Pameluočiau, jei sakyčiau, kad šių dienų vienu pagrindinių skandalų virtusi automobilių, dviračių ir elektrinių paspirtukų nuomos kompanijos "CityBee" istorija neturėjo įtakos sugrįžti prie minties, jog su informacinėmis technologijomis, virtualiųjų paslaugų galimybėmis ir jų įsitvirtinimu mūsų kasdienybėje auga ne tik komforto jausmas, bet ir galimų problemų mastas. "CityBee" šūkis: "Imu ir važiuoju", atrodo, šiuo metu galėtų tapti ne tik jų ar jų klientų, tačiau ir įmonės klientų duomenis pavogusių asmenų mėgstama fraze. Vienintelis skirtumas, kad anksčiau frazė "imu ir važiuoju" simbolizuodavo greitą ir paprastą laikinos transporto priemonės nuomos procesą, kuris, turint mobiliąją "CityBee" aplikaciją išmaniajame įrenginyje, užtrukdavo tiek, kiek užtrunka nuspausti kelis mygtukus. O įmonės duomenis nugvelbę asmenys šį šūkį galėtų naudoti jau visai priešingame kontekste: "Imame lengvai galimus pavogti įmonės klientų duomenis ir važiuojame į geresnį ir turtingesnį rytojų." Simboliška ir ironiška, kad Vasario 16-ąją daugybė Lietuvos gyventojų skubėjo keisti savo asmeninius slaptažodžius, siekdami apsaugoti asmeninių duomenų nepriklausomybę arba, kitaip tariant, asmeninių duomenų priklausomybę tik jiems patiems.
„Google“ iš to gali užsidirbti ir šiuo uždarbiu įmonė tikrai nėra pasiruošusi dalytis su tais, kurių dėka skaitmeninis kultūros paveldo turinys buvo sukurtas.
Įdomu, koks bus tikrasis šios kibernetinės atakos mastas, kurį sužinosime ateityje, tačiau akivaizdu, kad didelės žmonių grupės, besinaudojusios "CityBee" paslaugomis, asmeniniams duomenims iškilo nemenka grėsmė. Ko gero, kyla klausimas apie tai, kaip pagrindinė teksto tema yra susijusi su transporto priemonių nuomos įmonės istorija. Galbūt net jau spėjote patikrinti, ar tikrai vis dar skaitote tą pačią publikaciją, kurią prieš keletą minučių atsivertėte. Kad ir kaip būtų, atsakymas yra paprastas – skaitmeninių duomenų, virtualiojo turinio saugus ir nepriklausomas valdymas. Tolesnis temos kontekstas, be abejo, bus kiek kitoks, tačiau lygiai taip pat atskleidžiantis nepriklausomo skaitmeninio turinio valdymo problematiką.
Anksčiau kalbant apie dirbtinio intelekto galimus sukelti pavojus ateityje arba apie šešėliu uždengtas didžiųjų technologinių korporacijų veiklas tekdavo išgirsti komentarų, kad tai primena fantastikos žanro filmus. Kita vertus, daktaro Dolitlio kelionė į Mėnulį praėjusio šimtmečio pradžioje taip pat prilygo pasakoms, kurioms, atrodė, niekada neteks išsipildyti realiame gyvenime, tiesa? Informacinės technologijos ir internetinė erdvė kultūros paveldui, kaip ir, ko gero, bet kuriam veiklos sektoriui, atvėrė platų naujų galimybių horizontą. Naujų galimybių horizontą tiek efektyviau organizuojant vidinio darbo procesus, tiek atrandant naujas komunikacijos su kultūros paveldo auditorija formas. Akivaizdu, kad šiandien, atsidarę interneto naršyklę ir įvedę raktinius žodžius į paieškos laukelį, galime virtualiai nukeliauti į daugybę skirtingų pasaulio vietų, išvysti galybę pilių, skulptūrų, puošiančių miestų centrines gatves, užeiti į muziejų vidų, išvysti juose esančius eksponatus, susipažinti su jų aprašymais, o ir piniginė dažnai nė kiek nepaplonėja tokių kelionių metu. Kalbėti apie žaviąją naujų galimybių kultūros paveldui pusę būtų galima ilgai ir, netgi drįsčiau pasakyti, nenuobodžiai.
