Namų interjero ir tekstilės el. parduotuvės  vadovė bei „Stiliaus gurmanės“ tinklaraščio autorė Svajūnė Vainauskienė pasakoja, kaip dažniausiai šildymuisi naudojamos medžiagos veikia mūsų kūną, kaip išsirinkti sau tinkamą audinį bei jį prižiūrėti.

Lietuviai šildosi įvairiai. Pasak Svajūnės, dažniausiai naudojamos audinių rūšys (ypač pledų gamyboje) – vilna, medvilnė, linas ir poliesteris. Sudėtyje gali būti derinamos kelios medžiagos – populiarūs vilnos ir lino, vilnos ir sintetinio pluošto pledai ir t.t. Natūralaus pluošto gaminiai paprastai yra brangesni, tačiau pasižymi daugybe gerųjų savybių, o atidžiai prižiūrimi gali tarnauti toli gražu ne vienerius metus.

Daugybė vilnos rūšių

Vilna Lietuvoje labiausiai populiari, tačiau dažnai vis dar nepagrįstai manoma, jog ji būna tik šiurkšti. Tačiau šiurkštumas priklauso nuo jos kilmės, o kai kurių rūšių vilna gali būti netgi labai švelni.

Vilnos gaminiai bene mažiausiai tepūs, tačiau prireikus skalbti, būkite atidūs rinkdamiesi skalbimo temperatūrą – ši paprastai turi neviršyti 30 laipsnių, skalbimui rinkitės vilnai skirtas priemones, kurios padės tausoti kokybišką audinį, neleis jam trauktis.

Avies vilna – bene šiurkščiausia, tačiau vis dar labiausiai populiari vilnos rūšis. Tokia vilna yra minkšta, šilta, pralaidi orui ir gerai saugo nuo temperatūrų kaitos. Dauguma sako, jog ji „kanda“, tačiau šiurkštumo baimintis nereikėtų – ši savybė puikiai stimuliuoja nervų galūnėles ir gerina kraujotaką. Gerokai minkštesnės, puresnės, švelnesnės, tačiau ir brangesnės yra kupranugarių, alpakų ar kašmyro vilnos.

Alpakos vilna – prabangi, lengvesnė nei avies, labai švelni ir spindinti. Priklausomai nuo alpakos amžiaus bei veislės, jos vilna gali 4 – 6 kartus geriau išlaikyti šilumą nei avies vilna, yra labai tvirta, sunkiai veliasi ir lamdosi. Alpakos vilna savo sudėtyje turi daug lanolino, todėl joje niekada neužsiveis kandys ar dulkių erkutės, ją drąsiai gali rinktis ir alergiški žmonės.

Kašmyro vilna – pati prabangiausia ir brangiausia vilna, gaunama iš Indijoje, Kinijoje, Tibete, Mongolijoje auginamų Kašmyro ožkų. Vilnos turi švelnų, šilkinį blizgesį, o audiniai labai lengvi ir šilti.

Kupranugario vilna paprastai yra lengvesnė ir tvirtesnė už kitas rūšis, jos gaminiai ilgai išlieka švarūs. Tiesa, ši vilna turi ir įdomių natūralių atspalvių – nuo  tamsesnio bronzinio (nuo kupranugario nugaros) iki šviesiai rusvo (nuo kupranugario papilvės).

Pagal gamybos būdą vilnos gaminiai dar skirstomi į austinius, megztus arba vilnos pūko. Austiniai dažniausiai yra plonesni nei vilnos pūko, tačiau šiluma menkai jiems nusileidžia. Austinių vilnos audinių švelnumas ir purumas dažniausiai priklauso nuo vilnos rūšies, tačiau, pavyzdžiui, tokio tipo pledai yra lankstesni, į juos įsisupti yra kur kas patogiau.

