Nuo šių metų sausio griuvėsiais virtęs objektas daugiau kaip prieš 25 metus buvo vienas prabangiausių to meto Kauno restoranų, priklausęs iki gyvos galvos nuteisto Henriko Daktaro vadovaujamai vilijampoliečių gaujai.
Bene labiausiai "Vilija" pagarsėjo 1993-iųjų spalio 7-ąją, kai tapo kruviniausių Lietuvos mafijos istorijoje skerdynių vieta. Tądien, kaip pasakojo liudininkai, netikėtai įsiveržę du tamsaus gymio žudikai šaltakraujiškai automatu, pistoletu ir granata nužudė kelis žemesnio rango Daktarų gaujos narius. H.Daktaro, kuris tąsyk išvengė samdomų žudikų kulkų, aplinkai šis susidūrimas buvo ypač nuostolingas – buvusių bendrų pasiųstas skerdikų duetas mirtinai kulkomis suvarpė penkis vyrus. Tarp jų buvo ir H.Daktaro žmonos Ramutės Daktarienės giminaitis Vytautas Kazakevičius.
Bene labiausiai Daktarų restoranas išgarsėjo per 1993 m. spalio 7 d. šaudynes. Šio nusikaltimo byla taip ir liko neatskleista. (Nuotr. iš D.Dargio knygos "Kruvinasis mafijos maršrutas".)
Kruvinas rytas
Pastaraisiais metais mįslingos penkių vyrų žudynės "Vilijoje" dingo iš spaudos skilčių. Šis Vilijampolės nusikaltėlių kruvinas konfliktas buvo vis labiau užmirštamas. Byla dengėsi dulkių sluoksniu, Kauno kriminalistai ir prokurorai nebeturėjo laiko, o gal ir reikiamos informacijos surasti tikruosius "Vilijos" skerdynių užsakovus ir tiesioginius vykdytojus.
Šio garsaus ir iki šiol galutinai neištirto nusikaltimo tyrimo užkulisiais yra pasidaliję keli garsiausi buvę ir esami Kauno teisėsaugos veteranai.
"Jie tradiciškai iš ryto susirinko pirmajame restorane aukšte, nedidelėje salytėje šalia tarnybinių patalpų. Ten jie kone kasdien rinkdavosi ir aptarinėdavo, kas spaudoje parašyta apie juos ir panašiai. Buvo susirinkę, jeigu neklystu, apie dvylika žmonių, tarp jų ir H.Daktaras, jo artimiausi žmonės, – kraupaus įvykio pradžią prieš keletą metų prisiminė buvęs Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, šiemet gegužę po sunkios ligos miręs Vladimiras Kakoškinas. – Maždaug apie 10–11 val. ryto kažkuris iš jų pastebėjo, kad kažkoks nepažįstamas pilietis pravėrė duris, įkišo galvą ir tuojau pat dingo. H.Daktaras ir kiti artimiausi jo žmonės iš karto atsikėlė iš už stalo ir perėjo į kitas patalpas."
Beje, toks sutartinis Daktarų pasitraukimas iki šiol kelia abejonių ne vienam teisėsaugos veteranui, kuriam teko atidžiau pažvelgti į "Vilijos" žudynes.
"Aišku, pasirodė keista, kad visi pagrindiniai gaujos nariai kone sekundžių tikslumu nusprendė išeiti iš tos patalpos, kurioje vėliau buvo šaudoma. Juk iš pradžių, kaip buvo kalbama, užėjo kažkoks geltonu sportiniu kostiumu vilkintis vyras, pasižiūrėjo ir išėjo. Ir niekas nieko", – mįslingos istorijos aplinkybes dėstė buvęs ilgametis Kauno policijos darbuotojas Zenonas Rimša.
Bet po kelių sekundžių "Vilijoje" prasidėjo tikros skerdynės. "Iš karto užeina du žmonės su automatais ir visus iššaudo. Tie, kurie šaudė, nežinojo, į ką šaudė, – pasakojo Z.Rimša. – Žudikams pasakė, linktelėjo galva, kad jų taikiniai yra toje vietoje, verskite, o tie kaip tik tuo momentu išėjo. O pasiųsti žudikai juk nežinojo. Tad, ką rado, tuos ir sušaudė."
