Kiek lietuvių yra vairavę šunų kinkinius Šiaurėje? Ne valandą ar dvi, o pusę metų? Kiek lietuvių yra gyvenę už poliarinio rato, kas rytą šėrę daugiau nei 100 Aliaskos haskių, o vakare grandę nuo barzdos šerkšną? Ir kiek lietuvių ten ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus? Bent vienas – tikrai. Karolis Šiaure susižavėjo vaikystėje skaitydamas Jacko Londono knygas, iš jų sužinojo ir apie šunų kinkinius. Anuomet būtų bet ką atidavęs už galimybę pamatyti, kaip tie kinkiniai atrodo realybėje. Tačiau savo klajonių rokenrolą jis pradėjo nuo šiltųjų kraštų. Marokas, Vietnamas, Indija, Meksika, Belizas, Kuba, Gvatemala, Mianmaras... Ir tada Šiaurė pati jį surado. Tuo metu Karolis skaičiavo šeštą mėnesį kelyje. Nikaragvoje vertė tekstą apie Skandinavijos šiaurę – ir staiga lyg žaibas trenkė mintis: noriu ten nuvykti. Po savaitės jau buvo radęs darbą ekskursijas šunų kinkiniais organizuojančioje įmonėje. Dar po kelių mėnesių Švedijos šiaurėje Karolį pasitiko atšiauri gamta, įvairiataučiai kolegos ir 120 haskių, nė nepanašių į gražuolius iš instagramo nuotraukų.
– Prieš patekdamas į Šiaurę ir pas šunis, kelerius metus, baigęs studijas universitete, klaidžiojote po pasaulį. Iš kur tas kelionių alkis?
– Mes esame iš mažos šalies. Mokykloje mokomės kitų šalių kalbos, istorijos ir geografijos. Visada norėjau savo akimis pamatyti, kokie tie kraštai iš mano vadovėlių. Maniau, kad skaityti apie Egipto piramides ar Eifelio bokštą yra beprasmiška, jei niekada šitų dalykų nepamatai savo akimis.
Kiek pamenu, mane visada traukė tai, kas nepažinta. Man lygiai taip pat įdomu, kaip atrodo kitos galaktikos ir kaip atrodo aukščiausi pasaulio kalnai. Visuomet žinojau, kad noriu keliauti. Kai buvau studentas, įtaką darė tokios knygos kaip Jacko Kerouaco „Kelyje“, Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ ir Jono Krakauerio „Į laukinį pasaulį“. Norėjau būti kaip jų herojai: laisvas, nuo nieko nepriklausomas ir gyventi įdomų gyvenimą.
Tas tradicinis modelis, kai po studijų įsilieji į darbo rinką, o vėliau taupai pinigus minkštų baldų komplektui, man tuo metu atrodė absoliučiai nepriimtinas. Aš norėjau gyventi. Patirti. Čia ir dabar.
Darbymetis: atėjus žiemai, darbo su turistais sezonui, K.Bareckas per dieną surengdavo nuo vieno iki trijų turų. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip atsitiko, kad prieš trejus metus nusprendėte praleisti žiemą Šiaurėje su šunimis?
– Prieš išvykdamas į Šiaurę, daug keliavau po Pietryčių Aziją ir Centrinę Ameriką. Gyvenau Indijoje ir Kroatijoje. Tuo metu, kai šovė mintis susirasti darbą Šiaurėje, keliavau po Nikaragvą. Supratau, kad pavargau nuo šiltųjų kraštų, norėjau atšiauresnės aplinkos, buvau pasiilgęs žiemos ir sniego.
Darbas su rogių šunimis man atrodė romantiška avantiūra. Kažkas naujo, ko nesu daręs. Iššūkis sau pačiam.
Nikaragvoje tada buvo apie 30 °C karščio. Turbūt natūralu, kad kūnas buvo pasiilgęs vėsesnio klimato. Lietuvoje kartais saulėtų dienų laukiame kaip išganymo. Bet kai diena iš dienos matai tą saulę, jau kartais pasiilgsti pilko ir apniukusio dangaus.
