Pasisakė prieš smurtą
Dabar sutuoktiniai yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantai ir uostamiesčio baltarusių tautinės bendrijos „Krynica“ nariai.
Sutuoktiniai prisipažįsta kasdien dėkojantys Dievui, kad po neseniai patirtų išgyvenimų visi šeimos nariai yra sveiki ir, panašu, saugūs.
Jei ne praėjusių metų rudens įvykiai, šeima galbūt ir dabar gyventų Baltarusijoje.
Pernai spalio 26 d. Baltarusijoje buvo suplanuotas visuotinis streikas. Kitą dieną teatre vyko spektaklis. Tuo metu dėl karantino dalis orkestro, būtent smuikininkai, sėdėjo pirmosiose žiūrovų salės eilėse.
Prieš spektaklį keli muzikantai atsistojo. R.Sarkisova prabilo į publiką pirma. Ji pasisakė prieš beteisiškumą ir smurtą, atviravo, kad sunku groti, kai gatvėse liejasi taikių žmonių kraujas.
Kolegė vos spėjo ištarti kelis žodžius, o salėje žiūrovai išskleidė tautinę baltarusių vėliavą, choras ėmė giedoti „Magutny Boža“ („Dievas Visagalis“), kuri yra tapusi neoficialiu Baltarusijos himnu.
Po to be jokių sutrikimų vyko spektaklis.
Kitą dieną teatre buvo pilna pareigūnų, prasidėjo patikros. Išvakarėse pasisakę muzikantai ir dar anksčiau vaizdo įraše kreipimąsi išsakę orkestro solistas bei dirigentas buvo atleisti. Motyvas – amoralus poelgis. Tai yra, pasisakymas prieš valdžios smurtą buvo įvertintas kaip amoralus elgesys.
Dar po dienos R.Sarkisova buvo atleista iš darbo muzikos mokykloje. Muzikantė ir pedagogė nesiginčijo. Moteris suprato, kad į darbą jos niekas nepriims.
Vis dėlto kurį laiką buvo ramu.
Ten jokių garantijų nėra.
Palaikyti neskubėjo niekas
„Išėjimas iš teatro man sukėlė šoką. Nė vienas vadovų nepalaikė net žodžiu. Suprantu, tai nieko nebūtų pakeitę, bet neišgirdau iš jų nė pusės žodžio. Kolegos net telefono ragelio nepakėlė, nepaklausė, kaip aš laikausi. O juk tai buvo profesijos broliai, su kuriais dirbau dešimtmečius“, – neslėpė apmaudo garsi Baltarusijoje smuikininkė.
Praėjus porai dienų nuo incidento teatre, šis užsidarė, oficialiai – dėl pandemijos, nors labiau buvo panašu, kad tai buvo baimė dėl protesto apraiškų.
Regina Sarkisova / Aurimo Skirmanto nuotr.
Gruodžio 1-ąją teatras atnaujino veiklą, bet po pirmosios darbo dienos R.Sarkisovos sutuoktinis išėjo iš darbo.
Teatre tuo metu buvo renkami parašai po kreipimosi į direktorių laišku, kuriuo norėta palaikyti atleistus kolegas. Jokios politikos jame nebuvo, bet pasirašyti po laišku išdrįso tik mažuma: maždaug iš tūkstančio teatro darbuotojų parašus suraitė tik apie 260.
Iš 170 orkestro muzikantų pasirašė tik apie 60, o juk tai buvo žmonės, kurie pažinojo visus atleistuosius. Tai tiesiog pribloškė V.Sudnovskį.
„Didžioji dauguma žmonių bijojo. Mačiau, kaip kolegos tiesiog suko šalin akis, jiems buvo nepatogu. Pora kolegų bandė aiškinti, kad mes neteisūs. Supratau, kad aš ten dirbti nebegaliu“, – pasakojo muzikantas.
Abejonės: šeimos galva V.Sudnovskis vis dažniau abejoja, ar greitai pavyks grįžti į savo namus. (Aurimo Skirmanto nuotr.)
Sujaudino žmonių parama
Kita vertus, poros gyvenime atsirado daugybė kitų žmonių. Pirmiausia, jie sulaukė skambučių iš senų ir beveik pamirštų pažįstamų, kai kurie jų gyvena užsienyje.
Dar nuostabiau, kad į interneto grupę susibūrusios gyventojų bendruomenės nariai, realiai visiškai nepažįstami žmonės, ėmė plūsti į sutuoktinių namus su dovanomis.
Daugelyje jų buvo ir vokeliai su pinigais. Tai buvo tikrasis palaikymas – ir moralinis, ir materialus. Tai jaudino muzikantus iki širdies gelmių.
Panašus žmonių solidarumas šiuo metu pasireiškia įvairiais būdais. Įvairiausi fondai padeda sumokėti paskirtas baudas, kurios dabar siekia nesuvokiamas sumas.