Vilnos pūko audiniai yra labai purūs, tankesni ir storesni, todėl labiau pritaikyti naudoti namuose nei, pavyzdžiui, apsigaubti pledu lauke ar sėdint terasoje. Dėl ypatingo gamybos būdo viena audinio pusė būna ilgesnio plauko, kita – velta, kad pūkas audinyje tvirtai laikytųsi. Jeigu namuose tikrai labai vėsu, rekomenduojama rinktis vilnos pūko pledus, nes juose gerokai daugiau vilnos nei įprastuose austiniuose gaminiuose. Dėl savo lengvumo ir švelnumo, labiausiai mėgiami alpakų ar kupranugarių vilnos pūko gaminiai

Linas

Anot „Fėjos namai“ vadovės S. Vainauskienės, šildymuisi lietuviai vis dažniau renkasi lino gaminius, nors dar mažai kas žino, jog lino savybės labai panašios į vilnos.

„Sklando mitas, jog linas yra kietas ir nemalonus kūnui. Tačiau iš tiesų ištobulinus lino apdirbimo metodus, pledai iš minkštinto lino yra minkšti, purūs ir labai malonūs apsigaubti. Priklausomai nuo poreikių, jie gali būti plonesni arba storesni. Beje, po kiekvieno skalbimo lino audinys tampa tik minkštesniu“, – teigia tinklaraščio  autorė.

Lininiai gaminiai yra laidūs orui, todėl yra tinkami naudoti visais metų laikais – vasarą palaiko vienodą kūno temperatūrą, o žiemą maloniai šildo. Kaip ir didžioji dauguma vilnos gaminių tinka alergiškiems žmonėms. Teigiama, jog linas atsparus elektros krūviui, taip pat perpus sumažina radiacijos daromą poveikį ir apsaugo žmogaus organizmą nuo ultravioletinių spindulių, todėl puikiai apsaugos prie kompiuterio ar televizoriaus nuolat laiką leidžiančiuosius.

Medvilnė ir poliesteris

Medvilnė, šilumos atžvilgiu, šildo mažiau nei vilna ar linas, tačiau neturi erzinančių savybių – kietumo ar šiurkštumo. Medvilninius gaminius lengva prižiūrėti, jie minkšti ir patogūs, paprasta naudoti tiek namie, tiek terasoje lauke.

Poliesteris pigesnis, mažiausiai lepus, lengva prižiūrimas, tačiau jis neturi natūraliems pluoštams būdingų savybių. Gaminiai gali būti užtektinai šilti, minkšti ir purūs, tačiau mažiau pralaidūs orui. Juos dažnai renkasi natūraliems pluoštams alergiški žmonės arba tie, kurie ieško ekonomiško varianto.

Neatsiejama ūkio dalis

Lietuvoje daugiausia avių augindavo iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais. 1926 m. auginta per 1,5 mln. avių. Ūkyje avis buvo nepakeičiamas gyvulys – vilną ir kailį naudodavo drabužiams, mėsa likdavo maistui. Turtingesnieji valstiečiai žiemai palikdavo penkias aštuonias ir daugiau avių, o vidutiniai – dvi tris, kartais keturias penkias. Žiemos pabaigoje ir pavasariop avys atvesdavo po vieną–tris ėriukus. Gerą avį laikė penkerius ir net iki dešimties metų.

Seniausia Lietuvos avių veislė – šiurkščiavilnės. Jos buvo gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų, atsparios ligoms ir gana vislios. Ūkininkai augindavo daugiau paprastų šiurkščiavilnių avių, mažiau lepesnių švelniavilnių.

Vilnos apdirbimas

Avis paprastai kirpdavo moterys du tris kartus per metus – tam pasitelkdavo avikirpes žirkles. Avis paguldydavo ir virve surišdavo kojas. Kirpdavo nuo galvos arba nuo užpakalinės kulkšnies link galvos. Jauniklės avys spardydavosi daugiau, senesnės greit nurimdavo. Kerpant stengdavosi, kad vilnos būtų vienam gabale ir neišsitaršytų. Nuo vienos šiurkščiavilnės avies prikirpdavo po 1–1,5 kg pilkos, rusvos, juodos vilnos.

