– Turbūt nujaučiate, kaip apibūdintų gerą dieną statistinis Lietuvos vyras?

– Manau, jam svarbu jausti prasmę, kas jo gyvenime vyksta. Tad gera diena gali būti tada, kai vyras jaučiasi reikalingas, vertinamas moters ir gali didžiuotis savimi.

– Dėl kokių priežasčių į jus šiandien kreipiasi vyrai?

– Aš atsakysiu, dėl ko vyrai kreipiasi į mūsų „Genčių“ projektą. Visų pirma, jie nori labiau pažinti ir sykiu labiau sustiprinti save.

– Projektas „Gentys“ – kas tai?

– „Gentyse“ mes, penki šio projekto bendraautoriai, subūrėme vyrus į mažus saviugdos ratus. Kiekvienas iš tų ratų vadinasi gentimi. Padedame vyrams, kurie kreipiasi į mus, rasti savo gentį. Ilgainiui ta gentis, tas saviugdos ratas, vyrui tampa įkvėpimu, užnugariu, palaikymo ar net paguodos komanda. Juk moterys jau seniai turi kažką panašaus. Kodėl vyrai negali turėti savo palaikymo rato? Vieną gentį gali sudaryti nuo šešių iki dešimties žmonių. Tai ratas, kuriame mes, vyrai, komfortiškai jaučiamės ir tobulėjame.

– Ar galima teigti, kad atskirų genčių vyrus jungia tam tikros temos? Sakykime, vieniems labiau rūpi santykių šeimoje tobulinimas, kitiems – kova su priklausomybėmis.

– Nors yra ir siauresnių temų, bet pagrindinė tema, jungianti mus visus, yra ta, kad mes visi esame vyrai (šypsosi). Visi turime unikalių vyriškų patirčių, kurias saugiausia yra aptarti būtent su kitais vyrais. Juk tas pats galioja ir moterims, ar ne? Jūs irgi turite unikalių moteriškų patirčių, kurias geriausiai pavyksta aptarti su kitomis moterimis. Problema, kad šiais laikais vyrai yra kur kas labiau izoliavęsi vieni nuo kitų. Mes esame daug vienišesni ir daug mažiau išmokyti kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus. Dėl šios priežasties „Gentys“ ir patrauklios vyrams.

– Ar genčių susirinkimuose būna vienas žmogus, kuris moderuoja pokalbius?

– Nebūna. Čia ir yra mūsų projekto unikalumas, kad suformuota gentis ima veikti savarankiškai, pati – be lyderio. Kodėl tai svarbu? Jei pavyksta suformuoti tokius autonomiškus vyrų ratus, kurie puikiausiai veikia, tuomet jiems nereikia brangiai mokėti už psichologo konsultacijas. Patekęs į gentį, vyras tik susimoka už įvadinį kursą, o toliau visam gyvenimui turi neįkainojamus ryšius, vyrų draugystės ir vienas kito palaikymo dovaną. Apmokyti, kaip tai daryti, vyrai toliau patys palaiko susitikimų struktūrą – paeiliui vis kiti būna susitikimų vedėjai, moderuoja pokalbius ir nuolat tobulėja. Kadangi nėra vieno lyderio, atsakomybę tenka prisiimti visiems. Tai skatina ir aktyvumą, ir pilietiškumą, ir iniciatyvumą.

Atgaiva: vasaros festivalyje „Gentys Fest“ vyrai ne tik klausosi paskaitų, bet ir mokosi atsipalaiduoti, paleisti emocijas / D. Akelio nuotr.

– Ar jūsų gentainiai – iš visos Lietuvos?

– Per dvejus „Genčių“ gyvavimo metus mūsų gretos jau perkopė 1 000 narių ir 100 genčių skaičių visoje Lietuvoje. Jos veikia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose tiek gyvai, tiek per nuotolinius susitikimus. Mus pasiekti gali tiek vyrai, gyvenantys atokiose sodybose, tiek ir lietuviai, gyvenantys užsienyje. Kiek genčių turi Kaunas? Jau per 20. Šį rudenį Kauno visuomenės sveikatos biuras skirs finansavimą dar aštuonioms kauniečių gentims, kad laikinosios sostinės vyrai galėtų nemokamai dalyvauti mūsų susibūrimuose.

– Vien susitikimais jau nebesitenkinate?

– Taip. Mūsų bendruomenėje vyksta įvairiausių renginių – psichologinių seminarų, socialinių ir visuomeninių veiklų, sporto varžybų. Kartą per metus rengiame vyrų festivalį – „Gentys Fest“. Šią vasarą į festivalį susirinko apie 400 vyrų, daugelis ir savo sūnus atsivežė.

