Nesužaista šachmatų partija
– Buvote vienas kompetentingiausių Seimo pirmininkų, turbūt ne veltui visuomeniniu patarėju jus pakvietė buvęs parlamento vadovas Viktoras Pranckietis, esate ir dabartinės Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen patarėjas. Ko šie jūsų kolegos klausia? Ar skiriasi jų darbo stilius?
– Jie abu ir skirtingi, ir panašūs. Pirmiausia jie abu yra savo srities profesionalai. Vienas – mokslininkas, profesorius, kita – įžymi šachmatų didmeistrė, vaizdžiai tariant, „siautėjusi“ tiek moterų, tiek vyrų šachmatų turnyruose. Bet yra vienas labai svarbus skirtumas parlamentinio darbo požiūriu. Profesorius V.Pranckietis tapo Seimo pirmininku iškart, kai tik pradėjo dirbti naujos kadencijos Seimas. O štai didmeistrė dirba jau trečią kadenciją, arba, senoviškai kalbant, jau trečią kartą „seimavoja“. Todėl profesoriui pradžioje turėdavau daug ką aiškinti, o su didmeistre pasikalbame (tiesa, dabar rečiau, nes pandemija) apie ginčytinus klausimus, apie spręstinus netikėtus dalykus. Džiaugiuosi, kad jie abu yra labai imlūs ir informacijai, ir idėjoms. Susitikdavome ir susitinkame pagal poreikį. Dar norėčiau pabrėžti vieną esminį skirtumą. V.Čmilytė-Nielsen yra ir partijos vadovė, taigi jos politinė pozicija yra kitokia, o profesorius V.Pranckietis buvo priverstas konfliktuoti su jo partijos pirmininku, bet, sakyčiau, garbingai atlaikė tą spaudimą.
Favoritė: dabartinė Seimo vadovė V.Čmilytė-Nielsen visuomeniniu patarėju į savo komandą pakvietė buvusį parlamento vadovą Č.Juršėną, kuris talkino ir ankstesniam Seimo pirmininkui. (V. Jurevičiaus / Fotobanko nuotr.)
– Ar jūsų nenustebino V.Pranckiečio perėjimas į liberalų stovyklą?
– Ir nustebino, ir ne. Kadangi iš daugelio pokalbių su juo susidariau vaizdą, kad jis turi tam tikrą vertybių sistemą ir, kadangi buvo stumiamas iš „valstiečių“, jam reikėjo apsispręsti, ką daryti. Ar su organizuota jėga eiti toliau, ar individualiai grumtis.
– Ar jums teko sužaisti šachmatų partiją su V.Čmilyte-Nielsen?
– Žinoma, ne, nes tai būtų juokinga. Reikėtų prašyti, kad ji man skirtų forą, taip sakoma šachmatuose. Man – penkias minutes ėjimui, o jai – vieną minutę, nes aš žaibo partijas žaidžiu tik su kompiuteriu.
– Kaip manote, ar šachmatų žaidimo įgūdžiai didmeistrei turi įtakos dabartiniame jos darbe Seime?
A.Brazausko vaidmuo ir figūra yra ypatingi, jis buvo unikalus politinis veikėjas, nesvarbu, kiek esame girdėję visokios kritikos jam.
– Be jokios kalbos. Aš pats irgi šioks toks šachmatininkas, tik skirtumas tarp mūsų gebėjimų yra milžiniškas. Kadaise, tarybiniais laikais, buvo penkių atskyrių sistema, po to – kandidatas į meistrus, paskui – meistras, tarptautinis sporto meistras, didmeistris ir taip toliau. Aš buvau pasiekęs trečio atskyrio lygį, nors kai kurie sakė, kad žaidžiu kaip pirmaatskyrininkas, na, šioks toks, pusėtinas, šachmatininkas. Taigi galiu užtikrinti, kad šachmatų žaidimo žinojimas labai praverčia Seimo darbe. Šachmatais išugdytas mąstymas leidžia staigiai įvertinti situaciją ir pasirinkti racionalų, tinkamą tam momentui sprendimą, ir svarbiausia – per trumpą laiką. Ir dar vienas principinis dalykas politikoje, taip ir šachmatuose, nes ir ten, ir ten laimi ir pralaimi. Ir nors Viktorija daugybę turnyrų laimėjo ir čempione tapo, bet buvo atvejų, kai ji ir pralaimėdavo. Skaičiau jos knygą. Ten knygos pabaigoje yra šachmatų partijos, jų yra visokių – gražiai laimėtų, bet yra ir pralaimėtų. Taigi svarbu mokėti pralaimėti ir mokėti priimti tą pralaimėjimą kaip pamoką. Matau, kaip ji dirba, kaip jaučiasi posėdžio pirmininko vietoje arba kalbinama radijo ar televizijos laidoje. Dabar ji jaučiasi visiškai užtikrintai ir oriai.
– Seimo pirmininkė tokia rami, santūri, ar tai asmeninės jos savybės, ar jos būdingos visiems šachmatų meistrams?
