Laisvalaikis ir istorijos pažinimas daliai žmonių yra nesuderinami dalykai. Kokie socialinių tinklų siūlomi vaizdo įrašai laimi jūsų telefone? „Cute cats“ ar „The Armchair Historian“, ar dar kažkas? Mes tikime, kad istorija yra svarbus mokslas, padedantis mums išsiaiškinti praeities įvykių aplinkybes ir suprasti pokyčių svarbą šiuolaikinei visuomenei. Daug kalbame apie atminties karus ir išsiaiškinimo kultūrą. Tačiau dar kartą paimkime mobilųjį telefoną į savo rankas. Mūsų asmenukės tapo greitai plintančiais pasakojimais, kurie liudija norą būti matomiems, o ne suprastiems. Tarpusavio supratimas reikalauja pastangų, o asmenukės – tik gero fotoaparato telefone.

Istorinis pasakojimas yra pagrįstas moksline rekonstrukcija ir analize. Medijos ir vizualizacija sukuria naujų galimybių, kad istorinis pasakojimas pasiektų dideles auditorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Giedrius Mackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija, telefonas, sinematografas ir internetas – išradimai, kurie ilgą laiką tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Williamas Talbotas, Alexandras Bellas, broliai Lumière’ai ir Timas Berners-Lee yra žmonės, kuriuos šiandien retai prisimename. Visus jų išradimus galima surasti mobiliajame telefone. Mokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu tapo svarbesnis nei žinojimas, kas jį sukūrė. Istorijos mokytojai pritars, kad dėl to istorijos išmanymas patiria didelių iššūkių. Kam žinoti apie vieną ar kitą įvykį, jeigu informaciją galima susirasti internete? Dauguma mokinių nesusimąsto, kaip atsiranda istoriniai faktai. Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Kitas svarbus momentas – atmintis. Atmintis kaupia ir saugo mūsų patirtis ir išgyvenimus. Ji padeda įvertinti praeities patirtis dabarties iššūkių akivaizdoje. Atmintis nėra tikslus praeities atkūrimas. Praeitis gali būti idealizuojama arba kritiškai dekonstruojama atskleidžiant ideologijos dogmas, arba klastojama siekiant kontroliuoti žmonių protus.

Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Atmintis gali paskatinti apmąstyti praeities įvykius. Ypatingas vaidmuo tenka žmogaus ir visuomenės siekiams išsiaiškinti aktualius praeities reiškinius. Atminties lavinimas yra svarbi mokymosi proceso dalis, kuri tobulina gebėjimą atsiminti, bet ir stiprina socialines, kultūrines, kognityvines kompetencijas.

Šiandien rašytinę atminties perdavimo tradiciją keičia vaizdinė. Istorinė atmintis tampa vaizdinės komunikacijos produktu ir preke. Mokytojams vaizdumas gali padėti aiškiau ir paprasčiau perteikti tam tikrus istorinius faktus arba ryšius tarp jų. Svarbu analizuoti tai, ką regime ir kaip tai veikia mūsų savivoką. Dėl to būtina ugdyti mokinių vizualinį raštingumą.

1786 m. britų filosofas Jeremy’s Benthamas sukūrė tobulo kalėjimo, vadinamo panoptikumu, projektą. Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią architektūros sistemą, kurią sudarytų bokštas ir žiedinis pastatas. Bokšte esantis prižiūrėtojas nuolat stebėtų žiediniame pastate įkurdintus kalinius. Kaliniai matytų tik prižiūrėtoją, bet nematytų vienas kito. Taip norėta perauklėti kalinius ir keisti jų elgesį. Panoptikumo idėja skatino ieškoti sprendimų, kurie pasitelkiant matomumą ir regimumą  juos izoliuotų, kontroliuotų, paverčiant manipuliacijų ir išnaudojimo objektais.

