Tarsi piligriminis kelias
"Sakoma, kad rašytojai laukia įkvėpimo, sparnuotos mūzos ant peties ar ant spintos kampo. O mums Dievas atsiuntė į šeimą anūką Kostą, ir tas anūkas su savo labai išraiškinga smalsumo aura tapo man mūza nuo pat savo mažų dienų, – sako V.Korsakovas. – Kostas pradėjo anksti kalbėti, anksti mokintis raides, turėjo labai gerą atmintį, buvo labai smalsus ir komunikabilus. Iš karto matėsi, kad turės ryšį ne tiktai su vaikais, bet ir su suaugusiais. Anūkas anksti pradėjo eiti į mokyklą, peršoko per dvi klases – dabar jam vienuolika metų ir jis puikiai mokosi šeštoje klasėje."
Tas Kosto žingeidumas, savitas įvairių reiškinių, posakių traktavimas paskatino Vladą užrašyti auksines vaiko mintis. Planavo – kai anūkui bus penkeri, atspausdins ir įteiks, kad turėtų atsiminimą, kaip šnekėjo būdamas mažas. Ir galbūt kažkada vėliau, kai Kostas jau bus suaugęs, tą patį padarys ir savo vaikams ar anūkams.
Tokio sumanymo preliudija, anot Vlado, buvo jo vaikai, kuriems jis su žmona Vilija irgi bandė atsiminimą sukurti – užrašinėjo į kasetes jų balsus, pasisakymus. Bet laikui bėgant viskas išsitrynė, prapuolė, todėl pagalvojo, kad dabar jau su anūku padarys kitaip – kad prisiminimai nedingtų.
"Užrašinėjau ką, kokiomis aplinkybėmis Kostas pasakė, dar truputį pridėjau tokio literatūrinio priedo, kad visa tai būtų geriau suvokiama, na, ir galvoju – atspausdinsiu dienoraštį. Tačiau taip susiklostė, kad parodžiau tą savo kūrinį žurnalistei Laisvei Radzevičienei. O ji paragino knygą išleisti, nes tokios, kur senelis apie anūką rašytų, dar nėra", – pasakoja autorius.
Iš pradžių toks siūlymas jam pasirodė nerealus – baiminosi, kaip sakoma, pasaulį juokinti. Mat daugelį metų versle besisukantis vyras turėjo minčių rašyti knygas apie prekybą – tai, ką iš tiesų gerai žino. Tačiau, apsilankius leidykloje ir ten sulaukus palaikymo, prasidėjo kelionė link idėjos įgyvendinimo.
Pradžia: "Mano anūko istorijos" – pirmoji, bet ne paskutinė V.Korsakovo knyga.
Kostas nuo vaikystės turėjo literatūrinių gabumų. Tiesa, kai rašydavo rašinius mokykloje, dažniausiai gaudavo aukščiausią balą už turinį ir, deja, toli gražu ne geriausią įvertinimą už gramatiką, mat mintys tiesiog liedavosi ir labai skubėdavo jas užrašyti. Tad mokytoja vis sakydavo: "Vėl turime puikų rašinėlį su gausybe raudonos spalvos".
"Kadangi turėjau gabumų rašyti, tai rašydavau trumpus esė apie mūsų su draugais keliones po įvairias užsienio šalis, dviračiais, baržom. Draugai vis laukdavo: "Na, metraštininke, kada kitas kelionės aprašymas bus?" Tai irgi paskatino mane rašyti knygą", – pasakoja pašnekovas.
"Tad ši knyga buvo mano piligriminis kelias, kurį aš ėjau šešerius metus",– juokauja V.Korsakovas.
Nežinau, kokių mes su močiute klijų turime, bet anūkai mus myli ne mažiau, nei mes juos.
Problema – iliustracijos
Bene sunkiausia buvo surasti dailininką, kuris knygą apipavidalintų. Tokį, kuris pajustų tos knygos dvasią, jos šiuolaikiškumą, nuoširdumą. Dvi dailininkės, kurios mėgino piešti iliustracijas, nupiešė senelius taip, kaip kadaise buvo įprasta juos piešti – pakumpusius, su lazdelėmis, skarelėmis. Knygos autoriui tai netiko.
"Mes esame kitokie žmonės – šiuolaikiški, daug keliaujantys, daug matę. Ir mūsų anūkas toks pats, – tikina modernus senelis. – Jis nėra tas, kuriam pakanka pasakų apie pilką vilką ir tris paršelius. Aš jam turiu pasakoti, kas yra valstybių sostinės, kokie politiniai veikėjai, prezidentai, kokia mūsų Lietuvos istorija. Galų gale visą jūros fauną turėjau išpasakoti, dinozaurų pavadinimus jis puikiausiai žinojo, vos pradėjęs lankyti pirmą klasę. Galvojau, kad knygos neišleisiu, kol nebus deramo turinio ir iliustracijų sąskambio, nes knygoje vaikams iliustracijos vaidina bene svarbesnį vaidmenį nei turinys. Vaikai juk skaito visų pirma akimis."
