Kai partneriai vienas kito negirdi, nesistengia suprasti ir daro išvadas ne pagal tai, kaip yra kitam žmogui, o pagal tai, ką susikuria savo fantazijoje, kyla labai didelių kliūčių suprasti vienam kitą, LRT Radijui sako psichologė dr. Vilija Girgždė.
„Bendrauti žmonės mokosi nuolat – kiekvienas nesusipratimas, konfliktas yra kitas žingsnis išmokti geriau bendrauti. Kalbėjome apie diferenciaciją – čia kaip tik proga tai daryti (atskirti save): kaip šioje situacijoje matau ir jaučiu save, kaip šioje vietoje elgiasi ir mato kitas“, – pastebi disertacijos „Psichologinės pagalbos ieškančių porų skirtingumo išgyvenimas“ autorė.
V. Girgždės teigimu, teigiama konflikto pusė – galimybė augti, tvirčiau jaustis bendraujant ir suprasti kito žmogaus reakcijas, kurios anksčiau buvo nesuprantamos. Be to, priduria ji, ne visada žmonės privalo kalbėtis – galima paprasčiausiai parodyti: „Galima parodyti savo veiksmais, pavyzdžiui, kaip aš esu pavargęs šnekėti. Dažniausiai žmonės neišreiškia savo jausmų, bet juos galima ir parodyti, ne tik išsakyti. [...] Netgi kūno poza, nuotaika, trumpa frazė gali būti daug aiškesnė negu daug kalbėjimo. Žodžiuose žmonės pasimeta.“
– Jūsų disertacijos įvade yra sakinys: „Partneriai, gyvendami kartu ir derindamiesi, patiria laimę bei įtampos ir kančios išgyvenimus.“ Tokia yra tiesa, kad beveik visada, kai yra du žmonės, būna ir kančios?
– Visko būna. Tyrinėjau, kaip partneriai išgyvena pačią partnerystę, ką reiškia būti partneriu. Išgyvenimų įvairovė labai didelė – yra ir laimės, ir sunkumo akimirkų. Labai norėtųsi, kad kančios būtų mažiau, kad žmonės suprastų, apie ką jie kenčia, ir kažką keistų. Man buvo įdomu, kas atsitinka prieš tai, kai pora jau atsiduria aklavietėje, kas atsitinka prieš besitęsiančius konfliktus. Nes, kai jau žmonės pykstasi, yra nepatenkinti, yra ir kančios, bet mažai tyrinėta, kas atsitinka iki to, kaip jie ateina iki tokios stadijos, kai dėl menkiausio dalyko kyla įtampa ir imama konfliktuoti.
– Atrodytų, tokiais atvejais žiūrima, kokie čia žmonės, kokie jų charakteriai, o ne ieškoma, kaip viskas vystėsi, nuo ko užsimezgė.
– Manęs per disertacijos gynimą klausinėjo, koks čia mokslinis naujumas. Manau, naujumas – žiūrėti į žmones ne kaip į susiformavusius charakterius, turinčius pastovias skirtybes, bet į tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai tas skirtingumas išryškėja, t. y. nagrinėti procesą. Tada reikšmingiausia ne kuo partneriai skirtingi, ne koks nesutarimo turinys, o kaip jie gyvena su duotybe, kad skirtingai mato, jaučia, išgyvena, reaguoja, ir ką su tuo daro.
– Sakoma, kad priešingybės traukia, kita vertus, linkima žmonėms susitikti labai panašų žmogų. Ar yra psichologinių įvertinimų, kiek priešingybės traukia ir kiek reikia panašumo, kad būtų įmanomas besitęsiantis santykis?
– Žmogus – ne receptas: tiek – cukraus, tiek – druskos, ir bus skanu. Keista žiūrėti į jį, kaip turintį kažko daugiau ar mažiau, o lyginti su kuo? Niekada nemėgau testų. Yra porų, kuriose trauką lemia priešybės, kitose – panašumai. Blogiausia, kai žmonės labai sureikšmina arba skirtybes, arba panašumą. Jei ieškosi tik panašaus į save žmogaus, nerasi. O kai gyvenant išryškėja skirtybės, svarbu neišsigąsti, nes tai, kad mes visi skirtingi, yra duotybė. Tiesiog ką mes su tuo darome? Kaip reaguojame? Kaip išgyvename? Ar ignoruojame save ir atsitraukiame, ar norime dominuoti ir nematyti kito? Esmė ir yra, ką mes darome, kai išryškėja skirtybės.