R.Sarkisova pasakojo, kad neseniai jauna gydytoja buvo nubausta 2 tūkst. JAV dolerių bauda vien už tai, kad padėjo gėlę patrioto nužudymo vietoje. Vienam žmogui tokia našta būtų nepakeliama.
Teismas – be kaltinamosios
Gruodžio 3 d. R.Sarkisovai paskambino milicininkas ir ėmė priekaištauti, kad ji neatvyko į apklausą.
Moteris patikino, kad negavo šaukimo. Milicininkas liepė prisistatyti po poros valandų.
Tada tapo aišku, kad laukti nebėra ko, iš apklausos namo ji gali ir negrįžti.
Teko tuojau pat krautis lagaminą ir bėgti iš namų.
R.Sarkisovos pavardę pavyko įtraukti į humanitarinio koridoriaus sąrašus. Moteris sėdo į mikroautobusą, kuriuo į darbą Lietuvoje važiavo būrys vilkikų vairuotojų. Prieš tai kelioms minutėms užbėgo pas mamą. Tai buvo sunkiausios akimirkos.
Po to sėdo į mikroautobusą, išjungė telefoną ir sustingo iš baimės. Ačiū dievui, pakeleiviams nerūpėjo, kas ji tokia.
„Įsivaizduokite, milicininkas paskambino pirmą, o penktą valandą aš jau buvau prie Lietuvos sienos“, – apie pabėgimą iš šalies pasakojo muzikantė.
Vėliau R.Sarkisova per „Viber“ programėlę gavo pranešimą apie jos teismo dieną. Moteris buvo teisiama jai nedalyvaujant, kokia bausmė jai skirta, ji nežino iki šiol.
Po poros savaičių į Lietuvą atvažiavo ir jos sutuoktinis.
Vaikai – Lenkijoje
Abu poros vaikai pernai Minske studijavo architektūrą, buvo ketvirtakursiai.
Dukra Marija dar praėjusių metų spalį išvažiavo į Lenkiją. Neramumų Minske metu ji dalijo praeiviams lapelius su atsišaukimais.
Tiesiog gatvėje ji susipažino su žinomu lenkų korespondentu Slavomiru Sikorskiu, nušvietusiu įvykius Baltarusijoje. Vėliau mergina talkino žurnalistui bendraujant su vietos žmonėmis, o lenkas jai padėjo gauti vizą, rasti vietą stažuotei architektų įmonėje ir būstą.
Poros sūnus Stanislavas, kaip ir daugelis jaunų žmonių, Minske dalyvavo protesto mitinguose ir kartą, eidamas su vėliava iš vieno renginio, buvo sulaikytas.
Buvo aišku, kad jį gali išmesti iš universiteto, o tada jis būtų tuojau pat paimtas į kariuomenę. Todėl tėvas apie jo išvykimą auštajai mokyklai pranešė tik tada, kai sužinojo, kad Stanislavas laimingai pasiekė Varšuvą. Vaikinas mokosi kalbos ir ruošiasi tęsti studijas.
Pajuto tautos jėgą
„Niekada nedalyvaudavome rinkimuose, tiesiog supratome, kad tai – beprasmiška. Kaip ir daugelis, stengėmės niekur nesikišti. Pernai mums tapo aišku, kad rinkimai buvo ne tik suklastoti, jų rezultatai – visiškai priešingi. Priklausome tai pačiai rinkimų apylinkei, kaip ir A.Lukašenka. S.Cichanouskają palaikantys žmonės balsuoti ėjo baltomis apyrankėmis ant rankų. Savanoriai pasakojo, vien taip pasižymėjusių žmonių suskaičiavo apie pusę tūkstančio, o oficialiai buvo pranešta, kad šioje apylinkėje už Sviatlaną balsavo tik 82 rinkėjai. Vėliau už baltų apyrankių nešiojimą imta suiminėti“, – pasakojo V.Sudnovskis.
Sutuoktiniai atviravo, kad jiems buvo netikėta, jog toks didžiulis skaičius žmonių pakilo prieš režimą. Pora dalyvavo visuose mitinguose ir maršuose.
„Kai matai iš visų pusių gatvėmis plūstančias minias, susiliejančias į žmonių upę, ir jauti, kad visi jie turi šviesių siekių, sąžiningi, tai yra žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Maršuose susidurdavome su visokių profesijų žmonėmis ir visada jautėme – tai geri žmonės. Kai keli šimtai tūkstančių žmonių išeina į vieno miesto gatves, ir tai vyksta visoje šalyje, tampa aišku, kad taip pat galvojame visi ir kad baltarusiai nusipelnę geresnio gyvenimo“, – kalbėjo R.Sarkisova.