Matomumas yra spąstai. Šiuo metu pasaulį užkariavusi programinė industrija. Jai tarnauja vizualumas. Socialiniai tinklai stebi mus, prekiauja mūsų žvilgsniu ir dėmesiu, keičia mūsų elgesį. Mūsų pilietinė pareiga atsakyti į klausimą, ar socialiniai tinklai palaipsniui neįgyvendina panoptikumo projekto. Dėl to mokytojai turi mokyti mokinius interpretuoti ir kritiškai vertinti medijų turinį.

Režisierius Oliveris Stone’as sukūrė filmą „Gimę žudyti“. Kino juostos centre – serijiniai žudikai Miki ir Melori. Juos medijos paverčia visuomenės herojais. Žurnalistai rengia reportažus apie nusikaltėlius, daro su jais interviu, pasakoja apie jų nusikaltimus. Filmas parodo medijų siekį pakerėti žiūrovą vaizdais. Brutualūs O. Stone’o filmo epizodai keičia vienas kitą kaip muzikiniai klipai socialiniuose tinkluose.

Visus sustoti ir susimąsti priverstų Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“, vaizduojantis žiaurią holokausto kasdienybę. Abiejuose filmuose matome žudynes. Skirtingi filmų siužetai mums siūlo apmąstyti visuomenės gyvenimo patirtis. O. Stone’as skatina apmąstyti naujienų kulto padarinius, S. Spielbergas – pažvelgti į žydų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais.

Šie filmai turi skirtingus emocinius krūvius, kurie leidžia suvokti tam tikras pasirinkimo galimybes. Ar žiūrovas, pažiūrėjęs abu filmus, supras, kuri slypi moralinio pasisprendimo iššūkiai? Gal žiūrovą prikausto tik įtemptas kino filmo siužetas?

Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Daugelis matėte Samo Mendeso filmą „1917“. Kino filme puikiai dera istorinė rekonstrukcija, įtaigus siužetas ir įdomus personažai. Ar toks kino filmas mokytojui padėtų atkleisti mokiniams istorinio tyrimo ir istorinės rekonstrukcijos svarbą? Mokytojui tektų kalbėti apie ilgą ir sunkų parengiamąjį darbą, kuriam reikia daugybės istorinių detalių išmanymo ir sudėliojimo vientisą loginę grandinę.

Visi minėti kino filmai kuria įspūdingus vaizdus, apie kuriuos filosofas Fredericas Jamesonas yra pasakęs: „Esame tarsi pasmerkti ieškoti istorinės praeities per savo pačių populiarius vaizdinius ir stereotipus, o pati praeitis taip ir lieka nepasiekiama.“

Norėdami įveikti kino sukurtus vaizdinius turime suprasti svarbų skirtumą tarp to, ką ir kaip nori parodyti režisierius, ir to, ką mes norime pamatyti ir ką pamatome. Kinas gali sukurti tam tikrą istorinės tikrovės viziją, kuria visi patiki. Tikėjimą sustiprina kino žvaigždės ir įvairūs kino apdovanojimų renginiai. Šiomis akimirkomis praeitis ir jos pažinimas lieka nuošalyje. Istorikai – taip pat.

Į visa tai pažiūrėkime iš dailininko Andy Warholo pozicijos, kuris sakė: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Šis posakis kviečia mus pagalvoti apie tai, ką esame pasiruošę padaryti ar paaukoti dėl trumpalaikės šlovės. Kita svarbi žinia – mūsų populiarumas gali greitai išblėsti. Matomumo siekis socialiniuose tinkluose paskatino naują gyvenimo praktikų atsiradimą – fotografavimą, žiūrėjimą, dalijimąsi, komentavimą. Skrolinimas, laikinimas, šierinimas – žargonas, be kurio neįmanoma mūsų kasdienybė. Siekėjų ar draugų skaičius socialiniuose tinkluose tapo svarbiu žinomumo rodikliu. Privatumo išviešinimas ir viešosios erdvės užtvindymas asmeninėmis patirtimis, problemomis, emocijomis ir išpažintimis tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mums, kurie esame paskendę dabartyje ir garbiname vaizdumą ir medijas, senovės romėnai primena, kad historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja. Tik žvilgsnis į praeitį mums padeda pamatyti klaidas ir suprasti jų padarinius.

