Realistinis fototapetas

Kaip buvo skelbiama 2016 m., didžiausias ir pagrindinis tų metų festivalio "Vilnius Street Art" darbas atsirado ant Neries krantinėje, Žvejų gatvėje, iškirtus medžius atsivėrusio Seimo garažų pastato. Architektas Ignas Lukauskas ant jo fasadų užklijavo realistinį fototapetą ir į miestą perkėlė stambų gamtinį objektą – krioklį. Fototapetas užėmė beveik 2 000 kv. m plotą.

Vos išgirdęs siūlymą sukurti ką nors ant Seimo garažų, I.Lukauskas iškart turėjo idėją – čia turi būti krioklys. Visos kitos vėliau svarstytos mintys šiai neprilygo. Upės link besileidžiančios pastato terasos taip tiesiogiai primena šį gamtos reiškinį, kad I.Lukauskas netgi svarstė, ar krioklys nebuvo slapta statinį projektavusio architekto idėja, kurią jis pats tiesiog pratęsė. Tačiau įgyvendinti menininko idėją – pastatą paversti kriokliu – yra iššūkis festivalio organizatoriams.

"Tokią idėją padiktavo pastato terasos ir upės kaimynystė. Lietuvoje neturime didelio krioklio, taigi dabar turėsime", – tada sakė darbo autorius I.Lukauskas.

Darbas buvo atliktas nuo seno gatvės menininkų naudojama technika – plakato klijavimu. Nors popierius atrodo trapi ir neilgaamžė medžiaga, nei menininkas I.Lukauskas, nei festivalio organizatoriai nesijaudino dėl galimo vandalizmo arba kūrinio sunykimo dėl saulės ir lietaus poveikio.

"Gatvės menas gali neatpažįstamai pakeisti aplinką, bet jis pats neišvengiamai yra laikinas. Įvairios kūrybinės intervencijos gyvena savo gyvenimą – miestas jas priima arba atmeta. Bandymai gatvės meną "sumuziejinti" prieštarauja jo prigimčiai, – anuo metu sakė festivalio "Vilnius Street Art" vadovė Ūla Ambrasaitė. – Kita vertus, dėl krioklio jaučiame visų palaikymą ir norą, kad jis būtų kuo patvaresnis – spaustuvė atliko daug klijavimo bandymų, kad išsirinktų tinkamiausią metodą, Seimo kanceliarija ketina jį tinkamai prižiūrėti ir gal net įrengti specialų apšvietimą."

Ir štai "Krioklio" gyvenimas baigėsi, o jo likučiai akies tikrai nedžiugina nei vilniečiams, nei miesto svečiams.

Kas nuvalys?

Popierius dyla ir kartu su juo keičiasi pats darbas, taigi iš anksto buvo prognozuojama, kad miestiečiai stebės natūralų krioklio gyvenimą. Ir štai "Krioklio" gyvenimas baigėsi, o jo likučiai akies tikrai nedžiugina nei vilniečiams, nei miesto svečiams.

Menininkams leidimą puošti Seimo garažų pastatą išdavė Seimo kanceliarija, patį projektą finansavo jo rėmėjai – tuo metu veikusi, tačiau pernai bankrutavusi lietuviška atostogų skrydžių kompanija "Small Planet Airlines".

Pastatas yra Vilniaus centre, tačiau Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius "Vilniaus dienai" pasidomėjus, kas gi sutvarkys pastatą, iš pradžių teigė, kad savivaldybė nieko bendra su tuo neturi. Vis dėlto vėliau patikslino, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo gavusi asmens skundą dėl netvarkingo statinio fasado A.Juozapavičiaus g. 5. Savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus darbuotojas pagal kompetenciją patikrino pranešime nurodytą informaciją.

"Nustatyta, kad statinį turto patikėjimo teise valdo juridinis asmuo, tad kreipėmės į statinio A. Juozapavičiaus g. 5 valdytoją, kad šis užtikrintų statinio fasado estetišką išvaizdą, tačiau iš jo jokio atsakymo nesulaukėme", – informavo Viešųjų ryšių skyrius.

Savivaldybė "pamiršo" save

Tuo metu Seimo Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Artūras Zeleniakas "Vilniaus dieną" informavo, kad 2016 m. Seimo valdybos pritarimu Seimo kanceliarija leido projekto iniciatoriams įgyvendinti savo sumanymą, tačiau lėšų šiam projektui Seimo kanceliarija neskyrė.

Paklaustas, ar Seimas planuoja kažką daryti, kad esamas vaizdas miesto centre pasikeistų, A.Zeleniakas teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2018 m. lapkričio 30 d. raštu informavo Seimo kanceliariją, kad 2019 m. I–II ketvirtį planuoja "Krioklio" fototapetą nuo Seimo garažo sienų nuvalyti.

Į Lietuvos sostinę lenkai Seikon, Krik Kong ir Szyman atvažiavo Lenkijos instituto Vilniuje, kuris siekia pristatyti išpuoselėtą kaimyninės šalies gatvės meno sceną, dėka.

„Labai džiaugiuosi, kad institutas bendradarbiauja su festivaliu „Vilnius Street Art“ jau trečius metus ir kad geriausi lenkų gatvės meno atstovai daro Vilnių spalvingesnį“, – sako instituto vadovas Marcinas Lapczynskis.

Trys kūrėjai, paišę Drujos gatvės pradžioje, prie Geležinkelio viaduko, yra labai skirtingi, tačiau sako, kad dirbdami kartu papildo ir praturtina vienas kitą.

„Man patinka piešti su Robertu [Seikon], mėgaujuosi jo precizika. Kaip jis nuplėšia lipnią juostą nuo sienos, kokios tiesios linijos! Man tai labai įdomu, bet pats neturėčiau tam kantrybės“, – sako Krik, viduriniojo darbo autorius. Jis vienintelis iš Vilniuje paišiusios lenkų trijulės išlaikęs ryškų graffiti stilių, neįgijęs formalaus meninio išsilavinimo, tik perėjęs naktines pratybas ant Gdansko sienų.

Šiandien liesas ir ilgais plaukais Krik anksčiau buvo plikas, vaikščiojo į sporto salę, dirbo fizinį darbą, o naktimis paišydavo sienas. Jis nuolat paišo gerai atpažįstamą personažą – pliką vyruką su „Adidas“ treningais.

„Sugalvojau jį maždaug 2003 metais. Buvo laikai, kai Gdanske ir kitur tokių buvo pilna. Jie norėjo paimti tavo telefoną, išspardyti užpakalį“, – sako Krik. Šį veikėją jis akivaizdžiai pašiepia, bet neniekina. „Kažkada turėjau daug tokių draugų. Aš irgi buvau darbininkas, ilgą laiką atstovavau „darbininkų klasę“, kai dirbau vamzdžių gamykloje. Tai labai sunku“, –  sako piešėjas, kuriam šis darbas ir naktiniai piešimai šiandien atsiliepia nugaros skausmais.

