Pasaulio medicininė statistika teigia, jog tikimybė neprabusti po anestezijos yra tokia pati kaip ir nukristi skrendant lėktuvu. Gydytojai anesteziologai tikina, kad jų darbas mitais apipinamas, nes žmonėms trūksta šios srities žinių.
Sparčiai vystosi
Anglų chirurgas Viljamas Mortonas 1846 m. pirmasis pasaulyje nuskausminimui operacijos metu panaudojo eterį. 1996 m. visas pasaulis šventė narkozės 150 metų jubiliejų. Po eterio buvo pradėtas naudoti chloroformas, linksminančiosios dujos ir chloretilas. Maždaug šimtą metų narkozė buvo taikoma tik uždedant atvirą kaukę, vėliau atsirado primityvių aparatų.
Nauja narkozės era prasidėjo 1942 m. atradus raumenis relaksuojančius kurarės preparatus. Tuomet pradėtas naudoti endotrachėjinis nuskausminimas, sustabdant žmogaus kvėpavimą.
Lietuvoje pirma endotrachėjinė narkozė buvo atlikta 1955 m. Jai atsiradus smarkiai pagerėjo operacijos sąlygos. Pradėjo vystytis visos "ertminės" chirurgijos kryptys: plaučių, širdies chirurgija, neurochirurgija. Iki to laiko intervencijos į žmogaus kūną būdavo vykdomos taikant vietinę nejautrą.
Šiuo metu anesteziologija vystosi neįtikėtinai sparčiai. Tobulėja technika, ligonių stebėjimo aparatūra. Operacijos metu valdomos visos gyvybinės funkcijos: kvėpavimas, kraujotaka, skysčių ir elektrolitų balansas, kraujo kiekis. Be kvalifikuoto anesteziologo net geriausias chirurgas yra bejėgis.
Beje, terminas "narkozė", pradėtas vartoti Ivano Pavlovo, nėra visiškai tikslus. Dabar sakome – bendrinis nuskausminimas ir vietinė anestezija. Tai ir yra narkozės, tačiau šio žodžio visuomenėje sunku atsisakyti dėl jo trumpumo ir patogumo. Bendrinio nuskausminimo metu paveikiamas visas organizmas, o vietinio – tam tikra jo dalis.
Baimė nepagrįsta
Klaipėdos universitetinės ligoninės Anesteziologijos ir operacinės skyriaus vedėja Renata Paškevičiūtė teigė, jog net medikų bendruomenėje žmonės, kurie nesusiduria su šia specifine sritimi, dažnai nežino tikrųjų tiesų apie nejautrą.
"Daugelį šis faktas turėtų nustebinti, tačiau mitai, egzistuojantys visuomenėje, pastebimi ir tarp gydytojų. Taip yra todėl, kad specialistų, dirbančių tiesioginį su anesteziologija susijusį darbą, nėra daug, o ir pats mokslas dar labai jaunas. Man patiko viena knygoje išsakyta mintis, jog "anesteziologija yra menas", – kalbėjo R.Paškevičiūtė.
Žmonės bijo nežinios: kas bus, kai jie nugrims į dirbtinį miegą. Vieni bijo neatsibusti, kiti – prabusti operacijos metu, treti – skausmo, ketvirti – žalos sveikatai.
Maža pasitikėjimo
Daug žmonių, turėdami per mažai žinių apie narkozę, galvoja, kad patys žino, kurį nuskausminimo būdą pasirinkti. Vieni, bijodami operacinės kvapų bei garsų, nori bendrosios nejautros, kiti, atvirkščiai, net ir sunkių operacijų metu prašo "neužmigdyti" visiškai.
R.Paškevičiūtė teigė, kad anesteziologai ne veltui mokosi 10 metų, todėl tik specialistas žino, kas žmogui sukelia mažiausiai rizikos.
"Pasitaiko visokių atvejų. Bet reikėtų nepamiršti, kad metodo parinkimas ir norai yra du skirtingi dalykai. Dažniausiai paaiškinus, kas žmogui tinka, pacientas pasitiki gydytoju. Neretai atsižvelgiame ir į ligonio pageidavimus. Jei žmogus operacijos metu nenori būti visiškai sąmoningas, į veną jam suleidžiame raminamųjų, kurie neatjungia gyvybiškai svarbių funkcijų. Tačiau parinkdami nejautros būdą medikai remiasi mokslu, o ne emocijomis", – kalbėjo gydytoja.
Pasak jos, kai kategoriškai atsisakoma jam parinkto nejautros būdo, pacientas visą atsakomybę prisiima sau.
"Raštiškai įvardijame visas galimas komplikacijas, kurios gali įvykti dėl to, kad žmogus nepasirinko gydytojo rekomenduotos nejautros", – teigė R.Paškevičiūtė.