Pasakojama, kad tą rytą penki žmonės iš Daktarų posėdžių salės išėjo, o septyni liko sėdėti prie stalo. Tuo metu į Kauno Vilijampolės restoraną įsiveržė žudikai, pradėjo į jame buvusius vyrus šaudyti iš automatų "Kalašnikov". Užpuolikai atsitraukdami dar granatą įmetė. Negana to, žudikai paleido ir keletą serijų iš automato į kieme stovinčias mašinas. Paskui jie sėdo į jų laukiančią mašiną BMW tamsintais stiklais, kurioje buvo trečias asmuo – vairuotojas, ir Vilijampolės kiemais išvažiavo.
Egzekucijų vieta
Ne kartą Kauno "Vilijos" restorano scenoje koncertavęs garsus to meto estrados atlikėjas, buvęs Seimo narys Ligitas Kernagis tik per atsitiktinumą išvengė tą rytą apsilankiusių žudikų kulkų, mat tą dieną turėjo vykti iš anksto suplanuota repeticija.
"Mane nuo to didžiojo sušaudymo skyrė tik valanda. Juk mes turėjome tą dieną atvažiuoti repetuoti ir galėjome papulti į tą mėsmalę. Tiesiog pavėlavome", – prisiminė L.Kernagis.
Jis dabar dėkoja Dievui, kad tą lemtingą dieną pavėlavo į repeticiją.
Žinia apie žudynes Daktarų pasilinksminimo vietoje pasklido žaibiškai. Kaip įprastai tokiais atvejais, į įvykio vietą suvažiavo gausios teisėsaugininkų pajėgos. Suniokotas Vilijampolės restorano patalpas apžiūrėjus policijai, apie 15 val. iš "Vilijos" buvo išnešami žuvusiųjų kūnai. Po paklodėmis – 20–35 metų vyrų palaikai. Vienas be galvos, kitas – nutraukta koja, trečias – sumaitotas granatos.
Tą kruviną 1993 m. spalio popietę Kauno morge dirbęs sanitaras, primygtinai reikalavęs neminėti jo pavardės, pasakojo, kad nors ir turėjo gerokai paprakaituoti, tai buvusi pati pelningiausia diena ne tik jam, bet ir jo talkininkams.
"Mūsų darbuotojai visada stengdavosi, kad mirusieji gražiai atrodytų, – kalbėjo Kauno morgo darbuotojas. – Velionio artimieji iš specifinės aplinkos parinkdavo gražius drabužius, visada iš geros parduotuvės, visi drabužiai nauji, ne šarvoti skirti, bet kasdien naudoti. Tokį lygį jie visada išlaikydavo. Aišku, parinkdavo ir atitinkamą karstą, kad būtų ąžuolinis ar koks nors kitoks, nelygu giminių norai. Tų asmenų laidotuvės visada būdavo iškilmingos."
Praėjus daugeliui metų, garsiosios Kauno gaujos nusikaltimus atskleidę Vilniaus kriminalinės policijos biuro pareigūnai įsitikino, kad "Vilija" buvo ne tik Daktarų gaujos susibūrimų ar pasilinksminimų, bet ir jiems neįtikusių bei prasižengusių asmenų itin žiaurių ir klaikių egzekucijų vieta. Apie šiame restorane muštus, kankintus ir net žudomus kadaise grupuotės gretoms priskirtus Rimantą Ganusauską, pravarde Mongolas, Vladimirą Seneckį-Turistą, Alvydą Mučinską-Mačialką ir Robertą Borchertą, pravarde Karabasą, ne kartą rašyta spaudoje.
Daktarų gaujos byloje teigiama, kad šie keturi asmenys "Vilijoje" yra praleidę paskutines savo gyvenimo minutes. Dviejų minėtų vyrų – Turisto ir Mongolo – palaikų iki šiol nerasta net ir po daugybės surengtų paieškų aplink Kauną esančiuose miškuose, sodų bendrijose. Tačiau kiek dar buvo panašių atvejų, susijusių su kitų lig šiol neaptiktų ir mirtinai nukankintų žmonių žmogžudystėmis Vilijampolės banditų klestėjimo metais, niekas negali tiksliai suskaičiuoti. Manoma, kad 1993–1997 m. tokie atvejai, kai vieni restorano salėje linksmai vakarodavo, o kiti tarnybinėse patalpose mušdavo netikėlius, būdavo tarsi įprasta Daktarų gaujos "naktinių programų" dalis.