Savo karjerą nuo graffiti pradėjo ir Seikon. Vėliau jis studijavo grafinį dizainą ir išplėtojo savitą geometrinį stilių. „Visa tai buvo for fun. Išeini iš namų ir tiesiog pieši graffiti, bet tai geriau nei eiti muštis“, – sako Seikon.

Jie sako suprantantys, kodėl graffiti piešėjai – naktimis aplink traukinių stotis besitrinantys ir per tvoras laipiojantys vaikinai – žmonėms atrodo pavojingi. Tačiau tvirtina, kad tai tėra stereotipas.

„Iš visų mano draugų, su kuriais paišiau prieš daugybę metų, tik vienas tapo blogu žmogumi, pateko į kalėjimą. Visi kiti graffiti vaikinai, kurie tikrai buvo „vandalai“, dabar yra labai aktyvūs ir kūrybingi žmonės, visuomenei darantys daug gero. Pavyzdžiui, vienas yra politikas, kitas kuria filmus, dar vienas yra architektas. Kai žvelgiu atgal į tuos metus ir visus „blogus“ dalykus, kuriuos padarėme, aš visa tai įskaitau. Tai turėjo reikšmę“, – sako Krik, kuris pats šiandien turi barą buvusioje Gdansko laivų statyklos teritorijoje. Prieš dešimtmetį jis čia lipdavo per tvorą paišyti ant pramoninių pastatų. Dabar dauguma jų nugriauti, likę tik keli korpusai, kuriuose sugyvena ir metalo supirktuvės, ir hipsteriški barai.

Gdanskas greitai keičiasi. Laivų statykla, kurioje dirbo 20 tūkst. žmonių ir 1980-aisiais gimė „Solidarumas“, susitraukė dešimteriopai. Steigiasi mažesnės nišinės bendrovės, gaminančios vėjo turbinų elementus arba jachtas ir katerius. Kadaise darbininkų miestas, nors jame dar gerai justi proletariška dvasia, dabar sparčiai plėtoja IT paslaugas ir pasižymi gyvu kultūriniu gyvenimu.

Grafinį dizainą Gdansko menų akademijoje baigęs Seikon sako, kad šios studijos buvo antraeilis užsiėmimas – pirmoje vietoje visada buvo paišymas ant sienų. Jis surengė ne vieną formalią parodą, laimėjo apdovanojimų, tačiau sako, kad nedaro skirties tarp galerinio ir gatvės meno. „Pradėjau nuo graffiti, perėjau prie tipografikos, konkretesnių formų, spalvų. Tada prie geometrinių studijų, pradėjau dirbti „InDesign“, „Illustrator“ ir sukurtą geometriją bei preciziką išmokau perkelti ant sienų, – pasakoja Seikon. – Manau, kad gerai, kai skirtingi stiliai sugyvena kartu. Matome vieni kitų pokyčius: Vilniuje nupaišėme pirmą šiemet bendrą darbą ir vis matau, kaip žengiame po dar vieną žingsnelį aukštyn. Tai ilgas kelias. Kitąmet mes būsime kitoje vietoje, su kitomis idėjomis sienoms“.

„Arba kalėjime“, – šypsodamasis įsikiša Krik.

Trečiasis Vilniuje paišęs trijulės narys – Szyman – yra iš Varšuvos. Jis studijavo architektūrą Varšuvos technikos universitete, lygiai kaip ir pernai Vilniuje kartu su Sepe piešęs Chazme (Kauno g. 1), tačiau nusprendė užsiimti menais. Jaunystėje jis išbandė graffiti, vėliau perėjo prie trafareto, o dabar eksperimentuoja su šilkografija spausdintais plakatais, kuriuos klijuoja ant sienų ir užbaigia pripiešiamais elementais. Varšuvoje jis įsirengė šilkografijos studiją, kurioje gali spausdinti ant įvairiausių paviršių.

Vilniuje prie piešėjų prisijungė operatorius Jakobas, kuris fiksuoja šių gatvės menininkų projektą „Rurales“. 2015-aisiais išėjo pirmasis filmas, o šiemet jie ketina išleisti dar vieną. Gatvės menininkai keliauja po provinciją ir paišo ūkiuose arba ant apleistų, mišku beužaugančių pastatų. Tai visiškas atsilapalaidavimas, susijungimas su gamta, poilsis protui“, – sako Seikon.

Tačiau svarbiausia, jų pačių teigimu, yra bendravimas su provincijos žmonėmis. „Kartais liekame porai dienų, sėdime su jais prie laužo, valgome dešreles ir geriame degtinę, klausome istorijų. Jie sunkiai dirba ir žino, kas yra gyvenimas. Su jais lengva kalbėti, nes jiems duodame piešinius ant sienų ir jie mums atsiveria. Jiems taip pat įdomu susitikti su tokiais freakais kaip mes“, – sako Krik Kong.

„Manau, kad tai taps puikiu traukos objektu Vilniuje“, – krioklio papėdėje vykusiame piknike sakė kūrinio autorius architektas Ignas Lukauskas. Transformuodamas pastatą jis siekė ne tik sukurti gražų atvaizdą, bet ir šiai vietai suteikti naują reikšmę miestiečių sąmonėje.

Vos išgirdęs siūlymą sukurti ką nors ant Seimo garažų, I. Lukauskas iškart turėjo idėją – čia turi būti krioklys. Visos kitos vėliau svarstytos mintys šiai neprilygo. Upės link besileidžiančios pastato terasos taip tiesiogiai primena šį gamtos reiškinį, kad I. Lukauskas netgi svarstė, ar krioklys nebuvo slapta statinį projektavusio architekto idėja, kurią jis pats tiesiog pratęsė.

Tačiau įgyvendinti menininko idėją – pastatą paversti kriokliu – yra iššūkis festivalio organizatoriams. „Kiekvienais metais festivalyje „Vilnius Street Art“ turime techniškai sudėtingų projektų. Tačiau krioklys – iki šiol didžiausias, sudėtingiausias ir brangiausias kūrinys“, – sakė festivalio vadovė Ūla Ambrasaitė.

„Jau antrus metus iš eilės kartu su festivaliu „Vilnius Street Art“ pavyksta įgyvendinti išties įspūdingas ir miesto veidą keičiančias idėjas. Krioklio iki šiol nebuvo ne tik Vilniuje, bet turbūt ir visoje Lietuvoje, tad pagalvojome – o kodėl gi ne? Tikimės, kad krioklio šniokštimas atgaivins kiek prigesusį gyvenimą šioje Neries pakrantės pusėje ir taps nauju traukos centru miesto gyventojams ir svečiams“, – kalbėjo „Small Planet Airlines“ direktorius Kristijonas Kaikaris.

Seimo kanclerės pavaduotojas Antanas Dimaitis pasakojo, kad parlamento administracijai siūlymas paversti garažus kriokliu buvo netikėtas, tačiau galiausiai jam parašu pritarė ir Seimo pirmininkė. Šiuo metu Seimo kanceliarija svarsto galimybę apšviesti krioklį, kad jis būtų matomas naktį. Kūrinys kol kas nebaigtas, tačiau visu grožiu turėtų atsiverti netrukus.

