– Ar yra mokytojų, kurie jums paliko neišdildomą įspūdį?

D.P.: Mokykloje man patiko istorijos pamokos. Bet labiau už patį dalyką patiko mokytoja, kuri mums skirdavo savo laiko po pamokų. Kartu su ja žiūrėdavome krepšinio rungtynes. Ji mums aiškino apie tuomet nuaidėjusius Rugsėjo 11-osios įvykius. Gerai pamenu savo pradinių klasių mokytoją. Net ir dabar sutinku ją knygų mugėse. Ji man tokia pat graži kaip ir prieš 30 metų.

V.B.: Aš taip pat gerai atsimenu savo pradinių klasių mokytoją, turbūt dėl to, kad globojo kaip mama, suteikė saugumo. Iš vyresnių klasių atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri nuostabiai pasitikėjo savimi. Žiūrėdama į ją galvodavau, kad užaugusi norėčiau būti tokia kaip ji – taip kalbėti, taip laisvai jaustis prieš mokinius. Ji gebėjo mus „sudėti į dėžutę“, kai nelabai ir susidėdavome. Ji vienintelė pasiūlė mums susitikti šeštadieniais pasimokyti prieš egzaminus. Dar ji mokėjo iš savęs pasijuokti. Anuomet iš mokytojos išgirsti tokį slengą buvo neįprasta. Jaučiau jai didelę pagarbą. Jos poelgiuose slypėjo žinutė apie tai, kad nereikia bijoti iš savęs pasijuokti, pastatyti save į nepatogią padėtį.

– Kaip būti įdomiu mokytoju?

D.P.: Dabar mokytojas nebėra tik žinių šaltinis. Žinių yra visur, tik reikia, kad jas kažkas perfiltruotų. Mokytojas negali ir neturi žinoti visko. Mokytojas turi gebėti gerai perteikti mokomus dalykus. Todėl labai svarbu, kad jis tikėtų ir gyventų tuo, ką moko. Niekada nepavyks vaikų išmokyti formulių, kurios tau pačiam atrodo neįdomios, kuriomis netiki. Tik tikėdamas tuo, ką daro, mokytojas yra įdomus.

Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

– Viktorija, kadaise pati buvai mokytoja. Tikriausiai jau tada daug dėmesio skyrei savo aprangai?

V.B.: Mokytoja tapau labai jauna. Man buvo vos 23-eji. Įsivaizdavau, kad turiu atrodyti vyresnė ir rimtesnė, nei iš tiesų buvau ar esu. Kaip jaunai pedagogei, man atrodydavo, kad būti panašiai į mokinius nevalia, o taip dažnai nutikdavo: „Suraskime auklėtoją klasės nuotraukoje!“ Šiandien tuo pasidžiaugčiau, tačiau anuomet stengiausi atrodyti vyresnė. Dar jaunystėje pamėgau klasikinį stilių, sumišusį su tam tikru mano braižu. Taigi, išdykusi klasika mane lydėjo visada.

– Ar kiti mokytojai kreipdavo dėmesį į tavo aprangą? Ar buvai mokytoja – nuomonės formuotoja?

V.B.: Nieko gražaus nepasakysiu. Retkarčiais jausdavau kolegių pavydą dėl savo jaunystės ir įdomaus įvaizdžio. Mėgdavau puoštis. Kasdien. Kolegos visada atkreipdavo dėmesį į mano išvaizdą. Tačiau mes, moterys, norime gražiai atrodyti, nesvarbu, ar susitiktume su draugėmis, ar eitume į darbą. Tai suteikia pasitikėjimo savimi. Tam net nereikia daug pastangų. Tik reikia atrasti savo kodus, kurie daro tave gražią. Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis, giliomis iškirptėmis ar aptemptais drabužiais. Štai Dovilė atrodo puikiai su savo per dideliu džemperiu, nes ji savimi pasitiki ir jaučiasi gerai.

– Su kokiomis spalvomis, formomis ir faktūromis tau, Viktorija, asocijuojasi mokykla?