Mirtingumas mažas
Vienas iš gajų visuomenėje mitų – esą ligonis gali "nepakelti" anestezijos ir mirti ant operacinio stalo. Ant operacinio stalo mirtys yra labai retos ir įvyksta tik skubiais atvejais, kai gyvybiškai svarbių organų sužalojimai yra nesuderinami su gyvybe.
"Dažnai žmonės prisiklauso įvairių istorijų ir jas interpretuoja savaip. Gandai, jog kažkieno močiutė "neatlaikė" narkozės, paprastai yra nepagrįsti. Greičiausiai toks žmogus mirė po operacijos dėl sunkios ligos", – sakė Anesteziologijos ir operacinės skyriaus vedėja.
Į anesteziologiją žvelgiant istoriškai, nejautros sukeltų komplikacijų, bėgant metams, vis mažėja. Tam įtakos turėjo profesionalių specialistų atsiradimas, technologijos ir įvairesnių vaistų pasirinkimas.
Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kiek žmonių miršta nuo anestezijos. Iki 1940 m. nepasisekdavo vienam iš 1000 žmonių. Iki 1970 m. – vienam iš 10 tūkst. Ir vos vienam iš 100 tūkst. iki 2000-ųjų.
Negalavimai laikini
Komplikacijos dažniausiai susijusios su lėtinėmis, jau esamomis ligomis, ir priklauso nuo to, ar operacija yra skubi, ar planinė.
"Pacientui gali sutrikti širdies ritmas, ištikti infarktas, insultas. Tačiau tai neturi nieko bendra su anestezija. Tokios nelaimės žmonėms gali nutikti ir namuose, ir atlikus nejautrą. Net ir mažos apimties operacija gali paūminti jau esamus lėtinius susirgimus arba išprovokuoti naujus. Pas mus atvyksta ir ligonių, kuriems būna nustatytos net kelios rimtos gretutinės ligos. Jiems bet kokia minimali intervencija gali turėti neprognozuojamų pasekmių", – pasakojo medikė.
Anot jos, prabudus po operacijos galimi sąmonės bei psichikos sutrikimai. Tai – laikini negalavimai, kurie paprastai praeina. Dažniausiai šie sutrikimai pasitaiko psichinėmis ligomis sergantiems pacientams, piktnaudžiaujantiems alkoholiu ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Apskritai kiekvieno žmogaus reakcija į suleistus vaistus yra individuali, todėl vieni po operacijos pabunda lengviau, o kitus kamuoja galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas ar silpnumas.
Tačiau tai – natūralūs procesai.
Kiekis nekenkia
Dar vienas jokio loginio pagrindimo neturintis teiginys – esą per visą gyvenimą žmogus gali ištverti tam tikrą skaičių narkozių, o kiekviena iš jų gyvenimą sutrumpina keleriais metais.
"Tenka girdėti pasakojimų, kai vyresni pacientai skundžiasi, jog dėl įvairių negalavimų kiekviena patirta narkozė gyvenimą sutrumpina septyneriais metais. Šiuolaikiniai medikamentai, naudojami anestezijai sukelti, po procedūrų pasišalina taip greitai, jog žmogus prabunda iškart po operacijos. Be to, vaistai organizme nesikaupia", – sakė medikė.
Kaip teigė vedėja, kartais vaikams, kurie stipriai nudegę, perrišimų metu tenka ištverti ir po 50 narkozių.
"Ir tokie vaikai užauga visiškai sveiki. Narkozių skaičius žmogaus sveikatai neturi jokios įtakos. Dažniausiai mitai gimsta iš nežinojimo ir specialių žinių stokos", – pripažino R.Paškevičiūtė.
Prabudimas – retas atvejis
Pacientus, besiruošiančius operacijai, dažnai kamuoja baimė, jog, suleidus vaistų, procedūros metu jų poveikis gali baigtis. Tačiau medikai ramina, jog tikimybė nubusti – labai nedidelė, nes dažniausiai anestetikai yra tiekiami nepertraukiamai.
"Jungtinės Karalystės mokslininkai, išanalizavę apie 700 tūkst. atvejų, nustatė, kad baimė pabusti anestezijos metu yra perdėta. Jų teigimu, rizika atsibusti tėra vos vienas atvejis iš 23 tūkst.
Tačiau baimė, susijusi su anestezija, vis dar išlieka. Panašių atvejų išvengti padeda miego monitoriai, kuriais stebimas ir matuojamas paciento miego gylis", – teigė medikė.
Tačiau tokia aparatūra naudojama ne visais atvejais. Kaip teigė anesteziologė, standartiniams žmonėms užtenka įprastų vaistų dozių ir įprasto gyvybinių funkcijų monitoravimo.
"Asmenys, kurių svoris yra itin didelis ar mažas, labai žemo ūgio, labai seni žmonės, patenka į rizikos grupę. Kartais suleisto medikamento kiekis jiems gali būti per mažas arba per didelis. Tokiu atveju būtina monitoruoti paciento miego gilumą", – sakė R.Paškevičiūtė.