Krioklys ant tinko perkeliamas pasinaudojant gatvės menininkų seniai naudojama technika – plakato klijavimu. Ja festivalio „Vilnius Street Art“ metu iki šiol nebuvo atliktas nė vienas kūrinys, tačiau pirmojo užmojo mastas yra didžiulis – fototapetas užims beveik 2000 kv. metrų. Sukompiliuoti tokio dydžio realistinį krioklio paveikslą – iššūkis ne vien architektui, bet ir spaustuvės „Print In“ komandai, atlikusiai daugybę klijavimo bandymų ir tobulinusiai šią techniką.

Nors popierius atrodo trapi ir neilgaamžė medžiaga, nei menininkas I. Lukauskas, nei festivalio organizatoriai nesijaudina dėl galimo vandalizmo arba kūrinio sunykimo dėl saulės ir lietaus poveikio.

„Gatvės menas gali neatpažįstamai pakeisti aplinką, bet jis pats neišvengiamai yra laikinas. Įvairios kūrybinės intervencijos gyvena savo gyvenimą – miestas jas priima arba atmeta. Bandymai gatvės meną „sumuziejinti“ prieštarauja jo prigimčiai“, – sako festivalio „Vilnius Street Art“ vadovė Ū. Ambrasaitė. Pasak jos, popieriui palaipsniui keičiantis, praeiviai galės stebėti natūralų krioklio gyvenimą mieste.

Festivalis „Vilnius Street Art“ šiemet siekia įtraukti žmones aktyviai bendrauti su kūriniais. Pavyzdžiui, nuo 23 val. iki 1 val. nakties važinėjantis po Vilnių eismo švieslentėse galima perskaityti Žygimanto Kudirkos sukurtus haiku vairuotojams, o Gedimino prospekte keletą akimirkų per dieną įmanoma pagauti išnykstantį Liudo Parulskio sukurtą troleibusą.

Festivalyje bus ir tradicinių gatvės meno darbų, kurie ant Vilniaus sienų atsiras rugsėjo pradžioje – juos kurs lietuvis menininkas Asylum bei svečiai iš Lenkijos Seikon ir Krik Kong.

Vilniečiai ir miesto svečiai galės iš arti pamatyti, kaip besirandantis milžiniškas darbas keičia Neries krantinę ir atrasti naują viešąją erdvę.

Pakrantėje tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų iškirtus medžius, atsivėręs didžiulis, terasas primenantis Seimo garažų pastatas architektui Ignui Lukauskui pats padiktavo, koks kūrinys jam reikalingas. „Krioklio idėją padiktavo pastato struktūra, taip pat upės gretimybė, vanduo, – sako I. Lukauskas. – Pagalvojome, kad Lietuvoje neturime krioklio ir ta mintis labai prigijo – dabar Vilniuje galėsime juo grožėtis.“

Šis takus gamtinis objektas ant tinko perkeliamas pasinaudojant gatvės menininkų seniai pamėgta technika – plakato klijavimu. Ja festivalio „Vilnius Street Art“ metu iki šiol nebuvo atliktas nė vienas kūrinys, tačiau pirmojo užmojo mastas yra didžiulis – fototapetas užims beveik 2000 kv. m. Sukompiliuoti tokio dydžio realistinį krioklio paveikslą iššūkis ne vien architektui, bet ir visai komandai.

Klijavimo darbai dar tik įpusėja, tačiau antradienį 19.30 val. festivalis kviečia į iškylą prie krioklio. Organizatoriai gavo specialų Seimo kanceliarijos leidimą iškylauti ant „krioklio terasų“ ir kviečia miestiečius įvertinti, kaip vyksta jo gimimas, atrasti naują jaukią viešąją erdvę Vilniuje. Iškylautojų patogumui užkandžius ir gėrimus siūlys krioklio papėdėje įsikūrusi maisto studija „Čiop čiop“.

Nors popierius atrodo trapi ir neilgaamžė medžiaga, nei menininkas I. Lukauskas, nei festivalio organizatoriai nesijaudina dėl galimo vandalizmo arba kūrinio sunykimo dėl saulės ir lietaus poveikio.

„Gatvės menas gali neatpažįstamai pakeisti aplinką, bet jis pats neišvengiamai yra laikinas. Įvairios kūrybinės intervencijas gyvena savo gyvenimą – miestas jas priima arba atmeta. Bandymai gatvės meną „sumuziejinti“ prieštarauja jo prigimčiai, – sako festivalio „Vilnius Street Art“ vadovė Ūla Ambrasaitė. – Kita vertus, dėl krioklio jaučiame visų palaikymą ir norą, kad jis būtų kuo patvaresnis – spaustuvė „Print In“ atliko daug klijavimo bandymų, kad išsirinktų tinkamiausią metodą, Seimo kanceliarija ketina jį tinkamai prižiūrėti ir gal net įrengti specialų apšvietimą“. Pasak jos, popieriui palaipsniui keičiantis, praeiviai galės stebėti natūralų krioklio gyvenimą mieste.

Festivalis „Vilnius Street Art“ šiemet siekia įtraukti žmones aktyviai bendrauti su kūriniais. Pavyzdžiui, nuo 23 val. iki 1 val. nakties važinėjantis po Vilnių eismo švieslentėse galima perskaityti Žygimanto Kudirkos sukurtus haiku vairuotojams, o Gedimino prospekte keletą akimirkų per dieną įmanoma pagauti išnykstantį Liudo Parulskio sukurtą troleibusą.

Tiesa, festivalyje bus ir tradicinių gatvės meno kūrinių, kurie ant Vilniaus sienų atsiras rugsėjo pradžioje.

Po „Vilnius Street Art“ atidarymo, kuris vyko antradienį Energetikos ir technikos muziejuje, lauke šnekučiavosi būrys jo svečių. Viename iš ratelių, kuriame buvo sustoję jau į ketvirtą dešimtį įžengę žmonės, pasigirdo klausimas: „Tai ar varom šiandien piešt“. Paauglystėje ir jaunystėje išeita nelegalaus grafičio mokykla užsilieka ilgam. Ir net jei nebepraktikuojama, ji palieka didesnį ar mažesnį pėdsaką.

Grafitis niekur nedings

„Grafitis yra neatsiejama miesto kultūros dalis ir yra užauginusi daug įdomių menininkų, architektų, rašytojų“, – „Vilnius Street Art“ atidarymo pokalbyje, pavadintame „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“, sakė festivalio kuratorė Gabija Grušaitė.