– Ką turi atsinešti žmonės, kad, kurdami porą, ryšį, jau būtų pasirengę tai įvertinti?
– Nežinau, ar galime iš anksto numatyti. Manau, būtų gerai, kad jauni žmonės kurtų save, kad žinotų, kas jiems patinka, kas nepatinka, kokios jų vertybės. Kai kuri save, supranti, kad aš esu toks, o šalia esantis žmogus yra kitoks. Nes, kai pametu save, ir kito žmogaus nelabai pastebiu.
– Darbe dažnai minite žodį „diferenciacija“. Kas tai yra?
– Savęs pajauta, gebėjimas pajausti save kaip atskirą esant su kitu. Kai būnu su kitu žmogumi, nesusilieju su juo ar neatsitraukiu taip, kad manęs nepasiektų, bet turiu santykį ir kartu jaučiu save, kas vyksta su manimi. Tai yra diferenciacija. Kas kartą išgyvendamas skirtingumą gali pajusti save: kas man patinka, kaip aš jaučiu, ko noriu sumaištingoje situacijoje. Šis procesas skirtingumo momentą padeda išgyventi konstruktyviai. Pavyzdžiui, vienas sunkiai perskaito kito nežodinę kalbą, tarkim, sunkiai atskiria, kada kitas žmogus yra pavargęs, o kada piktas. Galima pulti į kontaktą interpretuojant, kad partneris supyko. Ir tai bus viena reakcija. O galima leisti sau nesuprasti ir paklausti kito „kas tau yra?“. Diferenciacija yra tas būdas pajausti save, kad kažko nesuprantu šiuo atveju. Kai aš save atskiriu, galiu priimti ir tai, kad kitas žmogus irgi skiriasi nuo manęs.
– Kas gali padėti porai sukurti kokybišką santykį, būvį?
– Aš sakau – darykite, ką galite, bandykite viską ir stebėkite, ar suveikė. Jei yra kažkoks bandymas bent kažką keisti, jau labai gerai. Vakarietiškoje kultūroje lygiavertiškumas yra labai svarbus. O gyvenant pagal labai tradicinį modelį būna, kad net neiškyla klausimų dėl skirtingumo: tiesiog aš nusileidžiu tam, kuris geriau išmano tą situaciją, arba aš žinau, kaip turi būti, ir viskas. Toks ryšys nelygiavertis, hierarchinis – kažkas yra didesnis ekspertas (apie vaikus, apie verslą, apie maistą ir pan.). Kai porai aktualus lygiavertis santykis, skirtingumo išgyvenimas tampa opus, nes tada abu jaučiasi teisūs. Tokiu atveju per konsultacijas klausiu – ar gali gyventi dvi teisybės, ar tik viena?
– O ar būna tokių atvejų, kai tenka nuleisti rankas?
– Taip. Manau, kad kuo greičiau (pirmą mėnesį, pirmus metus, pirmus trejus metus) tokios nesuderinamos skirtybės išryškėja, tuo geriau: tada žmonės nevengia jų, atsiskleidžia, sužino, su kuo gyvena, ir gali daryti sprendimus. Nes paskui sprendimai labai daug kainuoja emocine prasme. Mano tyrime dalyvavo poros, kurios turi bent penkerius metus bendro gyvenimo patirties, turi vaikų, jų likimai labai susieti, ir tada tos krizės veikia visą šeimą, labai didelė ir skyrybų kaina. Todėl labai svarbu anksti pastebėti, kada aš nesijaučiu laisvas ar laisva su žmogumi, kuris man mielas, kurį aš myliu ir su kuriuo man lyg ir gerai.
– Nors dalis santykių pasmerkti nutrūkti, kai kurie tikėjimai sako – ne, turi labai daug dirbti, keistis pats, jei jau sutikai žmogų, turi išlaikyti tą santykį. Kaip Jūs vertinate tokius patarimus?