Apie šunų kinkinius buvau skaitęs Jacko Londono knygose. Neįsivaizdavau, kad tuos kinkinius galima rasti taip arti Lietuvos. Matyt, šita idėja daug metų gulėjo kažkur pasąmonėje ir laukė tinkamo laiko pasprukti į gyvenimą.
– Kuo jus sužavėjo Šiaurė ir kaip supratote, kad norite dirbti su šunimis? Juolab įsidarbindamas pamelavote, kad esate auginęs šunį ir žinote, kaip jais pasirūpinti...
– Kur nors Vietname gali visą gyvenimą pragyventi bambukinėje trobelėje neturėdamas padorių batų. Man Šiaurė patinka tuo, kad ten į viską reikia įdėti daug pastangų. Kai lauke nuolatos 20 ar 30 °C šalčio, turi labai apgalvoti, ką rengtis ir kaip pasirūpinti kūnu, kad jis gautų reikiamą kiekį energijos.
Darbas su rogių šunimis man atrodė romantiška avantiūra. Kažkas naujo, ko nesu daręs. Iššūkis sau pačiam. Kai kilo Šiaurės idėja, pradėjau rašyti laiškus ekskursijas su šunų kinkiniais organizuojančioms įmonėms Skandinavijoje. Vienos neatrašė, kitos parašė, kad nenori gido be patirties, bet viena sutiko pasikalbėti. Praėjus keliems mėnesiams, nusileidau už poliarinio rato Švedijoje.
Pernelyg nestresavau, kad neturiu patirties dirbti su šunimis. Man visada atrodė, kad jei yra pakankamai noro, galima visko išmokti.
– Kokia buvo jūsų, šunų kinkinių varovo, kasdienybė?
– Kol dar nebuvo sniego, treniravome šunis prikabinę prie keturračio motociklo. Ruduo yra tas metas, kai ugdoma šunų ištvermė, mokoma komandų ir į kinkinius įtraukiami jaunikliai. Atėjus žiemai, prasidėjo darbas su turistais. Per dieną surengdavau nuo vieno iki trijų turų. Trumpiausias trukdavo pusantros valandos, o ilgiausias būdavo su nakvyne trobelėje prie ežero.
Darbymetis: atėjus žiemai, darbo su turistais sezonui, K.Bareckas per dieną surengdavo nuo vieno iki trijų turų. / Asmeninio archyvo nuotr.
Darbas su turistais niekada nebus rami patirtis be jokio streso. Turi viską atlikti tobulai, kad paskui jie neparašytų blogų įvertinimų internete. Turistai – kaip į laisvę paleisti viščiukai. Reikia juos sugaudyti, nuolatos stebėti, kad ko neatsitiktų, ir nesitikėti racionalaus elgesio. Dirbdamas šį darbą sutikau labai smagių žmonių, bet buvo ir tokių, kuriems mielai būčiau paleidęs į kuprą sniego gniūžtę.
Šunys irgi neleisdavo atsipalaiduoti. Kinkinyje jų dvylika, o juk tai dvylika skirtingų charakterių. Kol kinkai vienus šunis, žiūrėk, kiti jau pešasi tarpusavyje. Būna, šunys kinkinyje susipina – ir turi eiti jų išpainioti. Arba tau reikia sukti į dešinę, o jie tempia į kairę. Geriausia dalis būdavo, kai grįždavome po turo tuščiomis rogėmis ir galėdavome šunis ramiai iškinkyti ir visus pakutulioti.
– Kas pasirodė sudėtingiausia? Bandysiu spėti: neįsivaizduoju, kaip įmanoma atpažinti ir vardais šaukti per šimtą augintinių...
– Sudėtingiausia turbūt buvo išmokti valdyti roges. Posūkiuose reikia nuolatos perkelti svorį iš vienos pusės į kitą, žinoti, kada pristabdyti, o kada – kaip tik pagreitėti. Tam reikia tiek reakcijos, tiek elementariai suvokti fizikos dėsnius. Stebėtina, bet viskas, kas susiję su šunimis, į galvą įlindo greitai. Vieną po kito išmokau visų 120 haskių vardus, įsiminiau gimimo metus, brolius ir seses, žinojau charakterio ypatybes.
– Daugelis turistų atvyksta į Šiaurę svajodami pamatyti pašvaistę – tokia misija įmanoma ar gamtos stichijos nenuspėjamos?
