– Bestseleriu tapusioje debiutinėje knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ ieškojote atsakymų, kaip gyventi po 50-mečio. Naujojoje pasakojate jau šešiolika metų besitęsiančią savo ir globojamo vaiko istoriją. Kas paskatino apie tai rašyti?

– Prieš penkerius metus dirbdama žurnaliste gavau užduotį parengti užsakomąjį straipsnį apie vaikų globą. Aprašiau savo patirtį, pakalbinau psichologą. Redaktorei tekstas labai patiko, bet užsakovai jį atmetė. „Jūs tikrai tikite, kad tai paskatins žmones globoti vaikus?“ – pasipiktino jie. Vietoj jo tada parengiau sausą, formalų interviu su vaiko teisių apsaugos specialiste, o šį tekstą padėjau į stalčių. Nežinau, ar knygos idėja gimė būtent tuomet, bet joje yra epizodų iš to straipsnio. Ši mano knyga, skirtingai nei pirmoji, kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Naujų klausimų kyla net dabar, diskutuojant su pirmaisiais jos skaitytojais. Ne vienas užsiminė apie mano kopriklausomybę, hipertrofuotą kaltės jausmą. Apie tai nerašiau, net nesusimąsčiau, bet žmonės įskaito tarp eilučių. Istorija išties labai atvira. Bet aš laikausi principo – jei negali rašyti atvirai, geriau išvis nerašyk.

– Kaip manote, kodėl viešumą pasiekia tik gerumo ašaras spaudžiančios sėkmingos globos istorijos, o apie ne tokias sėkmingas mieliau nutylima, perduodamos iš lūpų į lūpas, jos dar apauga baisiomis detalėmis?

– Tokio nutylėjimo priežasčių gali būti daug. Lietuvoje svetimo baimė ir taip yra stipri. Bijome kitokios rasės, tikėjimo, seksualinės orientacijos žmonių. Vaikai iš globos namų priskiriami prie tos pačios „svetimo“ kategorijos. Dėl to ir atsiranda tos siaubo istorijos. Tobulos, į viešumą patenkančios ir lydimos sėkmės jų neatsveria, tik sukelia įtarimą, kad kažkas slepiama. Manau, nereikėtų šios patirties nei mistifikuoti, nei idealizuoti. Globodami svetimus vaikus, mes galime patirti įvairių jausmų ir įgyti tiek džiaugsmingos, tiek skausmingos patirties. Lygiai taip pat, kaip ir augindami savuosius.

Aš jaučiausi kalta. Bet kartu bijojau vaiką paimti visam laikui, nes jo elgesys, emocijos man kėlė nerimą.

– „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo. Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ Kodėl taip sakote?

– Pastebėjau, kad ne tik apie globos, bet ir apie motinystės sunkumus vengiame kalbėti, nes bijome būti pasmerkti. Motinystė, tėvystė yra kažkokia šventa karvė, kurią galima tik garbinti ir šlovinti, jokiu būdu neužsiminti apie nuovargį, nusivylimus, skausmą, gėdą, kurią patiriame, jei vaiko gyvenimas nesiklosto taip, kaip norėtume. Jei vaikas nesimoko, įninka į žalingus įpročius, nusikalsta, suserga depresija ar, neduok Dieve, nusižudo, pirmiausia dėl to kaltiname tėvus. Jie ir patys jau būna prikalę save prie kryžiaus, bet aplinkiniai, užuot juos palaikę, atskuba su savo plaktukais ir vinimis. Svarbu suprasti, kad vaikas – ne švari lenta, kurioje galime surašyti viską, ko trokštame. Tai asmenybė, turinti tam tikrų polinkių, gabumų, charakterį, temperamentą, likimą. Jei jis būtų švari lenta, visi vienoje šeimoje augantys vaikai būtų vienodi. Mūsų atveju daugiausia kaltinimų turėčiau sulaukti dėl to, kad taip ir nesiryžome laikinos globos pakeisti nuolatine.

– Kodėl nesiryžote?