– Gražu, kad tėvai atvyksta su sūnumis…

– Tikrai labai gera tendencija. Kai dalijamės savo patirtimis genčių grupelėse, daugelis prisipažįsta turintys žaizdą dar nuo vaikystės dėl prastų santykių su tėčiu. Suaugę vyrai pasakoja, kaip jiems trūko to pozityvaus ryšio su tėčiu. Ir priešingai – tie, kurie palaikė gražius santykius šeimoje, suaugę jaučiasi kur kas labiau savimi pasitikintys, aiškiau žinantys, ko nori iš gyvenimo. Didelė trauma tiek vyrams, tiek ir vaikams, kai šeimai skiriantis vaikai lieka su mamomis, o tėčiai jiems tampa emociškai nepasiekiami. Tad susibūrimų metu skatiname vyrus tapti kuo geresniais tėčiais savo vaikams ir vyrais savo žmonoms.

– Paskutinę festivalio dieną jūs, penki „Genčių“ įkūrėjai, dalijotės pasakojimu, kaip gimė idėja suburti vyrus į tokius saviugdos ratus. Gal galėtume jį išgirsti ir mes?

– Galiu papasakoti jums savo istoriją. Jau daug metų dirbu psichologu, o šią profesiją pasirinkau dėl to, kad norėjau gilintis į sau svarbius gyvenimo klausimus. Tikėjau, kad gilindamasis į tai, kas man svarbu, sugebėsiu padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Dirbau savižudybių prevencijos srityje. Drauge su geriausiais šitos srities ekspertais teikėme valstybei įvairių siūlymų, kaip mažinti Lietuvoje savižudybių skaičių. Juk pagal statistiką mūsų šalyje kasmet nusižudo apie 900–1 000 žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus vyrų, t. y. 80 proc. visų savižudžių yra vyrai. Ilgą laiką nežinojome, ką su tuo daryti, nes vyrų, kurie kreiptųsi į psichologus, buvo ir tebėra mažuma. Kadangi ir pats turėjau aibę neatsakytų klausimų, prieš kokius penkerius metus su pažįstamais subūrėme savo vyrų ratą.

– Ėmėte susitikinėti ir dalytis išgyvenimais?

– Taip. Ir žinote, kas įvyko? Pamatėme, kad po tų susitikimų mums darosi lengviau. Paradoksas – nors pats esu psichologas ir pats esu lankęs asmeninę psichoterapiją, bet, kai pradėjau susitikinėti ir bendrauti su tais keliais bendraminčiais, gavau kažką labai stipraus – ko niekur kitur dar nebuvau gavęs. Taip pat labai sustiprėjau emociškai ir dvasiškai. Pavadinome tą mūsų draugų ratą „Gentimi“.

– Taip nusprendėte šią veiklą pasiūlyti kitiems Lietuvos vyrams?

– Kadangi vyrų savižudybių skaičius nemažėjo, nusprendžiau surizikuoti ir padaryti tokią erdvę vyrams, į kurią jie eitų su noru – be mažiausio gėdos jausmo. Svajojau, kad „Gentys“ taptų vyrų sąmonėjimo, jų dvasinio augimo vieta, kad jie didžiuodamiesi kalbėtų apie ją. Tokia buvo mano ambicija. Dar troškau, kad toji erdvė būtų kokybiška, pagrįsta geriausiomis šiuolaikinėmis praktikomis, mokslu. Visų mūsų penkių pastangomis šiandien toji erdvė kaip tik tokia ir yra. Genčių vyrai didžiuojasi priklausymu joms ir garsiai kalba apie jų naudą.

Mūsų gentyse rasite ir profesorių, ir verslininkų, ir ūkininkų, ir programuotojų. Visi jie nori geriau suprasti save, labiau savimi pasitikėti.

– Ar pradėję burti gentis, ėmėte vesti statistiką, kokio amžiaus, socialinės, šeiminės padėties, kokių asmeninių problemų vedami vyrai ateina pas jus ir ko tikisi iš genčių?

– Pas mus ateina vyrai, kurie nori kažko daugiau iš gyvenimo. Amžiaus vidurkis – 33 metai. Tačiau turime ir senjorų, ir ką tik mokyklą baigusių jaunuolių. Mūsų gentyse rasite ir profesorių, ir verslininkų, ir ūkininkų, ir programuotojų. Visi jie nori geriau suprasti save, labiau savimi pasitikėti. Taip pat jie nori turėti draugų tarp vyrų, kad galėtų kokybiškai ir nuoširdžiai pasikalbėti.

Vaikiškai: daugeliui vyrų vaikystėje trūko artimo ryšio su tėčiu, tad indėniški ritualai ir žaidimai vasaros festivalyje labai laukiami / D. Akelio nuotr.

– Esate pasakęs, kad, stiprinant vyrų tarpusavio ryšį, galima pagerinti jų santykius su moterimis. Paaiškinkite, kaip tai veikia?

