Vietos pakanka visiems
"Kai tik pamačiau Deimantą, iš karto supratau, kad čia mano vaikas. Jis buvo ne toks kaip visi. Ką pajutau? Net nežinau, tiesiog – mano vaikas", – vietoje nenustygstantį šešiametį berniuką akimis ganė Vilma. Savo energija V.Siriūnaitienės namus Deimantas papildo jau dvejus metus.
Prieš šešerius metus į Siriūnaičių namus atėjo Miglė. Tikrieji V.Siriūnaitienės vaikai ją sutiko labai šiltai. Mergaitė buvo drovi. Baiminosi viena miegoti, todėl ilgai dalijosi bendra lova su globėjais. "Savi vaikai jau užaugo. Grįžta savaitgaliais su antromis pusėmis, bet vietos užtenka. Migle, kiek turi lovų?" – mergaitė šyptelėjo esanti dviejų lovų šeimininkė.
Lietuvoje jau nuo 2014 m. vykdoma deinstitucionalizacija – stambių socialinės globos įstaigų reorganizavimas. Šiuo procesu siekiama, kad tėvų globos netekę vaikai ir negalią turintys žmonės jiems reikalingą individualizuotą pagalbą gautų bendruomenėse. Už šiuos procesus atsakingų institucijų atstovai pripažįsta, kad retos išimtys, kai sveikatos sutrikimų turintys vaikai paimami auginti į šeimą.
Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba raseiniškę V.Simokienę išskyrė kaip vieną tokių globėjų, kuri nepabūgo dviejų sveikatos rūpesčių turinčių vaikų. Tiesa, pati globėja šiek tiek su kartėliu prisimena globos įstaigų nutylėjimus, kad esą vaikai turi tik nedidelių sveikatos negalavimų.
Atsiskleidė vėliau
Gerokai vėliau paaiškėjo, kad Miglės būklė sudėtingesnė. Intelekto, raidos sutrikimas perduodant mergaitę globėjai, regis, buvo ne tokie jau būtini pasakyti. V.Siriūnaitienė netruko atkreipti dėmesį į kitus globos įstaigos darbuotojų nepastebėtus dalykus.
"Ji visur kliūdavo ir ištisai kosėdavo. Prasidėjo kelionė per gydytojus. Paaiškėjo, kad mergaitei vienos pusės paralyžius. Smegenyse radome randą. Gal liko po to, kai susižalojo iškritusi iš vežimėlio. Viena kojelė dėl paralyžiaus yra trumpesnė. Tyrėme dėl nuolatinio kosulio. Plaučiuose rado chlamidiją. Keturis mėnesius vartojo antibiotikus. Bet panašu, kad iki galo neišsigydė. Būdavo stiprūs priepuoliai. Bronchinė astma", – V.Siriūnaitienė vardija ligų atradimus kaip praeitį, nes dabar mergaitės sveikatos būklė yra kontroliuojama.
Ir nesaugumo jausmas, ilgai lydėjęs Miglę net ir jaukiuose Siriūnaičių namuose. "Po pamokų einu į Meno mokyklą", – nedrąsiai apie dailės pamokas pasisakė Miglė. Netruko susižvalgyti su Deimantu ir pasičiupę po saldainį jau skriejo laiptais į antrame aukšte jiems įrengtą kambarį.
Suspaudė širdį
Deimanto istorija šiek tiek kitokia. V.Siriūnaitienės draugė dirbo psichologe kūdikių namuose. Pagal reformos gaires, kūdikių namai buvo naikinami, tad draugė V.Siriūnaitienei pasiguodė apie mielą berniuką, kuris pražus nepaimtas globoti.
V.Siriūnaitienei suspaudė širdį, o ir senas pasižadėjimas sau dar nebuvo pamirštas. "Koks pažadas? Mano vaikui buvo blogai. Stipriai sirgo dėl netinkamų vaistų. Buvo dienų, kai nežinojome, kaip viskas baigsis. Ko gero, tada ir įvyko. Pasižadėjau, kad jei maniškis išgyvens, padarysiu kažką gero kitam", – tokią Vilmos mintį palaikė ir vyras Kastytis.