– Man sunku diskutuoti su tikėjimais. Aš nepasiūlysiu kažko labai naujo. Manau, neužtenka, kad žmonės tiesiog būtų kartu. Kai žiūri į poras, kurios 10 metų gyvena nelaimingos ir paskui pamato, kaip prabėgo jų laikas... Svarbu, kad ryšys būtų ugdantis, palaikantis, auginantis vienas kitą. Toks, kuris iš tiesų reikštų daug. Nemanau, kad laukimas, ypač 10 metų, kažką sprendžia. O kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, smurto, alkoholizmo, reikia tikrai gerų ir greitų sprendimų, kad partneris neturėtų kenksmingo, toksiško ryšio. Vakarietiškoje kultūroje mes turime tą laisvę – galime skirtis. Bet, žinoma, į tai reikia eiti ne ūmiai, o sąmoningai, apsisprendus, pabandžius visus būdus, kurie dar įmanomi. Palaikyčiau mintį, kad geriau padaryti viską, ką galiu, bet, jei nepavyko, žinoti, kad galiu ir išsiskirti.
– Viename interviu esate pasakiusi, kad galia šeimoje nieko bloga. Taip pat, kad būna atvira galia, kai kas nors turi daugiau pinigų ar moka garsiau rėkti, arba paslėpta, tyliai reiškiama galia, pavyzdžiui, žmogus ilgai nesiima veiklos, dėl kurios buvo sutarta.
– Galią galima naudoti ignoruojant: aš ignoruoju kažką, kas kitam svarbu. Pavyzdžiui, partneris nesiima kažkokios veiklos, dėl kurios sutarta. Tarkim, susitariama, kas tvarkys namus, bet nieko nevyksta – dulkės nenušluostytos, grindys neišsiurbtos, daiktai tebėra išmėtyti. Tai ir yra galios naudojimas – tu man kiekvieną kartą nepasakysi, kad aš turiu imti ir tvarkyti. Tai galios naudojimas ne žodžiais, o veiksmais. Į galią žiūriu teigiamai. Geriau pastebėti ir matyti galią, nei užsidengti akis, lygiai taip pat kaip ir skirtingumą.
– Kita įdomi mintis – kad žmogus, atėjęs pas psichoterapeutą, tarsi ieško sąjungininko, tikisi, kad konsultuojantis žmogus parems būtent jo nuomonę.
– Tai vadinama konflikto trianguliacija: aš vis noriu įtraukti kitus žmones, kad jie pastiprintų mane, mano tiesą. Tas reiškinys labai paplitęs, jis vyksta ne vien tarp porų, bet ir socialiniame bendravime. Tarkim, kai pora ateina į konsultaciją pas psichoterapeutę moterį, atsiranda pavojus sudaryti nebylią sąjungą tarp moterų, nes, kai vyksta kova, kovojantys žmonės nori įtraukti kitą, kad šis pritartų jų nuomonei.
– O kaip tvarkytis su tomis galiomis, jei tikrai vienas dažniau rodo agresiją, o kitas renkasi kitus būdus?
– Svarbu, kad viskas, kas vyksta nebyliai, ne žodžiais, būtų aptarinėjama, apie tai kalbamasi. Visai kita situacija, kai konfliktas virsta smurtu, – saugumas čia svarbiausia. Galios reguliavimas vyksta nuolatos, gal tik mes ne visada pastebime. O į galią žiūriu kaip į natūralų dalyką, nes kartais labai liūdna matyti, kai vienas iš partnerių turi tos galios, bet nenaudoja – tiesiog pasiduoda kito įtakai.
– Disertacijoje yra atskiras skyrius apie pasunkintą komunikaciją: tada, kai yra įtampa, kyla konfliktai, partneriai į vienas kito žodžius reaguoja jautriau. Kaip tada elgtis?
– Pasunkintos komunikacijos fone atsiranda daug nesusipratimų, tik nesuprasi, ar bendravimas prastėja dėl nutrūkusio ryšio, ar atvirkščiai. Paprastai sakant, pasunkinta komunikacija – kai žmonės vienas kito negirdi, nesistengia suprasti ir daro išvadas ne pagal tai, kaip yra kitam žmogui, o pagal tai, ką susikuria savo fantazijoje. Tada kyla labai didelių kliūčių suprasti kitą. Užauga įtampa. Net įtampos metu galima save stebėti – kaip aš dabar bendrauju.