Ji pasakojo apie Paryžiaus priemiesčiuose užaugusį menininką JR, kurio milžiniškos ir įspūdingos instaliacijos šiemet puošė Rio de Žaneiro žaidynes. „Pats JR sako, kad kai esi trylikos nelabai supranti, kas yra viešoji erdvė, politinės žinutės, žmonių reakciją į „taginimą“, bet tai yra nuotykis. Susirenki su draugais, ieškai, kaip patekti į metro. Bet būtent klaidžiodamas po metro JR pakeitė savo gyvenimą, nes surado fotoaparatą ir ėmė daryti nuotraukas. Savo pirmame proveržį padariusiame projekte jis nufotografavo draugus, paišančius grafičius, ir nelegaliai išklijavo portretus ant Paryžiaus sienų. Projektas vadinosi „Portrait of a Generation“ („Kartos portretas“) ir atskleidė Paryžių, kurio mes dažnai nematome“, – pasakojo kuratorė.

Iš gatvėse kūrybiškai susiformavusių lietuvių ji išskyrė Vilniaus sienų rašytoją pseudonimu 209, kurio darbai tapo kritiško mąstymo apie Vilniaus viešąsias erdves ir miesto gyvenimą šaltiniu ir kone vienu sostinės simbolių. „Manome, kad 209 yra labai įdomus menininkas ir turėtų būti vertinamas kaip menininkas, o ne kaip „tepliotojas“, – sakė G. Grušaitė. Festivalį „Vilnius Street Art“ organizuojanti leidykla „Lapas“ šiemet ketina išleisti 209 darbų albumą.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec mano, kad 209 yra sukūręs išskirtinį ilgalaikį santykį su miestu. „Gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su tam tikra erdve. Gatvės menininkai galbūt – čia klausimas – taps vietovių kuratoriais, kurie prižiūrės ir globos tam tikras vietas. Tarkime, 209 atveju matome jo globą viso miesto mastu“, – sakė J. Lavrinec.

Gali ugdyti santykį su miesto elementais

Pokalbyje dalyvavęs Lietuvoje ir užsienyje pripažintas architektas Vytautas Biekša jaunystėje klajodavo po Vilnių su aerozoliniais dažais. Jis sako pirmąkart susimąstęs, ką tai davė jam kaip kūrėjui, kai buvo pakviestas į „Vilnius Street Art“ festivalio atidarymą.

„Paišymas vyko 1995–1998 metais ir meninės vertės sunku ten pamatyti. Bet mes išmokome, kaip išilgai pereiti Gedimino prospektą neinant nei juo, nei Smetonos ar Pamėnkalnio gatvėmis. Tai išugdė alternatyvų požiūrį į erdvę ir jautrumą jai“, – sakė jis.

Grafitis rečiau, o gatvės menas dažnai būna susijęs su architektūriniais statinio elementais, kuriais žaidžia ar papildo. Pasak V. Biekšos, be sociopolitinių žinučių sąmoningesnė raiška gatvėse gali ugdyti jautrumą aplinkai ir santykį su architektūra.

Moko apie miestą ir jo istoriją

„Kalbant apie gatvės meną kaip apie alternatyvią mokyklą, labai dažnai tai, kas yra miesto gatvėse, veikia kaip savotiškas turisto vadovas, kuris daug papasakoja apie miestą“, – diskusijoje sakė alternatyvios muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė. Pasak jos, anksčiau tokiais turais užsiimdavo nebent entuziastai, o pastaraisiais metais gatvės menas tapo konvencinio turizmo dalimi su specialiais žemėlapiais ir gidais.

„Netgi apie savo gimtąjį miestą gali sužinoti daug naujo. Kai kiekvieną dieną eini pro tas pačias sienas, visi užrašai atrodo kaip marga paklodė ir į juos neįsižiūri, bet galima pastebėti labai įdomių dalykų, – apie istorinę grafičių vertę sakė D. Dubauskaitė. – Vieną kartą išnešusi šiukšles pamačiau 2Pac „tagą“ ir grįžusi namo savo bloge paklausiau skaitytojų, kokie muzikantų vardai užrašyti jų kiemuose. Iškart sulaukiau labai daug atsakymų: „Metallica“, „Foje“, RSA. Visai tai buvo prieš kelerius metus, šiame amžiuje, tačiau tie užrašai, kurie išreiškia simpatiją vienai ar kitai grupei, išliko nuo kokių 1997 metų. Dabar niekas nerašo „Christina Aguilera“ arba „Beyonce“, nes simpatijas išreiškia paspaudimais feisbuke ar instagrame“.

D. Dubauskaitė pastebėjo, grafičiai už legalumo ribos nustumti iš dalies dirbtinai. „Ar iš tikrųjų grafitis yra tai, ko reikia bijoti eiliniam miestiečiui? Ar tai, kad tavo kaimynų vaikai ar kaimynai kažką nupiešė yra intervencija?“, – sakė D. Dubauskaitė. Ji svarstė, kad komercinė reklama kelia ne mažesnę vizualinę taršą, o bendruomenių, kurių aplinkoje ji atsiranda, nuomonės atsiklausiama ne daugiau nei dėl nelegalių grafičių.

Antradienį su diskusija apie gatvės meno edukacinę vertę startavęs „Vilnius Street Art“ trečiadienio vakarą suplanavo susitikimą su Žygimantu Kudirka prie „Lietuvos“ kino teatro. Šiemet festivalyje jis sukūrė haiku vairuotojams – tai poeziniai pranešimai, kurie trečiadienio naktį pirmąkart pasirodė virš Vilniaus kelių kabančiose eismo informacinėse švieslentėse. Po pokalbio jis persikūnys į Mesijų ir kartu su Münpauzn surengs koncertą per modifikuoto automobilio galingą garso sistemą.

Šiemet dominuos ne piešiniai ant sienų, o įvairesni projektai: šalia Žaliojo tilto „atsivers“ krioklys, eismo informacinės švieslentės prabils poezija, troleibusai taps architektūros kolekcionieriais ir išnykstančiais objektais, pranešė organizatoriai.

Festivalio atidarymas numatytas Energetikos ir technikos muziejuje, kur rengiamas pokalbis apie grafičių kultūrą ir gatvės meną.

„Festivalis papasakos apie pasaulyje garsius menininkus, kuriuos išugdė kūryba gatvėse, pakvies šią nelegalią mokyklą išėjusius šiandien garsius architektus, kūrybininkus ir siūlys iš naujo pažvelgti į saviraišką, kuri dažnai nurašoma tik kaip „teplionės“ ir „vandalizmas“, – teigiama festivalio rengėjų pranešime.

Pernykščio festivalio „Vilnius Street Art“ darbai buvo sutelkti sostinės Stoties rajone ir pabrėžė šių greitai besikeičiančių apylinkių charakterį, iškėlė klausimus apie rajono ateitį. Šiemet festivalis dėmesį skiria visam miestui. Anot organizatorių, į jį žvelgiama kaip į vientisą tekstą, kurį galima redaguoti meninėmis intervencijomis – pabrėžti, papildyti, atskleisti paslėptas reikšmes ir istorijas.

