Kodėl Lietuvoje gyvenusi vokietė artimiesiems grįžus į gimtinę nusprendė likti čia, kuo šioje istorijoje dėta meilė ir kodėl senolė prieš save pakėlė ranką?
Tai – klausimai, ilgus metus nedavę ramybės garsioms menininkėms. Jų kilo dar daugiau, šią dramą nutarus perkelti į kino ekranus, tačiau kai kurie giminaičiai tiesiog atsitvėrė tylos siena.
Apie močiutės likimą šeimoje iki šiol kalbama pusę lūpų. Tačiau seserys režisierės prieš šešerius metus nutarė atskleisti ilgai slėptą judviejų močiutės istoriją. Vėliau moterų tyrimas turėjo tapti vaidybinio filmo scenarijumi, bet virto dokumentine drama, apnuoginusia jų močiutės, Lietuvoje gyvenusios vokietės tragediją.
Labai supranti laiko tėkmę, yra kažkoks faktas ir jis lieka tik atsiminimu, nebegali jo patikrinti, nes nebeliko liudytojų.
„Man buvo 12 metų, kai močiutė mirė. Pas ją leisdavau nemažai vasarų. Mane ji augino nuo metukų iki trejų, kol pradėjau eiti į darželį, mūsų santykis buvo artimas“, – pasakoja V. Samulionytė. Tuo tarpu jaunesnioji sesuo turi kitokių prisiminimų. „Ji buvo liuteronė ir vokietė, todėl skaitydavo vokišką maldaknygę, ir man, tokiai mažai, nebuvo aišku, kas tai yra: viskas vyksta lietuviškai, o štai maldaknygė – iš kito pasaulio“, – dalinasi J. Samulionytė. Jos sesuo tikina visiškai neatsimenanti vokiškų maldaknygių.
„Aš atsimenu jos plaukus, kaip ji ką darydavo, kaip būdavo apsirengusi, kaip su seneliu šnekėdavosi“, – kalba menininkė.
Vaikus prisiminimus apie močiutę netrukus ėmė keisti sudėtinga mozaika, kurią jos dėliojo kruopščiai rinkdamos senolę pažinojusių žmonių ir artimųjų pasakojimus, vis giliau leisdamosi į atsakymų paieškas archyvuose ir giminės nuotraukų albume.
„Laikas visiškai padarė savo darbą. Būdavo, mums sakydavo, tas žmogus dar būtų atsiminęs, bet prieš du metus numirė. Ir galvodavome, kodėl tie klausimai neiškilo prieš penkerius metus ar prieš dešimt. Tie, kurie dar turi savo močiutes, klauskit, nes kai sugalvosite paklausti, galbūt to žmogaus jau nebus“, – tikina J. Samulionytė.
„Labai supranti laiko tėkmę, yra kažkoks faktas ir jis lieka tik atsiminimu, nebegali jo patikrinti, nes nebeliko liudytojų“, – antrina sesuo.
Bėgant metams. Menininkių noras geriau pažinti močiutę peraugo į sudėtingą darbą, vedusį jas ilgai saugotu paslapčių keliu.
Seserys prisipažįsta laukusios per ilgai: dauguma liudininkų mirė prieš kelerius metus, kiti tiesiog atsisakė prisiminti dramatiško likimo Elos Fink praeitį, kupiną neatsakytų klausimų.
E. Fink buvo kilusi iš Lietuvos vokiečių mažumos, kuri pagal nacistinę politiką per antrą pasaulinį karą buvo kviečiama grįžti į Vokietiją, tačiau 1944 metais ji atsiskyrė nuo šeimos ir dėl neaiškių priežasčių grįžo į sovietinę Lietuvą.