Galiausiai V.Korsakovui pavyko susipažinti su dailininku, prisistatančiu Anderzak. Daug darbo turintis menininkas ėjo į susitikimą su knygos autoriumi planuodamas mandagiai užsakymo atsisakyti, tačiau vyrams pasišnekėjus apie viską – gyvenimą, filosofiją, ezoteriką ir dar daugybę dalykų – vis dėlto sutiko knygą iliustruoti.
Tiesa, darbas užtruko. Mat dailininkui, pažinus knygos autorių ir nemažai sužinojus apie jo šeimą, nebuvo paprasta piešti personalizuotus herojus – taip lieka mažiau vietos fantazijai. Kai pieši išgalvotą herojų, gali jį sukurti taip, kaip įsivaizduoji, tad daug lengviau perteikti ir charakterį, ir būdo bruožus. O čia menininkui buvo nemenkas iššūkis iliustruoti knygą taip, kad pats galėtų ja mėgautis.
Dovana nudžiugino
Kelionė iki knygos išleidimo užtruko ilgai – anūkas spėjo sulaukti vienuolikos.
"Įdomiausia, kad kai jis buvo penkerių ar šešerių, aš neturėjau jokios baimės dėl tos knygos. Galvojau – išleisiu, padovanosiu Kostui – bus graži staigmena. Apie mano knygos planus žinojo tik žmona ir dukra. Knygos pasirodymas turėjo tapti dideliu netikėtumu visiems, kurie mane pažinojo. Tačiau metai bėgo, anūkas augo, darėsi vis protingesnis, ir aš pradėjau nerimauti: o kaip jis reaguos? Juk tokio amžiaus vaikui jau svarbu, ką pagalvos ar pasakys bendraamžiai, klasės draugai", – svarstė Vladas.
Šiemet rugpjūtį buvo vienuoliktasis Kosto gimtadienis. V.Korsakovas paprašė, kad spaustuvė "Regrafas", kuriai vadovauja tikra "knygų mama" Nijolė Jakienė, jam išleistų pilotinį knygos egzempliorių. Senelis jį gražiai supakavo, paslėpė po šokoladiniais bitkoinais, nes vaikas domisi valiuta, investavimu, ir padovanojo anūkui.
"Kostas pamatė knygą ir sustingo, – pasakoja Vladas. – Skaitė, juokėsi ir šypsojosi. Nepratarė nė žodžio. Po to pribėgo, apsikabino ir pasakė: "Seneli, aš niekada to nepamiršiu". Paklausiau, ar norėtų, kad ta knyga būtų išleista ir kiekvienas norintis galėtų nusipirkti ją knygyne? O jis atsakė: "Gerai, bus faina". Man akmuo nuo širdies nusirito. Galvoju – viskas, važiuojam. Ir štai knyga pasirodė knygų lentynose. Mano debiutas šalia garsių autorių."
Saldi atsakomybės našta
V.Korsakovas dabar jau turi tris anūkus – dar trijų metų Beną ir pusantrų metukų Gabrielių, kurie gimė ir kurį laiką gyveno Londone. Ko iš senelio jie gali tikėtis?
"Kai gimė antrasis anūkas, aš jau buvau sugalvojęs ir antros knygos koncepciją: pirmasis anūkas Kostas važiuoja į Londoną pas Beną, – dalijasi sumanymu Vladas. – Mes su Kostu tikrai važiavome į Londoną, aplankėme ten begalę muziejų, visokiausių įdomybių, tai, apie ką jis žinojo arba buvo skaitęs. Tada man ir gimė idėja parašyti knygą "Benas ir Didysis Benas". Esmė – atvažiuoja vyriausiasis anūkas pas savo pusbrolį ir mažasis pusbrolis jam aprodo visą Londoną, pasigirdamas, kur jis gyvena, kaip gyvena. Ir tai galėtų būti knyga apie antrą anūką. Bet tai kol kas tik idėja. O kokia bus knyga apie trečią anūką – dar nežinau. Nes trečiasis – kitokia persona, turi tokį analizuojantį, kiaurai veriantį žvilgsnį, pirmiausiai įvertina, o paskui daro. Norėčiau tikėti, kad knygos ir kitiems anūkams atsiras. Užsidėjau sau atsakomybės naštą, kad nei vienas nebūtų nuskriaustas."
Korsakovai – tokie seneliai, kurie pakankamai daug laiko praleido ir praleidžia su vyriausiuoju anūku. Nemažai savo laiko skiria ir kitiems dviem mažyliams.
"Manau, jeigu turi galimybę, tai atiduok savo laiką ir patirtį anūkams, ir tai tikrai tau sugrįš. Nežinau, kokių mes su močiute klijų turime, bet anūkai mus myli ne mažiau, nei mes juos. Jeigu tik yra galimybė, mielai leidžiame laiką su jais, jie mums nėra našta", – sako V.Korsakovas.
Jis teigia, jog ir savo knyga norėjo pasakyti vyresniosios kartos žmonėms, kad jie atsikratytų visokių vidinių prieštaravimų ir nevengtų dalyvauti anūkų gyvenime. Kad pabandytų užsiauginti sau draugus iš jaunosios kartos.