Šią akimirką mums pagalbos ranką tiesia istorija kaip vertybių ir patirčių erdvė. Istorinei savivokai reikią tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių ir simbolių. Sutikime, kad yra daug istorinių temų, kurios kelia aštrių diskusijų. Jos turi sudėtingas politines, kultūrines ir ekonomines priežastis. Diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms perduoti puikiai pasitarnauja medijos. Kartu turime suprasti, kad tampame atviri melagienoms ir propagandai.

Globalizacija, didėjanti gerovė ir integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė – neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais, gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis ir dėl to kelia ginčų tarp politikų. Atsirado pasiūlymų laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius. Karas Ukrainoje skatina permąstyti mūsų santykį su istorija, politinėmis ideologijomis ir medijomis. Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tą patį galima pasakyti apie medijų specialistus.

Labai svarbios laiko sąnaudos, skirtos istorinėms žinioms populiarinti ir medijų raštingumo sklaidai. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius.

Visi esame girdėję Johno Lennono dainą „Imagine“. Šioje dainoje vaizduotė yra kūrybos pagrindas. J. Lennonas įsivaizduoja ateities pasaulį be valstybių, religijų, karų ir skurdo, kviečia žmones gyventi šia diena. Daina – kreipimasis į visus žmones, kad jų poelgiai gali sukurti geresnį pasaulį. J. Lennono vizija prieštarauja tam, kuo užsiima istorikai. Paaiškinti pasaulio pokyčius per priežastinius ryšius, pamatyti jo kultūrinę įvairovę arba tai, kas mus skiria. J. Lennonas atitinka visus medijų pasaulio reikalavimus. Net ir po mirties socialiniuose tinkluose jis turi daugybę gerbėjų.

J. Lennono pavyzdys rodo, kaip medijos gali greitai paskleisti idėją. Istorija pagrįsta daugialypiu žinojimu, kurį ne visada įmanoma perteikti vaizdo įrašais, animacijomis, infografikais. Istorija mus kviečia pažinti žmonių gyvenimo praeityje unikalumą, suprasti jų vertybes, o ne paversti juos socialinių tinklų žvaigždėmis. Dėl to verta padėti mobiliuosius telefonus į šalį.

Netrukus vilniečiai bus pakviesti į projekto aptarimą bei galės teikti savo pasiūlymus, kaip jį tobulinti. Per metus planuojama parengti techninį daugiafunkcio centro projektą, o 2022-ųjų pabaigoje pradėti statybas, informuojama Vilniaus savivaldybės pranešime.

„Projektas sparčiai juda į priekį, galime vilniečiams pristatyti principinius projekto sprendinius, – sako Mindaugas Pakalnis. – Svarbu, kad projektuotojai įvertino ir projekto pradžioje savivaldybės išsakytus lūkesčius. Artimiausiu metu kviesime ne tik sporto entuziastus ar gretimų rajonų gyventojus, bet ir visus miestiečius aktyviai dalyvauti diskusijoje ir teikti savo pasiūlymus kaip toliau tobulinti projektą. Apie projektinių pasiūlymų viešojo svarstymo datą informuosime papildomai. Galutiniai projekto architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai bus tvirtinami atidžiai išnagrinėjus tiek visuomenės, tiek profesionalų siūlymus.“

Vilniaus miesto savivaldybė projektuotojams jau yra išdavusi projektinių pasiūlymų užduotį, tad šią savaitę laukiama projektuotojų prašymo viešinti projektinius pasiūlymus.

„Cloud architektai“ vizualizacija

Kol visuomenės informavimo procedūra nėra atlikta, nepristatyti projektiniai pasiūlymai ir jiems savivaldybė dar nepritarusi, techninis projektas nėra rengiamas ir statybos leidimas administracinės paskirties statinio statybos projektui neišduodamas.

Apie 160 mln. eurų vertės Nacionalinio stadiono koncesijos sutartį 2021-ųjų spalį pasirašė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, sostinės Savivaldybė ir koncesininkas, investicijų bendrovė „BaltCap“. Savivaldybės įsipareigojimai sutartyje siekia apie 100 mln. eurų, valstybės – 53,4 mln. Eurų.

