Numylėtinė – papūga

V. Žukauskienė – dešimtmetės Urtės, vienuolikos Šarūno ir trylikos Oresto mama. Rūpintis moteriai tenka ne tik vaikais – šeimos namuose gyvena dar ir papūga, trys vandens vėžliai, gausybė akvariumo žuvyčių, vaivorykštinis krabas, leopardinis gekonas, o prieš kurį laiką gyveno dar ir varliagyvis aksolotlis.

„Mano mylimiausias augintinis yra papūga – braziliška mėlynkaktė amazonė vardu Snapė, – sako Violeta. – Anksčiau auginome tris nimfas – Polly, Molly ir Dolly. Viena iš jų buvo išskridusi pro langą, negrįžo tris paras. Ieškojome, kabinome skelbimus, rašėme į visas gyvūnų paieškos grupes feisbuke... Atsirado žmogus, kuris tiesiog ėjo po darbo ir jau nuvargusią mūsų papūgėlę rado žolėje. Paėmė į rankas ir uždarė batų dėžutėje.“

Pašnekovė prisipažįsta, kad jos svajonė buvo auginti didžiąją papūgą. Atsiradus galimybei ją įsigyti – taip ir padarė. Labai tikėjosi, kad, prie mažylių prisijungus amazonei, visoms bus linksmiau. Deja, paaiškėjo, kad didžiosios papūgos yra hierarchiniai paukščiai. Snapė pradėjo vaikyti, gąsdinti, gaudyti mažyles – buvo tik laiko klausimas, kada jas nuskriaus. Taigi visas tris mažyles teko padovanoti labai jų norėjusiai šeimai iš Biržų.

Augintinė: papūga Snapė – išsipildžiusi V. Žukauskienės svajonė. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Demonstruoja charakterį

Violetos teigimu, amazonė, kaip ir visos papūgos, yra su charakteriu. Jei ji norės bendrauti, žaisti – ji tai ir darys. Jeigu jai bus liūdna – išsireikalaus dėmesio tiek, kiek jai reikia.

„Tai kalbanti, bendraujanti papūga, kuri tariamus žodžius dažniausiai suderina su veiksmais, – sako pašnekovė. – Kai ateini namo ar kas nors svetimas užeina, ji šaukia „labas“, eini prie šaldytuvo – ji atskrenda tau ant peties ir klykia „nori“, nes visada iš to šaldytuvo kažko gauna.“

Jei Snapė blogos nuotaikos, savo nepasitenkinimą ji parodo snapu, tad ne kartą yra nukentėję šeimos narių pirštai, o apie laidus namuose jau nė neverta kalbėti. Apie papūgos snapo stiprumą daug pasako faktas, kad ji pati, be pagalbos, snapu išsigliaudo graikinį riešutą. Tad ir šiuo metu namuose remontas, pasak V. Žukauskienės, vyksta pagal ją: slepiami visi laidai, šviestuvai įrengiami tik lubose, nes kitaip papūga juos naudoja vietoj sūpynių.

Anot pašnekovės, papūga nėra tas gyvūnas, kurį gali ilgam palikti vieną. Negana to, jai reikia daug vietos, didelio voljero, daugybės žaislų, kurie ilgai netarnauja, specializuoto maisto, daug vaisių ir daržovių.

„Šios papūgos gyvena net iki 80 metų. Tai augintinis ir draugas visam gyvenimui. Tikėtina, kad ne tik man, bet ir kažkuriam iš mūsų šeimos vaikų. Jei vyriausio sūnaus Oresto meilė papūgai neišgaruos, matyt, ją paveldės būtent jis“, – sako pašnekovė.

Daugiausia vargo ji pridaro šiukšlindama – lukštendama saulėgrąžas, sėklas, išmėtydama vaisius, daržoves, gliaudydama riešutus, naikinandama žaislus.

„Papūga – paukštis, kuriam reikia natūralios saulės, taigi, atšilus orams, mes einame pasivaikščioti. Netrykšta ji džiaugsmu, kai uždedamas specialus pavadėlis, bet tai yra būtina norint neprarasti mylimo gyvūno, kuris laisvėje Lietuvos sąlygomis neišgyventų“, – sako Violeta.