Atsidėkojo auksu
Ilgus metus senosios Kauno Daktarų gvardijos buveinės privatizavimo istorija prasidėjo 1992 m. rugsėjo 3 d., kai valstybinės viešojo maitinimo įmonės "Vilija" pagrindu Kaune, Varnių g. 41, buvo įsteigta akcinė bendrovė "Villula". Vėlesniais metais minėtu adresu buvo įregistruota daugybė mistinių bendrovių. Tarp jų – ir "Paloma". Pastarojoje buvo įdarbintas net ir buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras, anksčiau glaudžiai sietas su Daktarais.
Ne kartą televizijos laidose buvo transliuota vaizdo medžiaga, kurioje įamžinti vaizdai iš 1993 m. gegužės 25 d. vykusio oficialaus "Vilijos" restorano atidarymo pobūvio. Jame J.Kvedaras buvo prabėgomis užfiksuotas sėdintis prie vieno stalo su garsiausiais to laiko Kauno gangsteriais ir prieštaringos reputacijos verslininkais, tarp kurių – ir prieš keletą metų į Rusiją pabėgęs skandalingasis kaunietis bankininkas Vladimiras Romanovas.
"Vilijoje" tais laikais būdavo surengta nemažai Daktarų puotų. Ne vieną valandą esame praleidę žiūrėdami, analizuodami vaizdo įrašus. Į akis krito tai, kad asmenų, priskiriamų nusikalstamoms struktūroms, atsivestos moterys paprastai prie stalų sėdėdavo kukliai, neatrodė linksmos. Jos greičiau atrodė kaip kažką pardavusios. O jų vyrai, sėdintys šalia, vieni su kitais bendrauja, broliuojasi, tačiau juos filmuojančio operatoriaus nevaro į šalį, nepuola, nes, akivaizdu, kad duota komanda filmuotis istorijai", – anksčiau yra pastebėjęs buvęs ilgametis Kriminalinės policijos biuro darbuotojas Rymantas Gedvilas, nemažai laiko praleidęs prie senų Kauno grupuotės vaizdo įrašų vien tam, kad geriau išsiaiškintų Vilijampolės gaujos psichologiją, tikruosius elgesio motyvus ir kita.
Anuomet Daktarai "Viliją" užsimojo padaryti prestižiškiausia Kauno naktinių linksmybių vieta. Ir jiems tai puikiai sekėsi. Restorano publiką linksmino geriausi Lietuvos estrados dainininkai, humoristai, televizijos laidų vedėjai. Čia vieną pirmųjų praeityje populiarios televizijos laidos "Taip. Ne" filmavimų suorganizavo jos autorius, žinomas pramogų verslo veikėjas Arūnas Valinskas. Tačiau bene labiausiai visus nustebino žinia, kai R.Ganusauskas-Mongolas į "Viliją" pakvietė koncertuoti legendinės vokiečių popgrupės "Boney M" atlikėjus. Šiandien atrodo juokinga, bet tais laikais, kai Vakarų atlikėjų pasirodymai būdavo laikomi kone deficitiniais, tokios grupės koncertas Daktarų užvaldytame restorane daugumai sukėlė didžiulę nuostabą.
"Vilijoje" yra koncertavusi vokiečių popklasikos grupė "Boney M". (Nuotr. iš D.Dargio archyvo.)
Pasibaigus "Boney M" koncertui, R.Ganusauskas egzotiškos išvaizdos atlikėjus "Vilijos" svečių kambaryje apdovanojo itin brangiais auksiniais papuošalais.
H.Daktaro aplinkos vyrai nešykštėjo pinigų ir juos linksminusiems scenos atlikėjams. "Kartą buvo toks atvejis: paprašė manęs dainos, aš sudainavau, po to vienas jų atėjo, padėjo man prie kojų 100 JAV dolerių ir nuėjo. Tokie buvo vadinamieji mūsų arbatpinigiai. Tais laikais tai buvo labai daug", – sakė legendinį šlagerį "Mafija" dažnai ne tik gangsteriams, bet ir paprastiems klausytojams atlikdavęs L.Kernagis.
