Savivaldybė ketvirtadienį pranešė pasirašiusi šios Lietuvos žydų sakralinės vietos įamžinimo memorandumą su Geros valios fondu.

„Daugelis vilniečių žino, kodėl Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale. Žydų dvasingumo ir mokslo istoriją šiandien mena išblukę hebrajiški užrašai ant buvusio Vilniaus geto pastatų, atminimo lentos ir paminklai. Sutarėme, kaip sovietų sunaikintos Didžiosios sinagogos vietoje sukursime naują traukos centrą lietuviams ir užsieniečiams“, – pranešime sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu sugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos vietos archeologiniai tyrinėjimai pradėti 2011-aisiais. Archeologai čia aptiko itin svarbias sakyklos (bimos) dalis – dviejų kolonų pagrindus, dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietas, didžiulę išorinę galinę Didžiosios sinagogos sieną, dalį Sinagogos grindų.

Taip pat aptikti ant sienų šalia bimos anksčiau buvę iškalti užrašai su nuorodomis į Senąjį Testamentą – viename minimi žmonės ir cituojama Pradžios knyga, kitame – eilės iš religinių giesmių.

Tiksli Vilniaus Didžiosios sinagogos pastatymo data nėra žinoma. Istorikai mano, kad ji buvo pastatyta po 1633 metų Vladislovui IV Vazai suteikus žydams privilegiją įkurti kvartalą Vilniuje. Sinagogos architektas nėra žinomas.

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą. Sinagoga buvo 25 metrų ilgio ir kiek daugiau nei 22 metrų pločio bei 12 metrų aukščio. Dar 2 metrus šventovė buvo įleista į žemę.

Teigiama, kad šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie istorijos šaltiniai teigia, kad joje tilpdavo iki 5000 žmonių.

Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji sinagoga ir kiti komplekso pastatai stipriai apgriauti. 1955–1957 metais pastatų liekanos sulygintos su žeme. 1964-aisiais Didžiosios sinagogos vietoje buvo pastatytas vaikų lopšelis-darželis, šiuo metu jis nebeveikia.

Mat tautininkai sostinėje nusiteikę mitingui prie paminklo Karaliui Mindaugui. Šie nepatenkinti Vilniaus mero sprendimu atsisakyti atminties ženklų prieštaringai vertinamiems Antrojo pasaulinio karo laikų veikėjams.

R.Šimašiaus demaršui nepritaria ir jaunasis konservatorių lyderis Gabrielius L., savo feisbuke "mero karštakošiškumą" prilyginęs "S.Tomo mojavimui "istorines klaidas" taisančiu plaktuku".

O šis abejotinas personažas, kuriam už minėto plaktuko heroiką jau kadaise skirtas 50 dienų areštas (tik vargu ar teismo sprendimas įvykdytas iki šiol), virtualioje erdvėje tik ir trina rankas: "Aš laimėjau!"

Bet netyla ir kiti reikalavimai: "Pašalinta atminimo lenta turi būti grąžinta!", o alėja turi vėl būti pervadinta K.Škirpos vardu, nesvarbu, kad jis buvo "truputį antisemitas".

O dar profesoriaus eilėraštis su "Marija šventa žydelka", kurio leksikos, ką jau kalbėti apie metaforas, net tautiečiai ne visada supranta, tad ko norėti iš kitataučių, kaip reikiant įpylė žibalo į R.Šimašiaus plačiai atvertą Pandoros "lobių" skrynią.

"Ar meras pradėjęs kultūrinį karą, išliks vienodai teisingas visoms Kraujo žemių aukoms? Po šio vienasmenio, nederinto, neišdiskutuoto veiksmo, kaip įžeidimas atrodo laisvos šalies sostinėje esantys sovietinių totalitarinių kolaborantų simboliai. Ar čia drąsos nebeužteks?" – savo feisbuke klausė Gabrielius L.

Ir čia verta priminti itin toliaregišką ir išmintingą dar nepriklausomybės pradžioje priimtą klaipėdiečių sprendimą – atsisakius senųjų stabų, naujų gatvių ar kitų viešųjų erdvių uostamiestyje nevadinti jokių istorinių asmenybių vardais, kad ateityje būtų išvengta bet kokių nereikalingų interpretacijų, mitingų, ginčų ar net sinagogų (kad ir simbolinių) uždarymo.

Avarinės būklės esanti neveikianti sinagoga Vilniuje bus truputį aptvarkyta, siekiant sustabdyti jos griuvimą. Tačiau jos restauravimo projektas tik rengiamas.

Pastato stogas yra kiauras, todėl patalpas smarkiai veikė aplinka. Dalis perdangos ir vidinis kupolas buvo įgriuvę, puvo medinės stogo konstrukcijos, iro sienų mūras, antradienį pranešė Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Siekiant išvengti nelaimės ir likviduoti pavojingą situaciją, paremiamos medinės perdangos ir stogo laikančiosios konstrukcijos, kad nebelinktų į patalpą. Prakiurusi stogo danga keičiama laikina, taip patalpas apsaugant nuo drėgmės ir kitokios gamtos poveikio. Taip pat ardoma silikatinių plytų siena bei metalinės konstrukcijos, kurios ne tik vizualiai darkė sinagogos fasadą, bet ir ardė sienų mūrą, taip keldamos pavojų visam pastatui.

Šiems darbams KPD skyrė per 50 tūkst. litų iš Paveldotvarkos 2014 metų programos. Dar 5 tūkst. litų skyrė Vilniaus žydų religinė bendruomenė.

Avarinės būklės likvidavimo darbų projektą parengė architektė Irena Staniūnienė.

„Šiandien Vilniaus sinagoga yra viena iš kelių išlikusių sostinėje, o kadaise žydų gausiame Vilniuje jų buvo apie šimtą. Tebeišlikusius žydų maldos namus privalome išsaugoti ateities kartoms“ , - teigė KPD direktorė Diana Varnaitė.

Anot jos, Gėlių gatvėje esančios sinagogos nežinant galima ir nepastebėti – sinagoga sunkiai atpažįstama.

„Norint pastatui grąžinti pirmykštę išvaizdą, ateityje laukia dar daug darbų, tačiau kol jų sulauksime, darome, ką galime – šaliname griūties galimybę ir lygiagrečiai rengiame restauravimo darbų projektą, kad šiuos darbus galėtume pradėti kuo greičiau“, - teigė D.Varnaitė.

Vilniaus sinagoga pastatyta XIX amžiaus pradžioje – tarp 1817 ir 1833 metų vietoj buvusių medinių pastatų, priklausiusių pirkliui Zaveliui Peisachovičiui. Sinagoga XIX amžiaus antroje pusėje daug kartų rekonstruota ir plėsta. Ji veikė iki pat 1940 metų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogos pastate buvo sandėliai ir butai, o nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pastatas apleistas.