– Kad žmogus galėtų džiaugtis gera emocine sveikata, jam labai svarbu turėti gerus santykius su savo lyties žmonėmis. Tarkime, jei esu moteris, man labai svarbu turėti pozityvius santykius su kitomis moterimis. Jei esu vyras, man svarbu stiprinti pozityvius santykius su kitais vyrais, nes tai padeda stiprinti tapatybę. Tuomet lengviau išmoksti pasakyti, ko nori, sugebi būti empatiškas sau ir kitiems. Kai vyrai mūsų grupėse pradeda kalbėtis apie savo patirtis su moterimis, jie ima kur kas aiškiau jausti, kaip viskas išties turėtų būti. Pamenu, sykį jaunas vyrukas pasidalijo nuoskauda, kad jo mergina ant jo šaukia, kai jie pykstasi. Tai daro net prie jo tėvų… Kadangi jis neturėjo su kuo palyginti tų santykių, jam atrodė, kad viskas galbūt yra normalu. Tačiau kiti jo genties vyrai, turintys šeiminio gyvenimo patirties, vaikinui patarė netoleruoti tokio elgesio, nes tai nepagarba jam. Kai vaikinas ėmėsi priemonių, jų bendravimas ėmė keistis, gerėti.

– Kertu lažybų, kad grupelėse dažnai skundžiatės mumis, moterimis…

– Būna ir taip. Bet nebūtinai genties vyrai palaiko tik vyriškąją pusę. Girdėjau atvejį, kai grupelės nariai nusprendė: vyrukas pats nepakankamai stengiasi, kad poros santykiai nebūtų toksiški. Vien tai, kad galime dalytis savo patirtimis, mus moko, kaip gyventi sėkmingiau.

– Gal pasitaiko ir tokių atvejų, kai, turėdami stiprų užnugarį ir palaikymo komandą, vyrai ne tik pagerina santykius, bet ir griebiasi naujų verslų, senų svajonių įgyvendinimo?

– Tikrai. Jie lengviau išdrįsta daryti pokyčius. Tarkime, keisti darbą. Dažnas sako, kad seniai apie tai svajojo, bet nedrįso – neturėjo tam emocinių išteklių. Arba buvo toksiškuose santykiuose su moterimi, bet nedrįso skirtis, nes bijojo likti vienišas. Suvažiavę į gentis vyrai ima kurti net bendrus verslus. Vienas, padrąsintas gentainių, atidarė šokių mokyklą. Kitas ėmėsi organizuoti žygius į gamtą. Ką tai reiškia? Tik tai, kad, turint palaikymą, atsiveria kūrybiškumas. Pagalbos galima sulaukti ne tik kuriant naują verslą, bet ir papuolus į santykių krizę. Tarkime, kai vyras skyrėsi su žmona, gentainiai jam padėjo atlaikyti šį sunkų etapą. Vienas parekomendavo gerą advokatą, kitas leido pagyventi, kol viskas praeis. Dar žinau atvejį, kai gentainiai suteikė vyrui psichologinę pagalbą, neleido palūžti, kai jis gedėjo mirusio tėčio.

– Kaip į tokius vyrų sambūrius reaguoja moterys? Juk jei vyras ilgą laiką buvo žmonai po padu, o įsirašęs į genties saviugdos ratą ėmė nebesielgti kaip auka – toks pokytis jai gali ir nepatikti…

– Absoliuti dauguma moterų labai stipriai palaiko mūsų projektą. Sulaukiame daugybės atgarsių, kad vyrai, pradėję dalyvauti genčių ratuose, stipriai keičiasi į gerąją pusę. Pamenu, net esu gavęs tokį vienos moters laišką: „Man labai padėjo „Gentys“. Po kiekvieno jūsų susitikimo vyras grįžta atsigavęs. Pasidarė įdomesnis, vyriškesnis.“ Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, kad, vyrui ėmus keistis, ne visoms moterims tai patinka. Juk tada ir jos turi palikti savo komforto zoną! „Ką jūs ten darote?! Vyras manęs nebeklauso!“ – sykį piktinosi viena.

– Esate savižudybių prevencijos mokymų lektorius. Ar yra šansų, kad gyvenimu nusivylęs vyras išgirs apie genčių veiklą, ja susidomės ir ryšis užsiregistruoti į pirmą susitikimą?

