatūras, tačiau mūsų darbai šiukštu negalėjo patekti už SSRS ribų. Ne kartą bandžiau savo darbus siųsti į parodas užsienyje ir susidūriau su geležine uždanga", – šypsojosi V.Eidukaitis.
Karikatūristas prisiminė, kaip į parodą tuometėje Jugoslavijoje siųsti jo darbai sugrįžo atgal su užrašu: "Bet kokias kultūros vertybes be SSRS kultūros ministro leidimo į užsienį siųsti draudžiama".
"Tada buvo tokia politika ir nepraleido. Siunčiau didelio formato darbus, gal dėl to sugrįžo. Paskui jau įsigudrindavome, siųsdavome mažuose vokuose, atviruko formato karikatūras, tokie darbai dar praslysdavo anapus sienos. Bet norėjome siųsti didesnius, kad geriau būtų eksponuoti. Pabandžiau kelis kartus, nepavyko. Ir iš kolegų girdėjau tą patį", – pasakojo V.Eidukaitis.
Požiūris: V.Eidukaitis tvirtino, jog stengiasi piešti karikatūras, kurioms nereikia teksto, kad jos būtų universalios, jas suprastų ne tik lietuvis, bet ir užsienietis. (Vidmanto Eidukaičio asmeninio archyvo nuotr.)
Nugulė KGB archyvuose
Sovietiniai cenzoriai satyrikus, taip pat karikatūristus, stebėjo gal net labiau nei kitus kūrėjus, tad jie savo kūrybai turėjo pasitelkti Ezopo kalbą.
Kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai.
"Tekdavo kai kurias idėjas karikatūrose savotiškai maskuoti. Būdavo, kad cenzoriai nesuprasdavo potekstės. O iš kolegų esu girdėjęs, kad pasikviesdavo paaiškinti, ką tai reiškia, bet pats su tuo nesusidūriau", – teigė V.Eidukaitis.
Tabu karikatūristams sovietmečiu buvo partiniai vadai, jų piešti nebuvo galima, tik Michailo Gorbačiovo laikais, prasidėjus "perestroikai", atsirado šioks toks laisvumas ir politinėms karikatūroms.
"Tačiau dar anksčiau buvo ne vienas atvejis, kai kolegos nupiešė Leonido Brežnevo šaržą ar kokio kito tuomečio veikėjo karikatūrą, tų jų darbų tarnybos nepraleisdavo. Maža to, jie kažkur "nusėsdavo". Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę jiems tie piešiniai iš saugumo archyvų buvo grąžinti. O juk sovietmečiu oficialiai gyvavo draugiško šaržo žanras, bet kažkas vis dėlto nuspręsdavo, kad tokių dalykų publikuoti nederėtų", – pasakojo V.Eidukaitis.
Demokratija: garsus politinės karikatūros meistras J.Varnas teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms jos pasirodo neįdomios, bet tikrai ne dėl cenzūros. (S. Žiūros / "BNS Foto" nuotr.)
Jam antrino ir kitas garsus karikatūristas Jonas Varnas – dabar situacija kita ir jokiais būdais nepalyginama su sovietmečiu, kai nuo Glavlito vertintojų priklausydavo ir karikatūristų darbų eksponavimas parodose.
"Glavlitas ypač atidžiai skaitydavo, kas parašyta po karikatūra, kad tik nepraslystų kas nors nukreipta prieš sovietų valdžią. Pamenu Baltijos šalių karikatūristų parodą, kai nepraleido vieno estų kolegos darbo, kuriame buvo pavaizduota, kaip valstietė laukuose darbuojasi kūju, o darbininkas statybose dirba pjautuvu. Cenzoriams pasirodė įžeidu, kad šaipomasi iš sovietinių simbolių, ir tos karikatūros parodoje nebuvo", – prisiminė J.Varnas.
Šaržai patiko ne visiems
J.Varnas, vienas garsiausių politinės karikatūros meistrų, teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms tai pasirodo neįdomu, bet tikrai ne dėl cenzūros.
"Dabar ne sovietmetis, kai politinė karikatūra buvo leidžiama tik apie kapitalistus, galėjome šaipytis tik iš amerikiečių. Dabar mes politines karikatūras piešiame labai laisvai, mūsų nevaržo nei politinės pažiūros, nei dar kas nors. Tik, žinoma, turi būti etinės ir estetinės ribos. Aš asmeniškai nenuolaidžiauju nė vienai politinei pusei, piešiu, ką sugalvoju. Dėl to sulaukdavau išpuolių dar Atgimimo pradžioje, kai šaržuodavau Vytautą Landsbergį. Tiesa, pretenzijas reikšdavo ne jis pats, o jo gerbėjai", – prisiminė J.Varnas.
Laisvė: tarpukario Lietuvos satyrinėje spaudoje buvo publikuojamos net šiems laikams labai drąsios karikatūros. (Žurnalo "Naujoji spaktyva" (1939 m. nr. 3) karikatūra)
Kūrėjas teigė, kad dėl politinių karikatūrų prarado ne vieną bičiulį, nes jie nesuprasdavo, kaip galima pašiepti jų šlovinamą politiką.