Jo teigimu, tada "Vilija" buvo prabangus klubas, kuriame buvo moderniausia to laiko aparatūra, o jame dainavo populiariausi atlikėjai. Kiekvieno pasirodymo pradžia "Vilijoje" visada būdavo pompastiška ir oficiali. Vyrai ateidavo pasipuošę kostiumais, damos – vakarinėmis suknelėmis. Tačiau visas išorinis blizgesys dingdavo, kai tik senieji Vilijampolės banditai prisisiurbdavo alkoholio.
"Kartą baigėsi programa, mes visi jau rengėmės išeiti ir atėjo vienas iš Daktarų kompanijos atstovų. Jis paklausė manęs, ar negalėčiau papildomai jiems padainuoti, – nelinksmą situaciją papasakojo L.Kernagis. – Jis buvo, aišku, gerokai įkaušęs. Sakiau, kad, ko gero, ne, nes programa baigėsi. Bandžiau jam paaiškinti, kad pavargome ir skirstomės namo. Tuomet jis lyg juokais, lyg ne – svarbiausia, kad buvo gerokai įkaušęs – išsitraukė pistoletą, užsitaisė, įrėmė man į kaktą ir sako: "Aš tavęs labai gražiai prašau." Jam tada atsakiau: "Jeigu taip gražiai prašai, aš negaliu atsisakyti." Tą akimirką galvojau: neduok Dieve, jam nusprūs pirštas. Man būtų liūdnai baigęsi."
L.Kernagis prasitarė, kad šio restorano klestėjimo metais ne kartą vakarais pasilinksminti užsukdavo ir aukščiausi to meto teisėsaugos pareigūnai. "Susirinkdavo ir prokurorai. Taigi galima suprasti, kad tiek metų restoranas egzistavo ne be priedangos. Kad ir kaip būtų keista", – prisiminė jis.
Slabadzianskų stilius
Milžiniškos pajamos, korumpuoti pareigūnai, visuotinė gangsterių baimė ir silpna, nuolat reorganizuojama policija H.Daktaro vadovaujamą gaują 1993 m. iškėlė į neregėtas aukštumas. Pasijutę ne tik Kauno, bet ir visos šalies valdovais, Daktarai pradėjo trokšti naująjį jų statusą atspindinčių atributų.
Praėjus kuriam laikui gaujos vadeiva šalia Kauno esančiuose Užliedžiuose pasistatė puikiai visai Lietuvai žinomą pilaitę – beje, kur kas prabangesnę nei paties H.Daktaro pamėgto kultinio amerikiečių televizijos serialo "Sopranai" pagrindinio herojaus, kurį suvaidino amžinatilsį aktorius Jamesas Gandolfini, vila. O stiliaus ir etiketo klausimais banditai įkvėpimo sėmėsi iš pasaulinės literatūros ir kino klasikos – nemirtingo Mario Puzo romano "Krikštatėvis" ir į geriausių visų laikų filmų šimtuką patekusios šios knygos ekranizacijos – viso pulko Holivudo žvaigždžių sukurtos trilogijos.
"Ne kartą ieškojome tos krosnies, kur, anot pasakojimų, Daktarai žmones degindavo. Ieškojome ir paslaptingų rūsių, grotų, bet, aišku, nieko toje "Vilijoje" neradome, – pasakojo Z.Rimša. – Pagal Korleonės mafijos Sicilijoje papročius kauniečiai ten susirinkdavo vilkėdami raudonus švarkus, susitikę meiliai bučiuodavosi, sveikindavosi. Tai buvo jų žydėjimo metas, kai buvo daug pinigų, kai viskas atrodė nebaudžiama."
"Taip, išties tais laikais jie laikė save Kauno gangsteriais. Žiūrėjo į Alą Caponę, visus ryškiausius ketvirtojo dešimtmečio Amerikos gangsterius. Ir savo išvaizdą atitinkamai koreguodavo. Palikę agresyviai atrodančius sportinius kostiumus, į restoraną ateidavo pasipuošę baltais kostiumais, tamsiais marškiniais, pasiryšę baltus kaklaraiščius. Bet vidumi kaip buvo slabadzianski (vilijampoliečiai iš nusikalstamų sluoksnių), taip ir liko", – taikliai apibūdino V.Kakoškinas.
Žudikų likimai
Šiandien beveik neabejojama, kad samdomi žudikai į Kauną atvyko iš dviejų kaimyninių šalių. Apie tai šių eilučių autoriui pasakojo Gediminas Bučiūnas, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, šiuo metu atliekantis specialiąją misiją Ukrainoje. Būtent jis ne vienus metus tyrė žudynių "Vilijos" restorane peripetijas, bandė į dienos šviesą ištraukti tikruosius užsakovus ir vykdytojus. Ir atrodo, kad jam pavyko.