Avis paguldydavo ir virve surišdavo kojas. Kirpdavo nuo galvos arba nuo užpakalinės kulkšnies link galvos.

Nukirptą vilną savaitę palaikydavo laisvai, be saulės, kad išsivėdintų. Parduoti skirtą vilną išrūšiuodavo, išplaudavo ir išdžiovindavo, sau paliekamos vilnos dažniausiai nerūšiuodavo ir neplaudavo.

Prieš karšimą vilną kedendavo. Tai daugiausia moterų, senelių ir vaikų darbas. Kiekvieną sruogelę uoliai išpašydavo pirštais, išrinkdavo priemaišas. Iškedentą vilną karšdavo rankiniais karštuvėliais, tarp dviejų plokščių vielinių šepečių: ant vieno plonu sluoksniu klodavo vilną, kitu vieną sykį braukdavo pirmyn, tris atgal. Du kartus pakartojus, vilną nuvyniodavo ir dėdavo į krepšį ar į lininį maišą. Ilgiau palaikius iškedenta ir sukaršta vilna supuldavo ir darbą tekdavo atlikti iš naujo... Todėl ir buvo sakoma, kad linas suguli šilką, o vilna – vilką. Rytų Lietuvoje vilną ne tik karšdavo, bet ir plakdavo specialiu, į smičių panašiu įrankiu – striūna. Karšinys prieš verpiant ar veliant buvo padalijamas į kuodelius.

Karšimo amatas ir menas

XIX a. pabaigoje prie vandens jėgainių atsirado karšyklų, kur vilnos karšimo mašinas suko vandens jėga. Miesteliuose paplito karšyklos su ranka sukamomis rankinėmis vilnos karšimo mašinomis. Prie kai kurių karšyklų buvo įrengti ir maniežai, į kuriuos įkinkydavo arklį, o šis sukdavo karšimo mašiną. Tarpukariu atsidaro didesnių karšyklų su varikliais.

Karšyklai paskirdavo patalpą arba atskirą trobesį. Trobesys buvo ręstinis ar karkasinis, dviejų patalpų. Vienoje patalpoje pastatydavo vilnos karšimo mašinas, kitą pritaikydavo laukti atvykusiems karšti vilnos žmonėms. Karšykla dažnai būdavo kartu su vėlykla.

Miesteliuose veikdavo po vieną dvi karšyklas. Žmonės paprastai nešdavo karšti vilną į tą, kuri buvo arčiau namų. Karšimo procesas vykdavo įvairiai: arba karšdavo pats savininkas, arba jis samdydavo darbininkus. Ešiaus ir Grikiečio karšyklose Griškabūdyje karšdavo užsakovai: vieni pasikeisdami suko karšimo mašinos rankeną, kiti dėliodavo vilną ant besisukančių velenėlių. Mato Stasilionio karšykloje Vabalių kaime (Radviliškio r.) per parą prikaršdavo apie 25 kg vilnų, nes darbas nesustodavo dieną ir naktį.

Baigus karšti, karšyklos šeimininkas vilną pasverdavo rankinėmis svarstyklėmis – bezmėnu. Kilogramas sukarštos vilnos kainavo apie 30, 40 centų.

Šildė ir galvą, ir kojas

Rudenį ūkininkai dalį jauniklių avių ir avikailių parduodavo. Iš sau paliktų avikailių siūdavo ilgus kelioninius kailinius, puskailinius, moteriškus kailinukus, užklotus ant kelių ir rogių sėdynių žiemai. Iš geros vilnos buvo verpiami siūlai drabužių audiniams, skaroms austi. Iš prastesnių vilnonių siūlų megzdavo megztinius, kojines, pirštines, šalikus. Iš pačios prasčiausios vilnos veldavo pagalvėles pakinktų balneliams. Kvėdarnoje veikusios karšyklos savininkė Emilija Macelienė veldavo ir veltinius parduoti.