– Taip, esu girdėjęs ne vieną istoriją, kai vyras, kuris buvo krizėje, atėjęs į „Gentis“ gavo reikiamą pagalbą. Tačiau taip pat suprantu, kad tie, kurie yra didžiausioje duobėje, – ne visada pajėgia ateiti iki mūsų. Dėl to turime planą. Pirmiausia, stengiamės pasiekti tuos, kuriuos lengviausia pasiekti – t.y. iniciatyviausius, drąsiausius, sąmoningiausius mūsų visuomenės vyrus. Iš jų buriame kritinę masę, su kuria vėliau galėsime keisti šalies kultūrą. Todėl smagu, kad žmonės, atėję į „Gentis“, šia žinia dalijasi su bendradarbiais, kaimynais, draugais. Svarbiausia, kad matomas jų pačių pokytis! Tada ir kitiems ima atrodyti, kad eiti į saviugdos ratus ir kalbėtis apie savo problemas vyrų draugijoje yra natūralu ir sveika.

Tuo tikslu ji kreipėsi į ministrą pirmininką, COVID-19 sukeltos situacijos valdymo komiteto pirmininką Saulių Skvernelį, atkreipdama dėmesį į tai, kad psichologinės pagalbos ir priemonių ypač stokoja vyrai.

„Tiek vyrams, tiek moterims šis laikotarpis yra sudėtingas, visgi esamos priemonės moterims yra lengviau prieinamos. Psichologines problemas padeda įveikti Pagalbos moterims linija, veikianti visą parą, teikiama nemokamai ir užtikrinanti anonimiškumą. Linijoje dirba kvalifikuoti savanoriai. Pagalbos moterims linija finansuojama ne tik iš aukų, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšų. Tačiau iki šiol tokios pagalbos vyrams sulaukti yra žymiai sudėtingiau. Nėra tam specialiai skirtos telefono linijos, o esamų nevyriausybinių organizacijų resursai – labai riboti“, – teigia P. Kuzmickienė.

Asociacijos „Vyrų krizių centras“ vadovė psichologė Oksana Mačėnaitė patvirtino, kad asociacijos puslapyje nurodytu telefonu karantino laiku sulaukia penkis kartus daugiau skambučių. Tačiau tai yra asociacijos telefonas, juo atsiliepia pati O. Mačėnaitė, todėl suteikti psichologinę pagalbą visiems, kuriems jos reikia, neįmanoma.

O. Mačėnaitė teigia, kad keblioje situacijoje atsidūrusiems vyrams sunkiau prašyti pagalbos, tačiau šiuo metu skambučių intensyvumas, kurių sulaukia vyrų krizių centras, rodo, kad visuomenės emocinė sveikata išties patiria daugiau iššūkių nei įprastu – ne karantino – metu.

P. Kuzmickienė sako, kad psichinės sveikatos ekspertai pabrėžia, jog susidoroti su pandemijos padariniais emocinei sveikatai bus itin sudėtinga vidutinio amžiaus vyrams.

„Netekus darbo ir pajamų ar prisiimant pagrindinio šeimos išlaikytojo vaidmenį ir vertinant tai, kad dauguma vyrų vengia aptarti savo emocinę būklę su artimaisiais ar kreiptis pagalbos į specialistus – anonimiškumą užtikrinanti nemokama pagalbos linija vyrams yra tiesiog būtina“, – pažymėjo Seimo narė P. Kuzmickienė.

Metų kaunietė psichologė Dovilė Bubnienė vieno recepto, kaip padėti į gyvenimo aklavietę patekusiems žmonėms, sako neturinti. Tačiau ji padeda susivokti ir patiems rasti sprendimą.

– Dovile, miestiečiai išrinko jus Metų kauniete, aukštai vertindami jūsų teikiamą psichologinę pagalbą. Nūnai daug kam jos reikia, tarp mūsų – daug nelaimingų žmonių. Ką daryti, kad tokie nebūtume?

– Išeiti iš krizės ir būti laimingam yra du būdai: keisti situaciją arba požiūrį į ją. Daugiau kelių nėra. Jei žmogus nekeičia nei požiūrio, nei situacijos, bus piktas, nepatenkintas, nelaimingas. Tai daro neigiamą įtaką santykiams su artimaisiais, kolegomis. Man pačiai yra tekę keisti ne tik požiūrį, bet ir situaciją.

– Dėl to dirbate ne tik Kauno apskrities vyrų krizių centre, bet ir Vilniaus apygardos probacijos tarnyboje mediatore? Beje, koks tai darbas?

– Mediatorės profesija yra palyginti nauja, kai, pavyzdžiui, dviem šalims besiginčijant, reikia priimti sprendimą: atlyginti žalą ar patvirtinti taikos sutartį. Panašiai tenka tarpininkauti ir tuomet, kai ginčijasi, nesutaria, tarpusavio bendravimo sprendimo ieško poros. Taigi, derinu du darbus, atlikdama tai, kas man patinka ir kas garantuoja pajamas pragyvenimui. Krizių centre vykdoma tik projektinė veikla ir, kadangi nėra finansavimo, dirbame vien savanoriškais pagrindais.