V.B.: Jokių spalvinių derinių negaliu išskirti. Ir pati jų neturėjau. Jei manęs paklaustumėte apie šiandienos mano svajonių mokytoją, aš tikrai rinkčiausi spalvas, nes jos labai pagyvina ir gerai veikia žmones. Geltona spalva man teikia laimę, ypač pas mus, Lietuvoje, kur būna tamsoka ir pilka. Jei prieš vaikų auditoriją atsistosiu vilkėdama geltoną švarką, atrodysiu tikrai pozityviau, nei nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Mūsų apranga kuria nuotaiką, skleidžia žinutę. Visai nesvarbu, ar esi verslo susitikime, pasirašai milijonines sutartis, ar kalbi su mažais žmogeliukais, būsimais rimtais žmonėmis. Spalva yra spalva. Mėgstu juodą spalvą ir savo juodą švarką, tačiau jį renkuosi eilinę dieną. Kai stoju prieš auditoriją, visada pagalvoju, ką ji jaus kalbėdama su manimi. Jei galiu pradžiuginti, visada rinksiuosi džiuginti.

Misija: „Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero“, – dalijasi savo profesine svajone D.Pelegrimė.  M. Žičiaus nuotr.

– Kaip įsivaizduojate kūrybingą mokytoją?

D.P.: Sunku pasakyti, bet aš labai vengiu mokytojų, kuriems terūpi išdėstyti programą. Juk kartais, vos įžengus į klasę, pasidaro aišku, kad šiandien nuotaika joje visai tam netinkama. Man sako, kad aš – spontaniškas žmogus. Galiu iš taškiuko sugalvoti projektą. Kartais viskas vyksta pagal planą, numatytas temas. Bet yra tokių dienų, kai planą tenka spontaniškai sukurti iš naujo, atsižvelgiant į tos dienos mokinių emocijas. Mokytojai, kurie niekada neperžengia nustatytų ribų, – nekūrybingi. Mano vyras Andrius sako, kad mums, mokytojams, reikia mažiau dalykų, kuriais galėtume naudotis. Jų neturėdami, patys sugalvojame, iš kur jų pasiimti. Štai aš šiandien į matematikos pamoką vietoj vadovėlio atsinešiu skiaučių maišą. Iš jų bus galima kurti figūras, jas matuoti. Šį maišą pamačiau prieš sekundę, bet jis puikiai tiks. Kūrybingas mokytojas turi mokėti pasinaudoti savo aplinka.

V.B.: Kūrybingas mokytojas turi pastebėti kūrybingus vaikus ir sudaryti sąlygas jiems atsiskleisti.

D.P.: Kūrybingas mokytojas tik 30 proc. pamokos laiko turi kalbėti pats, kitus 70 proc. reikia atiduoti vaikams. Mokytojas turi būti lankstus. Vaikų kūrybiškumas sustingsta, kai pažeriame jiems per daug idėjų. Galime jiems tik patarti. Kūrybingas mokytojas sukuria formulę kūrybingam vaikui atsiskleisti.

– Kūrybiškumą mes dažnai suvokiame kaip tam tikrą meninį veiksmą. Tačiau kūrybiškumui išreikšti yra daug daugiau priemonių, tiesa?

D.P.: Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.

V.B.: Mes kartais neįvertiname vaikų gebėjimo skaityti energines bangas. Reikia tik turėti, ką jiems pasakyti savo elgesiu, išvaizda ar kitais dalykais. Visu tuo galima rodyti pavyzdį.

Ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai neturi nieko bendro su mados tendencijomis

– Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija siekia iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižinę, kad jauni profesionalai norėtų tapti mokytojais. Ką apie tai manote? Kaip mokytojai gali tapti nuomonės formuotojais?

D.P.: Sudėtingas klausimas. Valstybinė strategija koncentruojasi į didesnius atlyginimus. Svarbiausia, kad mokytojo profesiją prestižine laikytų jau esami mokytojai. Dažnai girdime, kad mokytojų atlyginimas – mažas, darbas – sunkus. Tai tiesa. Tačiau svarbu, kad atsikėlę ryte mokytojai norėtų eiti į darbą, būti gerais, garbingais, pavyzdį rodančiais mokytojais. Dažnai susimąstau, kad kiekvienas mano žingsnis, žodis ar net aprangos detalė gali turėti įtakos mano mokinių gyvenimui. Man tai svarbu. Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero. Tai didelė galia, kurią mokytojai arba tinkamai išnaudoja, arba ne.