Beje, avis panaudodavo ir gyvenamojo namo vidaus statybos darbams. Iki XX a. pradžios reto ūkininko gyvenamajame name buvo grindys iš lentų, dažniausiai – plūkto molio asla. Molį reikėdavo gerai išminti kojomis, todėl kai kur atsivesdavo avis ir leisdavo joms vaikščioti, trypčioti. Paskui telikdavo tik išlyginti.

Unikali įranga

Lietuvos liaudies buities muziejuje rankinius vilnos karštuvėlius galima pamatyti Aukštaitijos regiono Tauragnų sodyboje. Muziejaus fonduose taip pat saugomos ir kelios vilnos karšimo mašinos. Šiais metais buvo įgyta tarpukariu pagaminta, o apie 1955 m. Jonavoje pirkta vilnos karšimo mašina. Ji priklausė Pranui Jarmolavičiui (1924–2010), gimusiam Maulių kaime, o gyvenusiam Pagirių miestelyje (abu Kėdainių r.). Verstis vilnos vėlimo ir karšimo amatais jam pasiūlė draugas, nes P.Jarmolavičius nenorėjo eiti dirbti į kolūkį. Užsakovams paprašius, jis vilnas karšė beveik iki 1990 m.

Vilnos karšimo mašiną sudaro medinis rėmas, kuriame įtvirtintas karšimo šepetine juosta aptrauktas būgnas. Aplink būgną išdėstyta dešimt skirtingo skersmens velenėlių. Jie aptraukti karšimo šepečiu. Karšimo mašinos priekyje – transporterio juosta vilnai paduoti. Gale įtaisytas medinis produkcijos nuėmimo būgnas. Visi velenai ir velenėliai sukami per skriemulius diržinėmis pavaromis. Velenėlių ašių galai yra metaliniuose guoliuose. Pradžioje mašiną sukdavo rankena, vėliau patobulino: pritaisė dyzelinį, paskui jau ir elektrinį variklį.

Belaukdami kolekcijos pristatymo svečiai galėjo susipažinti su "Garo Care" grožio naujienomis, taipogi ir Vairuojančių moterų asociacijos prezidentė Asta Jonušienė. "Ką tik grįžau iš kelionės po šiltuosius kraštus, tad odą dabar lepinu kokybiškomis natūraliomis priemonėmis", – sakė veikli, keliauti mėgstanti moteris. Tačiau svarbiausia grožio ir jaunystės paslaptimi A.Jonušienė laiko nuo veido nedingstančią šypseną, pozityvumą ir aktyvią gyvenseną.

Kūrėja G. Vyšniauskienė pristatė dviejų dalių kolekciją: pirmoji buvo skirta dienai, antroji – vakarui, ypatingoms progoms. Dvylika vilnos ir šilko ansamblių, grojant saksofonistui Gintarui Remeikiui, demonstravo balerinos bei šokėjos: Kristina Tarasevičiūtė, Inga Cibulskytė, Gintarė Kudarauskaitė, Ignė Rėklaitytė-Grybienė, Laura Kazielaitė, Kristina Vasilevskaja. Modeliams makiažą kūrė "Makeup secrets" akamedijos meistrų komanda.

Vilna – fantastiška žaliava, iš jos, kaip ir molio, galima nulipdyti bet ką.

"Vilna – fantastiška žaliava, iš jos, kaip ir molio, galima nulipdyti bet ką, – sakė. G. Vyšniauskienė. – Man vėlimas tarsi savotiška meditacija, savęs išraiška, nepakartojamas kūrybos procesas". Kūrėjai patinka išbandyti naujas technikas, atrasti naujus atspalvius ir potėpius, nes, pasak jos, veltinio savybės tiesiog beribės.

