Kasdienybės melancholija
Sostinėje, prie vieno Justiniškių mikrorajono daugiabučio, susirinkę žiūrovai, gavę ausines ir buto raktus, pasinėrė į kelionę po menamo buto gyventojo posovietinę (ne)laimingą kasdienybę, labai artimą jiems patiems. Suprasti šį kūrinį ir apie jį kalbėti ne pirmuoju asmeniu neįmanoma.
Mano kelionė į spektaklį prasidėjo dar Kaune. Ne tik todėl, kad čia gyvenu, bet ir todėl, kad neseniai šiame mieste vykusiame alternatyvaus scenos meno festivalyje "Namas Nr. 1" įvyko spektaklio pjesės skaitymas. Į Kauną atvykę jo kūrėjai pakvietė į V.Putvinskio gatvėje 5-uoju numeriu pažymėto tarpukariu statyto, sovietmečiu į komunalinio ūkio daugiabutį pavirtusio namo rūsį, kurio vienoje iš patalpų visiems susėdus ratu aktorius Gabrielius Zapalskis pasakojo vaikino, vardu Liucijus, gyvenimo istoriją. Tiksliau, vaizduotėje vedžiojo po jo buto kambarius. Tuomet reikėjo viską įsivaizduoti, girdint čia ir dabar kalbantį aktorių.
Jautiesi lyg atsidūręs psichologiniame eksperimente, kai kažkas nematomas stebi tavo vidinę būklę keičiantis išorinei aplinkai ir tavo kūno pojūčiams – potencialiems prasmės dirgikliams.
Vilniuje viskas vyko priešingai: ausinėse girdint aktoriaus balso įrašą iš tikrųjų pasivaikščioti po kambarius ir liesti jame esančius daiktus. Šios patirtys stipriai papildė viena kitą.
Vieną eilinio pirmadienio popietę Kauno autobusų stotyje įsėdau į Vilniun vykstantį autobusą, iš kurio išlipus turėjau važiuoti 7-ojo troleibuso maršrutu į Justiniškes. Dar bevažiuojant iš Kauno Savanorių prospektu, pro autobuso langą skriejo sovietmečiu statytų ir naujų pastatų urbanistinio peizažo nuotrupos. Nelabai emociškai patrauklaus, nes tiek nuo stiklinių namų sienų blizgesio, tiek nuo apšepusių pilkų daugiabučių smelkėsi vienišumas ir melancholija.
Kad ir kaip laikas keistų architektūrą ir žmones, šis pojūtis neapleidžia nuo vaikystės, kiekvieną kartą važiuojant šia ir daugeliu kitų miesto gatvių. Darganos, daugiabučių ir paprastus gyvenimus gyvenančių praeivių niūrumos fone akinančios prekybos centrų šviesos, modernių kavinių dizainas žadina optimizmą, bet viskas tarsi negyva ir tuščia. Kažkokia apsimestinė laimė, kuri nesugeba nuslėpti savo pačios nelaimingumo.
Laimės spąstai
Kam visa tai pasakoju? Todėl, kad, įvažiavus į Vilnių, aplankė labai panašūs jausmai. Tai neatsiejama nuo spektaklyje demaskuojamos lietuviškos kasdienybės eiliniškumo. Tik įsijungus ausines pasakotojas perspėja: "Šis gyvenimas bus visiškai eilinis. Toks eilinis, kad jums gali pasidaryti nuobodu." Pasidaro ne nuobodu, o baisu. Pasitvirtinus senam įtarimui, kad laimės nėra. Yra tik per žmonijos istoriją prirašyta begalė patarimų ir saviapgaulės būdų, kaip kad buto kambariuose prilipdytų popieriaus lapelių su žiūrovams surašytais pasiūlymais, kad juos būtis labiau džiugintų.
Kas yra (ar greičiau gali būti) laimė egzistencinėje beprasmybėje, nuo kurios žmogus negali išsivaduoti bėgant šimtmečiams, dramaturgė ir režisierė ieško pačiose banaliausiose kasdienybės smulkmenose. Jos nesiekia pasiūlyti kažko didingo ar ypač naujo, priešingai: žiūrovą nubloškia į nuo sovietmečio laikų autentiškai išsilaikiusį butą (padirbėjo ir scenografė Julija Skudutytė). Net vėjas čia švilpauja pro tiek metų praeityje regėtus laikraščiais kamšytus medinius langus. Menkas šių dienų apraiškas galima pamatyti tik maisto produktų pakuotėse, buitinės technikos prietaisuose, higienos priemonėse.
Spektaklio kūrėjai žiūrovus įvilioja į spąstus. Ausinėse girdimo G.Zapalskio balsas malonus, aktorius nešaukia, neverkia, nemoralizuoja, tik draugiškai pasako kur eiti ir į ką atkreipti dėmesį. O į spektaklį susirinkusių atsitiktinių žiūrovų buvimas drauge suteikia daug linksmumo. Sau sakai, kad tai bus įdomus nuotykis, tačiau gana greitai pasąmonė ima siųsti nerimo signalus.
Sunku pasakyti, ką pajaučia čia atėjęs dar visai jaunas žmogus – gal pasijunta esąs muziejuje? Tačiau vyresniems visai nesinori užsibūti. Spektaklyje kuriama tikrovė atrodo tokia tikra, kad tiesiog patiki, kad ir grįžus namo tavęs laukia tas pats skurdokas sovietinis interjeras, ant sienos kabantis kilimas su elniais, net ir seniai pasibaigus šventėms nenupuošta Kalėdų eglutė, šalia stovintis sovietmečiu pagamintas kineskopinis televizorius "Tauras". Baugoka. Labai jau nesinori sugrįžti į tą laikmetį. Tačiau būtent šie seni baldai, daiktai, juose įsigėręs praeities kvapas kuria kitą spektaklio sluoksnį, kurio įprastinėje teatro scenoje sukurti tikrai nepavyktų. Nebylų pasakojimą čia transliuoja pati fizinė erdvė. Ir jis nebūtinai kartais yra tapatus gido žodžiams.