„Menininkai atliks įvairias redakcijas ir lauks, kaip į jas atsilieps miestas ir miestelėnai, – teigė festivalio vadovė Ūla Ambrasaitė. – Atidžiai stebint urbanistinę aplinką aiškėja, kad joje išties dominuoja ne pastatai su vienokia ar kitokia savo architektūra, o transporto ir inžineriniai sprendimai, įvairios smulkiosios architektūros formos. Šis audinys yra tai, kas skiria gyvenvietę nuo miesto. Todėl šiemet festivalis skirs dėmesį gatvėms, stotelėms, garažams, troleibusams, eismo švieslentėms ir kitiems pravažiuojamiems ir praeinamiems statiniams.“

Didžiausias ir pagrindinis šių metų festivalio „Vilnius Street Art“ darbas bus sukurtas ant Neries krantinėje, Žvejų gatvėje, iškirtus medžius atsivėrusio Seimo garažų pastato. Architektas Ignas Lukauskas ant jo fasadų klijuos realistinį fototapetą ir į miestą perkels stambų gamtinį objektą – krioklį.

Šių metų netikėtumas – prie vizualaus meno festivalio prisidėjęs poetas. Festivalis įsibraus į virš judriausių Vilniaus gatvių kabančias eismo informacines švieslentes. Šie trijų arba keturių eilučių ekranai labai primena haiku – trumpų japoniškų eilėraščių – formatą.

„Neturėk kitų švieslenčių, tik mane vieną“, – naktimis jos skleis šias ir kitas eiles, kurias sukūrė Žygimantas Kudirka.

Liudas Parulskis kvies miestiečius pažaisti troleibuso gaudynes ir fotoaparatu užfiksuoti jo dingimą.

Ketvirtadienį rengiamas pokalbis apie šiandien nublankusią smulkiąją architektūrą – stoteles, suoliukus, gėlių klombas, apšvietimo stulpus, reklaminius stendus – ir jos reikšmę miesto veidui.

Jaunas vilnietis gatvės menininkas Asylum imsis piešti ant sienos, kuri prilaiko geležinkelio pylimą netoli stoties. Tai bus pirmasis iš trijų „tradicine“ technika – dažais – atliktų darbų.

„Vilnius Street Art“, trečius metus tęsdamas bendradarbiavimą su Lenkijos institutu Vilniuje, toliau pristato kaimyninės šalies gatvės menininkus ir kviečia kūrėjus iš Gdansko Seikon bei Jay Pop. Rugsėjo pradžioje besisvečiuosiantys menininkai savo intervencijomis redaguos dvi Vilniaus sienas – šalia autobusų stoties esančio apleisto namo ir netrukus planuojamo griauti pastato šalia Energetikos ir technikos muziejaus.

Dar viena gatvės menui neįprasta erdvė – daugybė mieste styrančių ir dažniausiai nenaudojamų vėliavų stiebų. „Gero vėjo klubas“ ant jų iškels jūrinėmis vėliavomis užšifruotas žinutes miestui. Taip festivalis, pasiskolindamas Vilniaus gatvės menininko, žinomo 209 slapyvardžiu, idėją, sieks atgaivinti dažniausiai apleistus miesto flagštokus ir skatins jais naudotis visus miestiečius.

Šiemet dominuos ne piešiniai ant sienų, o žymiai įvairesni projektai: šalia Žaliojo tilto atsiras krioklys, eismo informacinės švieslentės prabils poezija, troleibusai taps išnykstančiais objektais, rašoma pranešime spaudai.

Festivalio „Vilnius Street Art“ atidarymas vyks rugpjūčio 23 dieną Energetikos ir technikos muziejuje, kur rengiamas aktualus ir ilgai brendęs pokalbis apie grafičių kultūrą ir gatvės meną. Festivalis papasakos apie pasaulyje itin garsius menininkus, kuriuos išugdė kūryba gatvėse, pakvies šią nelegalią mokyklą išėjusius šiandien garsius architektus, kūrybininkus ir siūlys iš naujo pažvelgti į saviraišką, kuri dažnai nurašoma tik kaip „teplionės“ ir „vandalizmas“.

Pernykščio festivalio „Vilnius Street Art“ darbai buvo sutelkti sostinės stoties rajone ir pabrėžė šių greitai besikeičiančių apylinkių charakterį, iškėlė klausimus apie rajono ateitį. Šiemet festivalis dėmesį skiria visam miestui. Į jį žvelgiama kaip į vientisą tekstą, kurį galima redaguoti meninėmis intervencijomis – pabrėžti, papildyti, atskleisti paslėptas reikšmes ir istorijas.

„Menininkai atliks įvairias redakcijas ir lauks, kaip į jas atsilieps miestas ir miestelėnai, – sako festivalio vadovė Ūla Ambrasaitė. – Atidžiai stebint urbanistinę aplinką aiškėja, kad joje išties dominuoja ne pastatai su vienokia ar kitokia savo architektūra, o transporto ir inžineriniai sprendimai, įvairios smulkiosios architektūros formos. Šis audinys yra tai, kas skiria gyvenvietę nuo miesto. Todėl šiemet festivalis skirs dėmesį gatvėms, stotelėms, garažams, troleibusams, eismo švieslentėms ir kitiems pravažiuojamiems ir praeinamiems statiniams“.

Vilniuje atsiras krioklys

Didžiausias ir pagrindinis šių metų festivalio „Vilnius Street Art“ darbas atsiras ant Neries krantinėje, Žvejų gatvėje, iškirtus medžius atsivėrusio Seimo garažų pastato. Architektas Ignas Lukauskas ant jo fasadų klijuos realistinį fototapetą ir į miestą perkels stambų gamtinį objektą – krioklį. „Tokią idėją padiktavo pastato terasos ir upės kaimynystė. Lietuvoje neturime didelio krioklio, taigi dabar turėsime“, – sako darbo autorius I. Lukauskas. Darbas bus atliktas nuo seno gatvės menininkų naudojama technika – plakato klijavimu. Popierius dyla ir kartu su juo keičiasi pats darbas, taigi miestiečiai stebės natūralų krioklio gyvenimą.

Į pirmuosius tris „Vilnius Street Art“ festivalius buvo kviečiami pasaulinio garso gatvės menininkai, siekiant miestą supažindinti su įspūdingiausiais pavyzdžiais. Šiemet organizatoriai džiaugiasi, kad dauguma dalyvaujančių kūrėjų – lietuviai. Pasak Ū. Ambrasaitės, vietos menininkai gali puikiai pajausti vietos kontekstą ir kurti konkrečiai vietai aktualius darbus.

Šių metų netikėtumas – prie vizualaus meno festivalio prisijungęs poetas. Festivalis įsibraus į virš judriausių Vilniaus gatvių kabančias eismo informacines švieslentes. Šie trijų arba keturių eilučių ekranai labai primena haiku – trumpų japoniškų eilėraščių – formatą. „Neturėk kitų švieslenčių, tik mane vieną“. Naktimis jos skleis šias ir kitas eiles, kurias sukūrė Žygimantas Kudirka, tekstų autorius, reklamos kūrybininkas ir muzikos atlikėjas, žinomas Mesijaus sceniniu vardu. Rugpjūčio 24 d., 19 val. festivalis taip pat pakvies į pokalbį su Ž. Kudirka ant galinės modifikuoto automobilio sėdynės priešais „Lietuvos kino teatrą“, o po to Mesijus x Münpauzn duetas surengs koncertą per galingą šio automobilio garso sistemą.