Nepritapo: varliagyvį aksolotlį auginti šeimai buvo gana sudėtinga. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Augino ir varliagyvį

Prieš kurį laiką šeima augino varliagyvį aksolotlį – Meksikos salamandrą. „Nesakyčiau, kad tai buvo mano skonio gyvūnas, bet jo užsimanė dukra Urtė, kai pamatė gyvūnų parduotuvėje, – ji labai susižavėjusi vandens gyvūnais, – pasakoja pašnekovė. – Aišku, prieš pirkdami gerokai pasidomėjome, kas jis toks, kokių sąlygų jam reikia, kaip jį prižiūrėti ir auginti.“

Tiesa, iš teorijos ir kitų žmonių, auginančių šį gyvūną, pasakojimų šeima tikėjosi ko kito. Aksis tiesiog valandų valandas tūnodavo akvariume ir mojuodavo savo ūsiukais, kuriais ir kvėpuoja, maitinasi.

„Man, kaip nenustygstančiai vietoje, – mažai veiksmo, mažai judesio, nors akvariumo tokiam gyvūnui reikia gana didelio, – sako Violeta. – Vis dėlto auginti jį nebuvo lengva, ypač vasaros laikotarpiu, mat aksolotliui reikalingas vėsus vanduo –16–18 °C. Kai lauke temperatūra pasiekia 30 °C karščio, tai užtikrinti gana sunku. Tad Aksiui tekdavo „virti“ šiltame akvariumo vandenyje. Stengdavomės šaldyti vandenį ledukais, dėti į akvariumą butelius su ledu, bet dažnai tai būdavo kova su vėjo malūnais.“

Įdomiausia, kad aksolotlis sugeba atsiauginti prarastas galūnes. Po kelerių metų šeima jį prarado, nes pažeidęs savo kvėpavimo žiaunas jis nesugebėjo jų atsiauginti.

Taikūs: vandens vėžliai išdaigų namuose neprikrečia. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Vėžliams – didelis akvariumas

Aksolotlį pakeitė vandens vėžlys. Jis gyveno akvariume su žuvytėmis – skaliarais, šamais ir pan.

„Pasirinkome muskusinį vėžlį nes, kaip teigiama literatūroje, tai apytiksliai iki delno dydžio užaugantis vandens vėžlys, draugiškas žuvims, – pasakoja Violeta. – Taigi parsinešėme visai mažulytį. Dėl kiauto išvaizdos ir dydžio dukra jį pavadino Pipiru. Su tuo jo draugiškumu buvo viskas gerai, kol vėžlys nepaaugo, o tada akvariumo žuvytės ėmė tapti jo pusryčiais ir vakariene.“

Kai jau galima buvo atskirti vėžlio lytį, paaiškėjo, kad gyvūnas yra mergaitė, taigi teko galvoti naują vardą – tapo Luna. Ji – dukters gyvūnas, nors be suaugusiųjų pagalbos čia neapsieinama. Po kurio laiko šeima apsisprendė priglausti ir du Kinijos balkaninius vėžlius Dori ir Tori, kurie auga panašaus dydžio ir gali augti su jau turimu vėžliu – atidavę žmonės tiesiog neturėjo sąlygų jų auginti – nei vietos, nei įrangos, nei specialaus UVB apšvietimo, šildymo ir pan.

Vėžliams, anot pašnekovės, reikia didelio akvariumo, stipraus, galingo vandens filtro – kitaip akvariumo tvarkymo darbų bus tiek daug, kad visas malonumas auginti šiuos gyvūnus nublanks.

Vėžlius įdomu stebėti – kadangi jų veislės skirtingos, jų kiautai skirtingi ir elgiasi jie skirtingai. Luna – apvalesnė, Tori ir Dori – plokštesni. Kinijos balkaniniai mėgsta šildytis ant salos, po šildymo lempa, o muskusinė panelė soliariumo procedūrų nemėgsta.

„Išdaigų vėžliai neprikrečia, nebent paleisti pabėgioti kur palenda. Greiti kaip reta – tik vykis. Nežinau, kas sugalvojo, kad vėžliai yra lėti“, – juokiasi Violeta.

Lygybė: vaivorykštinis krabas V. Žukauskienės namuose auga ne maistui – jis šių namų gyventojas. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Krabas mėgsta remontą

Šeimos namuose gyvena tikrai retai sutinkamas augintinis – vaivorykštinis krabas.

„Aš krabų nevalgau – aš jį auginu, – sako V. Žukauskienė. – Man smagu stebėti, kaip jis ruošiasi išsinerti iš savo kiauto, kaip jis maitinasi žnyplėmis, kaip jis daro pertvarką savo terariume. Taip, jei jūs sugalvojote, kad krabo terariumas atrodys būtent taip – visai nebūtinai su tuo sutiks krabas. Kai jam liūdna, jis daro pas save remontą – stumdo akmenukus, kasa duobes ir pan.“

Anot pašnekovės, tai ne tas gyvūnas, kurį gali paglostyti, priglausti – ji pati bijo jo žnyplių, nes jos labai stiprios ir kerta jomis skaudžiai. Krabas jau ne kartą buvo nukirtęs savo terariumo apšvietimo / šildymo ir UVB lempų laidus, taigi juos reikia apsaugoti, bet ir apsaugus jis sugeba nuimti.