Europos Komisija patvirtino, kad valstybės pagalba projektui yra tikslinga ir projektas gali būti įgyvendinimas. EK patvirtinimas buvo viena iš esminių koncesijos sutarties įsigaliojimo sąlygų.

Daugiafunkciame komplekse planuojamas 15 tūkst. vietų dydžio ketvirtos UEFA kategorijos stadionas, 3 tūkst. vietų lengvosios atletikos stadionas, 3 lauko futbolo aikštės, sporto muziejus, sporto kompleksas su gimnastikos, rankinio, tinklinio, bokso ir krepšinio salėmis, taip pat bendruomenės ir kultūrinio ugdymo centras su biblioteka bei mažiausiai 300 vietų darželis.

„Dėl ledo arenos sprendinių konsultavomės su sporto bendruomene, esame numatę, kokios aikštės ir kokios patalpos bus reikalingos, bet architektūriniai sprendimai turi didelę įtaką objekto sėkmei ir „prigijimui“ mieste, todėl norime, kad su jais susipažintų visuomenė, kuri arena naudosis“, – sako Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.

Jotvingių gatvėje projektuojama ledo arena vienu metu galės sutalpinti mažiausiai 950 žiūrovų ir apie 100 sportininkų. Numatoma, kad pastate bus įrengti du aukštai – pusrūsis ir pirmasis aukštas su antresole.

Pusrūsyje bus įrengta vienintelė Lietuvoje akmenslydžio aikštelė, sudaryta iš dviejų takų. Iki šiol šalies atletai treniruodavosi ledo ritulio aikštėse, o artimiausia atskira tokio tipo kerlingo aikštelė sportininkams buvo pasiekiama Latvijoje. Šalia suprojektuotas ir rūbinių kompleksas sportininkams, pačiūžų nuomos punktas, apšilimo bei dailiojo čiuožimo choreografijos salės.

Pirmajame arenos aukšte numatyta įrengti dvi ledo ritulio aikštes, tribūnas varžybų stebėjimui, taip pat administracines patalpas, ekspozicines erdves. Ledo ritulio aikštes skirs reprezentacinė poilsio erdvė. Numatoma, kad ši erdvė bus išnaudojama varžybų pertraukų metu, taip pat kaip laukimo salė neformaliojo ugdymo užsiėmimus lankančių vaikų tėvams. Tarp poilsio erdvės ir vienos iš ledo ritulio aikščių bus įrengta stiklinė siena, tad ši ir dalies tarnaus ir kaip erdvė žiūrovams, stebintiems treniruotes.

Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas Dainius Zubrus teigia, kad arenos projektas – puiki žinia Vilniaus gyventojams, o ypač ledo ritulio, kerlingo bei dailiojo ir greitojo čiuožimo bendruomenėms.

„Vilniuje sėkmingai veikiančių ledo ritulio mokyklų ir klubų veiklos dėka jaučiamas nuolat augantis susidomėjimas ledo rituliu, tačiau tenka pažymėti, kad esama profesionali sporto infrastruktūra Lietuvos sostinėje jau seniai nebetenkina šios sporto šakos galimybių, – pabrėžia D. Zubrus, – šiuo metu projektuojamas tarptautinius standartus atitinkantis sporto objektas leis sudaryti kokybiškas sąlygas vaikams užsiimti mėgstama sporto veikla, o profesionalūs sportininkai turės didesnes galimybes siekti aukšto meistriškumo. Pagaliau Vilniaus miesto ledo ritulio komandos turės savo „namus“ ir galės konkuruoti su kaimyninių šalių profesionaliais sportininkais“.

Visi ledo arenos projektavimo darbai turėtų būti užbaigti 2022 m. pradžioje. Suplanavus visus sprendinius, bus skelbiamas projekto viešasis pristatymas, projektas bus teikiamas visuomenės pastaboms.