Artėjant kambario link, kuriame kalbėjomės, vaikų klegesys neleido ilgai sustoti ties mintimi apie sprendimą. Saldainių link tįstančią Deimanto ranką čiuptelėjusi V.Siriūnaitienė priminė jam apie susitarimą. Tačiau kaip sunku atsispirti meiliai prašančiam vaiko žvilgsniui ir šypsenai.
"Mūsų Bučkis. Deimantas labai meilus", – rankomis moters kaklą apsivijusį vaiką stipriai apkabino globėja. Abu vaikai turi savo tikrąsias mamas. Nė viena nesutinka, kad vaikai būtų įvaikinti, bet dėl globos nesipriešina, o ir domėjimasis Raseiniuose augančiais vaikais sulig kiekvienais metais slopsta.
Net tada, kai Deimantas su globėja gydydavosi Kauno klinikose, Kaune gyvenanti tikroji jo mama ne visada spėdavo jį aplankyti. Pirmuosius Deimanto globos metus V.Siriūnaitienė juokiasi praleidusi kartu su juo ligoninėse. Už globą gaunamus apie 300 eurų per mėnesį ji išleidžia vaistams ir tepalams, kurie mažajam yra būtini.
Elgesys pribloškė
Deimantas prisitaikęs čiuptelėjo dar vieną saldainį. Vilma lyg teisinosi, kad šiek tiek saldainių leidžia valgyti, tačiau ne tokiais kiekiais, kokiais juos apsisukdamas gali į burną dėtis guvus šešiametis.
"Tariausi net su gydytoja, bet nuramino, kad jam reikia energijos, todėl judriam vaikui ir daugiau saldainių reikia. Per žiemą keturis kilogramus medaus suvalgė. Kilogramais saldainius valgo. Mėginu riboti, bet neslepiu saldainių. Tikiuosi, kad susitvarkys su savo įnoriais", – dar vieną Deimanto lukštenamą saldainį stebėjo V.Siriūnaitienė.
Vis dėlto potraukis saldainiams mažiausia likusi blogybė, palyginti su kokiais iššūkiais Siriūnaičiams teko susitvarkyti tik parsivežus Deimantą namo. Tada ketverių berniukas elgėsi kaip laukinis. Jokių socialinių įgūdžių, jokio supratimo, kaip su kuo bendrauti, lipimas ant stalų, rėkimas, grindų lyžtelėjimai prekybos centruose ir siaubo iškreiptų praeivių žvilgsniai tapo Siriūnaičių šeimos kasdienybe.
Darželyje lipo ant stalų, lentynų, kas dieną grasino šeimininkėlei, kad ją nušaus, jei ji už jį nenupieš. "Jis bijojo piešti. Būdavo tragedija", – prisiminimais dalijosi V.Siriūnaitienė. Deimantas bijojo samčio, klausdavo, ar neduos per galvą, bijojo chalato, nes iš jo gali išlįsti pabaisa. Tą laikotarpį V.Siriūnaitienė juokaudama vadina mažų mažiausiai košmaru.
Deimanto hobis buvo tikrinti šiukšlių dėžes. Pirmą kartą nuvestas į prekybos centrą vaikas nugvelbė pirkėjo krepšį, prekes nuo lentynų šlavė ant grindų. "O kaip keikėsi, – V.Siriūnaitienė net pečiais gūžtelėjo. – Dabar nebesikeikia. Per dvejus metus Deimantas labai daug išmoko."
Metų ir dviejų mėnesių berniukas buvo paimtas iš nakvynės namų ir apgyvendintas Vilijampolės sutrikusio intelekto kūdikių namuose. Miglės kelias iki raseiniškių namų buvo ne mažiau liūdnas. Miglė buvo paimta iš globėjų, tačiau vargu ar juos tokiais galima vadinti. Mergaitė gyveno fermoje, tarp gyvulių. Būdavo ten uždaryta, kad niekur neišeitų, todėl V.Siriūnaitienė neabejoja, kad ir plaučiai pažeisti nuo amoniako gyvulių išmatose.
Miglės mama ten gyveno ir dirbo, o vadinamieji globėjai neva ta mergaite rūpinosi. Psichologės pastebėjimams dėl galimos seksualinės prievartos pritrūko įrodymų, todėl ikiteisminis tyrimas dėl galimos seksualinės prievartos nebuvo pradėtas.