– Daug žmonių blaškosi po kelis darbus, kad pakankamai užsidirbtų, pervargsta, nejaučia gyvenimo džiaugsmo ir nugrimzta į dvasinę krizę. Jūs šypsotės, atrodote laiminga. Patarkite, kaip tokiai būti?

– Aš nedaliju patarimų, stengiuosi nesiūlyti sprendimų. Labiau siekiu būti palydove, į krizę patekusiam žmogui pačiam ieškant išeities. Kai jis tai daro, labai nesunku padėti, nes žino, kas  kankina, ko norėtų. Aš iš prigimties esu optimistė, o gyvenimo negandoms užklupus išsiugdžiau savybę į problemas žiūrėti paprastai, nesureikšminti to, ko negaliu pakeisti. Privalėjau daug dirbti, kad išlaikyčiau šeimą, ir tai darau. Greta to, kaip ir visi žmonės, turiu teisę kažką malonaus gauti sau. Man tai yra mano visuomeninė veikla.

– O jei maloniai veiklai nelieka laiko?

– Kiekvienas turi teisę rinktis ir tai daro pagal savo gyvenimo filosofiją. Apie ją dažnai kalbuosi su klientais. Pavyzdžiui, ar labai svarbu būti materialiai turtingam, kas yra tikrosios vertybės, kam teikti pirmenybę. Daug problemų kyla būtent dėl požiūrio.

– Kaip jį keisti, pradėti mąstyti kitaip?

– Kai pas mane ateina nusivylęs, nelaimingas, piktas žmogus, pirmiausia stengiuosi įžvelgti, kas jame yra stipraus ir gražaus. Mano tikslas – tai atrasti ir parodyti jam pačiam. Kai žmogus pradeda žiūrėti į pasaulį kitomis akimis (juk pasaulį ir žmones reikia mylėti), daug kas keičiasi. Šypsena gydo. Tai yra svarbiausia.

– Jau seniai teikiate psichologinę pagalbą, taigi žinote, kokios priežastys mus dažniausiai priveda prie dvasinės krizės?

– Priežasčių yra daug. Vyrus (ar jie kreipiasi vieni, ar ne) mūsų darbe galime suskirstyti į tris dideles tikslines grupes. Viena jų – tarpusavio santykių problemos darbe arba šeimoje.

Kita dalis – vyrų smurtas namuose, šeimoje. Įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui sprendimus priima teismas. Smurtavusiesiems yra skirta psichologinė programa, kurios metu jie mokosi analizuoti savo elgesį, jausmus, reakcijas, taikyti naujus priimtinus būdus. Vienas kitas, suvokęs, kad elgiasi negerai, į Kauno apskrities vyrų krizių centrą ateina savo noru, bijodamas prarasti artimuosius.

Trečioji grupė – smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vyrai.

– Ir tai nebėra reti atvejai?

– Vyras nesiskundžia, jei moteris jį pakumščiavo. Sako, kas čia tokio, tai – ne smurtas. Bet iš tikrųjų labai svarbu kalbėti apie tai, paneigti stereotipą, kad smurtauja tik vyrai. Domėjausi užsienio statistika ir ji nustebino. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje iš penkių smurto aukų dvi jų yra artimoje aplinkoje nukentėję vyrai.

– Nejaugi moterys tampa vis agresyvesnės?

– Yra teorija, kad vyrai moteriškėja, moterys vyriškėja. Galvočiau, kad tai tarpusavio santykių problema. Vyksta nepaskelbtas karas tarp lyčių, net straipsnių komentaruose moterys šaudo į vyrus, šie – į moteris. Atodytų, kad nei šilumos, nei meilės, nei pagarbos nebėra. Žmonėms to labai trūksta.

– Kaip manote, kodėl prarandame tai, ko reikia?

– Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų atlikti gilius sociologinius tyrimus. Tarp mūsų labai daug vienišių, nors  žmogus yra sociali būtybė, iš prigimties nelinkęs būti vienas. Visi nori būti mylimi. Kol jauni – myli karštai, nuoširdžiai, nesavanaudiškai. Vėliau, patyrus nusivylimą, karti patirtis išlieka net ir ieškant naujo draugo, juolab sulaukus vyresnio amžiaus. Apsistatoma gynybinėmis sienomis. Vienišos 40–50 metų moterys dar rūpinasi savimi, o vyrai paprasčiausiai auginasi alaus pilvuką. Nors irgi nori meilės, bet nesistengia. Ir vyrui, ir moteriai neradus to žmogaus, su kuriuo būtų gera, likus vienam yra sunku.

– Vyrai skundžiasi vienatve?

– Labai. Neretai jie skaudžiau, nei moterys išgyvena skyrybas. Čia mes tikrai stipresnės. Gal iš dalies dėl to, kad vaikai lieka su mumis. Vyrai laiku neatkreipia dėmesio į moters žodžius, norus. Juos reiškiant numoja ranka: pakalbės, ir praeis. O kai po dešimties bendro gyvenimo metų moteris praneša nunešusi pareiškimą skyryboms, nustemba: kas atsitiko, juk viskas buvo gerai, kodėl taip staiga žmona sumanė skirtis?