– Iš pradžių net neturėjome tokio tikslo. Globos rūšių yra įvairių. Vieni pasiima vaikus į šeimą visam laikui, kiti globoja fragmentiškai: pasikviečia paviešėti per šventes, atostogas, lanko globos namuose, remia materialiai. Kartais globa perauga į nuolatinę, kartais – ne. Dauguma globėjų nesikremta dėl to, kad neduoda visko, ko tie vaikai galbūt tikisi, nes ir taip jaučiasi duodantys daugiau nei kiti. Aš jaučiausi kalta. Bet kartu bijojau vaiką paimti visam laikui, nes jo elgesys, emocijos man kėlė nerimą. Tik jam sulaukus paauglystės sužinojau, kodėl taip yra. Jį gydžiusi psichiatrė mane perspėjo, kad vaikas turi daug psichopatinės asmenybės bruožų, kad tai sunkiai koreguojama auklėjimu, psichoterapija ar kitokiu gydymu ir kad su laiku šie bruožai tik stiprės. Kaip ir dauguma žmonių, apie psichopatines asmenybes žinojau nedaug, jos man asocijavosi su serijiniais žudikais, nors iš tiesų tokių asmenybių gausu ir tarp politikų, įmonių ar net valstybių vadovų. Tai tiesiog yra žmonės, turintys labai menkai išvystytą empatiją. Jie nesugeba suprasti, kaip jaučiasi kiti, todėl nepatiria tokių nuo empatijos neatsiejamų jausmų kaip kaltė, gėda, gailestis, užuojauta. Dėl to linkę nepaisyti visuotinai priimtų moralės normų, laužyti taisykles, elgtis impulsyviai, manipuliuoti. Bet ar jie kalti, kad yra tokie? Manau, negebėti patirti tam tikrų jausmų yra savotiška negalia, o jų manipuliacijos, bent jau vaikystėje, – tiesiog būdas išgyventi visuomenėje, kurioje jausmai taip sureikšminami. Jei nejauti to, ko iš tavęs kiti tikisi, esi priverstas tai imituoti.

– Jei dabar patarimo jūsų klaustų globoti vaiką pasiryžę žmonės, apie ką kalbėtumėte pirmiausia?

– Tiesą sakant, vis dar nemanau, kad paimti globoti svetimą vaiką reikia didesnio pasiryžimo, nei pagimdyti savo. Nei globėjai, nei tėvai neapsaugoti nuo įvairios rizikos ir atsakomybės. Pažįstu gana gražių, darnių šeimų, auginančių psichopatinių bruožų ar kitokių asmenybės sutrikimų turinčius biologinius vaikus. Visi vaikai ir globėjai yra skirtingi, todėl kiekviena istorija unikali ir iš anksto nenuspėjama. Nusprendus globoti vaiką, svarbiausia atsakyti sau į klausimą, kodėl norima tai daryti. Jei jūsų tikslas – padėti vaikui, bet kokia globa nuo bet kurio amžiaus duos jam didesnę ar mažesnę naudą. Teko bendrauti su viena jau suaugusia, taip pat fragmentiškai nuo vaikystės globota mergina ir jos globėja. Jų tarpusavio ryšys atrodė šiltesnis ir stipresnis, nei kartais susiklosto tarp biologinių tėvų ir vaikų. Beje, sulaukus pilnametystės turėti globėjus, kurie padėtų sunkiais momentais, gal net svarbiau nei gyvenant globos namuose, nes išėjęs iš jų jaunas žmogus neretai lieka vienas gatvėje.

Atradimai: „Savąsias ribas vis dar braižau ir perbraižau. Ne tik kalbant apie santykius su globotiniu, bet ir kitose srityse“, – prisipažįsta V.Rimkuvienė, naujojoje savo knygoje pasakojanti jau šešiolika metų besitęsiančią savo ir globojamo vaiko istoriją. / L. Masio nuotr.

– Kaip į jūsų mintį parašyti knygą reagavo pats herojus?

– Mintis, kad ketinu rašyti apie jį knygą, jam labai patiko. Kai paklausiau, kiek galiu būti atvira pasakodama apie jo gyvenimą, atsakė, kad būčiau atvira iki galo. Perskaitęs rankraštį didelių emocijų neparodė, bet, manau, dabar jau aišku kodėl. Mūsų santykiai gerėja, nes jam nebereikia prieš mane apsimetinėti ir vaidinti jausmų, kurių nejaučia, o aš atradau būdą, kaip su juo bendrauti nekeliant nerealių lūkesčių ir neišsemiant savo resursų iki dugno. Jo kelias vis dar toks pat vingiuotas: viena vertus, dirba, mokosi, savarankiškai gyvena nuomojamame būste, kita vertus, mėgsta bohemišką, nevaržomą gyvenimą, tad ir vėl turi reikalų su teisėsauga.

– Ar knyga gali būti įdomi žmogui, kuris nesusidūrė su globa?