„Niekada negalvojau, kad mūsų Ponas Krabas – toks jo vardas, inspiruotas animacinio filmuko „Kempiniukas plačiakelnis“ – sugebės pabėgti. Tačiau pabėgo. Kadangi terariumas – su stumdomais stiklais be užrakto, Ponas Krabas sugebėjo atstumti stiklą ir tiesiog iššokti iš savo namų. Iš mokyklos grįžusi dukra užtiko jį koridoriuje. Kadangi ir vaikai bijo krabo žnyplių, nubėgo kibiro. Tad, kol grįžau namo, krabui teko pagyventi laikiname būste – kibire“, – pasakoja egzotikos mėgėja.

Įprasti augintiniai nedomina

Didžiausias šeimos rūpestis dabar – susirgęs augintis leopardinis gekonas. Jų buvo du, vieno neseniai neteko dėl kažkokios akių ligos, kitą vis dar mėgina išgelbėti vaistais.

Violeta sako norėjusi kokio nors driežo – gal barzdotosios agamos arba chameleono. Kadangi namie gyvūnų jau ir taip nemažai, nusprendė apsistoti ties mažiausiu driežu – gekonu. Tai labai švarūs, jaukūs šaltakraujai naktiniai gyvūnai – dienomis jie miega.

„Mano augintiniai, sakyčiau, neįprasti – jie man įdomiausi, – sako pašnekovė. – Vaikystėje turėjau katę ir šunį, bet niekada manęs tokie naminiai gyvūnai per daug neviliojo. Labai nemėgstu šalčio, taigi ir mano gyvūnai yra tokie, kurie būna namie po šildymo lempomis, o ir papūgą galima vesti į lauką tik geru oru – nuo 14 °C šilumos ir kai nėra vėjo. Negana to, mano gyvūnus galima palikti dienai kitai vienus, tiesiog reikia įdėti daugiau maisto. Net papūgai galima paruošti savaitgaliui iešmą vaisių ar daržovių, įdėti granato, ir ji tikrai neliks alkana. Mano darbas toks, kad kartais nebūnu namuose kelias dienas, taigi nesinori kažkam kitam užkrauti rūpesčių.“

Nauda: trijų vaikų mama įsitikinusi, kad vaikams kuo anksčiau reikia skiepyti meilę gyvūnams. V. Žukauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvūnai namie būtini

Moteris prisimena, kad vaikystėje augino žiurkėnus, – jie jai labai patiko, tik problema, kad gana trumpai gyvena, o išsiskyrimai būna skaudūs.

Dar mama jai pasakojo, kad su sese vis parsinešdavo kokių gyvūnų iš gatvės ir mėgindavo juos išgelbėti. Kartą atsinešė rastą laukinį paukštuką, patekusį į dervą, ežiuką su sulaužyta koja, kuriam teko dėti langetę, o pasveikusį paleido į mišką. Tėveliui dukterų kvietimu teko gelbėti kregždę, įsipainiojusią virvelėje.

„Dabar gyvūnai yra mano poilsis, atsigavimas, gera būti su tais, kurie tave išklauso ir niekada neišduos“, – sako V. Žukauskienė.

Jos įsitikinimu, kai namuose yra gyvūnų, tai ypač gerai vaikams. Nors gyvūnai ir yra tėvų atsakomybė, vaikai, rūpindamiesi mažesniais, mokosi atsakingumo.

„Mano manymu, meilę gyvūnams reikia skiepyti vaikams kuo anksčiau. Juk tai mes, žmonės, esame Žemės svečiai, kur gyvūnai gyveno ir vystėsi daugybę milijonų metų“, – svarsto Violeta.

Ir nors šeimos namuose gyvenantys augintiniai – jos pasirinkimas, vaikams jie taip pat patinka, gal tik kiekvienam savas. Sūnums, pavyzdžiui, patinka šerti driežą – patys paprašė, kad driežas atsikraustytų į jų kambarį, kol užmiega, stebi jį. Dukra savo kambaryje laiko krabą ir žuvytes – šeria juos, prižiūri, padeda valyti akvariumą ir terariumą. Vyras Rimantas be galo myli Snapę – jie randa bendrą kalbą, o apsipirkdamas jis nepamiršta prigriebti skanėstų papūgai.