Finalinį kolekcijos modelį – vestuvinę suknelę demonstravo žinoma baleto šokėja K. Tarasevičiūtė. "Tikiu, kad vilkint tokią suknelę jaunoji nesušaltų net šalčiausią žiemos dieną", – po kolekcijos parodymo šypsojosi K. Tarasevičiūtė. Mergina prisipažino, seniai negalvojanti apie prietarus, mat vestuvines sukneles jai tenka demonstruoti labai dažnai. Be to, K. Tarasevičiūtei, kaip šokių ansamblio "Lietuva" narei, jau eilę metų tenka Jaunosios rolė, atliekant vestuvinių šokių siuitą. Įdomu ir tai, kad per vestuves jaunųjų motinos dovanoja savo ištekinamoms dukroms Kristinos šokį – baleto solo numerį, klasikinį valsą. "Tai – labai jautri, išskirtinė vestuvinė dovava", – neslėpė šokėja.

Pašnekovė šypsojosi, jog turbūt neatsirastų nė vieno baleto artisto, kuris neturėtų savo mėgstamų vilnonių kojinių. "Pati net šokiams turiu specialiai man sukurtą ne vieną vilnonį komplektuką", – sakė K. Tarasevičiūtė. Neretai mėgstanti ką nors gražaus ir sau pati susikurti, Kristina prisiminė, kad daugiau nei prieš dešimt metų ir jos neaplenkė veltų aksesuarų, skirtų puošti drabužiams mada. "Tačiau labai greitai supratau, kad neturiu tam kantrybės, todėl negaliu atsistebėti G. Vyšniauskienės kruopštumu ir kūrybingumu", – sakė ne vieną renginį savo grožiu ir elegancija papuošusi baleto artistė.

Žinant pagrindines priežiūros taisykles net ir patys įnoringiausi šilko bei vilnos drabužiai gali būti dėvimi metų metus ir atrodo tarsi nauji.

1 patarimas. Vilnonių audinių negręžkite

Vilnoniai audiniai ne tik puikiai šildo esant gūsingam orui, bet ir yra patogūs, praktiški, palyginti mažai teplūs ir dar, be viso to, stilingi. Vis dėlto vilnonius drabužius prižiūrėti reikia mokėti, nes netinkamai skalbiami ir džiovinami jie gali susitraukti, išsitampyti ar kitaip prarasti savo grožį.

„Skalbiant vilnonius audinius svarbiausia reikėtų rinktis ne aukštesnę kaip 30 °C temperatūrą. Dažnai klaidingai manoma, jog vilnonius drabužius saugiausia skalbti rankomis, tačiau tokiu būdu pastariesiems neretai pridaroma daugiau žalos nei naudos. Šlapi vilnoniai audiniai greitai praranda formą, todėl jų negalima nei trinti, nei gręžti, – aiškina „AEG“ buitinės technikos ekspertas Lukas Brazauskas. – Dauguma šiuolaikinių skalbyklių, turinčių specialią vilnos programą, gali skalbti saugiai ir užtikrinti, jog iš skalbyklės ištraukto drabužio forma bus nepakitusi“.

2 patarimas. Šilką apsaugos minkštas ir šiltas vanduo

Šilko audinio drabužiai yra ne tik prabangūs, bet ir universalūs – šilkas reguliuoja šilumą šildydamas, kai šalta, ir vėsindamas, kai karšta. Tačiau šilkas taip pat yra laikomas ir vienu jautriausių bei lengviausiai pažeidžiamų audinių, o didžiausias jo priešas – kietas ir šaltas vanduo.

„Vandenyje esantys kietieji mineralai gali negrįžtamai pažeisti audinio, o ypač tokio jautraus kaip šilkas, formą ir struktūrą, todėl šilkinių drabužių skalbti rankomis nepatartina. Tuo tarpu naujausių technologijų skalbyklės turi jonų mainų filtravimo sistemą, kuri minkštindama vandenį neutralizuoja vandenyje esančius ir neigiamą įtaką audinio kokybei darančius kietuosius mineralus bei užtikina išskirtinę apsaugą šilkiniam audiniui“, – sako L. Brazauskas.

