Lietuvos stačiatikių arkivyskupija praneša, kad toks sprendimas priimtas remiantis Vilniaus-Lietuvos vyskupijos bažnyčios teismo išvada, kuria buvę dvasininkai buvo pripažinti padarę kanoninius nusikaltimus.

„Teismas nustatė, kad V. Mockus, V. Dauparas, G. Ananjevas ir V. Seliavko, bendradarbiaudami su valstybės valdžios atstovais, ėmėsi aktyvių veiksmų, kad Lietuvoje būtų įkurta paralelinė Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai priklausanti bažnytinė struktūra“, – sakoma pranešime.

Anot jo, schizmatinei veiklai vadovaujantys dvasininkai visiškai atmetė teisinę perėjimo iš vienos vietinės bažnyčios į kitą tvarką.

Pranešime taip pat teigiama, kad bažnyčios teismas V. Mockaus, V. Dauparo, G. Ananjevo ir V. Seliavko veiksmus vertino išskirtinai kanonų teisės plotmėje.

„Teismo sprendimas neturi nieko bendra su politika ar įvykiais tarptautinėje erdvėje“, – sakoma pranešime.

Praėjusią savaitę Lietuvos ortodoksų bažnyčios metropolitas Inokentijus dekretu iš kunigų luomo pašalino balandžio mėnesį iš pareigų atleistą ir atsiskirti nuo Maskvos siekusį kunigą Gintarą Sungailą.

2018 metų spalį Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas paskelbė negaliojančiu 1686 metais įvykusį Ukrainos stačiatikių prijungimą prie Maskvos patriarchato ir dar kartą patvirtino, kad kaip motininė bažnyčia, Konstantinopolis turi teisę ir tęs procedūras dėl autokefalijos (nepriklausomybės) Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimo.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

 „Nutarėme jubiliejų paminėti pasitelkę kultūrą“, – viename pokalbyje, skirtame šiai sukakčiai, teigė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris kunigas Vitalijus Mockus. Iš viso iškilmingai progai paminėti numatyti penki koncertai.

Pirmieji du vyko rugsėjį Vilniuje, Markučių parke ir Kaune, Pažaislio vienuolyne, lapkričio 13-ąją gražus koncertas surengtas ir LDK Valdovų rūmuose. Gruodžio 15-ąją Visagine, o gruodžio 19 d. 18 val. Klaipėdos universiteto Menų akademijos salėje taip pat koncertuos žymiausi šalies muzikai, pagerbdami gražią Lietuvos stačiatikių šventę.

Renginyje išgirsime Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus: sopraną Ireną Milkevičiūtę ir bosą Vladimirą Prudnikovą, taip pat dainuos sopranai Julija Stupnianek-Kalėdienė ir Natalija Krauter. Grojant išgirsime styginių kvartetą, sudarytą iš Čiurlionio kvarteto narių – Jono Tankevičiaus (smuikas), Dariaus Dikšaičio (smuikas), Gedimino Dačinsko (altas) ir Sauliaus Lipčiaus (violončelė). Giedant girdėsime ir Klaipėdos „Visų rusų Šventųjų“ stačiatikių bažnyčios chorą (vad. Oksana Rojenko). Koncerto žiūrovus džiugins Klaipėdos miesto folkloro asociacijos "Vėčiora" ansamblis bei moksleivių folkloro studija „Veretionce“, vadovė Marija Serebriakova. Jubiliejinio projekto “Lietuvos ortodoksų metropolijai 700” meno vadovė - Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno šventinio choro dirigentė Tatjana Skovorodko.

Koncertą ves Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris, kunigas Vitalijus Mockus.