– Ir vis dėlto ką tokiais atvejais patariate?

– Jei moteris prarado susidomėjimą vyru, jos meilę, pagarbą jam susigrąžinti būna sunku, jei iš viso įmanoma. Kai viskas išardyta, sunku sugrąžinti nuoširdžius santykius, juolab intymius. Bendrauti kalbant apie pietus ir orą yra viena, o  gyventi visavertišką gyvenimą poroje – kas kita.

– Vadinasi, jūs patariate tokioms poroms skirtis?

– Ne, skyrybos nėra išeitis. Kai pora sako, kad skirsis, bet ateina apie tai pranešti abu, yra užuomina, kad jie nori būti kartu. Akivaizdu, kad jie vis dar kartu ieško sprendimo. Blogiau, kai vienas iš jų sako: tau reikia, tu ir eik. Neskubu patarti skirtis, ypač jei šeimą sukūrė būdami jauni, mylėję tikrai nuoširdžiai ir be išskaičiavimo. Tokioms poroms reikia padėti, patarti iš jų santykių išeliminuoti netinkamas reakcijas, kurios išveda iš pusiausvyros, provokuoja konfliktus.

– O jei skyrybų priežastis – neištikimybė? Bent jau krizę šeimoje ji sukelia didelę ir žmonės turbūt ateina pas jus patarimų?

– Neištikimybė net ir šiais moderniais laikais labai skaudi. Šeimos vertybės ir tradicijos yra tos pačios: pora yra du žmonės, o ne trys. Tačiau net ir tokiu atveju neskubu patarti skirtis. Pirmiausia išduotiesiems patariu nekaltinti savęs. Jei sutuoktinis išdavė, tai buvo jo savanoriškas pasirinkimas. Juk ir įsimylėjus kitą galima pasikalbėti šeimoje, aptarti situaciją kartu.

Žmogus, kuris yra išduotas, jaučiasi įskaudintas. Reikia laiko, kad jausmai susigulėtų. Būna sutuoktinių, kurie supranta vienas kito situaciją ir atleidžia. Suvokimas, kad negalėsi atleisti, užgula didele našta, nors ne visiems išsiskyrus lengviau. Yra ir tokių, kuriems išdavystė prilygsta didžiausiai gyvenimo tragedijai, jie netgi pakelia ranką prieš save.

– O jeigu trenkė durimis ir išėjo visiems laikams?

– Pirmiausia, ką sakau vyrams – krizės, skyrybų ir jokio kito skausmo negalima malšinti alkoholiu. Jis apskritai labai apsunkina visus sprendimus, skyrybų atveju – taip pat. Jei žmona ar vyras išėjo, patariu užsiimti kūryba ar sportu. Kitas kelias – daryti gerus darbus, padėti žmonėms. Tai padeda nukreipti dėmesį nuo savo išgyvenimų, tapti reikalingam kitiems.

Trečias kelias – atrasti tikėjimą. Daug kam tai patariu ir turiu pavyzdžių, kad padėjo ne vienam.

Visi esame žmonės, ir labai jautrūs. Vyrai – taip pat, jiems taip pat skauda, tik kartais jų reakcija, požiūris į kai kuriuos dalykus, elgesys tam tikrose situacijose yra kitoks. Pavyzdžiui, mes, moterys, norime, kad vyras sureaguotų, o jis santūriai tyli. Arba trenkia durimis ir išeina. Bet jam skauda. Reikia mokėti ne gilinti konfliktą, o suprasti vienam kitą. Protingi sutuoktiniai galvos vienas apie kitą net ir susipykę. Vyrai paprastai greičiau stengiasi susitaikyti, moteris negeros emocijos kamuoja ilgiau (nors būna ir atvirkščiai). Tai žinant, kai kurie konfliktai baigtųsi greičiau.

– Vadinasi, santykius gelbsti pozityvumas, nuolaidumas, bet juk svarbu, kad juo nebūtų piktnaudžiaujama?

– Taip, kiekvienas nori, kad jo žodis būtų paskutinis. Galvoja, kad jo nuomonė geresnė, todėl žodis po žodžio ir dialogas išsivysto iki didžiausio konflikto. Patylėti – ne nuolankumas, o išmintis. Santykius gerina pagarba vienas kitam, supratimas. Yra šeimų, kurios puikiai sutaria, nes neturi noro dominuoti, kontroliuoti, viską daro kartu, yra komanda.

– O kaip darbe? Ar vadovo žodis visada turi būti paskutinis? Kaip paklusti, jei vadovas neteisus, juolab nepasitenkinimas darbo santykiais, kaip sakėte, veda į krizę?