Dar viename netradiciniame projekte fotomanipuliacijų menininkas Liudas Parulskis transformuos vienus ryškiausių Vilniaus simbolių – troleibusus. 3-iojo maršruto troleibusas, riedantis per įvairiais laikotarpiais statytus rajonus, taps kolekcionieriumi ir susirinks jam labiausiai patinkančius Vilniaus langų ir durų pavyzdžius. O 17-ojo maršruto troleibusas keletą kartų per dieną išnyks, jei bus stebimas kertantis Gedimino prospektą prie Lukiškių aikštės. L. Parulskis kvies miestiečius pažaisti troleibuso gaudynes ir fotoaparatu užfiksuoti jo dingimą.

Rugpjūčio 25 d. 19 val. festivalis „Vilnius Street Art“, skirdamas dėmesį miesto infrastruktūrai, pakvies į pokalbį apie šiandien nublankusią smulkiąją architektūrą – stoteles, suoliukus, gėlių klombas, apšvietimo stulpus, reklaminius stendus – ir jos reikšmę miesto veidui.

Suplevėsuos vėliavos

Jaunas vilnietis gatvės menininkas Asylum imsis piešti ant sienos, kuri prilaiko geležinkelio pylimą netoli stoties. Tai bus pirmasis iš trijų „tradicine“ technika – dažais – atliktų darbų.

„Vilnius Street Art“, trečius metus tęsdamas bendradarbiavimą su Lenkijos institutu Vilniuje, toliau pristato kaimyninės šalies gatvės menininkus ir kviečia kūrėjus iš Gdansko Seikon ir Jay Pop. Rugsėjo pradžioje besisvečiuosiantys menininkai savo intervencijomis redaguos dvi Vilniaus sienas – šalia autobusų stoties esančio apleisto namo ir netrukus planuojamo griauti pastato šalia Energetikos ir technikos muziejaus.

Dar viena gatvės menui neįprasta erdvė – daugybė mieste styrančių ir dažniausiai nenaudojamų vėliavų stiebų. „Gero vėjo klubas“ ant jų iškels jūrinėmis vėliavomis užšifruotas žinutes miestui. Taip festivalis, pasiskolindamas Vilniaus gatvės menininko, žinomo 209 slapyvardžiu, idėją, sieks atgaivinti dažniausiai apleistus miesto flagštokus ir skatins jais naudotis visus miestiečius.

Festivalio „Vilnius Street Art“ renginiai

Rugpjūčio 23 d. (antradienį), 19 val., Energetikos ir technikos muziejuje. Pokalbis „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“. Dalyvauja architektas Vytautas Biekša, alternatyvos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, festivalio kuratorės Ūla Ambrasaitė ir Gabija Grušaitė.

Rugpjūčio 24 d. (trečiadienį), 19 val., priešais „Lietuvos“ kino teatrą. Pokalbis su Žygimantu Kudirba ir Mesijus x Münpauzn koncertas.

Rugpjūčio 25 d., 19 val., vieta bus patikslinta. Pokalbis „Smulkioji architektūra. Kokia ir kodėl?“. Dalyvaus architektūros istorikė Marija Drėmaitė, architektai Justinas Dūdėnas ir Gilma Teodora Gilytė.

Gatvės meno judėjimas neturi aiškaus centro, nes svarbiausi dalykai nebūtinai nutinka Londone, Niujorke ar Meksike, bet ir už Klaipėdą mažesniame Norvegijos mieste.

„Šiuo metu gatvės meno renginius organizuoja kiekvienas didesnis miestas, tačiau jie labai skiriasi. Paprasčiausias būdas surengti festivalį yra pasirinkti matomiausias sienas ir sukviesti kuo garsesnius menininkus joms išpiešti. Taip mieste paliekamas ryškus pėdsakas, tačiau tokie festivaliai nėra patys įdomiausi“, – sako šiemet ketvirtą kartą vyksiančio festivalio „Vilnius Street Art“ kuratorė Gabija Grušaitė.

Rugpjūčio pabaigoje prasidėsiantis „Vilnius Street Art“ semiasi patirties iš vieno svarbiausių gatvės meno renginių pasaulyje „Nuart“, kuris vyksta Norvegijos Stavangerio mieste, turinčiame vos 130 tūkst. gyventojų. Nuo 2001-ųjų gyvuojantis nekomercinis „Nuart“ sutraukia svarbiausius pasaulio gatvės menininkus ne tik tam, kad papuoštų miestą, bet kad nagrinėtų netikėtas temas, atrastų naujus talentus ir kūrybines kryptis. „Kiekvieną kartą pažiūrėjus į jų programą, jaučiama, kad praleista labai daug laiko apgalvoti, kur, koks menininkas ir kodėl turėtų kurti. Jie rengia konferencijas, kuriose kalba apie tais metais pasirinktą temą, ir šios diskusijos mus labai įkvėpė. Gatvės meno pasaulyje tai yra vienas įdomiausių ir svarbiausių įvykių ir mes iš jo daug mokomės“, – rugsėjį Stavangeryje vykstantį renginį komentuoja G. Grušaitė.

„Vilnius Street Art“ iš kitų festivalių išsiskiria dideliu dėmesiu architektūrai, miesto planavimui, svarstymams apie gatvės meno legalumą ir nelegalumą. „Kuruodamos labiau norime kelti klausimus nei duoti aiškius atsakymus. Architektų dueto Upperstudio sukurta „Auksinė kolona“ Vilniaus rotušei buvo tiek gražus nusilenkimas klasikinei architektūrai, tiek subtilus kvietimas pagalvoti, ką ir kodėl keliame ant pjedestalo. Vilniuje trūksta dialogo, kuris gražiai ir civilizuotai vystytųsi mieste, todėl norime būti kad ir maža, bet svarbia atsvara siekiui viešąsias erdves įpaminklinti, kaip pastebėjo meno kritikė Laima Kreivytė. Ar tikrai monumentalios skulptūros Vytautui, Gediminui ar Mindaugui atspindi dabartinę Vilniaus dvasią?“, – sako kuratorė.

Pripranta ir autoritarai

G. Grušaitė, gyvenanti Malaizijoje ir dirbanti keliose Pietryčių Azijos šalyse, Singapūre kartu su partneriais įkūrė viešojo meno agentūrą lietuvišku pavadinimu „Vieta“. Ši įstaiga organizuoja gatvės meno festivalį ir spėjo prisidėti prie to, kad autoritarinė Singapūro valdžia, anksčiau už piešimą aerozoliniais dažais skyrusi ir realių laisvės atėmimo bausmių, imtų palankiau žiūrėti į kūrybą miesto erdvėse.