Jubiliejaus proga vyko keli įdomūs pokalbiai Lietuvos stačiatikių istorijos ir kultūros tema. LRT Klasikos radijo eterio laidoje „Pakeliui su klasika“ apie tai kalbėjosi Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris V. Mockus ir muzikologė Jūratė Katinaitė. Jūsų dėmesiui – pokalbis apie gražų jubiliejų, stačiatikybės Lietuvoje istoriją, o ir stačiatikių teologijos raišką ir ryšį su muzika.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino iniciatyva 1317 m. buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija. Jos 700 metų jubiliejų Lietuvos stačiatikių bažnyčia švenčia iškilminguose renginiuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Visagine. Šiandien Valdovų rūmuose vyksta pagrindinis renginys, o pas mus svečiuojasi Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris, stačiatikybės Lietuvoje istorikas Vitalijus Mockus.

– Jau seniai nebėra vietų į šiandienos renginį Valdovų rūmuose, vadinasi, stačiatikybė Lietuvoje yra aktuali. Kokia yra situacija?

– Bendruomenė gal ir nelabai didelė, bet vis vien yra antra pagal dydį Lietuvoje, po katalikų. Remiantis gyventojų surašymo duomenimis, stačiatikiai yra 145 tūkst. šalies gyventojų. Galbūt ne visi jie aktyvūs mūsų parapijiečiai, bet tiek yra „prijaučiančių“, su kuriais būtų galima dirbti. Lietuvoje yra 57 stačiatikių parapijos ir du vienuolynai. Tiesa, kunigų nedaug – jų ir diakonų išvis turime 65. 

– Vienas iš didžiųjų stačiatikybės centrų Lietuvoje yra Kėdainiai. Kaip istoriškai susiklostė tokie židiniai?

– Visų pirma, švenčiant mūsų metropolijos įkūrimo 700 metų jubiliejų, noriu pabrėžti, kad ne tai yra stačiatikybės Lietuvoje pradžia. Cituojant kalbininką Zigmą Zinkevičių, Rytų krikščionybė čia atsirado net truputį anksčiau. Kodėl? Todėl, kad rusėnų žemės buvo prijungtos prie Lietuvos – tai vyko tiek taikiai, tiek kai kurias šių žemių užkariaujant. Lietuvoje jau buvo ortodoksų, o lietuvių, tuo metu dar pagonių, ryšiai su jais užsimezgė kaip tam tikra misija. Žinome, kad nemažai lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, bet visai ne todėl, kad jie atsivertė ir atrado Kristų. Jie tiesiog buvo pasiųsti valdyti rusėniškų žemių, o jiems liekant pagonimis, vietiniai nebūtų priėmę – todėl ir turėjo pasikrikštyti. Tačiau būta ir tokių, kurie atsivertė, o jų tikėjimas sužydėjo taip, kad šiandien jie yra laikomi šventaisiais. Jau XIII a. Lietuvos žemė išaugino tris šventuosius – tai yra daug. Šiandien jau dešimtimis galime skaičiuoti etninėse Lietuvos žemėse gyvenusius, mirusius ar kurį laiką dirbusius stačiatikių šventuosius. Taigi stačiatikybės pradžia Lietuvoje galima laikyti jau XII a. pabaigą, o gal net ir dar ankstyvesnį laikotarpį.

Stačiatikybės centras yra ne tik Kėdainiai. Tiesą sakant, ten bendruomenė jau, galima sakyti, sunykusi, labai nedidelė. Tačiau kažkada ten išties būta vieno stačiatikybės centrų, kaip ir, žinoma, Vilniuje ir Vievyje. Pastarasis dabar atrodo tik nedidelis miestelis, bet kadaise tai buvo istorinė vieta, kur veikė vienuolynas, spaustuvė. Lygiai taip pat minėtini ir Trakai ar Kaunas. Tokių židinių yra ir vietovėse, kurios šiandien yra Baltarusijos teritorijoje – tai Naugardukas, Gardinas. Centrų būta daug, jie formavosi ne vienu metu. Kai kurie šiandien jau visai išnykę, yra tuščių parapijų. Tačiau yra ir tokių, kurios susikūrė XX ar net XXI a.