– Manau, kad taip. Ši knyga ne vien apie globą. Ji visų pirma apie tai, kiek atsakomybės galime ir turime prisiimti už šalia esantį žmogų ir kur ta riba, už kurios mūsų meilė virsta kopriklausomybe. Meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau atsakymus į šiuos klausimus. Savąsias ribas vis dar braižau ir perbraižau. Ne tik kalbant apie santykius su globotiniu, bet ir kitose srityse.

Vilties aukštumos ir nevilties bedugnė

Virginijos šeima Artūrą globoti pradėjo, kai šiam buvo penkeri. Globa nebuvo nuolatinė – Artūras dažnai viešėdavo globėjų namuose, leido su jais savaitgalius ir atostogas, bet jo gyvenamoji vieta taip ir liko vaikų globos namai. Iš pirmo žvilgsnio žavus ir charizmatiškas Artūras nebuvo lengvo charakterio vaikas. Perkėlimai iš vienų globos ir mokymo įstaigų į kitas, paauglystėje diagnozuoti ir vis labiau ryškėjantys psichopatinės asmenybės bruožai, vagystės, teistumas, narkotikai – jo gyvenime buvo visko. Virginijos tiesiamos pagalbos rankos Artūras įsikibdavo trumpam, o sužibusias viltis greitai prarydavo nevilties bedugnė. Visa tai gerokai įsiūbavo iki tol ramiai plūduriavusį darnios šeimos laivelį...

„Ši knyga ne vien apie globą. Ji visų pirma apie tai, kiek atsakomybės galime ir turime prisiimti už šalia esantį žmogų“, – sako BALTO leidybos namų išleistos knygos autorė V.Rimkuvienė.

Leidėjų nuotr.

– Tad knyga yra ne tik apie tai, kaip susitaikyti su 50-mečiu, bet ir apie tai, kokių atsiveria galimybių?

– Esu realistė. Man nepriimtinas nei juodas pesimizmas, nei nepagrįstas optimizmas. Manau, sulaukusios 50-ies, turėtume padėti į šalį tiek juodus, tiek rožinius akinius ir pažvelgti į savo gyvenimą pro skaidrų stiklą. Yra dalykų, kurių jau nepakeisime, – nepagimdysime vaiko, veikiausiai nesukursime milijonus nešančio verslo ir neatrodysime taip, kaip atrodėme 30-metės. Tačiau tai nereiškia, kad po 50-ies nelieka jokių galimybių rinktis. Mes dar galime nutraukti toksiškus santykius, pakeisti darbo pobūdį, pradėti sportuoti, rasti laiko mėgstamai veiklai.

Apie tai iš esmės ir rašau – kaip imtis būtinų pokyčių saugiai, protingai ir ko geriau vis dėlto nekeisti. Mano knygoje paliečiamos beveik visos 50-metei aktualios sritys: profesinė veikla, partnerystė, tuščio lizdo sindromas, sveikata, grožis, stilius ir t.t. Pakalbinau būrį savo srities ekspertų: gydytojų, psichologų, finansų analitikų, dietologų, sporto trenerių. Aišku, knygoje daug istorijų ir iš asmeninės mano bei kitų moterų patirties. Tad labai viliuosi, kad kiekviena ras, ko ieško, – tiek naudingų patarimų, tiek smagaus pasiskaitymo.

Man nepriimtinas nei juodas pesimizmas, nei nepagrįstas optimizmas. Manau, sulaukusios 50-ies, turėtume padėti į šalį tiek juodus, tiek rožinius akinius ir pažvelgti į savo gyvenimą pro skaidrų stiklą.

– Kiek jūsų yra šioje knygoje? Draugės – tikri jų portretai?

– Knyga turi tris pasakojimo linijas: viena – mano asmeninė gyvenimo patirtis, antroji – keturių draugių nuotykiai ir dialogai, trečioji – ekspertų patarimai. Asmenine patirtimi dalijuosi visiškai atvirai. Kalbant apie drauges, mane knygoje įkūnija pagrindinė herojė Kristina ir, aišku, ji labai panaši į mane. Kitos draugės turi savo prototipus ir man labai smagu girdėti, kai skaitytojos tikina atpažinusios vieną ar kitą.

Bet iš tiesų nė viena jų nėra šimtaprocentinė grynuolė. Priskirdama joms tam tikras savybes ir istorijas, stengiausi aprėpti kuo didesnę moterų auditoriją: išsiskyrusias ir netekėjusias, laimingai gyvenančias santuokoje ir nelabai, daugiavaikes ir bevaikes, vyro išlaikomas ir dirbančias, apkūnias ir liesas ir t.t. Skirtingas jų požiūris į gyvenimą, atvirumas ir geras humoro jausmas išskelia nemažai kibirkščių ir sukelia juoko. Šią beletristinę dalį man buvo smagiausia rašyti ir, kaip suprantu iš atsiliepimų, daug kam smagiausia skaityti.

