V.Kairevičius juokiasi, kad kol sparnuotasis svečias gyveno pas jį, reikėjo nuolat sukti galvą, kuo pamaitinti paukštį. "Išleisdamas marčią su sūnumi grybauti vis prigrasydavau parvežti ne tik grybų, bet ir varlių", – juokiasi pašnekovas.
– Turbūt galiu drąsiai spėti, kad jau nuo mažų dienų buvote gyvūnų mylėtojas, sergėtojas ir globėjas? Beveik kaip šv.Pranciškus?
– Negaliu meluoti, kad buvo taip. Geriau paseksiu savo pasaką nuo pradžių, o jūs jau pati spręskite. Kilimo esu iš Panevėžio. Bet stoti susiruošiau į Kauno medicinos institutą (nuo tų laikų tapau kauniečiu). 1968 m. įstojau ir sėkmingai baigiau tris kursus.
Laikai nebuvo ramūs. O mes – studentai – tuo labiau. Kai 1972 m. susidegino Romas Kalanta, mes, aktyvistai (mano visa šeima buvo ištremta į Sibirą), irgi nelikome nuošalyje. Dėl tos veiklos prieš tuometę valdžią teko net mediciną apleisti.
Ėmiau sukti galvą, ką veikti toliau. Artimiausia pradėtiems mokslams pasirodė veterinarija, tad ten ir įstojau, o baigęs pradėjau dirbti Kauno veterinarijos klinikose. Tais priešistoriniais laikais (juokiasi) mūsų pacientai iš esmės buvo stambūs gyvūnai: karvės, arkliai, jaučiai… Prisipažinsiu, labiausiai bijojau arklių. Mačiau, kaip vieno mano draugo toks sunkiakanopis vos mirtinai nenuspyrė.
Jokios šunų ir kačių auginimo bangos kaip dabar, tuomet – mokslus baigiau 1977 m. – dar nebuvo. Teko turėti reikalų su vienu kitu Rytų vokiečių aviganiu, laika ar kiemsargiais. Bet, reikia pasakyti, kad anuomet ir ligų tokių nebuvo – gydyti gyvulėlius buvo lengva. Kai 9-ojo dešimtmečio pradžioje į Lietuvą atkeliavo pirmos dekoratyvinių šunų veislės (bokseriai, rotveileriai, dobermanai, prancūzų buldogai ir daugybė kitų) – atsirado ir sunkios ligos: maras, enteritas, įvairūs hepatitai.
Nenoriu girtis, bet Lietuvoje turbūt buvau pirmasis, įsteigęs privačią gydyklą. Jau daugiau kaip 40 metų, o aš vis dar nepardavęs savo profesijos (juokiasi).
Ekspozicija: ant sienų – tik maža daugiau nei 4 tūkst. atidarytuvų kolekcijos dalis, o įvairios senienos rikiuojasi ant lentynų, baldų paviršių. Rasos Rožinskienės nuotr.
– O kokia jūsų turtingos alaus butelių atidarytuvų istorijos pasaka?
– Pasidairykite atidžiau. Pamatysite, kad čia ne vien atidarytuvų, bet ir visokių senienų apstu. Jaučiu joms silpnybę nuo pat jaunystės. Užtai ir egzempliorių išskirtinių turiu. Vertingiausias iš jų – Smetonos laikų vizitinių kortelių spausdinimo mašina. Apie visokias geldas, plūgus, fuktelius ar kitus senovinius padargus jau nekalbu.
Beje, ta mano Uršulė gal ir visai nebloga gyvūnų gydytoja kada nors užaugs.
Kai man tebuvo dvidešimt, tų sendaikčių ėmė rastis pilni šiukšlynai. Niekas tuomet jų nevertino. Et, jei tik būčiau tuomet turėjęs vietos jiems laikyti! Kaip šiandien pamenu, važiuoju į Vilijampolę, o pakeliui žmogelis tokį bufetą su iš medžio išdrožtomis arklių galvomis kirviu kapoja. Sakau, jėzaumarija, ką, žmogau, darai?.. Parduok man geriau, tokio grožio dar nesu matęs. Senelis mat mano Sibire drožė, ir grįžęs Lietuvon dar spėjo pastaliauti… Genai suveikė.
O atidarytuvus pradėjau rinkti kaip tikras panevėžietis. Juk Panevėžys – alaus kraštas. Sykį sumąstęs, kad kažką neblogai kolekcionuoti būtų, pasakiau dukrai (ji gydytoja onkologė, nuolat po visokias konferencijas užsienyje važinėja), kad parvežtų man dovanų kokį šūdniekį iš oro uosto (atsiprašau už grubų žodį). Tai ji ir parvežė pirmąjį alaus butelių atidarytuvą. Paskui antrą, trečią… Taip ir prasidėjo. Pamatė pacientų šeimininkai, kad atidarytuvus priimamajame ant sienų kabinu, įsijungė į žaidimą. Kur tik važiuoja atostogauti, vis man lauktuvių kokį alaus butelių atidarytuvą parveža. Žinoma, ir pats juos pirkdavau, kai su slidinėjimu ir stalo tenisu skersai išilgai Europą maišydavau…
Nevadinu savęs rimtu kolekcininku, bet man patinka. To nepasakyčiau apie matematiką… Sykį nusprendžiau paskaičiuoti, kiek gi tų atidarytuvų mano kolekcijoje yra – tai, ką matote priimamajame ant sienų, – tik maža dalelė. Taigi puoliau skaičiuoti, suskaičiavau iki 4 tūkst., tada pamečiau skaičių ir mečiau tą nuobodų užsiėmimą. Todėl ir neklauskite, kiek jų yra iš tiesų.