– Labai įdomu, kuo skiriasi stačiatikybė nuo kitų krikščioniškųjų konfesijų? Gilinausi į Sergejaus Rachmaninovo „Nakties vigiliją“, o tada teko daugiau pasidomėti ir pačia stačiatikybe. Tada užtikau ir man labai patikusią rusų ortodoksų teologo Sergejaus Bugakovo mintį. Jis aiškina, kad stačiatikybė, visų pirma, yra „gėrio meilė“, o provoslavų asketizmas telkia Dievo karalystę žemėje. Stačiatikybė neatmeta šio pasaulio, bet jį priglaudžia. Mes, katalikai, laukiame išganymo anapusybėje, o stačiatikiai steigia Dievo karalystę žemėje.

– Visi mes esame keliauninkai, o po S. Bugakovo žodžiais turbūt pasirašytų ir kiekvienas katalikas. Mes laukiame Dievo karalystės ten, bet kažkada visi prisikelsime ir ši žemė bus perkeista. Visi keliausime Dangun, kur bus tikroji tiesa, teisybė ir meilė – tačiau tai pasakytina apie visus krikščionis. Kalbant apie konkrečius skirtumus, visų pirma, turime atmesti apeigas. Jos net ir tada, pirmajame tūkstantmetyje, kai dar buvome viena Bažnyčia, skyrėsi. Jos visada skyrėsi ir skirsis, o tai yra gražu ir gerai. Tačiau skirtumai, privedę mus prie atsiskyrimo, kai vieni ir kiti, vadindamiesi krikščionimis, gyvename „skirtinguose kambariuose“, supaprastinus būtų tokie. Mus skiria Romos vyskupo tarnystės bažnyčioje supratimas. Katalikai sako, kad jis tarp kitų pirmas ir deda tašką. Ortodoksai sako, kad Romos vyskupas yra pirmas tarp lygių, ir tada deda tašką. Žinoma, yra susiformavę ir kitų teologinių skirtumų – skiriasi mariologija, mokymas apie Mergelę Mariją. Tačiau svarbiausias iš jų yra tai, kad katalikų tikėjimo išpažinime teigiama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, o ortodoksų tikėjimo išpažinime žodžių „iš Sūnaus“ nėra – Šv. Dvasia kyla iš Tėvo.

– O kaip stačiatikių teologija atsispindi muzikoje? Ji labai skiriasi nuo katalikų ir protestantų giesmių. Visgi tarp pastarųjų yra daug daugiau panašumų, nes giesmės tam tikra prasme kilusios iš liaudies muzikos. Bet stačiatikių muzika skamba kitoniškai – tai galima pasakyti jau iš pirmų taktų.

– Mūsų bažnyčios muziką, kuri yra išlaikyta, gelbsti tai, kad bažnyčiose nėra jokių instrumentų. Kitur būna, jei kokioje vietovėje nėra giesmininkų, gelbsti vargonai ar kitas instrumentas, o vienas giedotojas solo gali atlikti visus kūrinius. Tada giedojamoji muzika lyg ir gali sunykti, yra nustumiama. Giedoti yra sunkiau, nei kažką atlikti instrumentu. Stačiatikybėje nėra jokių instrumentų ir todėl giedama muzika užima pagrindinę ir vienintelę vietą. Todėl išsaugota tradicija, nors ji vis vien kinta – giedojimas įgauna kitokių dermių. Tas pats Aleksejus Lvovas, S. Rachmaninovas, kiti kompozitoriai, kūrę XVIII, XIX a., pasigavo pasaulietinės operos muzikos atgarsių ir tai perkėlė į cerkves. Kaip teologija pasireiškia per muziką? Daugiausia – per tekstą. Atlikimas gali būti įvairus, o tekstai yra nuostabūs. Ortodoksų bažnyčioje išsaugota ir giedama daugybė giesmių, taigi žmonės girdi labai daug tekstų. Vienas pavyzdžių yra psalmynas. 150 psalmių per dieną namie neperskaitysi, tam reikėtų nepaprastai daug laiko. O mūsų bažnyčioje labai daug psalmių giedama, taip pat skaitoma, bet rečitatyvu. Tai ne įprastas skaitymas su tam tikra intonacija: skaitymas rečitatyvu – tai skaitymas be jausmų, kuris irgi yra tam tikra muzika. Giedojimas priklauso ir nuo maldos formos – sticheros, irmo, troparijono, kitų. Vienokio statuso malda giedama vienaip, kitokio – jau kitaip. Taip teologija ir perduodama per muziką.