Deja, visuomet verta turėti omenyje, kad medalis turi dvi puses. Kultūros paveldo veikla virtualiojoje aplinkoje – taip pat. Analizuojant kultūros paveldo sektoriaus veiklą skaitmeniniame amžiuje neretai tenka susidurti su džiaugsmu, kad virtualioji erdvė ir galėjimas joje funkcionuoti prisideda prie didėjančio kultūros paveldo demokratiškumo, jis tampa pasiekiamas auditorijoms, kurioms iki šiol galimybės pamatyti ar išgirsti skirtingus kultūros paveldo objektus nebuvo galimybių. Būtų galima su tuo sutikti, tačiau, neriant gylin į šią temą, vis dėlto kyla klausimas, ar didėjantis kultūros paveldo pasiekiamumas neturi savos kainos. Jei reikėtų į šį ar panašios formuluotės klausimą atsakyti trumpai, atsakymas susidėtų viso labo iš dviejų žodžių: taip, turi.
Trumpam atsakymui paplėtoti ir pagrįsti pasitelkime "Alphabet" organizacijai priklausančią ir visiems puikiai žinomą amerikiečių daugianacionalinę technologijų įmonę "Google". Vienas iš šios įmonės veiklos rezultatų yra sukurta "Google Arts and Culture" platforma. Šios platformos gimimo data galima laikyti 2011 m. vasarį, kai pasauliui buvo pristatyta pirmoji jos versija. Nepaisant to, ko gero, didelė dalis žmonių su šia platforma geriau susipažino per praėjusius metus, kai pasaulį sukaustė COVID-19 pandemija ir daugybė pasaulio valstybių įvedė karantiną: fizinės muziejų ir galerijų erdvės užsivėrė, padidėjo domėjimasis platformomis, kuriose būtų galima atrasti kultūros paveldo turinio. Per netrumpą gyvavimo laikotarpį "Google Arts and Culture" platformoje jau yra įdėtas milžiniškas skaičius suskaitmenintų muziejų ir galerijų eksponatų. Šioje platformoje yra tikrai nemaža įdomių veiklų pasiūla. Pavyzdžiui, galime pasidaryti asmenukę, o platforma atranda ir mums pateikia meno kūrinį, kuriame vaizduojamas asmuo yra panašus į mus. Šioje platformoje galima išvysti meno kūrinius, pasirinkus skirtingus jų grupavimo segmentus: pagal spalvą, šalis, menininkus ir pan. Iš kur "Google" pavyko gauti visą šį turinį? Iš skirtingų pasaulio muziejų. Be abejonės, su pačių muziejų sutikimu ir įsitraukimu į "Google Arts and Culture" platformos vystymą. Viskas vis dar atrodo ir skamba gana pozityviai, tiesa?
Pasigilinkime šiek tiek labiau. Keletui Norvegijos muziejų tuo metu, kai minima "Google" platforma žengė pirmuosius žingsnius savo gyvavimo kelyje, buvo pasiūlyta prisijungti prie platformos turinio kūrimo. "Google" kvietė muziejus suteikti jiems prieigą arba pasidalyti suskaitmenintais muziejaus eksponatais. Mainais už suteikiamą turinį muziejams buvo pristatoma idėja, kad įsitraukimas į "Google Arts and Culture" platformą jiems suteiks didesnį matomumą pasauliniu mastu. Kad ir kaip būtų, vėliau paaiškėjo, kad, suteikdami skaitmenines eksponatų versijas, muziejai "Google" įmonei suteikia ir teisę ateityje suteiktą turinį naudoti "Google" tikslams įgyvendinti, neinformuojant apie tai muziejų. Taip pat ilgainiui buvo pastebėta, kad "Google" muziejams nepateikdavo informacijos, statistinių duomenų, atskleidžiančių, kiek virtualiųjų lankytojų apsilankė "Google Arts and Culture" platformoje ir koks virtualiųjų lankytojų dėmesio procentas buvo skirtas vienam ar kitam konkrečiam eksponatui. Muziejams pareiškus pretenzijas, "Google" atsakė, kad įmonė jokių blogų ar šešėlinių ketinimų neturi, nes pagrindinis "Google" tikslas yra paversti šį pasaulį gražesne vieta. Skamba gražiai, tačiau per žmonijos istoriją jau ne kartą skambėjo pažadai, įkvepiantys patikėti, kad žemės virsmas rojumi yra įmanomas.
Gyvename laiku, kai tai, kas yra neapčiuopiama ir virtualu, neretai gali turėti daug didesnę vertę ar sukelti kur kas didesnio masto problemų už, pavyzdžiui, iš mūsų kišenės kišenvagio ištrauktą 20 eurų kupiūrą.