Teatro čia nėra
Į netikėtą dialogą susijungia pojūtis, emocija ir mintis, giliai ir prieštaringai atskleidžiantys buto gyventojo vidinį pasaulį. Ne realybė čia įsiveržia į teatrą, o teatras į realybę.
Vis dėlto teatro tradicine prasme šiame bute nėra, niekas jame nevaidina, jis yra visiškai tuščias, tu nesėdi patogiai kėdėje, o viską stebi iš vidaus. Kitaip tariant, vaidini tu pats. Tai ir yra vertingiausia, ką spektaklis duoda žiūrovui mainais už jo dėmesį. Supranti, kad vienintelio veikėjo Liucijaus nėra, esi tik tu ir tavo akistata su ta pačia beprasmybe.
Jautiesi lyg atsidūręs psichologiniame eksperimente, kai kažkas nematomas stebi tavo vidinę būklę keičiantis išorinei aplinkai ir tavo kūno pojūčiams – potencialiems prasmės dirgikliams.
Laimė – vidinė nuostata? Spektaklis nepaneigia šios senos tiesos, bet skverbiasi į ją giliau. Iki žmogaus vaikystės etapo, tėvų pasaulėžiūros. Liucijaus gyvenimas nėra išskirtinis, jis grįžta vakare namo iš darbo, mėgsta tamsoje išgerti karštos arbatos puodelį žvelgdamas anapus apnuoginto virtuvės lango, svetainėje ant stalo užsikėlęs kojas paskaityti knygą. Lygiai tą patį gali padaryti ir žiūrovai. Kiekvienas kambarys atspindi vis kitą jo asmenybės sudedamąją ir tai, kaip jo fantominė šeima suformavo jo laimingumo sampratą.
Sudie, praeitie!
Patinka jam mąstyti sėdint ir balkone. Bet tai nėra malonios mintys. Balkonas – neįstiklintas, jame šalta, vizualiai atrodo nesaugus ir nejaukus, lyg būtų galima lengvai iš jo iškristi. Jis – puikus veikėjo sielos kritinio momento atspindys, kurį galima patirti tiesiogine prasme.
Seni baldai, daiktai, juose įsigėręs praeities kvapas kuria kitą spektaklio sluoksnį, kurio įprastinėje teatro scenoje sukurti tikrai nepavyktų. Nebylų pasakojimą čia transliuoja pati fizinė erdvė.
Liucijus šioje zonoje patiria nelaimingumo pojūčio kulminacinį tašką. Jo būtis neatitinka tėvų jam įskiepyto gyvenimo modelio, tad kaipgi jis gali norėti (ar drįsti) jaustis laimingas. Jam – per 30 metų, jis dirba nuobodų paprastą darbą, neturi šeimos, nėra tapęs kažkuo, dėl ko galėtų didžiuotis savimi. Dėl ko jis matytų prasmę gyventi toliau.
"Vieno buto istorijos" kūrėjai šioje vietoje sako "stop". Pasakotojas pakviečia užeiti į paskutinį kambarį – miegamąjį su ant virvės kabančiais moteriškais apatinukais. Žiūrovai pakviečiami juos nukabinti (paliesti svetimus nuskalbtus apatinius, pasirodo, yra iššūkis), praverti langą ir tiesiog išmesti. Kaip ir visus tuos (ne)pasiteisinusius laimės receptus, kuriuos paveldime iš savo tėvų ir senelių.
Turiu pripažinti, kad pati suradau daug bendro tarp savęs ir Liucijaus. Kai tau sukanka 30, vėliau 35, dar vėliau 40, 45 ir t.t., nori to ar ne, stereotipai, kaip reikėtų "teisingai" gyventi, tampa labai agresyvūs. Kiekvieną dieną tenka su jais kovoti, ypač kai sąmoningai jiems prieštarauji. Žvelgiant iš kitos pusės, Liucijus turėtų jaustis laimingas, nes gyvendamas dabartimi jis pastebi smulkmenas, kurių mintyse apie ateitį paskendusysis negali įžvelgti. Galbūt tai jis iš tikrųjų gyvena, o ne jie – skubantieji?
Spektaklyje pasiūloma daug krypčių nevienareikšmiams apmąstymams. Tiesa, kartais nuvedančių ir į aklavietę. Tačiau pro langą skriejantys praeities apatinukai daug ką sudėlioja į savo vietas. Važiuodama autobusu namo, pažvelgusi pro langą į tamsoje skendinčias tolumas kažkur tarp Vilniaus ir Kauno, regiu juos vis dar plazdenančius vėjyje.
"Vieno buto istorija: Justiniškės" nėra visiškai naujas teatro reiškinys, nes į daugiabučio aplinką jauni teatro kūrėjai jau yra persikėlę ir anksčiau (kad ir G.Aleksos "Otelas"). Nauja tai, kad čia nevyksta iš anksto surepetuotas įprastas spektaklis, kaip ir pati šio buto istorija. Pastarąją išgyventi yra linksma ir kartu sunku, bet išėjęs viduje jautiesi apsivalęs. Nubudęs. Įdomu, ką leistų patirti spektaklis, jei jis vyktų šiuolaikiniame bute? Sugrįžus namo junti: kartu su tavimi jis čia jau ir apsigyveno.