„Singapūre turėjome pastato savininko leidimą, bet ne savivaldybės. Valdžia iš pradžių supyko, bet kai piešinys labai išgarsėjo ir buvo įtrauktas į geriausių 2013 metais darbų pasaulyje sąrašą, jų nuomonė staiga pasikeitė ir jie patys pradėjo platinti to namo nuotrauką. Singapūro centre netrukus atsirado kelios gatvės, kur leidžiama paišyti, bet tik su leidimais“, – pasakoja G. Grušaitė.

Jos draugė singapūrietė Samantha Lo, anksčiau žinoma Sticker Lady pseudonimu, 2012-aisiais buvo suimta už nedidelių lipdukų klijavimą ant pėsčiųjų šviesoforų mygtukų. Tekstai kaip „Turite spausti smarkiau“ ir kiti, pašiepiantys valdžią ir visuomenę, labai suerzino pareigūnus Singapūre, kuris ne tik stokoja demokratijos, bet ir garsėja kaip vienas švariausių miestų pasaulyje. Tvarka užtikrinama itin griežtais draudimais, pavyzdžiui, pardavinėti kramtomąją gumą, ir bausmėmis, įskaitant mušimą rimbu. S. Lo teismas, sulaukęs dėmesio Vakarų spaudoje, truko pusmetį, tačiau menininkė atsipirko trijų mėnesiu namų areštu ir įpareigojimu atlyginti valymo išlaidas. „Bet po šio atvejo valdžia ėmė palankiau žiūrėti į gatvės meną, nors ir ne taip, kaip Europoje“, – pasakoja G. Grušaitė.

Gatvės kūrybą Singapūro valdžia stengiasi išnaudoti kaip priemonę gerinti miesto įvaizdį ir propaguoti tradicinę kultūrą. Derinant leidimus festivaliui taip pat klausinėjama, kodėl tiek daug užsienio menininkų ir mažai vietinių, tačiau, pasak G. Grušaitės, jie susimąsto tik kai primeni, kad savus kūrėjus jie baudžia ir sodina į kalėjimą.

Įvietintas menas

Singapūre įkurtos agentūros „Vieta“ pavadinimas pasirinktas, nes įstaiga orientuojasi į meną, kuris padeda miestelėnams atrasti ryšį su aplinka ir suteikia beveidėms vietoms tapatybę. Šia linkme G. Grušaitė dirba ir Malaizijoje, kur šiuo metu gyvena ir organizuoja festivalį „Urban Xchange“.

Čia valdžios požiūris primena singapūrietišką: kultūros ministerijos funkcijas atlieka turizmo ministerija ir valdininkai paprastai mano, kad viešasis menas turėtų tarnauti šalies įvaizdžio, kaip jie jį supranta, puoselėjimui. Tuo metu „Urban Exchange“ ėmė kreipti dėmesį į kitus dalykus, pavyzdžiui, gyvenamojoje Penango miesto dalyje, kurioje nėra jokio kultūrinio gyvenimo ir dominuoja industrinė architektūra, sukonstravo didžiulę šviečiančią žvaigždę. Malaizijos menininko Jun Hao Ongo darbo, sukurto iš daugiau nei 500 metrų šviesos diodų juostos, vietiškumas pasireiškia tuo, kad jis ir išlaiko šaltą rajono estetiką, ir tampa žmonių traukos centru.

Malaizijoje veikia ir kai kurie musulmoniški ribojimai, pavyzdžiui, „Urban Xchange“ metu neleista piešti dviejų darbų, nes juose vaizduojami šunys, kurie, kaip ir kiaulės, yra laikomi nešvariais gyvūnais. Nepaisant to, į gatvės meną Malaizijoje, kaip ir kitur pasaulyje, investuojamos didelės sumos.

Komercializacija – ne blogis

Gatvės meno populiarumas pavertė jį įrankiu įvairiems tikslams – spręsti vietos bendruomenių socialines problemas, atkreipti dėmesį į gamtosaugines krizes ir rinkti lėšas kovai prieš aplinkos niokojimą. Tačiau ryškiausia tendencija yra gatvės meno komercializavimas, kai festivalius užsako valdžia arba įmonės, norinčios pasireklamuoti ir parodyti savo progresyvumą. „Tai, kad Dubajuje prekybos centras organizuoja festivalį, rodo, kad gatvės menas yra nebe nišinė, o labai konvencinė veikla“, – sako G. Grušaitė.

Komerciniuose festivaliuose, kurių vyksta daugybė, prioritetas teikiamas užsakovo interesams, o ne vietos bendruomenei ar architektūrai, tačiau G. Grušaitė į šį reiškinį žiūri teigiamai.

„Dėl to, kad egzistuoja komercinė gatvės meno pusė, jis tampa tik įdomesnis, nes menininkai gali užsidirbti ir leisti sau keliauti, daryti didelius darbus, važiuoti į festivalius, kurie, kaip Vilniuje, negali mokėti honorarų. Manau visi supranta, kad menininkai turi kažkaip gyventi, mokėti nuomą, todėl džiaugiuosi, kad egzistuoja rinka, kur jų darbai yra trokštami ir talentas atlyginamas. Tokie nišiniai festivaliai kaip „Vilnius Street Art“ su savo menkais biudžetais sugeba kurti įdomius darbus ir pritraukti pasaulinio lygio žvaigždes kaip Mark Jenkins, Aryz ar Os Gemeos tik todėl, kad jie pakankamai užsidirba parduodami darbus parodose, kuria atspaudus ar užsakomuosius piešinius, ir pas mus atvyksta norėdami tiesiog be jokių apribojimų kurti“, – mano G. Grušaitė.

Festivalis „Vilnius Street Art“ prasidės šių metų rugpjūčio pabaigoje.

„Įvažiavimai į miestą, oro uostas, stotis sudaro pirmąjį įspūdį apie Vilnių. Tai tarsi fojė, prieškambaris. Tas įspūdis gali padidinti norą pasilikti, o gali ir atbaidyti giliau pažinti miestą“, – mano Rūta Matonienė, Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros planavimo skyriaus vedėja.

Pasak jos, anksčiau į „tikrąjį“ Vilnių atvykėliai patekdavo tik perbėgę stoties rajoną. Dabar šis iš nejaukaus koridoriaus tampa betarpiška miesto dalimi. Rajone numatoma infrastruktūrinių pokyčių – naujas viešbutis ir gyvenamieji namai, kurie turėtų dar paspartinti pokyčius rajono socialiniame peizaže.

„Nuo trinkelių perklojimo ir suoliuko pastatymo rajonas nepasikeičia. Žinoma, tvarka ir švara gerai nuteikia, bet stoties rajonas labiausiai turėtų kisti dėl to, kas juo naudojasi“, – sako R. Matonienė.