Projektinių pasiūlymų rengėjai ir autoriai bendrovės „Projektų rengimo centras“ ir „Tiksli forma“. Projekto koordinatorė ir projekto vadovo asistentė Ana Gurevičienė, projekto vadovas Jokubas Fišeris. Pirminę pastato viziją parengė architektai Jokūbas Fišeris, Monika Audickaitė ir Augusta Fišerytė.

„Labai tikimės iki spalio stipriai nepražilt“, – pajuokauja GJan. Žinant, kaip perfekcionistiškai ji rengiasi kiekvienam savo pasirodymui, galima tik įtarti, kiek jėgų ir pastangų jau dabar įdedama į būsimąjį koncertą.

Ji iš tų atlikėjų, kurie nekuria tuščių dainų. Kiekvienas GJan kūrinys turi originalią žinutę, kurioje, kai įsigilini, gali atpažinti ir save. Nauja daina „Neleisk man užmigt“ kalba apie vieną svarbų kiekvienos poros santykių momentą, kuris dažnai kasdienybės rutinoje praslysta nepastebėtas. „Kurdama šią dainą turėjau omeny tą laiką, kai vienas iš partnerių pradeda pamiršti tai, kas iš tiesų jį laiko poroje. Galima sakyti savotiškai „užmiega“. Tuomet principai tampa svarbesni už kitą žmogų ir gali sugriauti viską. Jei kitas galėtų tau priminti, tai ką spėjai pamiršti, gal atsipeikėtum ir vėl imtum pastebėti savo santykių gražiausias puses ir vertybes?“ – pasakoja GJan.

„Neleisk man užmigt“ – penktoji GJan lietuviška daina. Visos iki šiol išleistos tapo itin populiarios internete ir renka milijonines peržiūras. Populiariausioji – „Paskui tave“ – jau turi daugiau nei 6 milijonus, jai ant kulnų lipa „Melagė“ su 5,5 milijono. Jos visos taps naujojo lietuviško albumo dalimi. Dainininkė sako, kad albumas jau baigtas kurti. Iki spalio 24 d. belieka tik užbaigti ir sutvarkyti įrašus. „Labai laukiame albumo pristatymo koncerto ir tikimės ten susipažinti su visais, kurie klausosi mano dainų internete“, – sako pirmąjį tokį didelį solinį pasirodymą rengianti GJan.

Plėtrą teritorijoje planuojanti investicijų bendrovė „Lords LB Asset Management“ antradienį pristatė atnaujinto Šv. Jokūbo ligoninės plėtros projekto vizualizacijos.

„Naujam projekte bažnyčia atveriama apžvalgai (…) Nuo upės pusės buvo apribota bažnyčios ir vienuolyno apžvalga, šis momentas ankstesniuose projektiniuose pasiūlymuose sulaukė daugiausiai kritikos. Naujame projekte problemą siūlėme spręsti perkeldami tūrius į kitą sklypo dalį ir atveriant bažnyčią nuo upės“, – sakė projektą pristatęs „Archinova“ architektas Aleksandras Gvildys.

Nuo upės pusės buvo apribota bažnyčios ir vienuolyno apžvalga, šis momentas ankstesniuose projektiniuose pasiūlymuose sulaukė daugiausiai kritikos.

Pasak jo, užstatymas koncentruojamas ties dviem sklypo perimetrais, rytinėje dalyje restauruojami pastatai su papildomi nauju anstatu ties sankryža, vakarinėje dalyje planuojamas viešbutis, kuris pakeis nugriautos ligoninės korpusą.

„Sutrumpintas viešbučio tūris, norint dar labiau eksponuoti bažnyčią nuo Baltojo tilto. (...) Kiemo pusėje formuojamas skaidrus priestatas, tolėliau yra zoną, kur suformuotas restoranas ir lauko terasos“, - kalbėjo A. Gvildys.

Jo teigimu, naujame projekte numatyta daugiau viešųjų erdvių, dviračių takas.

Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis diskusijoje sakė, kad projektą dar reikės tobulinti.