– Būna tokių atvejų. Žmogus sako: nebegaliu ilgiau dirbti šitame darbe. Vadinasi, jį reikia keisti. Jei negali, keisk požiūrį. Santykiams kolektyve ar su vadovu gali kenkti ir paties darbuotojo reakcija ar elgesys, ypač kai situacija yra konfliktinė. Kas nors kolektyve turėtų būti pirmas, kuris išvestų iš to rato. Darbe turi būti palanki darbui atmosfera, kad į jį eitum be įtampos. Būkite tas žmogus, kuris ją panaikina, paragina kolegas nebepykti.

Jei iš tikrųjų yra vadovo problemų, santykiai su juo taip pat daug priklauso nuo darbuotojo reakcijos. Reikia pačiam pagalvoti, ar nepervertina situacijos, nesekti blogu vadovo pavyzdžiu, neatsakyti tokiu pačiu tonu girdint pakeltą toną ir panašiai. Jei darbuotojas patiria psichologinį terorą ar panašiai, galima tai spręsti teisiniais metodais.
– Užsienyje populiaru turėti savo psichologą. Pas mus jų trūksta?

– Pas mus nemokami psichologai dirba psichikos sveikatos centruose, bet į juos žmonės nenori eiti, nes ten apsilankiusiam gali būti prilipdoma ligonio etiketė. Toks stereotipinis požiūris dar gana stiprus. Poliklinikose yra ligonio duomenų bazė, viskas matoma.

Galima lankytis pas privačiai dirbančius psichologus, jie pagalbą gali suteikti ir anonimiškai, bet tai kainuoja. O juk vienos konsultacijos nepakanka. Reikia didinti psichologinės pagalbos prieinamumą ir taip teikti paslaugas, kad žmogus jaustųsi komfortiškai, be finansinių išlaidų ir išsaugojus konfidencialumą. Tai daryti ir siekia tokie krizių centrai kaip mūsų. Be abejo, kartais ir mes žmones nukreipiame į psichikos sveikatos centrą, kai matome, kad reikia gydymo. Tačiau dažniausiai, išsprendus kankinančias psichologines problemas, sveikata nenukenčia.

Klauskite, nesidrovėkite

Siekdami užpildyti psichologinės pagalbos mūsų šalies gyventojams spragą, "Kauno dienos" priede "Sveikata" pradedame teikti psichologines konsultacijas.
Jos – nemokamos, taigi rūpesčių giliai širdyje, nesikankinkite ir nesidrovėdami klauskite, o kompetentingi psichologai atsakys, kaip išspręsti net ir slapčiausius jūsų problemas.

Kiekviena moteris žino, kad ašaros yra vienas iš būdų išlieti neigiamas emocijas. Jautresnės dailiosios lyties atstovės gali apsiašaroti dėl menkiausios priežasties – filmo siužeto ar ne taip pasakyto žodžio. Kartais ašaros tampa argumentu ir ginčuose su mylimuoju.

Juk kai kurios moterys puikiai žino, kad jei negali įtikinti savo antrosios pusės pateikdamos svarius argumentus, gali tai padaryti ašaromis. Rimtų pažinčių svetainė DarniPora.lt svarsto, kodėl vyrai dažnai būna tokie jautrūs moters ašaroms, nors moterims ir ne visada taip atrodo.

Ašaros = problema, kuri turi būti išspręsta. Įsivaizduokite pačią nesėkmingiausią savo gyvenimo dieną, kokių, žinoma, kartais pasitaiko visiems. Įsivaizduokite, kad pavėlavote į autobusą, skubėdama į susitikimą išpylėte kavą ant savo mėgstamiausių marškinėlių, o dar viršininkas pasakė, kad galėtumėte dirbti ir geriau, nors jūs pastaruoju metu kone kas vakarą užtrukdavote darbe ne po vieną valandą.

Grįžus namo po tokios sunkio dienos jūsų vyras greičiausiai pastebės, kad jaučiatės suirzusi, ir būtinai paklaus, kas nutiko. Jūs tikriausiai pasakysite jam, kad tiesiog buvo bloga diena, ir nieko daugiau nenorėsite aiškinti. Juk suprantate, kad jūsų mylimasis gali jus išklausyti ir paguosti, tačiau, deja, jis nieko negali pakeisti. Visgi jums reikia atsikratyti neigiamų emocijų, todėl tikriausiai norėsite pagulėti karštoje vonioje ir paprasčiausiai išsiverkti.