– Mintis parašyti knygą jums kilo 40-mečio proga, o subrendo iki 50-mečio. Keturiasdešimtmetis moterims (be abejo, ne tik joms) – pirmas skambutis? O apie ką praneša po dešimties metų nuskambėjęs dar vienas?

– Išties knygą pradėjau rašyti prieš dešimt metų. Ji turėjo vadintis "Man 40. Ir aš dar gyva". Kol baigiau, paaiškėjo, kad ne viskas, kas aktualu 40-metėms, aktualu ir 50-metėms. Taigi beveik visą teko perrašyti. Bet manau, kad tai tik į gera. Mat per tą laiką dirbdama moterims skirtuose žurnaluose prikaupiau nemažai žinių ir naudingos patirties, tad dabar jaučiuosi tikrai turinti ką pasakyti.

– Keturiasdešimtmetės (plius ir minus po kelerius metus į abi puses) metasi į "Sekso ir miesto" nuotykius, o kas rūpi 50-metėms?

– Dėl tų "Sekso ir miesto" nuotykių turbūt nesutikčiau. Man kaip tik susidarė įspūdis, kad 40-metės nelabai turi laiko seksui, nes tai pats aktyviausias karjeros laikotarpis, tenka pavargti derinant darbą ir motinystę, pečius neretai slegia paskolos, rūpestis, kaip reikės išleisti vaikus į mokslus. O štai 50-ies, kai vaikai jau suaugę, karjera padaryta (arba nebėra prasmės ją pradėti), kai esi susikūrusi tam tikrą materialinę gerovę, galima skirti laiko ir malonesniems dalykams, tarkim, romantiškiems savaitgaliams dviese. Gal menopauzė tą seksualinį potraukį kiek prislopina, bet tikrai ne visoms.

Virginija Rimkuvienė. L. Masio nuotr.

– Menopauzė 50-metėms – skaudi tema?

– Manau, šis reiškinys vis dar stigmatizuojamas ir net šiek tiek mistifikuojamas. Prisimenu, skaičiau vienos žolininkės teiginį, esą menopauzė – tai metas, kai tėvas Laikas atima viską, ką davė motina Gamta: jaunystę, grožį, sveikatą. Tai perskaičius telieka siūtis įkapes.

Man artimesnis vienos iš mano knygos konsultančių, funkcinės medicinos specialistės Algės Ivaškevičės, teiginys, kad mūsų savijauta šiuo laikotarpiu labai priklauso ir nuo lūkesčių – kuo labiau menopauzės bijosime, tuo sunkesnė ji bus. Aš pati nepatyriau jokių menopauzės siaubų, tik karščio bangas. Kai kurios mano draugės neišgyveno nė jų.

Esu įkūrusi feisbuko grupę "Man 50. Ir aš dar gyva", joje atvirai dalijamės įvairiomis patirtimis. Vienos grupės narės tikino, kad su menstruacijomis dingsta ir sveikata, ir grožis, ir jaunystė. Kitos džiaugėsi, kad baigėsi tie cikliniai svyravimai ir kraujavimai ir atsivėrė naujų galimybių. Viena grupės narė, po 50-ies radikaliai pakeitusi profesinę veiklą ir dabar užsiimanti dailės terapija, šį laiką labai gražiai pavadino – "Meno pauzė". Bet, aišku, būna ir kitokių patirčių, kai prireikia gydytojų pagalbos. Svarbiausia – nebijoti jos kreiptis ir prisiminti, kad tai amžinai nesitęs.

– Knygoje užsimenate, kad, artėjant link 40-ies, buvo kiek pabodęs ramus šeimos gyvenimas, norėjosi iššūkių šiame fronte. O kaip viskas atrodo dabar?

– Rimtai apie tai niekada nesvarsčiau, gal tik hipotetiškai – kas būtų, jeigu būtų. Man apskritai būdingas, kaip aš vadinu, gretimos lėkštės sindromas. Žinot, kai po ilgų svarstymų užsisakai patiekalą, bet vis tiek atrodo, kad kiti valgo skaniau. Aš net nusipirkusi batus turiu apeiti dar keliolika parduotuvių, kad įsitikinčiau, jog mano pasirinkimas buvo geriausias. Ką jau kalbėti apie rimtesnius sprendimus – darbą ar vyrą.