– Norėčiau dar Jūsų paklausti ir apie Lietuvos stačiatikių muzikalumą. Atsimenu, prieš keletą metų sutapo stačiatikių ir katalikų Velykos, o aš užėjau į Vilniaus Dievo Motinos ikonos, Ženklo iš dangaus cerkvę Žvėryne, kur buvo giedama taip įstabiai, tarsi būtų rengiami aukščiausios kokybės įrašai. Atrodo, viskas taip nušlifuota – negalėjau atsigerėti. Visi žinome, kad visame pasaulyje, visose konfesijose muzika dažnai nukenčia, parapijiečių chorai būna įvairaus lygio, o štai stačiatikių cerkvėje aš staiga išgirdau tiesiog tobulą atlikimą. Ar ten giedojo svečiai, ar pas mus Lietuvoje taip puikiai giedama?

– Yra nuostabių mūsų chorų, kurie dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose ir užima vietas, vienokias ar kitokias. Labai populiarus ortodoksų muzikos festivalis vyksta Lenkijoje, Hainuvkoje, miestelyje, netoli sienos su Baltarusija – ten vykstame gana dažnai. Taip pat – Gardine ir kitur. Mūsų chorai yra aukšto lygio ir gali pasirodyti tarptautiniu lygiu. Prieš keletą metų buvome suorganizavę mūsų parapijų chorų festivalį, kuriame dalyvavo 16 chorų – jų nebūtų gėda kam nors parodyti. Galima kalbėti ir apie tam tikrą Lietuvoje susiklosčiusį atlikimo stilių, kuris yra kiek specifinis. Net kiekvienoje parapijoje jis šiek tiek skiriasi. Štai Valdovų rūmuose bažnytines giesmes atliksiantis Šventosios Dvasios vienuolyno šventinis choras be pertraukos egzistuoja jau 170 ar 180 metų. Aišku, kito kartos, tačiau buvo perimtos natos ir dabar atliekami kažkada seniai sukurti kūriniai.

Pasaulyje egzistuoja gruziniškas, bizantinis, romaniškas, serbiškas, dar kitokie giedojimai. Yra slavų Rusios giedojimas, kuris pats skiriasi Maskvoje, Kijeve, Sankt Peterburge. Net ir Baltarusijoje giedama specifiškai – tai yra atviras tyrimų laukas muzikos istorikams. Štai pamaldose dažnai kartojami žodžiai „Viešpatie, pasigailėk“ giedami įvariomis melodijomis. Tačiau yra ir „vilnietiška melodija“. Tas pats yra ir su Mergelei Marijai dedikuota giesme, šalia kurios daug kur randamas įrašas „Vilniaus melodija“. Tai tik keletas kūrinių, kurie rodo, kad tam tikras giedojimo stilius buvo susiformavęs, tik dabar, deja, jis neišlikęs. Greičiausiai, ne viskas buvo užrašyta natomis, o perduodama iš lūpų į lūpas vienų choro dalyvių kitiems.