– Pašvaisčių kiekvieną naktį danguje nesužimba. Viskas priklauso nuo debesuotumo. Kartais per savaitę pašvaistę matydavau keletą kartų, o kartais nematydavau visai. Labai skiriasi ir intensyvumas: nuo vos matomos iki labai ryškios. Daugiausia pašvaisčių buvo rudenį, žiemos mėnesiais šiek tiek mažiau. Šiaurės pašvaistė yra vienas pagrindinių tikslų, dėl kurio turistai atvyksta už poliarinio rato. Deja, pasiseka tik mažai daliai. Likusieji taip ir grįžta nieko nepešę.
– Didžiausias Šiaurėje praleistų mėnesių atradimas?
– Didžiausias atradimas – supratau, kaip puikiai mano kūnas prisitaikęs išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Lietuvoje irgi būna šalčių, bet niekada neįsivaizdavau, ką reiškia praleisti dvylika valandų lauke, kai temperatūra –35 °C. Darbas su šunimis nelengvas, kai kurios dienos būdavo tikrai sunkios. Po tokių visada jusdavau dėkingumą kūnui, kad taip gerai tokiu klimatu funkcionavo. Visada žinojau, kad galiu bet ką, ir Šiaurė tą žinojimą tik sustiprino. Kai „sušildavo“ iki kokių –15 °C, kolegos skųsdavosi, kad per karšta. Ir kalbėdavo visiškai rimtai.
Daugybė: „Vieną po kito išmokau visų 120 haskių vardus, įsiminiau gimimo metus, brolius ir seses, žinojau charakterio ypatybes“, – tikina šunų kinkinius vairavęs lietuvis. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Norėtumėte ten grįžti kaip turistas?
– Būtų įdomu viską pamatyti iš kitos pusės, bet turiu pripažinti, kad rogėse sėdėti yra baisi nuobodybė. Roges tik valdyti smagu. Kartais, jei kolegos vykdavo į turą, įsitaisydavau jose, kad pakeliui pavėžėtų iki artimiausios parduotuvės. Keletą minučių pabūdavau rogių keleiviu ir manęs tai visai nežavėjo. Stovėti ant rogių, valdyti dvylika šunų – labai smagus jausmas. Aišku, esama ir turų, kur galima vairuoti savo kelių šunų kinkinį. Padirbęs Šiaurėje gidu, turbūt sunkiai persiorientuočiau atlikti turisto vaidmenį.
– Knygoje aprašote savo bendraamžius, kurie neapsistoja vienoje vietoje – šaltuoju sezonu dirba vienoje pasaulio dalyje, šiltuoju keliasi kitur. Kas juos verčia taip blaškytis?
Man patinka kaita, tada jaučiu, kad gyvenu ir darau pažangą. Aš prieš dešimt metų, aš prieš trejus Šiaurėje ir aš dabar – tai skirtingi žmonės.
– Turbūt kiekvieno žmogaus istorija kitokia. Nuo naujų įspūdžių kaip nuo kokio narkotiko gali išsivystyti priklausomybė. Kai kurie taip gyvena, nes jiems patinka dinamika. Kam nepatiktų nuolatos keisti šalis, sutikti naujų žmonių ir patirti naujų dalykų? Aišku, yra ir tokių, kurie neranda savęs, jiems tiesiog patogu nustumti svarbius klausimus į šalį.
Šiuo metu būnu Lietuvoje, bet manau, kad trumpesnių ar ilgesnių kelionių ir avantiūrų mano gyvenime tikrai bus. Bėgant metams pasikeitė poreikiai. Atsirado noras turėti savo namus, įsišaknyti ir ko nors pasiekti. Tokių norų iki 30-ies neturėjau. Manau, dabartinis etapas yra natūralus žingsnis į brandą. Aš nuolatos keičiuosi, savotiškai įdomu, kaip mąstysiu ir kuo tikėsiu dar po kelerių metų.
– Iš karto žinojote, kad norėsite apie tai papasakoti ir parašyti knygą?