"Tai buvo žudikai iš Rusijos ir Baltarusijos, – kalbėjo G.Bučiūnas. – Būtent prieš šias žudynes buvo atvykę kai kurie asmenys, nakvojo Kaune ir bendravo su kai kuriais veikėjais. Ryšiai tarp Lietuvos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų nusikaltėlių, konkrečiu atveju – Baltarusijos ir Rusijos, užsimezgė dar sovietiniais metais atliekant bausmes įkalinimo įstaigose. Prieš kiek laiko aptikome vienos grupuotės, kurios vienas narių ir lankėsi Lietuvoje prieš žudynes, pėdsakus. Deja, tie asmenys buvo nuteisti mirties bausme ir ji buvo įvykdyta Baltarusijoje. Kaip paaiškėjo, jie buvo teisiami už verslininkų grobimą ir žudymą."
Rusijos mafijos šešėlis
Tirdami šią bylą Kauno prokurorai V.Kakoškinas ir G.Bučiūnas 2006 m. buvo nuvykę į Maskvą pabendrauti su žymiausiu to meto Rusijos nusikalstamo pasaulio autoritetu. "Lankėmės tokioje garsioje kalinimo įstaigoje kaip kalėjimas "Matroskaja tišina". Jis minimas daugelyje kriminalinio pobūdžio knygų. Ten mums teko tardyti jau buvusį Rusijos nusikalstamo pasaulio šulą Viačeslavą Ivankovą, pravarde Japonas (rus. Japonec). Ne Japončikas, kaip daugelis mėgsta sakyti, o Japonas – Japončiku jį kažkodėl pavadino žurnalistai. Aliuzija į pilietinio karo laikų Odesos banditą Mišką Japončiką. O jis buvo Japonas, mat jo veido bruožai priminė japono. Jaunystėje jis netgi buvo laisvųjų imtynių sporto meistras", – išskirtinį susitikimą su kriminalinio pasaulio žvaigžde prieš keletą metų prisiminė V.Kakoškinas.
Beveik prieš dešimtmetį miręs V.Ivankovas-Japonas Kauno prokurorams paliko neblogą įspūdį. (Interneto nuotr.)
Šis vizitas ilgam įstrigo ir jo kolegai G.Bučiūnui. "Japonas paliko neblogą įspūdį. Šis asmuo pasirodė labai apsiskaitęs. Neslėpsime, kad tam tikrų interesų jie tada turėjo ir Lietuvoje", – tvirtino G. Bučiūnas.
Kadangi "Vilijos" skerdynės iki šiol nėra ištirtos, prokurorai negalėjo atskleisti pokalbio su Japonu detalių. Tačiau, pasak jų, nusikaltėlių autoritetas suteikė nemažai vertingos informacijos.
"To susitikimo metu jis patvirtino mūsų versijas, papasakojo, ką galėjo papasakoti. Jis buvo įteisintas vagis (rus. vor v zakone – aukščiausias, išskirtinis ir legendomis apipintas nusikaltėlių, kurie laikosi garbės įstatymo, sluoksnis Rusijos kriminaliniame pasaulyje – red.), kaip jis save vadino, ir bendrauti su tardymo organais jam nebuvo galima. Na, bet mums teko su juo netrumpai pabendrauti, apklausti, ir pavyko sužinoti tai, ką mums reikėjo išgirsti", – anksčiau yra minėjęs V.Kakoškinas.
2009-ųjų spalį, eidamas 69-uosius metus, paskutinis Rusijos mafijos krikštatėvis, legendinis kriminalinis autoritetas V.Ivankovas mirė taip ir neatsigavęs po patirtų sužalojimų, kuriuos sukėlė vieno samdomo žudiko paleisti šūviai. Į Japono laidotuves suvažiavo kriminaliniai autoritetai iš viso pasaulio. Tiek Vagankovo kapinės, kuriose buvo palaidotas V.Ivankovas, tiek cerkvė, kur visą naktį buvo meldžiamasi už jo vėlę, buvo saugomos ir vadeivų asmens sargybinių, ir specialiųjų tarnybų. Tarp pastarųjų buvo net JAV specialiųjų tarnybų, Izraelio kriminalinės paieškos agentai.