Artėdama link 50-mečio supratau, kad nereikia varyti Dievo į medį. Turiu patikimą, mane mylintį ir visuomet palaikantį partnerį, su kuriuo kartu sukūrėme tai, ką turime, įveikėme ekonomikos krizes, užauginome vaikus. Man vis dar patinka su juo mylėtis ir pramogauti, pasiilgstu jo, kai būna išvykęs, ir visai norėčiau su juo pasitikti senatvę. Na, taip, gal ir turi jis trūkumų, bet kas jų neturi? Kai nustojau svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, pradėjau išties mėgautis tuo, ką turiu.

– Prieš 40-metį svarstėte, kad darbo pakeitimas leistų kalnus nuversti, o kaip pasijutote, kai 50-metį sutikote likusi be darbo?

– Tiesą sakant, be darbo vietos aš pasitikau ir 40-metį, nes tas laikas sutapo su 2008-ųjų ekonomikos krize. Žurnalą, kuriame dirbau, įsigijo kiti savininkai, tad iš vyriausiosios redaktorės pavaduotojos kėdės nučiuožiau tiesiai į Darbo biržą (taip anuomet vadinosi Užimtumo tarnyba). Tada jaučiausi savęs iki galo nerealizavusi, turėjau daug ambicijų ir karjeros planų, bet dėl krizės, o gal ir dėl asmeninių savybių nesugebėjau įgyvendinti. Jaučiausi labai blogai.

Sulaukusi 50-ies iš darbo išėjau pati, nes supratau, kad kaip žurnalistė visiškai save realizavau ir gal net išsisėmiau. Norėjosi išbandyti ką nors nauja. Kol kas nė minutės nesigailėjau dėl šio sprendimo. Jaučiausi labai laiminga rašydama knygą, pažindama leidybos virtuvę, kurdama feisbuko grupę. Nežinau, kur būsiu ir ką darysiu, tarkim, po metų, bet, ko gero, pirmąsyk gyvenime ta nežinomybė man žadina ne nerimą, o smalsumą.

– Mūsų mamos 55-erių išėjo į pensiją. Ar neatrodo, kad pas mus dar gajus mitas, neva tokio amžiaus moteris jau yra pensininkė? Ne iš vienos pažįstamos esu girdėjusi, kad teisinga, jog tokio amžiaus moteris išeina iš darbo, nes jai niekas nebeįdomu, o ir jėgos jau ne tos...

– Man labai patiktų, jei galėčiau išeiti į pensiją 55-erių. Ir tikrai nesijausčiau dėl to nurašyta. Kai turi tam tikrų stabilių, tegul ir nedidelių pajamų, gali daryti, kas tau patinka, nemąstydama, ar finansiškai atsipirks. Tai ir yra tikroji laisvė. Bet net ir negaudama pensijos dirbti vien dėl pinigų nenorėčiau. Pastebėjau, kad kai ką nors darai su meile ir užsidegimu, tie pinigai tarsi savaime atplaukia.

Gebėjimas pasijuokti iš savęs padeda nesusireikšminti, mažina baimę suklysti, o tai skatina judėti pirmyn. Tik štai bėda – humoro jausmo nesusišvirkši kaip botulino į kaktą.

– Gal padeda išgyventi ir humoro jausmas?

– Humoro jausmas padeda visada. Kad galėtum iš ko nors, taip pat ir iš savęs, pasijuokti, turi atsitraukti ir įvertinti tai, kas vyksta, iš perspektyvos. Kol verdi savo sultyse, viskas atrodo labai rimta, bet kai atsitrauki, pamatai, kad ta dramblio dydžio problema iš tiesų musės teverta.

Man labai gaila pernelyg rimtų žmonių, nes jiems kiekviena smulkmena virsta pasaulinio masto tragedija. Atsirado raukšlė – baisu. Dingo menstruacijos – siaubas. Atleido iš darbo – išvis pasaulio pabaiga. Suaugę vaikai nori išeiti iš namų – vadinasi, nemyli. Nenori išeiti – jautiesi išnaudojama.

Tarkim, aš manau, kad buvau tokia gera mama, kokia mokėjau. O dabar atėjo laikas pagyventi dėl savęs. Todėl nejaučiu jokios kaltės išstumdama suaugusius vaikus iš gimtojo lizdo į savarankišką gyvenimą. Kai mano dukra pradeda aiškinti, kad kiti tėvai tai visai kitokie, atsakau: "Tėvų nepasirinksi. Vieniems pasiseka labiau, kitiems mažiau. Manyk, kad tau pasisekė mažiau."