– Būdamas Šiaurėje visą laiką rašiau, tad grįžus į Lietuvą teliko viską suredaguoti ir susirasti leidėją. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad šitą knygą tikrai kas nors išleis. Esu daug keliavęs ir daug visko nuveikęs, todėl natūraliai kilo noras tuo pasidalyti su kitais ir įprasminti šį savo klajonių etapą. Švedija mums puikiai pažįstama šalis, bet ši knyga apie labai tolimą ir egzotišką jos regioną. Pamaniau, kad tema Lietuvoje mažai aptarta ir gal kam nors bus įdomu apie tai paskaityti.
– Viename interviu užsimenate, kad dabar keista vartyti knygą ir atrodo, kad ji ne apie jus...
– Man patinka kaita, tada jaučiu, kad gyvenu ir darau pažangą. Aš prieš dešimt metų, aš prieš trejus Šiaurėje ir aš dabar – tai skirtingi žmonės. Šiandien nepasirašyčiau po kiekvienu knygoje pasakytu sakiniu, nes esu jau daug toliau, nei buvo tas eilutes rašęs Karolis.
Kita vertus, dabar gyvenu Kaune ir kartais tikrai būna keista, kai pagalvoju, kad kažkada dirbau mokytoju Indijoje, kopiau į Himalajus Nepale, pervažiavau motociklu Laosą, vairavau roges už poliarinio rato. Viskas dabar lyg koks filmas. Kartais reikia sau įsižnybti ir prisiminti, kad aš ir buvau to filmo pagrindinis veikėjas. Mano knygą galima laikyti ir memuarais, ir kelionių romanu, ir egzistenciniais pamąstymais. Kiekvienas joje gali rasti skirtingų dalykų.
Iš knygos „Viena žiema Šiaurėje su šunimis“
Pristato: „Mano knygą galima laikyti ir memuarais, ir kelionių romanu, ir egzistenciniais pamąstymais. Kiekvienas joje gali rasti skirtingų dalykų“, – sako K.Bareckas, kurio pasakojimą apie darbą su rogių šunimis ir jų vežiojamais turistais išleido BALTO leidybos namai. / BALTO leidybos namų nuotr.
Pašvaistes begaudant
Visiems vienos vados šuniukams duodami vardai iš tos pačios raidės. Taip turime Haną, Hilmą, Hedą, Hiapę, Hubę ir Hampusą. Reikia tik įsiminti vieno iš jų gimtadienį – ir jau žinai visų. Ši vada yra 2011-ųjų. Mes juos vadiname H šunimis. Espenas sako, kad šita vada – viena geriausių iš visų, kokių tik yra buvę. Daug metų šitie šunys nei kuo sirgę, nei traumų patyrę sėkmingai veda bet kurią komandą į priekį. Nors juos bandyta kergti su kitais patikimais šunimis, palikuonys, deja, savo tėvų taip ir nepranoko.
– Kryžminami tik patys geriausi su pačiais geriausiais. Niekas nenori šuniukų, kurių tėvai nelabai protingi ir sunkiai randa vietą kinkinyje, – pasakoju austrui Markui.
– Kad su žmonėmis taip pat būtų, – atsidūsta jis. – Tarp šunų jūs bent kokią tvarką palaikote. Žmonės gali daryti, ką tik sugalvoja.
Haskiams dvikojų kalbos nė motais. Kol kalbu su austru, keletas patinų apsupa kelerių metų patelę Karamel. Ji rujoja, todėl kinkinio vyrija kraustosi iš proto. Tenka šokti jos vaduoti, kad neplanuotai neapsišuniuotų, o tada dešimt minučių raizgyti patinus. Gerai, kad kelionė jau baigėsi ir kiekvieną žvitruolį reikia tik parvesti į voljerą. Tuo pat metu visada rujoja bent kelios ar keliolika patelių, todėl tenka jas visada atidžiai stebėti. Kadangi turų daug ir šunims tenka nemenkas krūvis, negalime sau leisti prabangos rujojančias pateles palikti namie. Visi sveiki šunys per dieną atlieka bent po vieną turą.
– Gaila, kad taip ir nepamatėme Šiaurės pašvaistės, – sako Markas.
– Na, ką padarysi, visada yra tam tikra loterija, – atsakau.