Vaikams įtaką artimoje aplinkoje gali daryti draugai, tėvai ir mokytojai. Su jais vaikai praleidžia daugiausia laiko. Jei pasiseka pasirinkti gerus draugus – šaunu! Šeimos nepasirinksi. Jei dėl kokių nors priežasčių vaikai vieno ar kito neturi, jie pradeda pavyzdžio ieškoti labai toli. Jie mano, kad žymūs nuomonės formuotojai viską pasiekia labai lengvai, yra gražūs ir nuostabūs be pastangų. Kodėl jie turėtų ieškoti pavyzdžio taip toli? Jiems išties įdomu, ką veikia ir kuo domisi jų mokytojai, jei tik šie juos prisileidžia, nuoširdžiai atsako į jų klausimus. Svarbu pavyzdį rodyti savo veiksmais. Niekada negalėčiau prašyti vaikų skaityti knygų ar daryti mankštą, jei pati neskaityčiau ir nesimankštinčiau. Be to, jie stebi, kaip mokytojai bendrauja tarpusavyje, per pertraukas. Tai gali tapti pavyzdžiu. Jei tik mokytojai neužsidarę nepasiekiamame mokytojų kambaryje.

Siekis: „Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais“, – sako V.Bugajenko. Mados dizaino studijos „Zefyras“ nuotr.

– Drauge sukūrėte drabužių rinkinį, skirtą mokytojams. Papasakokite, kaip gimė ši mintis?

V.B.: Su Dovile sukūrėme mokytojų aprangos kapsulę. Tai nedidelis drabužių rinkinys. Kiekvieną rinkinio drabužį galima derinti su bet kuriuo kitu, nes jie sukurti taip, kad derėtų tarpusavyje bet kuriuo atveju. Dovilei kilo mokytojų aprangos kapsulės idėja, nes ji kasdien savo apranga reprezentuoja savo profesiją.

– Dovile, ar turėti kapsulę nuo pat pradžių norėjai sau, ar norėjai tapti pavyzdžiu kitiems mokytojams?

D.P.: Man svarbu dalytis. Noriu parodyti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir kieto mokytojo skiriamaisiais ženklais. Uniforma to nepavadinsi, bet tai tokie aprangos elementai, kuriuos derinant su kitais aprangos akcentais galima išsiskirti iš minios kaip savo profesijos atstovams.

– Kaip drabužis mokytojui gali tapti kūrybiška mokymo priemone?

D.P.: Kiekvienas drabužis turi tam tikrą formą ar spalvą. Drabužiais galima aiškinti pačias įvairiausiais sąvokas, tokias kaip „transformacija“, „simetrija“ ir daugelį kitų. Drabužių kišenėse apskritai verda atskiras gyvenimas.

– Ar turite minčių apie bendrus projektus ateityje? Galbūt mąstote apie aprangos kapsulę moksleiviams?

V.B.: Mąstau, kad dar galėtume sukurti kažką mokytojams. Nekalbu apie kapsulę, užtektų vieno daikto, kurio norėtų kiekvienas mokytojas. Tai galėtų būti kombinezonas ar švarkas, atitinkantis tam tikrą psichologinį mokytojo paveikslą. Jo spalvos ir įvairios detalės galėtų būti pritaikomos skirtingai.

– Jau daugiau nei trejus metus kartu su Julium turite savo dizaino studiją...

– Taip, jau treji, o lapkritį bus ketveri. Kaip sakau, dabar mūsų su Juliumi „vaikas” dar tik eina į darželį.

– Koks gi tas kelias svajonės išsipildymo link?

– Nuo pat vaikystės degiau noru kurti. Buvo tik laiko klausimas, kada viskas išsirutulios. Visą laiką būdavo – vis sugalvoju kokią nors „nesąmonę”. Tai turimą drabužį pataisyti, tai patrumpinti, kažką sau pasidarydavau, močiutė visada padėdavo, užvesdavo ant kelio. Po truputėlį kažkas vystėsi, noras kažką daryti buvo. Užaugusi pradėjau nuo paprastų, atsargių dalykėlių, tokių kaip kaklo aksesuarai, eksperimentavau su karoliukais. Ir Julius sako: „Žinai, aš manau, kad jau laikas tam duoti kūną, pavadinimą, atskirą profilį, kur žmonės galėtų matyti tavo kūrybą”. Po truputėlį kartu pradėjom tai įgyvendinti. Julius buvo tas variklis, kuris visada mane palaikė ir varė pirmyn. Tuo metu turėjau normalų darbą, socialines garantijas, tačiau tai buvo iššūkis sau – išeiti iš komforto zonos. Klientas po kliento, metras po metro ir va taip augom, užaugom ir jau gyvuojame trejus su puse metų.