– Manau, kad čia jos asmeninės savybės, nes šachmatininkų istorijoje yra buvusių visokių. Siaubas, kokių yra buvusių, neminėsiu pavardžių. Viktorija yra ramaus charakterio, nors ir šachmatų žaidimas, žinoma, skatina atitinkamai elgtis ir tas didelis šachmatininkės patyrimas jai tikrai išeina į naudą.
Istorinis partijos pasirinkimas
– Moterys dominuoja ne tik Lietuvos valdžioje, pirmą kartą istorijoje ir Socialdemokratų partijos vadove tapo moteris, kaip manote, kas galėjo nulemti jūsų partijos kolegų tokį apsisprendimą?
– Abu pagrindiniai varžovai – ir Vilija Blinkevičiūtė, ir Juozas Olekas yra tikrai geri. Juozas turi didesnį partinio darbo patyrimą, o Vilija neabejotinai yra populiari visuomenėje, tautoje. Manau, kad ji tikrai sutelks mus energingam veikimui už socialdemokratines vertybes ir už geresnes pozicijas per ateinančius rinkimus.
– Visuomenėje buvo nuostata, kad socialdemokratų žvaigždžių valanda baigėsi, kai mirė ilgametis partijos lyderis Algirdas Brazauskas. Kiek tuose kalbėjimuose yra tiesos?
– Be abejo, dalis tiesos yra, nes A.Brazauskas mums buvo ir kaip žvaigždė, į kurią galėjome orientuotis ir, antra vertus, jis buvo lyg uola Lietuvos politikoje, ypač tuo pereinamuoju laikotarpiu. Tai yra uola – santykiuose su Maskva. Ne kartą esu minėjęs, ką A.Brazauskui teko atlaikyti 1988–1990 metais. Būtent jam pirmajam tekdavo priimti Maskvos kirčius. Tie kirčiai tekdavo pirmiausia jam, tapusiam savarankiškos Lietuvos komunistų partijos vadovu, o už tokios uolos ramiai galėjo slėptis ir šakotis tiek Antanas Terleckas, tiek ir Vytautas Landsbergis. Aišku, A.Brazausko vaidmuo ir figūra yra ypatingi, jis buvo unikalus politinis veikėjas, nesvarbu, kiek esame girdėję visokios kritikos jam, bet jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos politikoje. Ir dabar mums, netekus jo, be abejo, nelengva. Nes reikia rasti tokį lyderį, kuris mus vestų į priekį. Reikia sparčiau auginti ir ruošti jaunimą. Ir manau, kad turime tokių žmonių ir iš vidurinės, ir iš jaunesnės kartos. Vienas tokių yra Jonavos meras (Mindaugas Sinkevičius – A.D.), jis tikrai perspektyvus vadovas.
Atskilėliams – vienas kelias
– Kaip manote, jei A.Brazauskas būtų gyvas, ar būtų įvykęs partijos skilimas? Ar iš viso jūsų partijos istorijoje buvo tokių kritinių momentų?
– Visko galėjo būti ir tada, nes ir tada buvo trankymų durimis, kai kurie veikėjai piktinosi, jų manymu, bloga tvarka partijoje ir pačiu A.Brazausku. Buvo tokių atvejų. Buvo siekiama kai kuriuos kolegas nustumti į šoną. Pavyzdžiui, per vieną partijos suvažiavimą gyniau profesorių Bronislovą Genzelį, nes už visus tarybos narius buvo siūloma balsuoti bendru sąrašu, o štai už profesorių reikalauta balsuoti atskirai. Išėjau į tribūną ir sukritikavau šitą idėją. Pasakiau, kad B.Genzelis turi būti kartu su mumis, ir visi galų gale nubalsavo. Nepaisant to, po kurio laiko pats profesorius iš partijos išėjo. Tokių sukrėtimų yra buvę ir su vyresniais, ir su jaunesniais, bet, aišku, ne tokio lygio, kaip įvyko prieš kelerius metus.
– Kokią matote socialdemokratų perspektyvą Lietuvoje?
– Matau daugiau šviesią perspektyvą, bet reikia mūsų sutarimo, vienybės ir bendro kryptingo darbo.
– Kas, jūsų manymu, turėjo įtakos prastokiems Socialdemokratų partijos rezultatams per pastaruosius Seimo rinkimus?
– Buvo padaryta klaidų. Pirmiausia – prasto varianto Darbo kodekso stūmimas.
– Kaip manote, ar socialdemokratai ir socialdarbiečiai kada nors susitaikys?
– Skilimas, aišku, buvo žalingas, tai atsiliepė ir partijos situacijai, ir reitingų kritimui. Kalbant apie susivienijimą, man atrodo, kad jis yra nerealus. Vaisingesnis kelias būtų socialdarbiečiams iš naujo stoti į partiją.
Tegul kritikuoja kiti
– O kaip jūs vertinate dabartinės Vyriausybės darbą?
– Pirmiausia man patinka Ingrida Šimonytė. Šito neslėpiau ir neslepiu. Kiekvieną vyriausybę mėgstama kritikuoti. Tačiau nepamirškime, kad šioji veikia ekstremaliomis sąlygomis. Bet tegul kiti kritikuoja.
– Ką manote apie organizuojamą Šeimų maršą?
– Aš į tą maršą tikrai neisiu.
