Pranešė tremtiniai
Pokariu, kai čia dar plytėjo laukai, sovietai į šulinį sumetė trijų jaunų Kauno apylinkių partizanų kūnus. Nenorėję paklusti okupantams, Vytas Pauža-Ožys, Mykolas Cvilikas-Genys ir Kazys Grabliauskas-Vaidevutis pasirinko trumpą ir grėsmių kupiną miško brolių gyvenimą.
Sovietmečio pabaigoje jaunuolių palaikai buvo iškasti ir perlaidoti Garliavos Jonučių kapinėse. Vos aštuoniolikos sovietų nužudyto K.Grabliausko-Vaidevučio artimieji – dukterėčios Gailutė Ulozienė ir Gražina Dockuvienė su vyru Sauliumi Dockumi bei Alvydas Rimkus sutiko prisiminti jaunojo partizano istoriją.
A.Rimkus (kairėje) ir partizano K.Grabliausko-Vaidevučio artimieji pasidalijo prisiminimais ir apie atrastus palaikus, ir apie šeimos likimą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
G.Ulozienė pasakojo, kad giminės apie K.Grabliausko likimą žinojo ir sovietiniu laikotarpiu. Tačiau nebuvo aišku, kurioje tiksliai Panemunės vietoje palaidotas jaunasis partizanas. Laimei, 1988 m. "Tremtinio" klubo leistame laikraštyje pasirodė daugiau informacijos.
"Straipsnyje pranešta, kad prie Panemunės baterijos ruošiamasi statyboms. Tad čia palaidotų partizanų artimieji turėtų suskubti pasirūpinti palaikais, kitaip jie bus užbetonuoti ir sunaikinti amžiams. Tada supratome, kad dėdė Kazys čia ir buvo palaidotas", – prisiminimais dalijosi kita partizano dukterėčia G.Dockuvienė.
Nužudytų partizanų kūnus sovietai numesdavo viešose miestų aikštėse ir laikydavo keletą dienų. Taip norėta pasityčioti ir pagąsdinti kitus. Taip pat buvo sekama, kas ateina gedėti.
Tad ilgai nelaukę, S.Dockus su uošve – vyriausia K.Grabliausko-Vaidevučio seserimi Ona Taleišiene, įsimetė kastuvus į automobilio bagažinę ir išvažiavo Panemunės link. Pašnekovas pasakojo, kad prieš 30 metų baterijos slėnis buvo gausiai užpiltas žemėmis ir apaugęs žole, todėl nuspėti, kurioje vietoje būta šulinio, nebuvo lengva. Partizano artimieji kasė tol, kol atkasė betoną ir surado pirmąjį šulinio žiedą.
"Mūsų fotografuoti iškart atlėkė KGB, o statybos buvo sustabdytos. Vis dėlto, laikų jau būta kur kas laisvesnių, žmonės netgi drąsiai namo iš tremties vietų parsigabendavo artimųjų palaikus. Todėl jokių sankcijų nesusilaukėme, – pasakojo S.Dockus. – Į Panemunę atvažiavo ir "Tremtinio" klubo nariai, "Sąjūdžio" jaunuoliai. Šie aktyvistai tęsė mūsų darbą ir kasė savaitę. Tuomet buvo rastos trys kaukolės ir kiti partizanų palaikai. Kilo nemenkas šaršalas. Kasimo darbų pabaigą jau stebėjo nemažai žmonių, fotografas Romas Juškelis užfiksavo sukrečiančių kadrų."
Anuomet radijo gamykloje "Banga" dirbęs A.Rimkus prisiminė, kad įmonė šioje vietoje norėjo statyti profilaktoriumo baseiną. Jis taip ir liko neužbaigtas entuziastingų žmonių dėka.
"Mums pasisekė, kad statyboms vadovavęs Eugenijus Pečkaitis pats buvo suinteresuotas statybų nutraukimu ir palaikų išsaugojimu. Jis – buvęs tremtinys", – atskleidė vyras.