Kas tie užsakovai?
Patys senieji Kauno slabadiniai iškart po išpuolio "Vilijoje" per platų savo kanalų tinklą sužinojo, kad šį pasikėsinimą galėjo užsakyti R.Ganusauskas-Mongolas ir praeityje garsus Kauno mašinvagis Rimantas Zalagaitis, kadaise garsėjęs Zalagos slapyvardžiu. Taip esą jie abu siekė perimti viso Kauno kriminalinio pasaulio kontrolę ir atkeršijo už buvusį draugą V.Seneckį, tuo metu garsėjusį Turisto pravarde, kuris buvo mirtinai nukankintas tame pačiame Vilijampolės restorane 1993-iųjų rugjūčio pabaigoje, likus daugiau kaip mėnesiui iki šio kruvinojo atsako.
"Mongolas be proto norėjo valdžios, net ant 100 JAV dolerių kupiūros buvo užsidėjęs savo nuotrauką. Buvo prisidaręs tokių pinigų kopijų. Be to, visada sakydavo, kad jo sūnus kada nors bus Lietuvos prezidentas, – prisimena Z.Rimša. – Jis to tikslingai siekė, norėjo tos valdžios. Be to, turėjo žalingą įprotį – buvo priklausomas nuo narkotikų. Kaip žinoma, H.Daktaras narkomanų negalėjo pakęsti ir, ko gero, suorganizavo tą pasišaudymą. Juk tokiais sutapimais niekas negalėtų patikėti. Tarkime, kai įvyksta tas susišaudymas, Mongolas, užuot buvęs Bulgarijoje, atsiranda Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos. Jo brolis Mongoliukas (Deivis Ganusauskas, paskutinėje Daktarų byloje liudijęs prieš patį H.Daktarą, o vėliau pasikeitęs pavardę ir tapęs Ganu, pasitraukęs iš gimtojo Kauno. Sklando kalbos, kad jis dabar gyvena Vilniuje) pasiskambina iš ryto, kad jis negali atvykti į minėtą gaujos narių susirinkimą. Mongoliukas tą rytą sakė, kad jis blogai jaučiasi, o netrukus apsilankė žudikai ir visus iš eilės iššaudė. Po šio įvykio jis buvo pabėgęs į Kanadą, prašėsi prieglobsčio, bet negavo. Ko gero, ne iš gero gyvenimo visa tai."
H.Daktaras ir R.Ganusauskas–Mongolas (dešinėje). (Nuotr. iš D.Dargio knygos "Mafijos kronikos")
Bausmė už tokią išdavystę galėjo būti tik viena – mirtis. Nors 1993-iųjų Kalėdų vakarą paslaptingai dingusio Mongolo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas, šiandien oficialiai pripažįstama, kad jį nužudė Daktarai, – tai vienas epizodų, už kuriuos jie yra nuteisti itin griežtomis bausmėmis.
R.Zalagaičiui-Zalagai pasisekė labiau. Po "Vilijos" žudynių jis iškart spruko į užsienį ir ten sėkmingai pasislėpė. Tačiau savo veiklos pobūdžio nepakeitė. Pastarąjį kartą antrankiai Zalagai buvo uždėti 2002 m. Amsterdamo oro uoste, kur jis buvo sučiuptas su 17 kg kokaino. Keista, tačiau už šį nusikaltimą jis kalėjo mažiau nei trejus metus. Kalbėta, kad jam į laisvę sugrįžti padėjo vienos įtakingos religinės bendruomenės atstovai. Paskutinėmis žiniomis, dabar Zalaga yra nutolęs nuo kriminalinio pasaulio, tapo aktyviu vienos netradicinės religinės bendruomenės nariu, šiuo metu gyvena Vilniuje. Yra netgi mačiusių, kaip jis vaikštinėja po Vilnių ir praeiviams į rankas bruka keistas religinio pobūdžio knygeles.
Tikisi surasti palaikus
Praėjusią savaitę trumpam į Kauną sugrįžusi Mongolo našlė Loreta Gedvilaitė teigė, kad 1993 m. spalį, "Vilijos" skerdynių dieną, su R.Ganusausku ilsėjosi Bulgarijoje.