Taigi, jei "Google" turi teisę naudoti skaitmeninį turinį savais tikslais, nesunku patikėti, kad įmonė naudojamą turinį gali monetizuoti ir taip papildyti savo sąskaitą. Svarbu paminėti, kad kultūros paveldo skaitmeninimo procesai reikalauja didelių finansinių resursų ir šiuos finansinius resursus kultūros paveldui skaitmeninti skiria tikrai ne pačios "Google" įmonės. Kitaip tariant, jei, naudojant šalies biudžetą, yra įgyvendinamas X kultūros paveldo skaitmeninimo projektas, o vėliau į dalį projekto turinio teisę įgyja "Google" be jokios privalomos atskaitomybės, "Google" iš to gali užsidirbti ir šiuo uždarbiu įmonė tikrai nėra pasiruošusi dalytis su tais, kurių dėka skaitmeninis kultūros paveldo turinys buvo sukurtas. Ir tai tik vienas iš galimų scenarijų, tačiau bendras kontekstas ir jo problematika, tikiu, tampa kiek aiškesni. Ne veltui filme "Socialinė dilema" nuskambėjo frazė: "Jei nemoki už produktą, produktas esi tu."
Apžvelgus "Google Arts and Culture" atvejį stabtelėkime akimirką ir pagalvokime apie virtualiąsias parduotuves, kurios funkcionuoja mūsų mobiliuosiuose telefonuose arba kituose išmaniuosiuose įrenginiuose. Taip, būtent tos, iš kurių parsisiunčiame įvairias programėles ar žaidimus. Kiekviename išmaniajame įrenginyje, priklausomai nuo jo operacinės sistemos, gali veikti skirtingų pavadinimų virtualiosios parduotuvės, tačiau jų visų veikimo principas yra panašus ar net tapatus. Aiškesniam vaizdiniui sudėlioti pasitelkime "App Store" parduotuvės ir fiktyvų muziejaus sukurto mobiliojo žaidimo pavyzdį. Kai muziejus sukuria žaidimą ir nori jį įdėti "App Store" parduotuvėje tam, kad žaidimą lengvai į savo išmanųjį įrenginį galėtų parsisiųsti visi jo norintieji, žaidimas turi atitikti minėtos parduotuvės nustatytus parametrus. Jei sukurtas, šiuo atveju, muziejaus žaidimas neatitinka nustatytų parduotuvės parametrų, žaidimo pasiekiamumas iškart žymiai sumenksta. O ir daugiausia vartotojų pasauliniu mastu turinčios virtualiosios parduotuvės yra vos kelios, kaip ir operacinės sistemos, kurioms šios parduotuvės priklauso. Tai yra laukas, kurį valdo keli technologiniai gigantai. Ar tai yra gerai ir nekelia jokios grėsmės? Klausimas vertas diskusijos. Nepaisant to, akivaizdu, kad anksčiau minėtas didėjantis kultūros demokratiškumas yra gana stipriai priklausomas nuo mažai pagrindinių dalyvių turinčio technologinių korporacijų lauko.
Šią temą su visomis įmanomomis potemėmis norėtųsi tęsti ir toliau. Kita vertus, remiantis anksčiau aprašytais pavyzdžiais, galima teigti, kad skaitmeninio kultūros paveldo nepriklausomybė yra itin trapi. Ar vertėtų ieškoti išeities taškų ir būdų šiai problemai spręsti? Be abejonės, tačiau virtualiojo pasaulio žemėlapis valstybinių sienų neturi, todėl ir šis klausimas turėtų būti sprendžiamas ne lokaliu, o tarptautiniu mastu. Žinoma, tema nėra nauja šios srities specialistams ir problemos sprendimas nėra nuliniame taške. Verta nuoširdžiai padėkoti asmenims, kurie rūpinasi kultūros paveldo nepriklausomumo užtikrinimu, tačiau ši tema verta didesnio dėmesio. Gyvename laiku, kai tai, kas yra neapčiuopiama ir virtualu, neretai gali turėti daug didesnę vertę ar sukelti kur kas didesnio masto problemų už, pavyzdžiui, iš mūsų kišenės kišenvagio ištrauktą 20 eurų kupiūrą. Kuo toliau, tuo labiau imsime justi virtualiųjų dalykų vertę, todėl ir sąmoningumo ugdymas šiuo klausimu išliks svarbia ateities užduotimi. Belieka palinkėti kiekvienam prisidėti prie šios užduoties įgyvendinimo.