Pasak pašnekovų, jaunųjų partizanų palaikai buvo iškasti 1988-ųjų vasarą, tačiau perlaidoti tik vėlų rudenį. "Iš pradžių palaikus į savo patalpas priėmė ir kurį laiką saugojo Panemunės klebonas. Tačiau vėliau jis mums paskambino ir pranešė, kad sovietai spaudžia jais atsikratyti. Tada palaikai išvežti į pakaunėje esančią "Žalgirio" koplytėlę. Labai ilgai nesulaukėme leidimo garbingai palaidoti artimuosius. Galiausiai Garliavos Jonučių kapinėse, netoli paminklo tremtiniams, buvo išskirtas bendras kapas. Ten ir palaidota mūsų trijulė, o vėliau ir kiti partizanai", – pasakojo G.Ulozienė.
Romo Juškelio nuotr.
Nukabino Stalino portretą
Artimieji pasakojo, kad 1929 m. gimęs K.Grabliauskas-Vaidevutis buvo kilęs iš Amalių. Jaunuolio tėvai pakaunėje turėjo ūkį, pats vaikinas jame daug dirbo ir mokėsi gimnazijoje.
1946-aisiais jis tapo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 6-ojo bataliono būrio, kuriam vadovavo Jonas Mickevičius-Žvirblis, partizanu. Jaunuolis žuvo 1947-ųjų gruodžio 31-ąją, kai buvo įviliotas į pasalą ir nušautas susirėmimo su NKVD kariais metu. Iš pradžių nušauto K.Grabliausko palaikai, kartu su kitų miško brolių, buvo laikomi Panemunės turgaus aikštėje.
"Nužudytų partizanų kūnus sovietai numesdavo viešose miestų aikštėse ir laikydavo keletą dienų. Taip norėta pasityčioti ir pagąsdinti kitus. Taip pat buvo sekama, kas ateina gedėti", – pasakojo S.Dockus.
Partizaninėje kovoje dalyvavo ir K.Grabliausko-Vaidevučio sesuo Gailutė Grabliauskaitė-Pienė. Jauna mergina buvo ryšininkė. Šiandien garbaus amžiaus sulaukusi moteris vis dar gyvena Kauno apylinkėse. "Anuomet tetai Gailutei apie aikštėje gulintį brolio kūną pranešė draugės. Tačiau ji ten nueiti negalėjo, nes būtų iškart pastebėta NKVD karių", – pasakojo G.Ulozienė.
Tuomet buvo rastos trys kaukolės ir kiti partizanų palaikai. Kilo nemenkas šaršalas. Kasimo darbų pabaigą jau stebėjo nemažai žmonių.
Prie partizaninės kovos K.Grabliauskas-Vaidevutis prisijungė būdamas vos septyniolikos, dar besimokydamas gimnazijoje. "Vieną dieną susirinkę į mokyklą gimnazistai pamatė, kad klasėje vietoje kryžiaus kabo Stalino portretas. Keli jų portretą nukabino ir grąžino kryžių. Už tai vaikinai buvo suimti, o dėdė pabėgo į mišką. Jis nebeturėjo kitos išeities, tik prisijungti prie partizaninio pasipriešinimo, – atskleidė G.Ulozienė. – Jis buvo kilęs iš didelės šeimos, kurios dauguma narių pokariu buvo ištremti ar išvežti į lagerius. Dėdės brolį Joną suėmė 1947-aisiais ir labai smarkiai sumušė. Tada jaunuolį paguldė į psichiatrijos ligoninę, kadangi nuo smarkių sumušimų jis neteko proto. O mūsų su Gražina mama 1947-ųjų birželį buvo išvežta į Archangelsko sritį. Tuo metu ji turėjo baigti Kauno medicinos seserų mokyklą, tačiau ją suėmė ir neleido laikyti egzaminų. Mama namo grįžo 1949-ųjų rudenį."