Galbūt Lietuvoje mes neturime tokių klasikinių chorų, kaip Romoje ar Maskvoje, kurių lygis tikrai aukštas – su jais nesusilyginsime. Tačiau Lietuvos kontekste turime nuostabių kolektyvų, kai kurios bažnyčios jų turi net po kelis. Žinant, kad mūsų bendruomenė Lietuvoje apskritai nėra didelė, tai yra nuostabu.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino paskelbtas Krymo palyginimas su Šventyklos kalnu Jeruzalėje ir jo sakralinės reikšmės pabrėžimas Lietuvos ortodoksams visiškai nesvarbus, sako Šv. Paraskevos ortodoksų bažnyčios Vilniuje kunigas Vitalijus Mockus.

Paklaustas, kaip vertina V. Putino atsivertimą  į religiją po praeities KGB, jis pastebėjo, kad yra žmonių, kurie, pasikeitus valstybės santvarkai „keičia ir kepurę“. Savo bažnyčios padėtį Lietuvoje V. Mockus vertina palankiai ir dėkoja Dievui bei valstybės vadovams už tai, kad gyvena tokioje šalyje ir tokiomis sąlygomis.

– Kokia šiuo metu yra Ortodoksų bažnyčios situacija Lietuvoje?

– Niekas į bloga nesikeičia. Už tai dėkojame Dievui. Esame patenkinti įstatymine baze, pagal kurią religinės bendruomenės bendrauja ir bendradarbiauja su valstybės institucijomis. Ir sau, ir atvažiuojantiems svečiams kartojame nuolat, kad duok, Dieve, jog jūsų situacija Rytuose būtų tokia pati, kaip Lietuvoje. Šiandien neturime problemų, kurių negalėtume išspręsti.

– Kaip padėtis keitėsi nuo 1990 metų?

– Jaučiamas tikinčiųjų skaičiaus sumažėjimas. Ne vienas klebonas ne vieną kartą yra sakęs, kad jo parapijiečiai vis palieka Lietuvą ir išvažiuoja svetur. Daugumoje mūsų bendruomenių tėra 20–30 žmonių, o kaimo vietovėse praktiškai jau visi išmirę, ir dalis šventovių stovi tuščios.

Tačiau Vilniuje turime daug darbo, nes sostinėje yra 10 parapijų. Lietuvoje iš viso yra 57 parapijos ir 12 iš jų – katastrofiškai mažos. Pavyzdžiui, Viekšnių gyvenvietė netoli Mažeikių. Šių metų pavasarį klebonas pranešė, kad ten palaidojo paskutinį narį. Šventovė ten nuostabi, mūrinė, o stovi dabar tuščia.

– Turbūt bendruomenės dydis priklauso nuo to, kiek toje gyvenvietėje yra rusakalbių?

– Taip, absoliuti dauguma bažnyčios tikinčiųjų yra rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, ir labai nedidelę dalį sudaro kiti čia gyvenantys gruzinai, graikai. Galbūt yra ir armėnų bei rumunų. Lietuvių taip pat nedaug, todėl jie dar negali lemti bendruomenės dydžio bet kurioje vietovėje, nesvarbu – didesnėje ar mažesnėje.

Tarpukariu iš visų Lietuvoje gyvenusių  ortodoksų lietuviai sudarė 8 proc. Dabar tiek nėra, bet turime lietuvišką parapiją Vilniuje, kur pamaldos jau 10 metų vyksta lietuviškai. Greitai pradėsime tai daryti ir Klaipėdoje, ir matome, jog laikui bėgant tai darysime ir kitur, nes vaikai, ypač  iš mišrių šeimų, rusiškai kalba vis prasčiau.

– Ar tiems vaikams asimiliuojantis Lietuvoje jie netenka ir ryšių su jūsų bažnyčia?