„Esame kelio viduryje. Turime dviejų urbanistinių idėjų sankirtą, išskirtinės reikšmės ir vertės objektą, kuris atsidūrė perimetriniu būdu suformuoto kvartalo viduje. Architektūrinė kalba, kuria kalba šie du objektai, nėra tokia, kad galėtume pritarti. Projekto laukia ilgas diskusijų kelias“, - sakė jis.

Klausimų kilo dėl A. Gvildžio pristatymo metu išsakyto teiginio, kad anksčiau bažnyčios ir vienuolyno pastatai buvo atskirti nuo ligoninės.

„Nėra šaltinių, kurie rašytų, kad vienuolynas buvo atskirtas, jis tik buvo perduotas ligoninei. Tai buvo vienas didelis organizmas. Tai vertinga istoriškai teritorija“, - kalbėjo dailės istorikė Rūta Vitkauskienė.

Pasak M. Pakalnio, jei bažnyčia ir ligoninė būtų atskiri objektai, priežasčių jį saugoti būtų mažiau, o jei tai būtų vientisas kompleksas, paveldosaugos reikalavimai būtų griežtesni.

Vilniaus miesto regioninės architektų tarybos pirmininkas Tomas Grunskis teigė, kad pristatytuose atnaujintuose pasiūlymuose atsižvelgta į architektų tarybos pastabas, tačiau projektą dar reikėtų tobulinti.

Plėtrą buvusioje Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje plėtojantis „Lords LB Asset Management“ fondas planuojamą viešbučio „Clarion“ ir konferencijų centro projektą paviešino kovo viduryje. Gegužę pirmąjį projektą išnagrinėjusi Vilniaus regioninė architektų taryba nusprendė, jog projekto architektūra nėra pakankamai kokybiška ir rekomendavo jį keisti.

Į projektą, kurį įgyvendinti tikimasi iki 2020 metų vidurio, fondas ketina investuoti 45 mln. eurų.

Tarptautinė kraštovaizdžio architektų studija „Martha Schwartz Partners“ aikštę planuoja dalyti į dvi dalis: vieną – privatesnę, kitą – skirtą masiniams renginiams. Skelbiama, kad visa 1,5 hektaro teritorija bus atiduota pėstiesiems. Konkursą laimėję architektai siūlo įprasminti ir buvusį stadioną – pritaikyti senas stadiono kėdes naujose sėdėjimo vietose.

Nugalėtojų projekte „Banguojantis kraštovaizdis“ („Surging Landscape“) pabrėžiama gamtos ir kultūros sąveika. Pagrindiniu akcentu taps bangos, kurios, pasak architektų, simbolizuoja ne tik banguotą reljefą, bet ir miesto ritmą bei kintančią kultūrą.

Projektinius pasiūlymus šiai erdvei siūlė architektų studijos „B17“, „Arches“ ir „Vilniaus planas“ bei kompanija „Martha Schwartz Partners“.

Visos jos siūlė sprendimus, kaip turėtų atrodyti planuojama promenada bei aikštė. Architektų komanda „B17“ pagrindiniu akcentu siūlė didelio juodo šviestuvo skulptūrą, „Vilniaus planas“ pasirinko skulptūriškų gervių motyvą, „Arches“ idėjoje atspindėtas minimalizmas, daug dėmesio skirta vidiniams judėjimo ryšiams.

Visuose pasiūlymuose buvo sprendžiama, kaip viešosios erdvės atvertų vaizdą į Gedimino pilį bei jos kalną, kaip jos būtų apželdinamos, nes po teritorija suplanuota požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, taip pat visos komandos teritorijoje siūlė fontanus arba vandens baseinus, skirtingus apšvietimo variantus. Kai kurios komandos siūlė aikštę žiemą įveiklinti joje įrengiant čiuožyklą, beveik visos manė, kad teritorijoje turėtų vykti mugės, koncertai, sporto renginiai ir pan.

Vilniui tai yra labai svarbus projektas, nes maždaug ties ta vieta prasideda naujasis miesto centras.