Ligų maišas
V.Siriūnaitienė jau užsiminė, kad pirmaisiais Deimanto gyvenimo metais jų šeimoje apie 70 proc. laiko jie praleido ligoninėje. Pernai ligoninės lovos minkštumą Deimantas išmėgino tik du kartus. Panašiai kaip ir išlydėdami iš kūdikių namų Miglę darbuotojai tepasakė, kad berniukui nustatyta viena autoimuninė liga, tačiau ji labai paprasta.
Trombocitų openija, atopinis dermatitas, bronchinė astma, alergija, suaugę šonkauliai, cistos, visų dantukų kariesas – gal net ne visas Deimanto negalavimų sąrašas. "Ką tu parsivežei?" – pirmą pediatrės reakciją prisiminė V.Siriūnaitienė.
Dabar moteris geriau nei kas kitas žino, kaip ir kuo pasireiškia ir kokie būtų Deimanto pagrindinės ligos padariniai. "Trombocitai nukrenta iki nulio ir nuo menkiausio galvos pasukimo kraujas išsilieja į smegenis. Bet kuris organas gali pradėti kraujuoti. Visą berniuką išmuša mažais mėlynais taškiukais, tarsi, pamėlsta, nes kraujagyslės praleidžia kraują, absoliučiai nekreši kraujas. Tada berniukas gydomas didelėmis hormonų dozėmis. Ligos istorijoje pažymėta, kad mažyliui buvo net širdelė sustojusi, atgaivino", – sveikatos sutrikimą paprastai ir vaizdžiai apibūdino V.Siriūnaitienė.
Pasižadėjau, jei maniškis išgyvens, padarysiu kažką gero kitam.
Ir tai dar ne viskas. Visas mažylio kūnelis buvo nusėtas mažomis žaizdelėmis panašiomis į moliuskus. Specialūs vaistai, sveika mityba padarė reikiamą įtaką mažylio sveikatai. Per dvejus metus Deimantas paaugo 22 cm ir labai pasikeitė. Anksčiau nuo didelių hormonų dozių buvęs išsipūtęs vaikas atsigavo, išryškėjo mieli veido bruožai.
Dalijasi meile
Vis bandžiau iškvosti Vilmą apie kilnią jos ir sutuoktinio misiją, tačiau šypsenos iš veido nepaleidžianti moteris vis nukreipdavo kalbą – tai apie vaikų lankomus būrelius, tai apie draugystę su jos suaugusiais vaikais. Net ir apie didžiuosius vargus gydant vaikus moteris kalbėjo juokaudama.
"Atsimenu, kai Armėnijoje buvo žemės drebėjimas, tada dar mokinukė buvau, tai mano tėvai irgi pareiškė, kad jei prireiks, paims globoti be tėvų likusius vaikus, esą vietos užteks visiems", – lyg tarp kitko prasitarė V.Siriūnaitienė.
Moteris rūpinasi dar vienu svarbiu globojamų vaikų dalyku. Tikrosioms Miglės ir Deimanto mamoms V.Siriūnaitienė davė užduotį surašyti visus artimuosius, kuriuos tik jos pačios žino. "O jei užaugę vaikai norės žinoti savo šaknis", – užduoties prasmę argumentavo moteris.
Miglė turi vyresnį brolį. Labai myli jį, bet retai mato. Jam 21 metai, tačiau ir jį užaugino globėjai. Deimantą ir brolį skiria lygiai 10 metų. Berniukai gimę tą patį mėnesį, tą pačią dieną.
"Deimantą mama gimdė tam, kad gautų pašalpą skoloms susimokėti. Gyveno rūsyje po bažnyčia, vėliau trijų kartų namuose, galiausiai Deimantas buvo paimtas iš nakvynės namų", – apie myluojamo vaiko gyvenimo pradžią užsiminė V.Siriūnaitienė.
Globėją vaikai vadina mama. Ir dėl jos meilės abu kovoja kaip ir priklauso tokio amžiaus vaikams. Jei vienas apsikabino, kitas apsikabins dar stipriau. Jei vienas susiraitė lovoje šalia V.Siriūnaitienės, kitas ras reikalą susirangyti iš kitos.
"Tik nelipkite ant žolės. Pasėta", – šeimininko tonu perspėjo Deimantas, vesdamas aprodyti jiems įrengtą žaidimų aikštelę: sūpynes, lipynes, krepšinio aikštelę.