– Tokios didelės asimiliacijos nėra. Jaunimas dabar laisvai kalba lietuviškai, bet moka ir rusiškai. Jau daug metų organizuojame moksleivių ir jaunimo stovyklas įvairiose Lietuvos vietovėse ir pastebėjome, kad mūsų parapijiečių vaikai tarpusavyje šneka lietuviškai. Nors didžioji dauguma yra iš rusakalbių šeimų.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 4 proc. jame dalyvavusiųjų save priskiria ortodoksams, tačiau kiek iš jų meldžiasi? Oficialiai parašyta, kad Lietuvoje yra 144 tūkst. ortodoksų, bet, net ir labai optimistiškai vertinant, sekmadieniais visose šalies parapijose pasirodo tik apie 5 tūkst. žmonių.

– Ar Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje praktikuoti tikėjimą buvo lengviau nei kitose respublikose?

– Kiek žinau, Lietuvoje buvo lengviau, nes čia yra gilios katalikiškos, vadinasi, ir krikščioniškos šaknys. Čia žmonės tikėjimo laikėsi. Atsimenu, mokyklos laikais vieną kartą užėjau į bažnyčią ir ten pamačiau stovinčius visus savo mokytojus. O per pamokas jie sakė, kad Dievo nėra ir citavo Leniną. Tada pradėjau mąstyti, kad kažkur jie meluoja. Tuometinėse Baltijos respublikose gniaužtai buvo ne taip suspausti, bet tai nereiškia, kad buvo lengva. Jei nešiodavai kryželį, iškart pastatydavo prieš klasę ir rodydavo, koks atsilikėlis esi.

Atsimenu, kaip pats 1991 metų žiemą nutariau stoti į vienuolyną, ir man prie smilkinio pirštus sukiojo. Vadinasi, tas palikimas nuo sovietinių laikų dar buvo. Sakė, kad mane ten užsuks, ir liksiu psichiniu ligoniu, kad iš ten neištrūksiu, būsiu prarastas žmogus. Kiti sakė, kad į ortodoksų vienuolyną einu pas rusus, kad esu parsidavėlis.

– Ar rusakalbiai žmonės laikomi priešo palaikytojais?

– Tai reikia atskirti. Pavyzdžiui, ne visi lietuviai palaikė Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, bet Ortodoksų bažnyčia nebuvo prieš. 1990 metais aš tapau Ortodoksų bažnyčios nariu. Pirmoji mano gyvenimo vienuolyne diena sutapo su pirmosiomis Lietuvos nepriklausomybės metinėmis. Tai man buvo ir iki šiol yra dviguba šventė.

Tegul už tai atsako politinės partijos, pavyzdžiui Rusų aljansas ar Lenkų rinkimų akcija. Kuo čia dėta Bažnyčia? Visada kartoju, kad didžiuojuosi būdamas šios garbingos kankinių Bažnyčios nariu. Nežinau, kaip visi Lietuvos rusakalbiai reagavo į nepriklausomybės paskelbimą, bet žinau, kad mūsų Bažnyčios nariai pritapo. Ir mes dėkojame Dievui ir valstybės vadovams, kad gyvename tokioje šalyje ir tokiomis sąlygomis.

– Koks turėtų būti valstybės ir Bažnyčios santykis?

– Valstybė ir Bažnyčia turėtų būti atskirtos. Pavyzdžiui, Rusijos imperijos laikais taip nebuvo, ir Bažnyčia dėl to labai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo ne kišimasis, bet net nežinau, kokiu žodžiu tai apibūdinti. Šiandien nesikišame vieni į kitų reikalus.

– Ką pagalvojate, kai matote, tarkim, nufilmuotą Rusijos prezidentą per ortodoksų Kalėdas pamaldose?

– Sunku būtų kalbėti apie Rusijos prezidentą: mes su kitomis ortodoksiškomis šalimis mažai susiję, esame autonomiški. Kita vertus, tai yra valstybės vadovo deklaracija – jo dėmesio šitai vietai, bendruomenei ženklas. Sunku pasakyti dėl tikėjimo. Kas jį pamatuos? Visi aukštas pareigas einantys asmenys nėra laisvi pasirinkti – gal jis ir nenorėtų eiti, bet reikia, toks protokolas.