Neturint humoro jausmo, labai lengva pasijusti auka – savo amžiaus, aplinkybių, visuomenės požiūrio. Gebėjimas pasijuokti iš savęs padeda nesusireikšminti, mažina baimę suklysti, o tai skatina judėti pirmyn. Tik štai bėda – humoro jausmo nesusišvirkši kaip botulino į kaktą. Arba jį turi, arba ne.

Skaičius ar riba?

Kad ir kaip tikintume, kad 50 yra tik skaičius, ties šia riba keičiasi daug kas – mūsų kūnas, santykiai su vaikais ir vyru, aprangos stilius, požiūris į darbą, tad į tuos pačius klausimus tenka ieškoti naujų atsakymų. Senti oriai ar išbandyti atjauninimo procedūras? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Gludinti santykius su savo sutuoktiniu ar susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų BALTO leidyklos namų pristatomoje knygoje "Man 50. Ir aš dar gyva" ieško autorė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.

Iš knygos "Man 50. Ir aš dar gyva"

Jokio savo jubiliejaus aš nebijojau taip stipriai kaip 50-mečio. Šis skaičius visiškai nelipo prie manęs ir, atvirai pasakius, sunkiai limpa iki šiol. Likus kokiam pusmečiui iki šios datos, nutiko labai juokinga ir, sakyčiau, gana tipiška istorija.

Mano 25 metų dukra, dirbanti skaitmeninės rinkodaros srityje, kartą grįžusi iš darbo karščiuodamasi pradėjo pasakoti apie vieną savo kolegę, perdėtai įsikibusią reklamų televizijoje ir ignoruojančią socialinius tinklus bei kitas inovatyvias reklamos rūšis. "Ir žinai, ji man sako: "O tai kaip mes be televizijos pasieksime tas 50-metes?" Įsivaizduoji, mama?!" – energingai gestikuliuodama ir juokdamasi kalbėjo dukra. O aš žiūrėjau į ją ir negalėjau suprasti, ko taip karščiuojasi. "Betgi rimtai – kaip kitaip pasiekti tas 50-metes?" – gūžtelėjau pečiais. "Mam?" – klausiamai žvilgtelėjo į mane dukra, nesuprasdama, aš juokauju ar kalbu rimtai. Ir tą akimirką mane ištiko nušvitimas. Užkliuvusi už to "mam", staiga supratau, kad juk AŠ ir esu ta 50-metė, kurią šiuolaikiniai reklamos kūrėjai taip bergždžiai bando pasiekti! Nuo šio suvokimo kūną perliejo karščio banga. Supratau, kad ne tik reklamos kūrėjai žvelgia į mane kaip į pinigų turintį ir sunkiai pasiekiamą dinozaurą, bet ir visos tos seniokiškos paguodos dainos, tokios kaip "50 metų – tai visai mažai", "dar širdyje – ne sutema, ne sutema", skirtos man!

Visą gyvenimą juokiausi iš moterų, kurios vengia minėti savo amžių, o dabar virtau viena iš jų. Artėjant jubiliejaus pobūviui, griežtai uždraudžiau rašyti šį skaičių visur – ant torto, salę puošiančių balionų, fotosienelės, bet jis vis tiek mane persekiojo išlįsdamas iš kelio ženklų, nuolaidų skelbimų. Jubiliejaus išvakarėse susikviečiau ištikimąją draugių komandą, tikėdamasi iš jų sulaukti paguodos. Mūsų ketvertukas per visus džiaugsmus ir negandas ištikimai kartu žengė nuo studijų laikų, ir nors likimai vyniojosi visiškai skirtingomis gijomis, į vieną kamuolį susuko meilė tiesai ir panašus humoro jausmas. Į susitikimą jos atėjo nešinos dovana – tautine juosta su ryškiai auksu išaustu skaičiumi "50" – ir kikendamos perjuosė ja man krūtinę. "Kaip tokio amžiaus dar visai pakenčiamai atrodai", – pareiškė Klaudija, vyriausia iš mūsų. Neseniai jai suėjo 52-eji, bet niekas neįstengtų atspėti tikrojo amžiaus, nes ji disponuoja plačia savo vyro pinigine ir gali sau leisti viską, ką grožio pramonė yra išradusi, ir galbūt netgi tai, ką dar tik ketina išrasti.