"Šiaip esu tikra, kad nors H.Daktaras su Rimantu buvo giminaičiai (H.Daktaras – R.Ganusausko dėdė), tačiau siekė Mongolu atsikratyti ir specialiai paskleidė tą muilo burbulą, kad neva tos šaudynės "Vilijoje" – mano vyro darbas", – tikino moteris.
Anot jos, garsiųjų žudynių dieną, Rimas, būdamas Bulgarijoje telefonu nuolat su kažkuo ištisai bendravo. Šnekėjosi ir su broliu D.Ganusausku. "Tąsyk jis atrodė labai susijaudinęs ir įsitempęs. Šios kelionės metu jis keistai užsiminė: "Pamatysi, aš ilgai negyvensiu", – prisiminė L.Gedvilaitė. – Sugrįžus iš Bulgarijos Rimas vienu reisiniu lėktuvu skridusio vyro paprašė susikeisti dokumentais – aišku, tas keleivis nesutiko. Juk tai buvo laikai, kai sugrįžus oro uoste reikėdavo parodyti savo asmens dokumentus. Pamenu, į Vilniaus oro uostą atvyko kažkoks mafiozas ir mus automobiliu atvežė į Kauną. Vėliau spaudoje perskaičiau, kad dėl šio įvykio Daktarai išsiaiškino, kad Zalaga prie viso to rankas buvo prikišęs."
Jau aštuoniolika metų Italijoje gyvenanti našlė įsitikinusi, kad Mongolas buvo nužudytas, nes kai kuriems iš gaujos narių vaidenosi, kad jis juos apvogė ir pasisavino bendrai uždirbtus pinigus. "Kartą Rimas yra sakęs: "Man atsibodo už juos visus galvoti ir uždirbinėti pinigus, – kalbėjo L.Gedvilaitė. – H.Daktaras ir jo artimiausi bendrai užmušė mano vyrą fiziniu būdu, bet aš juos užmušiu irgi, tiktai teisiniu keliu. Turiu tikslą surasti rimtus ekstrasensus, kurie padeda atskleisti neišaiškintus nusikaltimus, ir mėginsiu surasti Rimanto palaikus. Teko girdėti, kad jis galėjo būti nužudytas ir palaidotas sieros rūgšties statinėje. Kiti pasakoja, kad egzekucija buvo įvykdyta viename iš pakaunės miškų, į kurį jo budeliai važiavo tiesiai iš vieno Vilijampolės nuosavų namų, iš kurio Mongolas buvo ištemptas jėga."
Loreta Gedvilaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.
Neseniai žiniasklaidoje šia tema pasisakė ir Pravieniškėse kalinamas, tik per laimingą atsitiktinumą prieš 25 metus samdomų žudikų kulkų "Vilijoje" išvengęs H.Daktaras: "Mongolas organizavo mano nužudymą. Pravieniškėse sėdi toks žmogus, kuris buvo jo draugas. Tai jis pasakojo, kad keturi kileriai iš Samaros buvo nusamdyti. Trys bachūrai ir specialiai viena moteris. Šaudynės "Vilijoje" buvo jo darbas."
Lapkritį – nauja knyga
Žurnalisto, rašytojo Dailiaus Dargio 2010-ųjų gegužę išleista ir vėliau keliais skirtingais leidimais perleista debiutinė knyga "Tikroji Daktarų istorija" iki šiol parduota daugiau nei 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai vienas didžiausių pasiekimų šiuolaikinės lietuvių literatūros pasaulyje.
Šių metų vasarį D.Dargis išleido knygą "Kriminalinė Agurkinių odisėja". Tai pirmoji Lietuvos narkokronika, kuri sulaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo, todėl per keletą mėnesių buvo išleisti net du skirtingi tiražai. Knygos papildyme nemažai šokiruojančių ir Holivudo kino scenaristų išmonę primenančių aštrių siužetų, istorijų, kurios nutiko šių laikų Kaune. Čia skelbiama, kad narkotikų lietuvaičiai pardavė už daugiau kaip 1,499 mlrd. JAV dolerių.
Lapkritį pasirodys naujoji D.Dargio knyga. "Dirbu ties, ko gero, įdomiausiu gyvenimo projektu, pradėtu prieš daugiau nei trejus metus, kurį netrukus pristatysiu savo skaitytojams", – taip apie būsimąjį darbą prasitarė septynių knygų autorius ir leidėjas.