O bendrauti žmonės mokosi nuolat – man atrodo, kiekvienas nesusipratimas, konfliktas yra kitas žingsnis išmokti geriau bendrauti. Kalbėjome apie diferenciaciją – čia kaip tik proga tai daryti (atskirti save): kaip šioje situacijoje matau ir jaučiu save, kaip šioje vietoje elgiasi ir mato kitas. Tai proga kiekvieną kartą ir geriau bendrauti, ir diferencijuotis.
– Taigi teigiama konflikto pusė ta, kad po jo jautiesi užaugęs?
– Taip, jautiesi užaugęs ir tvirtesnis bendravimo prasme, nes partnerio reakcijos, kurios anksčiau buvo nesuprantamos, būna aiškesnės. Todėl kitą kartą žmonės jas atpažįsta. Lygiai taip pat labiau pajauti ir pažįsti save.
– Nuo ko priklauso žmogaus gebėjimas keistis? Dalis pasakys „aš esu introvertas ir nešnekėsiu“. Kas tada?
– Aš tokiam žmogui sakau – ne šnekėk, o rodyk, ir tai bus elgesys pagal introvertą. Nereikia keisti savęs, užtenka pažinti save ir keisti savo santykį su tuo, ką sužinojau apie save ir kitą. Krizė yra poros ieškojimų metas. Net ir labai įsisenėjusius santykius krizė verčia permąstyti. Ant kortos ryšys, kuris gali nutrūkti, pasibaigti.
– Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad 40–70 proc. porų santykių pablogėjimą patiria gimus vaikui. Kodėl?
– Ne vien gimus vaikui. Šis tyrimas daugiau pasako, kad didesnė pusė normaliai gyvenančių porų turi sunkumų laikotarpių. Mano nuomone, jis išlaisvina nuo dangstymosi. Poros partneriai patiria papildomo streso ne tik išgyvendami sunkumus, bet ir siekdami jų neparodyti kitiems. Vaiko gimimas yra nuostabus įvykis, jis sukelia labai daug džiaugsmo, kita vertus, ir streso. Esant ir stresui, ir eustresui (teigiamam stresui), daug stipriau išryškėja tie dalykai, kurie, ramiai gyvenant, kai nieko ypatingo nevyksta, nėra tokie ryškūs.
– Ar labiau susiderina tos poros, kurios sako – mes auginsime ne taip, kaip augino tėvai, mes eisime į kursus?
– Manau, kažkiek susiderina, bet visko per kursus išmokti negali, vis tiek gyvenime atsitinka tokių dalykų, į kuriuos reaguojama automatiškai – taip, kaip buvo mano šeimoje. Nebent žmogus iš tikrųjų yra labai sąmoningas ir atskiria – taip reaguodavo mano tėvai, o aš reaguosiu visai kitaip.
– Paminėjote „taip, kaip buvo mano šeimoje“. Dar viena problemų – tėvų dalyvavimas vaikų šeimose. Kokie čia dalykai svarbiausi?
– Į poros gyvenimą žiūrėjau labai kontekstualiai, kad jie tikrai neatskirti nuo aplink esančių artimųjų. Ne visada tai yra problema. Ir tik patys partneriai jaučia, kada tėvų dalyvavimas pradeda trukdyti. Kai partneris atpažįsta per didelį įsikišimą arba dalyvavimą, gali kažkaip reaguoti. Jei pora to neatpažįsta ir negali įvardinti, nieko negalės pakeisti.
– O kaip dažnai tenka analizuoti tuos trečius asmenis? Galbūt kartais paaiškėja, kad porai labiausiai ir kenkia kitų dalyvavimas šeimoje?
– Tai daugiau apie atskirumą – kiek mes, kaip atskira šeima, galime būti atskiri, turėti savo susitarimus ir savo matymą, kaip auginti vaikus, tvarkyti ūkį, keliauti, rinktis, kas mums svarbu, ir t. t. Atskirumas gali labai skirtis nuo to, kaip aš augau savo šeimoje. Man atrodo, ypač jaunoms šeimoms su labai aktyviais tėveliais tai gali būti iššūkis išlaikyti tą atskirumą, susikurti savo lizdą.