Naujieji gyventojai

Pokyčiai stoties apylinkėse prasidėjo pagal tradicinį gentrifikacijos scenarijų. Gentrifikacija paprastai apibrėžiama kaip aukštesnių pajamų žmonių ir juos aptarnaujančio verslo kraustymasis į skurdesnį rajoną. Kylant nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainoms dalis senųjų gyventojų arba verslų būna išstumiami, todėl šis reiškinys, nors ir turi daugybę teigiamų padarinių, pavyzdžiui, mažėjantį nusikalstamumą, vertinamas prieštaringai.

Vilniaus stoties apylinkėse, kaip ir neretai kitais atvejais pasaulyje, prieš kelerius metus ėmė kurtis ne tiek turtingas, kiek drąsus jaunimas. Tik, jei dažnai procesą pradeda menininkai, kaip Užupio atveju, tai į stoties pokyčius daugiausiai žibalo įpylė barų ir užkandinių, tokių kaip „Dėvėti“ ir „Keulė Rūkė“, savininkai bei lankytojai.

Paskui barus į stotį 2015-aisiais atėjo ir gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“, kuris dvejus ankstesnius metus vyko arčiau miesto centro.

„Menas, kultūra visada suteikia daugiau saugumo pojūčio, atvirumo. Ne vien dėl festivalio darbų jausmas stotyje tapo geresnis, bet ir dėl atsiradusio atvirumo: žiniasklaida buvo nusėta straipsniais apie stoties rajoną ir aš manau, kad tas dėmesys suveikė. Tam jau buvo laikas, rajonas buvo beatsigaunantis, bet festivalis tai dar labiau išjudino. Meninė raiška gal net nublanko ir liko antroje vietoje – po diskusijos apie stoties ateitį“, – sako festivalio, sostinėje subūrusio talentingiausius Lietuvos kūrėjus ir pasaulines gatvės meno žvaigždes, organizatorė Ūla Ambrasaitė.

Populiarumas nugali baimę

Pasak aštuonerius metus šviežiai spaustomis sultimis Halėje prekiaujančios ponios Jelenos, stoties rajonas plėtojasi teigiama linkme. „Į kurią pusę, visiškai aišku – viskas čia gražėja ir gerėja. Žmonės visi džiaugiasi šiomis permainomis, – sakė moteris, kurios nuomone, tiesiai priešais turgų esantis italų gatvės menininko Millo darbas suteikia jaukumo.

Millo, prie sienos su voleliu ir dažais besidarbavęs 2015-ųjų vasarą, užkąsti ir pailsėti užeidavo į turguje įsikūrusią žydiškų riestainių – beigelių – užkandinę „Halės bistro“. Tai viena iš daugybės per pastaruosius kelerius metus rajone atsiradusių „šiuolaikiškųjų“ vietų. Su menininku bendravusi beigelių šefė Rūta sako, kad šio menininko piešinys labai gerai prigijo ir pagal paminėjimus socialiniuose tinkluose populiarumu lenkia visus aplinkinius objektus. „Jis tapo vietos įžymybe, paminklu“, – mano Rūta.

Sulčių pardavėja Jelena sako, kad darbas senamiesčio pašonėje esančiame turguje jai suteikia netikėtą malonumą. „Aš kaifuoju nuo savo klientų. Ateina Jaunimo teatro aktoriai ir darbuotojai, taip pat iš filharmonijos, iš bažnyčios – vietinė inteligentija. Aš pati su aukštuoju išsilavinimu ir gyvenimas man čia grąžina tuos įdomius žmones, su kokiais anksčiau bendraudavau, – sako ponia Jelena. – Aš matau ir kaip vaikai gimsta. Ateina sulčių pirkti nėščia moteris, po to su vaiku, o dabar jau žiūrėk tas vaikas vienas pats užeina. Užsieniečių daug apsilanko. Anksčiau bijodavo jie šito krašto, o dabar jau populiaru čia eiti“.

Sulaukė grasinimų

Dviejų pirmųjų „Vilnius Street Art“ festivalių darbai buvo atliekami ant negyvenamųjų administracinės, kultūrinės ar kitos paskirties pastatų, taigi pakakdavo derinimo su savivaldybe ir savininku. Stoties rajone festivalio organizatoriams pirmą kartą teko belstis į butų duris.

Nė vieno namo gyventojai iniciatyvos nevetavo, tačiau skundų sulaukta jau nudžiūvus dažams. „Darbas Šv. Stepono gatvėje kai kam labai nepatiko. Gavome kone grasinančių laiškų iš namo, esančio priešais, gyventojų, kad gąsdinam jų vaikus ir kreipsis į teisėsaugą“, – prisimena Ū. Ambrasaitė.

Tuo metu meno kuratorius Vytautas Michelkevičius mano, kad šis lenkų dueto Sepe ir Chazme kūrinys labiausiai iš visų, atsiradusiųjų stoties apylinkėse, suderintas su aplinka. „Kasdien praeinu pro šį kūrinį ir pradėjau jį laikyti jaukiu rajono įnamiu, susiedamas menininkų kilmės šalį, „sendinančią socialistinio periodo estetiką“ (nuorodos į 1970-1980 metų lenkų iliustracijas) ir namo statymo laikmetį – „lenkmetį“ Vilniuje“, – vertina Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.

Ū. Ambrasaitė priduria, kad vieta darbui parinkta labai sąmoningai: „Šv. Stepono ir V. Šopeno gatvių sankryžos trijuose kampuose namai yra kampinio tipo, o mūsų pasirinkta plokštuma ketvirtajame kampe yra aklina ugniasienė – tokios buvo statomos tolesniam gatvės tęsimui. Piešinys tai lyg akcentuoja. Gali pradėti klausti, kodėl darbas atsirado būtent čia, tada apsidairyti ir pamatyti kontekstą, nes kūrinys tavo žvilgsnį jau sustabdė“.

V. Michelkevičius gerai atsiliepia ir apie ant buvusio taksi parko atsiradusį brito Mobstr kūrinį, kuris tapo įspūdinga Vilniaus „prieškambario“ – kelionės traukiniu iš oro uosto į stotį – detale. „Pravažiavus Naujininkų bendrabučius bei medines lūšnas atsiveria jo didybė. Bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodo šalia manęs sėdinčiam bendrakeleiviui iš Azijos“, – komentuoja jis.

Jau pasibaigus festivaliui užkandinės „Keulė Rūkė“ iniciatyva Pylimo gatvės pabaigoje atsirado Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo bučinys. Šis darbas tapo garsiausiai šiemet pasaulyje nuskambėjusia žinia apie Vilnių.

„Vilnius Street Art“ festivalis, organizuojamas kasmet nuo 2013-ųjų, vyks ir šių metų rugpjūtį. Pernykštis, dedikuotas stočiai, paliko ne tik penkis kūrinius, bet ir paskatino pokyčius ir apmąstymus apie šį miestui itin svarbų rajoną, kurį šiandien galima drąsiai vadinti visomis prasmėmis margiausiu sostinėje.