Pasak jo, šilkinius audinius taip pat reikėtų skalbti ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje, todėl renkantis skalbyklę pravartu atkreipti dėmesį, ar joje yra specialiosios žemos temperatūros šilko programos ir pastariesiems pritaikytas gręžimo ciklas. „Pavyzdžiui, skalbyklės, turinčios specialiai gležniems audiniams pritaikytą būgną ir skalbimo programas, pasirūpina, jog šilkiniai drabužiai būtų švelniai gręžiami, audinys neišbluktų ir ilgai atrodytų tarsi dėvimas pirmą kartą“, – sako L. Brazauskas.

3 patarimas. Šilkinio audinio grožis atsiskleis tinkamai džiovinant

Prabangios šilkinės suknelės tikrąjį grožį atskleidžia nepriekaištingai išlygintas, lengvai krintantis šilko audinys. Todėl šilko priežiūros procese nepamainomai svarbus ir tinkamas šio audinio džiovinimas bei lyginimas.

„Baiminantis pažeisti gležnus šilkinius drabužius, neretai juos ne tik skalbiama, bet ir džiovinama mechaniniu būdu. Vis dėlto tai nėra geriausias sprendimas. Ant kaitrios saulės ar didelio drėgnumo ore džiūvantis šilkas gali greitai prarasti savo pirminę formą ir spalvą. Klasikinį džiovinimo būdą daugelis renka dėl nepasitikėjimo džiovyklėmis, bijo, kad būtent jos sugadina mylimą rūbą. Šiandien tai tėra mitas, nes džiovyklės kuriamos skirtingiems audiniams džiovinti ir dažnai jais pasirūpina geriau nei įprasti metodai“, – sako L. Brazauskas.

Pasak L. Brazausko, renkantis džiovyklę itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar ji turi garinimo ir lyginimo programas – pastarosios atnaujina gležnus, netgi tik chemiškai valyti tinkamus drabužius, kai jų nereikia skalbti. Mat dėl garų funkcijos skalbyklėje sukurta drėgmė padeda atlaisvinti audinio plaušelius ir išlygina audinių raukšles.

Tačiau paskutinis jos įgūdis nustebina net ir visko mačiusius – kartu su kita grupės nare Anžela Adamovič atlikėja įrodė, kad moka net nukirpti avį ir pasiruošti vilną.

Tokius netikėtus įgūdžius atlikėjos LNK žiūrovams pademonstruos jau šį sekmadienį – muzikiniame romantiniame filme „Didžioji derliaus šventė 2: Pakruojo dvaras“ jos vaidino dėl šventės prizo besivaržančias avių kirpėjas.

N. Bunkė ir A. Adamovič žavesio neprarado net pasidabinusios šiaudinėmis skrybėlėmis bei sumerkusios rankas į vilnos pilnas geldas. Netikėtais įvaizdžiais nustebins ne vienas žinomas Lietuvos atlikėjas: grupės „Naujosios pupytės“ narės Oksana Pikul, Skaistė Steikūnaitė bei Monika Šedžiuvienė virs kankintojomis, kurios tamsiame rūsyje įkalins prasikaltusį arklininką Tadą Rimgailą, Irena Starošaitė taps seksualia kambarine.

Pakruojo dvare ir jo apylinkėse tvarką stengsis užtikrinti (ar bent jos galutinai nesugriauti) policijos pareigūnus vaidinę „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius, bandeles į krosnį šaus grupės „Man-go“ merginos. Tačiau niekas neprilygs didžiajai meilės istorijai, kuri įsiplieks tarp gražuolės bankrutuojančio dvarininko dukros Liepos ir dvaro arklininko T. Rimgailos.

Žinomiausių Lietuvos atlikėjų nuotykiai – muzikinėje komedijoje „Didžioji derliaus šventė 2: Pakruojo dvaras“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Australas avių kirpėjas Ianas Elkinsas, nukirpęs vieno avino vilną, išgelbėjo jo gyvybę ir tuo pačiu pasiekė rekordą. Jo vilna buvo taip peraugusi, kad kėlė pavojų gyvybei, rašo CNN.

Milžiniškas avinas vietinių žmonių, kurie jį rado sostinės Kanberos pakraštyje, buvo pavadintas Chrisu. Nuo svorio avinas vos galėjo paeiti. I. Elkinsas pasisiūlė apkirpti šį milžinišką gyvūną.