Ramiai į tai žiūriu ir šių dalykų  nesureikšminu: tegul visa tai matuoja Dievas. Svarbiausia, kad nei mes, nei Bažnyčia, nei valdžia dėl to neprarastume savigarbos ir netaptume vėl priklausomi ir nepradėtume lankstytis.

Pavyzdžiui, kai V. Putinas buvo nuvažiavęs į vienuolyną Rusijos šiaurėje, pastebėjau, kad jis nepaėmė palaiminimo iš kunigo, nors kiekvienas pasaulietis tai turėtų padaryti. Žinoma, tai prezidento reikalas, bet tai kartu ir jo pozicija. Pabrėžiu, kad tikintis žmogus, priėjęs prie kunigo, sudeda rankas ir prašo palaiminimo. Rytuose prezidentai, ne tik V. Putinas, bet ir kiti, to nedaro. Vakaruose, tarkime, Graikijoje, Kipre – daro. Prie manęs buvo priėję ambasadoriai ir prašė palaiminimo.

Beje, mes kartais pajuokaujame tarpusavyje: kai kurie politikai ateina padirbėti žvakide, nes paprastai tie prezidentai žvakes laiko dešinėje rankoje, o ja juk reikia žegnotis. Ir taip stovi per visas pamaldas, nė karto nepersižegnoję.

– V. Putinas anksčiau buvo FSB (buvusios KGB) direktoriumi, o juk sovietiniais laikais būtent ši tarnyba persekiojo tikinčiuosius. Kai dabar jis lygina Krymą su Jeruzale, ką tai reiškia?

– Pasakė, tai pasakė – mūsų tai neliečia. Lietuvoje esu sutikęs ne vieną žmogų, kuris sovietiniais laikais buvo labai aktyvus tuometinės visuomenės veikėjas, o dabar yra pasikeitęs. Kaip sakoma, kai valdžia keičiasi, tai ir kepurę keičia. Visada tokių buvo ir bus. Netgi pagarbiau žiūriu į tą žmogų, kuris ir dabar, kaip ir ankstesniais laikais, neateina į bažnyčią, nes tiesiog netiki. Nes toks žmogus neapsimetinėja.

– Iš ko galima imti pavyzdį, kaip gyventi geram ortodoksui?

– Pirmas pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis kvietė būti ne tiesiog geru žmogumi, bet būti šventam. Antra, yra šventieji. Tačiau reikia suprasti, kad šventas tiesiogine to žodžio prasme yra tik Dievas, o visi šventieji yra nuodėmingi žmonės, tokie, kaip mes. Juos vadiname šventaisiais, nes jie pasiekė savo užsibrėžtą gyvenimo tikslą ir nugalėjo savo nuodėmes, pasitaisė. Be to, yra daug nuostabių tikinčių žmonių, kurie tuo nesipuikuoja ir nesistengia patekti į laikraščius – kad būtų aprašyta, ką gero jie yra padarę. Aš pats tapau ortodoksu ne dėl to, kad man danguje kryžius pasirodė, bet įvyko dar didesnis stebuklas ir aš sutikau gerą žmogų. Tokį, kuris man iki šiol yra pavyzdys, nes kaip tiki, taip ir gyvena. Ją sutikau būdamas 15 metų ir iki šiol esu čia – ir nė karto nesuabejojau savo sprendimu.

Sekmadienį lietaus neišsigando daugiau negu du tūkstančiai šventės „Šeima – gyvybės lopšys“ dalyvių. Gedimino prospektu, Pilies gatve eitynes už šeimą vedė orkestras „Santara“ ir Karinių oro pajėgų orkestras. 

Šeimos su vaikais, bendruomenių, organizacijų nariai susirinko švęsti drauge Vaikų gynimo dieną bei Tėvo dieną ir taip liudyti pasauliui, kad šeima yra gyvybės lopšys. Šventę organizavo Ortodoksų, Katalikų, Evangelikų liuteronių ir Evangelikų reformatų Bažnyčios.