"Yra tokių nepajudinamų kurios nors politinės srovės gerbėjų. Jie skaudžiai reaguodavo ir pykdavo, kaip galiu liesti, jų supratimu, neliestinus asmenis. Man tokių nėra. Reikia kabinti visus, tuos, kurie to nusipelno, nes cenzūros nėra. Beje, pretenzijas, atpažinę save karikatūrose, reikšdavo ir patys jų personažai. Tada mūsų politikams buvo labai neįprasta, kad jie yra viešai kritikuojami, bet juk šaipomasi iš jų buvo saikingai, neįžeidžiai. Kai kurie jautėsi tarsi šventi, ir taip buvo iki 1992 m.", – pasakojo J.Varnas.
Reklama yra reklama
Paskui tarsi viskas pasikeitė. Prie savo atvaizdo karikatūrose politiniai veikėjai priprato ir net jau norėdavo, kad juos pieštų, nes suvokė, kad ir bloga reklama yra reklama.
"Juk tada jis yra matomas. O politikui tai yra naudinga, nesvarbu, kad pavaizduotas ne visai teigiamame kontekste. Politikams buvo svarbu būti viešumoje, tuo jie ir džiaugėsi. Buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas geriausiai iš visų vertino šaržus. O kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai. Pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas irgi neįsižeisdavo dėl karikatūrų, jis buvo tuo požiūriu tolerantiškas, nes piešdavome jį daug, jis gi buvo ir prezidentas, ir premjeras", – vardijo J.Varnas.
Pajuokė: rašytojas ir eseistas, mokslų daktaras Jonas Grinius po susikirtimo su meno žinovais dėl vieno paveikslo netikėtai tapo šmaikščios karikatūros personažu. (Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.)
Vyras dar kartą pasidžiaugė, kad karikatūros šiais laikais necenzūruojamos, o temų joms – nors vežimu vežk, tačiau esą problema yra ta, kad nebėra žurnalo, kur anksčiau publikuodavosi karikatūristai.
"Laikinai žurnalas "Šluota" nebegyvas, nors galėtume leisti. Mūsų draugas Jonas Lenkutis yra paveldėjęs teises leisti "Šluotą", tik reikėtų rėmėjo, kuris surizikuotų finansuoti, ir galima būtų pradėti leisti. Bet, gaila, tokių neatsiranda. Juolab dabar popierinė spauda pamažu atsigauna, nes internetinė žiniasklaida pasidarė melagė, gi ten niekas už nieką neatsako, kas ką nori, tas tą rašo", – teigė J.Varnas.
Nori kurti muziejų
Nepaisant to, kad legendinio žurnalo nebėra, J.Lenkutis kasmet išleidžia "Šluotos" kalendorių ir turi idėją kurti Karikatūrų muziejų Vilniuje, kur norėtų eksponuoti archyvuose dūlančius karikatūristų darbus.
"Tokių Karikatūrų muziejų pasaulyje yra. Pats esu buvęs Karikatūrų muziejuje Gabrove, Bulgarijoje, dar sovietiniais laikais tas muziejus klestėjo. Gabroviečiai tokie kaip mūsų suvalkiečiai. Yra nuostata, kad jie šykštoki, bet moka patys iš to pasijuokti. Tas muziejus Gabrove buvo įsikūręs sename, nebeveikiančiame fabrike, bet šiuo metu apie jį beveik nieko nesigirdi, o anksčiau ten organizuodavo dideles parodas", – kalbėjo J.Varnas.
Dailininkas, šią vasarą paminėjęs savo kūrybos 60-metį, yra sukaupęs tūkstančius karikatūrų ir visas jas perdavė į Literatūros ir meno archyvą. Namie laiko tik spaudoje publikuotas karikatūras, tačiau esą ir jų užtektų bent pradžiai naujai kuriamam Karikatūrų muziejui.
Žanro dar nelaidoja
Kol muziejaus nėra, karikatūristams eksponuoti savo darbus belieka tik kasmetės parodos.
Vieną tokią iki lapkričio 30-osios dar galima aplankyti Palangos viešojoje bibliotekoje.
Parodoje, kurios tema "Žmogus", 33 autoriai pristato 81 satyrinės grafikos darbą. Juos jungia sveikas, šmaikštus, daug darbo ir išmonės reikalaujantis satyrinės grafikos žanras, o vaizduojamose situacijose atsispindi mūsų kasdienybė, įpročiai, siekiai.
Pagrindinis personažas – žmogus – vaizduojamas įvairiausiais aspektais: šaržuotai, linksmai, kartais net kvailai juokingai, užgriebia ir šių dienų Lietuvos bei pasaulio aktualijas.
"Žmogus yra plati tema, visose gyvenimo situacijose dominuoja žmogus – ir teigiamas, ir neigiamas, visoks. Džiugu, kad bibliotekos lankytojai domisi šia paroda, jie ateina į skaityklą, užsuką ir į salę pasidairyti į karikatūras", – kalbėjo vienas parodos dalyvių ir jos kuratorius V.Eidukaitis.
Kiekvieno autoriaus braižas unikalus, tad ir temą visi perteikia subtiliai. Žmogus – vartotojas, kūrėjas, griovėjas, naikintojas.
"Ar išnyks karikatūros žanras? Šia tema neretai pasišnekame su kolegomis, nes jaučiame, jog trūksta jaunimo, kuris papildytų mūsų gretas. Gaila, kad nebėra humoristinio žurnalo, o ir kituose spaudiniuose karikatūrų mažai publikuojama, nors anksčiau ir "Nemunas", ir "Jaunimo gretos", ir "Gamta", "Literatūra ir menas" spausdino. Ir mūsų parodoms buvo skiriamas daug didesnis dėmesys, žmonės į sales parodos atidarymo dieną netilpdavo", – kalbėjo V.Eidukaitis.