„Vilniui tai yra labai svarbus projektas, nes maždaug ties ta vieta prasideda naujasis miesto centras, kuris tęsiasi iki pat šiaurinės Žvėryno dalies. Mes į ją žvelgiame kaip į vieną didelę teritoriją ir keliame aukščiausius reikalavimus viešųjų erdvių kokybei. Svarstant dėl šios teritorijos (buvusio stadiono – BNS) tolesnės plėtros, buvo vystytojo įsipareigojimas rengti konkursą ir taip išrinkti geriausius sprendimus. Džiaugiamės, kad tie įsipareigojimai įgyvendinti ir formuojama viena pagrindinių miesto viešųjų erdvių, jai parengti keturi geri pasiūlymai“, – antradienį pristatant siūlymus sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.

„Įgyvendindami šį projektą visuomet vadovausimės principu, kad kviesime architektų komandas teikti pasiūlymus ir juos pristatysime viešai, atrinksime tuos, kurie atrodys geriausiai ir patraukliausiai“, – antradienį sakė „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.

Konkurso darbus vertino komisija, kurią sudarė architektų bendruomenės, Vilniaus miesto savivaldybės ir „Hanner“ atstovai.

Į 1,5 ha plotą apimsiančias viešąsias erdves „Hanner“ planuoja investuoti daugiau nei 2 mln. eurų.

Erdvių įrengimo darbus planuojama pradėti rudenį. Iki 2017 metų pabaigos numatoma įrengti pirmąją pėsčiųjų promenados atkarpą.

Šiuo metu beveik 8 ha ploto buvusio stadiono teritorijoje „Hanner“ stato viešbutį „Courtyard by Marriott“, biurų pastatą, baigė daugiabučių projekto „Pilies apartamentai“ statybas ir planuoja dar vieną daugiabučių kompleksą.

Balandį Vilniaus miesto taryba priėmė rezoliuciją, kurioje nurodoma, kad sostinės valdžiai keičiant miesto bendrąjį planą minėtoje teritorijoje atsisakys numatyto prioritetinio sporto ir pramogų objekto – nacionalinio „Žalgirio“ futbolo stadiono su daugiafunkciu kultūros ir pramogų centru. Bendrajame plane šiame sklype ketinama numatyti plėtrą atsisakant bet kokių privalomų reikalavimų ten numatyti futbolui pritaikytą stadioną.

Šis bendrojo plano pakeitimas yra viena iš susitarimo tarp bendrovės „Hanner“, miesto valdžios ir valstybinę žemę administruojančios Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) dalis.

Vasario pabaigoje NŽT pranešė, kad vykdydama prokurorų nurodymą, pranešė bendrovei „Hanner“ apie ketinimą nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Prokurorų teigimu, sklypai buvo išnuomoti ne aukcione, todėl ši žemė gali būti naudojama tik pagal įteisintą jos paskirtį – stadiono veiklai.

Naujos technologijos, globalizacija ir besikeičiantys vartotojų poreikiai skatina ieškoti naujų, netradicinių informacijos pateikimo būdų, keičiančių požiūrį į istorinio turinio prieinamumą ir panaudojimą. 2016 metų gruodžio mėnesio pradžioje pasirodžiusi Interaktyvi istorinė rekonstrukcinė 3D vizualizacija „XV – XX a. Kauno pilies retrospektyva“ (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba) pristato reikšmingiausius pirmosios pilies apgulties momentus, tuometinę ginkluotę ir įtvirtinimus. Moderniųjų technologijų privalumai leidžia lankytojui iš visų pusių apžiūrėti pirmąją iš keturių mūrinių aptvarinio/gardininio tipo pilių, pastatytų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV amžiuje, prieš ir po 1362 metų apgulties.

Vizualizaciją sudaro septyni chronologine seka išdėstyti segmentai (scenos). Pirmuosiuose jų pristatomas kryžiuočių ordino žygis link Kauno pilies ir stovyklavietės įrengimas. Drauge su savimi kryžiuočių ordinas gabeno visą to meto amuniciją – arkibalistas, katapultas, trebušetus ir pan., kurią surinkdavo prie Kauno pilies įrengtoje stovyklavietėje ir pasiruošdavo puolimui. Pilies apgulties pradžioje priešai kasė griovius ir, sustiprinę juos pylimu, siekė užblokuoti pagalbą pilies įgulai. Pilies apgulties scenoje atskleidžiama, kokius ginklus naudojo kryžiuočiai, o kokius – pilies gynėjai lietuviai. Paskutinėje vizualizacijos scenoje vaizduojama pilies bokštų, pilies griūtis ir apgulties pabaiga – priešų atsitraukimas.