Vakarais mes rengiame turus „Aurora Ride“. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, jų tikslas – išvysti Šiaurės pašvaistę. Būtent dėl šio unikalaus reiškinio turistai dažniausiai ir beldžiasi į Europos šiaurę vidury žiemos. Nemažai jų atvyksta naiviai įsivaizduodami, kad pašvaistę galima išvysti kiekvieną vakarą. Koks nusivylimas jų laukia!
Daugiausia Šiaurės pašvaisčių mačiau rugsėjį ir spalį. Kartais net po keletą per savaitę. Auroros būna nevienodo intensyvumo. Yra net specialus indeksas jų stiprumui nusakyti. Šiaurės pašvaistės gali būti labai neryškios, vos matomos, tokias stebėti nelabai įdomu. Vis dėlto būna, kad jos žaliai nudažo dangų ir pradeda savo šokį. Nuolatos keičia formą, mainosi, mirga. Žiemos mėnesiais pašvaisčių gerokai mažiau. Dalis kelioms dienoms atvykusių turistų taip ir išvažiuoja namo nieko nepešę.
Prieš kelionę į Šiaurę niekada nebuvau matęs pašvaistės. Dabar ji visada priverčia pakelti akis į dangų ir maloniai nuspalvina vakarą. Esama net programėlių, kurios rodo, koks dangaus debesuotumas ir kurią valandą bei kokio intensyvumo turėtų būti pašvaistė. Pirmaisiais mėnesiais sekiau programėlę, norėjau pamatyti kuo įspūdingesnę Aurorą. Ilgainiui tai tapo taip įprasta, kad vien dėl pašvaistės nosies į lauką nebekišu.
– Matėt vakar pašvaistę? – būna, klausia koks turistas.
– Ne, nemačiau, – sakau.
– O šiandien vakare bus?
– Gal ir bus, niekada negali žinoti.
Aš meluoju. Pasižiūri į programėlę – ir žinai, ar bus. Žinoma, negali būti visiškai tikras. Vis dėlto pakanka žinoti, koks bus vakaras – debesuotas ar ne. Jei debesuotas, nieko ir nepamatysi.
Įmonės Skandinavijoje organizuoja pašvaisčių stebėjimo turus. Ir kinkiniais, ir sniegomobiliais. Vargšai turistai apsiginklavę fotoaparatais stypso dvidešimties laipsnių šaltyje viltingai žvelgdami į dangų, nors nieko jie ten nepamatys, tik to dar nežino. Gidas, žinoma, tikins, kad šansas visada yra, bet tai bus melas. Mane vis dar stebina toks organizatorių ciniškumas. Nesvarbu, koks būtų oras, jie vis tiek renka žmones ir veža „stebėti pašvaisčių“. Net tada, kai pusto ir beveik nieko nematyti, jie vis tiek rengia turus. Suprantama – jei kasdien reikėtų atšaukti iš anksto numatytas atrakcijas, įmonės prarastų daug pinigų ir kiltų didelis chaosas, kai reikėtų visus informuoti ir perkelti turus.
Turistai man dažnai skundžiasi, kaip smarkiai sušalo ant sniegomobilių ir nieko nepamatė. Kartais taip norisi pasakyti: „Klausykit, jus tiesiog apgavo. Visi jau prieš turą žinojo, kad nieko nepamatysite.“
Mūsų įmonė Auroros turus organizuoja palyginti retai. Vis dėlto ir man tenka vežti svečius pašvaistės pažiūrėti. Jie klausia, koks šansas ją pamatyti. Aš jau žinau, kad jokio, tačiau jiems to pasakyti negaliu. Tik dirbdamas gidu Šiaurėje supratau, kaip galima vedžioti žmones už nosies ir imti už tai pinigus. Man iš pat pradžių tai atrodė nesąžininga.
Kol vieni vaikosi pašvaistes, kitiems ir paprastos žvaigždės atrodo pasaulio stebuklas. Amerikietė Keitė per turą pareiškia pirmąkart gyvenime matanti žvaigždes.
– Tu juokauji! Kaip galima būti nemačius žvaigždžių? – stebiuosi.
– Užaugau Niujorke. Visą gyvenimą praleidau mieste.
– Net sunku patikėti.
– Kai dabar mąstau, man ir pačiai keista.