Tačiau jam atrodo, kad…

Vyrai paprastai pakankamai neigiamai reaguoja į moters ašaras. Žinoma, jie skiria džiaugsmo ir liūdesio ašaras ir prie altoriaus pamatę ašarojančią mylimąją negalvoja, kad ji tikriausiai teka ne savo noru. Vis tik ašaros jiems asocijuojasi su problema, kurią nedelsiant reikia išspręsti. Taigi kai vyras pamato verkiančią gyvenimo draugę, jis jaučiasi pasimetęs ir sutrikęs, nes nežino, ko imtis, ir kaip jis galėtų jai padėti išspręsti neigiamas emocijas sukėlusią problemą. Jį ima kamuoti įvairiausi klausimai. Pavyzdžiui, kas jai nutiko, kaip aš galiu jai padėti, ar humoras padės ją pralinksminti, o gal dar labiau supykdys, ar turėčiau ją apkabinti ir pabučiuoti, o gal verčiau palikti ją ramybėje, ir panašiai.

Vyrai verkia rečiau, todėl jiems sunkiau suprasti moteris. Pamatę verkiančią mylimąją kai kurie vyrai visą kaltę dėl to suverčia hormonams ir negalima sakyti, kad jie klysta. Daugelis tyrimų rodo, kad vyrai verkia rečiau nei moterys, ir tam yra paprastas moksliškas paaiškinimas. Moterų organizme yra kur kas daugiau hormono prolaktino, kuris atsakingas ne tik už pieno liaukų vystymąsi, bet taip pat atlieka svarbų vaidmenį ašarų gamyboje. Taigi tam tikrose situacijose dėl moters ašarų iš tiesų galima kaltinti hormonus.

Įsivaizduokite, kad jūsų draugas dėl jūsų ašarų visą kaltę suvertė hormonams ir kuo ramiausiai nuėjo žiūrėti televizoriaus, kol jūs graudžiai raudojate vonioje. Tokioje situacijoje moterims dažnai atrodo, kad vyrai nejautriai reaguoja į jų ašaras, nes jiems nerūpi, kaip jos jaučiasi. Tačiau vyrai iš tiesų nuoširdžiai gali nesuprasti poreikio tiesiog išsiverkti. Bėda ta, kad kai vyrams pasitaiko bloga diena, jie gali įvardinti tikslias priežastis, kas juos nuliūdino, taigi gali ir ištaisyti ar bent jau stengtis pakeisti situaciją. Tuo tarpu moterims nereikia konkrečios priežasties verkti – taip jos tiesiog išlieja neigiamas emocijas. Išgirdę mylimosios atsakymą, kad „nieko nenutiko“, jie paprasčiausiai ima galvoti, kad ji nenori pasakyti, kas yra negerai, todėl paprasčiausiai palieka ją ramybėje.

Jie kaltina save dėl jos ašarų. Kai moteris negali mylimajam įvardinti nė vienos priežasties, kodėl jai reikia išsiverkti, vyras gali imti kaltinti save dėl kilusios situacijos. Kai jis mato, kad mylimosios nuotaika nėra pati geriausia, tačiau į visus „kas nutiko“ ji piktai atsako „nieko“, tuomet dažnas vyras greičiausiai pamanys, kad toks jos atsakymas reiškia ne ką kitą kaip tik norą, kad jis pats susiprastų, ką padarė ne taip ir kaip ją supykdė. Kai kuriuos vyrus tokia situacija gali įsiutinti ir taip kilti kivirčas („Tu nuolat žliumbi, kas tau, po velnių, darosi!“) Tai nekas kita kaip tik gynybinė reakcija. Gynybinė reakcija gali būti ir kitokia – nekalbėjimas.

Jie bijo pasakyti ką nors, kas ją dar labiau įskaudins. Taigi įsivaizduokite, kad paklausta, kodėl verkiate, paprašėte jus palikti ramybėje, graudžiai ašarojate kitame kambaryje, o jis kuo ramiausiai nuėjo ir atsisėdo prie kompiuterio. Jis prie jūsų nė neprieina ir jums darosi apmaudu („Nejaugi jam vis vien? Nejaugi jis manęs nemyli?“) Tačiau kartais vyrams iš tiesų sunku suprasti, kada „palik mane ramybėje“ iš tiesų reiškia, kad geriausia jus palikti ramybėje, o kada jūs norėtumėte, kad jis prieitų ir apkabintų. Todėl nemanykite, kad tokioje situacijoje jam nerūpi, kas su jumis vyksta, jis greičiausiai tiesiog bijo pasakyti ką nors, kas jus dar labiau nuliūdintų.

Moters ašaros mažina testosterono kiekį vyro organizme. Moters ašaros daro įtaką kai kuriems procesams vyro organizme. Tyrimai rodo, kad moters ašaros (tiksliau jų kvapas) mažina testosterono kiekį. Dėl šios priežasties mažėja vyro lytinis potraukis. Turėkite tai galvoje, jei manote, kad po sunkios dienos jus paguosti galėtų tik romantiškai praleistas laikas su mylimuoju.