Prieš šią procedūrą avinui buvo suleisti raminamieji. Po 45 minutes trukusio kirpimo Chrisui buvo pašalintas 47 centimetrų storio vilnos sluoksnis, kuris svėrė net 40 kilogramų.

Šis avinas lengvai pralenkė buvusį rekordininką iš Naujosios Zelandijos. Tą kartą, 2004 metais, avinas, vardu Šrekas, buvo rastas urve. Jo vilna svėrė 27 kilogramus.

„Nemanau, kad šis avinas buvo kirptas anksčiau, – apie Chrisą kalbėjo keturiskart Australijos avių kirpimo čempionas I. Elkinsas. –  Jam tikriausiai yra 5-6 metai. Nesakyčiau, kad jo vilna yra labai aukštos kokybės, bet nėra ko tikėtis po tiek laiko, praleisto krūmynuose.“

Gyvūnų apsaugos specialistai teigia, kad avinai kaip Chrisas, kuris yra merinosų veislės, auginami specialiai dėl jų vilnos. Jie privalo būti kerpami reguliariai, nes kitaip gali kilti begalė sunkumų bei sveikatos problemų.

Vidutiniškai avį apkirpti trunka keletą minučių, o jos vilna sveria apie 5 kilogramus.

Raudondvario pilyje atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos narės, tekstilininkės Laimutės Kozlovienės darbų paroda „Pėdsakai laike“.

„Kiekvienas žmogus palieka pėdsakus. Jie išlieka atmintyje, skleidžia tam tikrą energiją, sukelia jausmus ir apmąstymus, gula lyg vilnos pluoštas sluoksniais vienas ant kito, susiliedami į margą raštą“, – teigia menininkė.

Tai jau 17-ta autorinė L. Kozlovienės kūrybos paroda Lietuvoje. Dalyvauta daugiau kaip 67-iose grupinėse parodose Lietuvoje ir už jos ribų.

Raudondvaryje eksponuojami kūriniai sukurti naudojant senas, buityje kažkada naudotas tekstilės technikas: vilnos vėlimą, siuvinėjimą, nėrimą, audimą.

Šios amatininkiškos technikos derinamos tarpusavyje į harmoningą, vientisą, kitokią paskirtį ir prasmę skleidžiančią medžiagą. Joje atsispindi gyvybės ir mirties, laikinumo, žmonių tarpusavio santykių, meilės, moters ir vaiko egzistenciniai išgyvenimai.

Vilnos pluoštas klojamas lyg potėpiai dažais vienas prie kito, todėl kūriniai primena tapybą.

Trečiadienio vakarą sostinės restorane “Gedimino dvaras” buvo pristatyta Kauno menininkės Birutės Koženiauskienės kolekcija, sukurta iš natūralių audinių - lino ir vilnos.

Kaunietė kūrėja, žinoma kaip studijos “Avelės kerai” viena įkūrėjų, savo kūrybos gerbėjus nuolat stebina spalvingomis ir originaliomis kolekcijomis. Šįkart B. Koženiauskienė Vilniaus verslo moterų auditorijai pristatė naujausius savo darbus, išsiskiriančius spalvų bei raštų gausa.

“Mano didžiausias troškimas, kad kiekviena moteris pasijustų gražia ir originalia”, - sako menininkė, kurianti iš lino ir vilnos. Pasak autorės, viena šių medžiagų žmogų sušildo, kita, atėjus karščiams, geba puikiai atvėsinti kūna, ir jos gali puikiai derėti tarpusavyje.

Verslo moterys vakaro metu turėjo galimybę apžiūrėti išskirtinę “Sidabrinės Kamėjos” juvelyrų komandos papuošalų ekspoziciją. Pasak, Elvyro Cikanavičiaus, “Sidabrinės Kamėjos” vadovo ir žinomo juvelyro, šiuo metu itin madingas sidabro ir ryškių spalvų akmenų derinys.