– Kaip apibūdintum savo kūrybinį procesą?

– Absoliučiai viskas remiasi jausmu. Kartais ir spalvas pasirenku pagal tai, ką matau. Tai yra visiška organika. Niekada nežinau, kada kas eis gatve ir iš tam tikrų spalvų man mintyse susidėlios naujas kūrinys.

– Ar tai sunkus darbas?

– Kaip aš sakau, anksčiau mes tai vadinome darbu, bet dabar vadiname gyvenimo būdu. Dirbi 24 valandas per parą, nes nebūna, kad tu čia užrakinai studijos duris ir išėjai namo kaip kiti darbuotojai. O tu visą laiką galvoji apie studiją, kaip čia ką geriau padarius... Net ir dabar galvoje pilna naujų projektų. Tiesiog neišeina išjungti smegenų ir negalvoti apie studiją.

– Kaip gimė pirmasis jūsų studijos pavadinimas „Juodasis karoliukas“?

– Kaip aš sakau, tai dalis mano ir Juliaus meilės istorijos. Kai Julius man pasakė, jog mano darbeliams reikia kūno ir pavadinimo, mes slampinėjom gatvėmis, senamiesčiu, bandėm surasti, kas tai turėtų būti, kur tai yra ir kaip tas turėtų vadintis. Stanginomės, na gerai, galvojam, paleidžiam, susidėlios savaime. Aš tuo momentu gyvenau Kaune, Julius važinėjo pirmyn-atgal į Vilnių. O aš tuo metu kažką krapštydavau, darydavau su karoliukais ir vienas juodas karoliukas įkrito pas jį į kuprinę ir jisai jį parsivežė į Vilnių. Jis jį rado kuprinėje, man parašė žinutę, mes pajuokavome ir iš to viso gimė šis pavadinimas, nes juodasis karoliukas pirmas atvažiavo į Vilnių, o vėliau jau ir aš...

– Kaip įvyko transformacija iš „Juodojo karoliuko“ į „Zefyrą“?

– Iš tikrųjų, jaučiausi tarsi keisdama vardą ir pavardę. Ėjo laikas, atėjo momentas išsinuomuoti studiją ir dirbti jau ne tik namie. Gavusi dideles patalpas kartu aš gavau daug erdvės kūrybai, tad nusprendžiau kurti ir rūbus. Na ir kūriau, kūriau ir vienu momentu siuvant etiketę prie rūbo už žvilgsnio užkliuvo „Juodasis karoliukas“ - kažkaip keistai skamba... Paskui mano vienas labai geras bičiulis viską man labai gražiai išdėstė, kad mąstant apie ateitį ir platesnius vandenis, toks pavadinimas nebetinka. Pradėjome ieškoti naujo pavadinimo, užtrukom nei ilgai, nei trumpai, maždaug pusmetį, kol sugalvojom kas tai galėtų būti. Ieškojom visaip. Tik išsinomavus studiją, kažkurį vakarą aš padėjau baltą audinį ant stalo ir sudėliojau vieną suknelę, išsikirpau, pasisiuvau – tai buvo suknelė. Julius mane su ja fotografavo ir sako: „Jėzau, atrodai, kaip zefyras”. Tuo metu pasijuokėm. Ir po pusantrų metų supratom -  juk „Zefyras“, gi visą laiką šalia buvo. Ta medžiaga, ta tokia keista faktūra, tas minkštumas...

– Galbūt yra koks nors žmonių tipažas, tinkantis apibūdinti „Zefyro“ klientą?

– Jis laisvas, mėgstantis išskirtinumą, nebijo ir leidžia sau būti savimi. Nepriklausantis nuo komercinės mados, nesibaimina spalvų ir žino, ko nori.

– Reikia tik tikėti tuo ką darai, ar ne?

– Esu įsitikinusi, jog reikia pradėti kalbėti garsiai. Tuo jau seniai įsitikinau dėl savo asmeninės patirties. Pavyzdžiui, pradėjau zyzti, kad paskutinis pavasaris šioj studijoj ir ieškosim naujos, tada pradėjau garsiai šnekėti, visiems pasakoti, kad ieškosim, darysim ir ant tiek užsisukau, kad štai, jau dabar esam kitoj studijoj. Tai čia gal toks patarimas visiems, kad jeigu apie kažką svajoji – mintis yra materiali. Matyk, įsivaizduok ir tada praktiškai liks tik daiktus persivežti.