Naudojant interaktyvią priemonę, reikšmingas Kauno piliai istorinis momentas patraukliai, suprantamai bei unikaliai pateikiamas įvairių amžiaus grupių vaikams ir jaunimui, o taip pat vyresnio amžiaus vartotojams. Sukurtas turinys yra lengvai prieinamas per interneto naršykles tiek kompiuteriuose, tiek mobiliuosiuose išmaniuosiuose įrenginiuose, adresu pilis.kaunomuziejus.lt. Tai puiki istorinio ugdymo priemonė, mažinanti socialinę atskirtį ir prieinama vartotojams nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties. Netradicinė paslauga skatins šiuolaikinės globalios žinių visuomenės domėjimąsi savo šalies istorija, paveldu ir prisidės prie Lietuvos istorinės tapatybės, jos tęstinumo bei unikalumo išsaugojimo.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ parengė unikalią vizualizaciją, leidžiančią iš paukščio skrydžio pažvelgti į projektuojamo „Rail Baltica“ kelio nuo Kauno iki Latvijos sienos atkarpą. Ją galima sustabdyti bet kurioje iš 60-ies scenų ir trimatėje panoraminėje fotografijoje peržiūrėti būsimo kelio animaciją, realų dabartinį vietovės vaizdą, pastatus, miškus, kanalus, laukus bei kelius. Vizualizacija patalpinta svetainėje www.rail-baltica.lt. 

Ši vizualizacija bus aktuali skirtingoms suinteresuotoms šalims – sklypų savininkams, kurių teritoriją ar jos dalį kirs projektuojamas kelias, savivaldybėms, būsimiems rangovams, netgi projektuotojams, tikslinantiems projektą.

Pasak vizualizacijos parengimo koordinatoriaus, UAB „Retrogarsas“ direktoriaus Romo Skersio, ji yra absoliučiai unikali ir kol kas neturi jokių analogų visame pasaulyje.

„Vykdydami šį projektą susidūrėme su unikalia ir gana sunkia užduotim – prisilaikant preciziško GPS koordinačių tikslumo 200 km atkarpoje užfiksuoti dabartinę būsimo kelio erdvę ir joje atvaizduoti žemėlapiuose esantį brėžinį. Tai padaryti nenaudojant karinėje pramonėje naudojamų skraidymo prietaisų buvo gana sudėtinga, nes Lietuvoje nėra tokio skraidymo aparato, kuris galėtų praskristi tiksliu maršrutu. Su kūrybine grupe suradome sprendimą galintį susidoroti su iššūkiu – padaryti tai, ko dar niekas nedarė“, – sakė R. Skersis.

Projektuojamo „Rail Baltica“ kelio maršrute buvo sužymėtos tikslios fotografavimo koordinatės ir jose nufotografuotas sferinis vaizdas. Vėliau visa seka šių fotografijų buvo sujungta ir taip sukurtas skrydžio įspūdis. Programiniu požiūriu vizualizacijos kodas yra absoliučiai unikalus ir specialiai kurtas šiai vizualizacijai.

Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ „Rail Baltica“ projekto direkcija šia vizualizacija dalinsis su miestų ir rajonų savivaldybėmis, interneto žiniasklaidos svetainėmis ir taip sieks maksimalaus skaidrumo visuomenei pristatant šį visam šiauriniam Europos regionui svarbų projektą. Detalesnio kelio projektavimo metu pagal suinteresuotų grupių poreikius planuojama šią vizualizaciją pildyti išsamesne informacija – bus įrengtos triukšmą slopinančios sienutės, tiltai, sankasos, pervažos.