Lyg Stalino laikais
Pora neslėpė gerai žinanti, kad dabar Baltarusijoje tvyro baimė. Net kolegos, su kuriais dar bendrauja, prisipažįsta, jog stengiasi su niekuo nekalbėti, po darbo tylomis išsiskirsto ir vengia bet kokio kontakto.
Pasak R.Sarkisovos, žmonės baiminasi išdavysčių visai taip pat, kaip Stalino laikais. Smuikininkei teko girdėti, kad bandžiusiųjų teatre įsidarbinti muzikantų anketos buvo nagrinėjamos tris mėnesius. Mažai kam svarbu, kaip jie groja, kur kas labiau rūpi darbuotojų pažiūros, o lemiamą žodį taria Baltarusijos KGB.
Pašnekovai pasakojo, kad žmonės Baltarusijoje nepaleidžia iš rankų telefonų, nuolat seka naujienas, ieško informacijos. Daugelis stengiasi į lauką nesinešti išmaniųjų telefonų, nes pareigūnai bet kurią akimirką gali patikrinti, ar žmogus nesijungė prie draudžiamų informacinių kanalų.
Baltarusiai nemiega naktimis, vis pabudę tikrina, gal yra kokių naujienų, gal kas atsitiko. Didelius vaikus turintys tėvai kone kas pusvalandį skambina ir klausia, kur jie yra, ar saugūs. Jei, neduokdie, neįmanoma prisiskambinti, tėvai panikuoja, o gal sūnus ar dukra jau suimti. Daugelis, turinčių studentiško amžiaus vaikų, visais būdais stengiasi juos išsiųsti į užsienį.
V.Sudnovskio mamai – 92 metai, ji vis dar tiki, kad A.Lukašenka – geras šeimininkas ir šalyje tik jis gali palaikyti tvarką.
R.Sarkisovos mama – kiek jaunesnė, 82-ejų. Prieš septynerius metus persikėlusi gyventi į Baltarusiją, ji ilgą laiką manė taip pat. Pagyvenusios moters pažiūros pasikeitė per akimirką, kai ji pamatė prezidentą su automatu rankose.
Prognozuoja agoniją
Kalbėdami apie keleivinio lėktuvo nutupdymą Regina ir Vladimiras teigė manantys, kad tai režimo agonijos apraiška. Vien tai baugina, jog gali būti pralieta daug kraujo.
„Ramano ir Sofijos istorija gali baigtis blogai, taip pat, kaip ir daugybės kitų. Akivaizdu, kad jie bus įkalinti, – teigė V.Sudnovskis. – Neramu dėl Rusijos žaidimų. Bet aš tikiu, kad visos valstybės prijungimas prie Rusijos – nerealus. Rusija tokios naštos tiesiog nepajėgi pakelti. Kalbos apie tai, kad, sujungus abi šalis, Baltarusijos žmonės pradės gyventi laimingai ir turtingai, – nesąmonė. Mes matėme, kas yra tikroji Rusija – dar kai Reginos tėvai gyveno Voroneže, važiuodavome pas juos pusantro tūkstančio kilometrų mašina.“
Vakar porą pasiekė dar viena nemaloni naujiena iš tėvynės – už pilietinę poziciją darbo neteko žiūrovų mėgstamas ir už tai Baltarusijos liaudies artisto vardą pelnęs Minsko didžiojo operos ir baleto teatro solistas Vladimiras Petrovas.
Rado atjautą
„Visų svarbiausia, kad Klaipėdoje buvome sutikti be galo geranoriškai. Tai buvo netikėtas ir labai malonus siurprizas. Nė nenutuokėme, kad mūsų gyvenimas gali taip staiga pasikeisti, neplanavome emigruoti ir dar pernai vasarą nenujautėme didelių gyvenimo permainų“, – už abu kalbėjo R.Sarkisova.
Išsinuomoję butą ramiame uostamiesčio rajone muzikantai pirmiausia susipažino su kaimynais. Žiemą gausiai snigo. Mojuodamas kastuvu Vladimiras ėmė kalbėti su kaimynu Virgiu. Netrukus jis porą pavaišino žuvimis, tokios vaišės jau buvo ne kartą.
Pats dalyvavęs Sausio 13-osios įvykiuose lietuvis tikino gerai suprantantis atvykėlius iš Baltarusijos ir linkėjo kaip galima greitesnės pergalės.
„Buvo nuostabu, kai pakvietėme kelis kolegas iš orkestro pas mus į svečius. Buto šeimininkai paragino pasinaudoti galimybe kiemelyje surengti pikniką. Nusipirkome mėsos, jaudinomės, kaip viskas pavyks. Svečiai atėjo pilnomis rankinėmis vaišių – mums tai buvo labai netikėta ir smagu“, – pasakojo pora. – Džiaugiamės, kad dirbame teatre, kuris netrukus įsikels į naujas patalpas, orkestras auga visomis prasmėmis, tai labai įdomu, tikimės, kad mūsų patirtis bus naudinga“.