"Mes su močiute stengiamės ugdyti savo draugus, pasekėjus, konkurentus, – pasakoja pašnekovas. – Kostą mokinome ir plaukti, ir slidinėti, ir žaisti tinklinį, ir visaip kitaip jį skatinome, kad jis taptų mūsų komandos nariu. Ir mums tikrai nėra našta važiuojant atostogauti pasiimti ir jį. Važiuojame į kalnus, močiutė pasilieka lengvesnėse trasose, o mes – kur sunkesnės. Kai jis išmoko važiuoti dviračiu, jau po kelių dienų keliavome į 12 km žygį. Jam tebuvo penkeri – įsivaizduojat? Manau, kad ir su kitais anūkais, kiek tėvai leis, bendrausime panašiai, o galbūt sugalvosime dar kažką ypatingo."
Įkvėpė: smalsus ir žingeidus anūkas Kostas tapo V.Korsakovo mūza.
Tikslas – dešimt knygų
V.Korsakovas sako turėjęs idėją parašyti knygą apie tai, ką geriausiai žino – prekybos ypatumus, ypatingai mažmeninės, nes lietuvių kalba tokių knygų, kurias įdomu skaityti, bet tuo pačiu jos yra profesionalios, nelabai galima rasti.
Tačiau dabar mano, kad būtų gerai apie prekybą, investavimą parašyti vaikams. Juk jie gyvena tokiame laikmetyje, kai visi šie procesai vyksta aplink juos. Galbūt tokia knyga padėtų jaunam žmogui suprasti, iš kur ir kaip atsiranda pinigai, ką galima su jais nuveikti. Toks buvo sumanymas, bet jis kol kas neįgyvendintas, nors ir neužmirštas. Tik laiko jam vis nėra, nes dabar pradedantysis autorius rašo serijinę nuotykių knygą vaikams.
Naują kūrinį taip pat inspiravo anūkas Kostas, būdamas gal kokių ketverių. Su seneliais atostogaudamas Kretoje jis paprašė senelio ką nors įdomaus papasakoti. Kadangi apie dinozaurus jis jau viską žinojo, senelis sugalvojo papasakoti apie... O tai tebūnie paslaptis, kol nauja knyga nepasirodys knygų lentynose.
Autorius užsibrėžė tikslą parašyti dešimt knygų. Dabar jau turi parašęs šešias ir rašo septintą. Dailininkas pažadėjo, kad šių knygų iliustracijos bus įdomios ir patrauklios.
Emocinis kapitalas
Paklaustas, kas gi jam gyvenime yra svarbiau – verslas ar kūryba, pašnekovas teigia, jog pirmoje vietoje visada yra šeima, nes iš šeimos viskas ateina. Su šeimos palaikymu puikiai einasi verslas, kuriam jis jau atidavė daugiau nei 25 metus.
Jeigu šeimoje atmosfera gera, tai ir terpė kūrybai palanki, o tada ir idėjų atsiranda kažką kurti arba paremti šeimos narius, juos motyvuoti jų kūrybiniams sumanymams. Antroje vietoje, aišku, yra verslas. "O kūryba... Nesakau, kad ji nesvarbi, bet aš neskiriu jai labai daug dėmesio. Kūryba yra toks emocinis kapitalas pačiam sau", – sako Vladas.
Šeima: V.Korsakovas mielai skiria savo laiką anūkams, dalijasi su jais žiniomis, patirtimi.
Vis dėlto jis mano, jog nebe reikalo sakoma, kad pomėgis kartais tampa gyvenimo tikslu. Pirmoji knyga jam – bandymas susipažinti su knygų kūrybos bei leidybos užkulisiais, suvokti sistemą, kaip ji veikia. Sako nesitikintis iš jos pelno, nes knygos savikaina pakankamai didelė, o vaikiškų knygų tiražai Lietuvoje maži, nebent knyga labai ypatinga. Tačiau iš naujosios knygų serijos tikisi daugiau – galbūt šios knygos net iškeliaus už Lietuvos ribų, į kitų šalių vaikų rankas.
"Jeigu nesvajosi, tai ir nepasieksi, – sako V.Korsakovas. – Aš tiek gyvenime, tiek versle vadovaujuosi principu: siek neįmanomo – gausi norimą, o norimas bus daugiau, nei dabar galvojame. Žiūrėkite, Kauno pavyzdys: mes 20 metų gyvenome kaip kaimas kryžkelėje – purve, su duobėtomis gatvėmis, be infrastruktūros, be baseinų, be sporto salių, tamsoje ir apžėlusiuose parkuose. Situacija iš esmės pasikeitė, kai atėjo žmogus iš "anapus", iš verslo – jis keičia Kauno veidą. Kažkam nepatinka, kažkas bando jį apjuodinti – visada atsiranda tokių, kuriems kažkas blogai. Kas nedirba, tas klaidų nedaro. Tačiau faktas, kad Kaunas turi kūrybingų žmonių, kurie miestą iš esmės pakeitė į gerąją pusę."