Šventėje grupėmis dalyvavo Šeimų universitetas, Galilėjiečių bendruomenė, Marijos radijas, Krikščioniško gyvenimo bendruomenė, Sutuoktinių susitikimų asociacija, Ateitininkai, Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, Kolumbo riteriai, Veikliųjų žmonių bendrija, kitos organizacijos. Dalyvių atvyko iš Telšių, Kauno, Trakų, Šiaulių, Kaišiadorių, Panevėžio, Marijampolės ir kitų Lietuvos miestų. Eitynėse buvo galima sutikti daugelio parapijų ir rektoratų bendruomenes, jose veikiančias organizacijas, grupeles, judėjimus. Taip pat dalyvavo chorai, ansambliai. Šventėje dalyvavo Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (ukrainiečių) bendruomenė, kuri birželio pradžioje mini bažnyčios 600-ąjį jubiliejų.

Šventėje dalyvavo visų organizavusių bažnyčių atstovai. Vilniaus arkivyskupas metropolitas, sveikindamas susirinkusius, sakė: „Ačiū, kad dalinatės džiaugsmu, kuris yra šeima. Svarbu, kad mes išmoktume dalintis tuo džiaugsmu, bet taip pat ir liudyti vieni kitiems, kokį džiaugsmą mes turime. Jei mes tą darysime, tai būsim pasiruošę, kai ištiks kokie nors pavojai, grėsmės, ir apginti tą džiaugsmą – šeimą. Tai yra mūsų tautos ir valstybės pamatas ir brangenybė.“ Šventėje su savo bendruomenėmis dalyvavo ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Telšių vyskupas Jonas Boruta, vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris Vitalijus Mockus kalbėjo: „Linkiu visiems, kad sužydėtų meilė. Kiekvienoje šeimoje ji taip žydėtų, kad vaikai visuomet atsimintų dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“, ir, kad tėvai atsimintų, jog jų maldos stiprina namus. O kada meilė žydi, tada visai kitokia nuotaika šeimoje:  tada anyta tampa geriausia drauge, tada iš uošvienės išvažiuodami liūdime, kad taip trumpai paviešėjome, – tada meilė žydi.“

Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis priminė, kad Biblijoje sakoma „Kai vaikai paklaus, pasakyk“. Taip Dievas liepė perduoti žinią apie Jį ateities kartoms. Vyskupas tęsė: „Taigi ir mes šiandieną esame atėję čia, todėl, kad kažkas mums kažkada pasakė. Mes žinome, kas yra gera ir kas yra bloga todėl, kad buvo šalia plakančios širdys ir gyvi protai, kurie mums pasakė, perdavė tai. Bet kartu mums svarbu perduoti tą žinią ateities kartoms ir tam yra namai ir šeima – pirmoji Bažnyčia. Linkiu mums visiems, kad mes tą pašaukimą išpildytume, ir, kai vaikai klaus ar kai vaikai neklaus, perduotume tai, kas yra svarbiausia ateities kartoms.“

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas palygino, kad apie vienybę kalbėti yra tas pat, kaip kalbėti apie orą: „Norime, kad būtų geras oras, bet yra blogas. Taip ir mūsų vienybė: norime, kad būtų gerai, bet yra kaip yra. Mūsų tikslas – būti jautriems, kad mūsų oro daugiau niekas negadintų.  Žiūrėkime, kad nesuardytų mūsų vienybės, kuri kaip oras mums kvėpavimui reikalinga, visokie politikai ar kiti žmonės, nes Šv. Raštas sako: nebėra nei vergo, nei laisvojo, nei graiko, nei skito, bet viskas yra Kristuje. Saugokime savo vienybę ir siekime jos stipresnės“.

Šventė „Šeima – gyvybės lopšys“ organizuota kaip teminių – Šeimos metų dalis.