– Jūsų priimamajame yra ir plunksnuočių. Patys pirkote ar klientai padovanojo?
– Atspėjote, padovanojo. Toji papūga, kuri anūkei Uršulei ant galvos tupi, buvo mūsų pacientė… Vienas žmogelis jau mirštančią ją atnešė. Sakė, jei išgis, tegul pasilieka pas jus. Anūkė labai ją pamilo, pavadino Pikaču (kažkokio ten šiuolaikinio filmuko personažo vardu) ir, kaip matote, abi draugauja, nesiskiria iki šiol. Kitas papūgas taip pat paliko klientai – turėjo iškeliauti į užjūrius, emigruoti, laikai dabar neramūs, o kaip keliausi su papūga?!
Beje, ta mano Uršulė gal ir visai nebloga gyvūnų gydytoja kada nors užaugs. Jeigu reikia papildomų rankų, t.y. pacientą palaikyti, paglostyti, pakalbinti, ji visada padės. Svajoju, kaip būtų gerai, kad mergaitė pasuktų mano, o ir savo tėvelių pėdomis – sūnus Tomas ir marti Elžbieta taip pat pasirinko veterinaro profesiją. Tada būtume kaip iš tos "Drąsiųjų kelių" knygų serijos – keturi tankistai ir šuo. Turiu aš ir šunį – savo, ne klientų paliktą.
Rasos Rožinskienės nuotr.
Marti dar turi katiną Vincą, kurį irgi patys savo noru įsigijome. Šiais laikais, kai žmonės nelabai linkę bendrauti, tie gyvūnėliai suteikia namams jaukumo. Va, grįžau namo surūgęs, atsiguliau ant lovos, katinas šast man pilvo, ir nieko nebeskauda…
Pabrazdinau gitara ir taip po septynių mėnesių draugystės apsiženijom. Jau 47 metai kartu!
– Ar pasidalysite patirtimi, kaip kuo ilgiau išlikti sveikam, darbingam ir laimingam? Juk tikrai tikiu, kad šitas darbas daro jus laimingą.
– Viena žinau, kad kol dar sveikata leidžia kasmet nuvažiuoti į Austriją ar Italiją paslidinėti ir visokiose raudonose ar juodose trasose daryti viražus, kol dar galiu triskart per savaitę žaisti stalo tenisą ir net laimėti medalių veteranų turnyruose, tol dar galiu ir dirbti. Pamenu, mano laikais mokyklų koridoriuose po du, tris teniso stalus stovėdavo. Aišku, tuomet buvo kita problema – niekas manęs, antrokėlio, prie jų žaisti neprileisdavo, reikėjo mat gero žaidėjo pozicijas iš pradžių išsikovoti. O paskui jau ir aš ėmiau kitiems užpakalius spardyti – na, nuo stalų vyti. Štai nuo tų laikų ir žaidžiu. Neužmečiau… Dar esu medžiotojas.
– Na jau ir pasakėte! Veterinaras – medžiotojas?! Galbūt nešaudote, tik bėgiojate su fotošautuvu paskui žvėris kaip tas šuo Šarikas iš kultinio rusiškos animacijos filmuko "Trejetas iš Rūgpienių kaimo"?
– Na, stirnų tikrai nešaudau. Man jos gražios. O jei koks šernas apsiputojęs atlekia, tai didelio gailesčio nejaučiu. Viską gyvenime reikia daryti su protu. Ar šnapsą gerti, ar medžioti.
– Tai dabar reziumuosiu sakydama, kad iš tiesų jūs esate labai plataus profilio – kolekcininkas, sportininkas, medžiotojas ir ...
– Muzikantas dar visai neblogas. Gitaristas. Kažkada grojau šokiuose. Staklių gamykloje būdavo garsūs šokiai antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Dar Janonio gamyklos salėje. Ir dabar, jei koks balius, tai be gitaros aš nė iš vietos. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad savo dukrą išmokiau beveik visas lietuvių liaudies dainas dainuoti, o dabartinis jaunimas, sakykit, ką žino?..
Mano tėvo pusbrolis yra Lionginas Abarius. Tai bene garsiausia iš mūsų šeimos asmenybė. Kartais susirenkame jo tėvų gryčiutėje Rokiškio rajone ir dalijamės prisiminimais. Tai sykį tetos pasakojo labai įdomų dalyką, kaip anais laikais bernai mergas rinkdavosi. Sako, panevėžiškiai (Panevėžys – mano mamos kraštas) ateidavo į gegužines dėl mergų kovoti su štankietais, o rokiškėnai (čia jau tėčio gimtinė) iš Volungių kaimo (kirtis ant "u") – su dainomis… Turbūt nereikia aiškinti, kas turėdavo daugiau šansų paną pakabinti? Žinoma, tas, kuris geriau sudainavo!
Panašiai ir aš žmoną pakabinau. Tuo metu dar mokiausi Medicinos institute ir grojau šokiuose. Sykį pamačiau dar nematytą panelę, kaip šiandien pamenu, su balta bliuzele, nedrąsią tokią… Pabrazdinau gitara ir taip po septynių mėnesių draugystės apsiženijom. Jau 47 metai kartu!