Tremtinės likimo neišvengė ir K.Grabliausko-Vaidevučio motina Alzbietė Grabliauskienė. Ji buvo išvežta į Intos lagerius, o paskutinius tremties metus praleido Mordovijos regione. Grįžusi 1956-aisiais į Lietuvą, A.Grabliauskienė puolė ieškoti pradingusio sūnaus Jono. Vyras buvo parvežtas atgal į Kauną, čia jis gulėjo Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, o vėliau – Pažaislio. Joje mirė 1962-aisiais.
Nors ir patyrusi daugybę sukrėtimų, K.Grabliausko-Vaidevučio motina sulaukė net 103 metų. Giminaičių kalbinama ji netgi prisimindavo Pirmąjį pasaulinį karą ir vokiečių kareivius su blizgančiais šalmais, iš lentų sukaltus Laisvės alėjos šaligatvius.
"Siaubinga, kad beveik visų tokios didelės šeimos narių likimai buvo žiaurūs. Ir viskas tik dėl vieno kryželio, – atkreipė dėmesį S.Dockus. – Visus ištrėmus ar išvežus į lagerius, Lietuvoje liko tik jauniausia dukra – dvylikametė Birutė ir šeimos galva, kuris pogrindyje slapstėsi iki pat mirties."
Įamžinti atminimą
Pasak K.Grabliausko-Vaidevučio artimųjų, jiems jau ne vienus metus kirba mintis buvusio šulinio vietoje pastatyti partizanams atminimo lentą. "Tikriausiai keistai skamba, kad dėdę pažįstame tik iš pasakojimų ir prisiminimų. Jis žuvo labai jaunas, tad galimybės su juo pabendrauti, deja, neturėjome. Tačiau norime įamžinti jo atminimą ir skleisti žinią apie trumpą, bet garbingą jo gyvenimą", – sakė G.Ulozienė.
Artimieji buvusio šulinio vietoje norėtų pastatyti partizanams atminimo lentą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Pašnekovai pasakojo, kad su K.Grabliausku-Vaidevučiu susijęs ir baltas didelis kryžius, esantis netoli Amalių geležinkelio pervažos, ir pasitinkantis važiuojančius Ateities plentu. 1944 m. pavasarį, besibaigiant karui, būsimasis partizanas šioje vietoje kartu su savo tėvu Kaziu Grabliausku ir broliais Aleksu bei Jonu pastatė baltą kryžių ir ant jo užrašė "Vardan taikos ir ramybės". Deja, tiek jaunuolio, tiek jo šeimos likimas nebuvo ramus. Vėliau šį kryžių sovietai nugriovė, nes šalia jo vis telkdavosi amaliečiai, pasiryžę ginti savo laisvę. Kadangi planuota tiesti vandentiekio liniją, ji ir tapo pretekstu nugriauti kryžių. Nors darbus atlikę darbininkai kryžių tvarkingai perkėlė kiek toliau, naktį jis nugriautas ir išvežtas. Tačiau 1979 m. kitas amalietis – Jonas Vytautas Grebliauskas sumeistravo naują kryžių. Tai buvo tiksli Grabliauskų šeimos 1944 m. pastatyto kryžiaus kopija. Naujasis kryžius buvo įkurdintas nuverstojo vietoje ir pašventintas iš Šlavantų atvykusio kunigo Juozapo Zdebskio. Jis atnaujintas 2012-aisiais ir iki šiol džiugina bei telkia Amalių bendruomenę.
Elgėsi brutaliai
Istoriko Kastyčio Antanaičio teigimu, sovietai su partizanų ir kitų rezistentų palaikais įvairiais laikotarpiais elgėsi skirtingai. Tačiau viena tendencija buvo akivaizdi – stengtasi kūnų nepalaidoti aiškiuose kapuose, kad jie nebūtų puošiami ir lankomi. Taip pat bijota, jog aiškiame kape palaidotas partizanas netaptų herojaus pavyzdžiu kitiems.
"Tradicija susidoroti su režimo priešininkų palaikais Rusijoje gyvavo jau šimtmečius. Galima prisiminti, kad ir Rusijos imperijos valstiečių sukilimo vado Jemeljano Pugačiovo kūno likimą. Jis buvo ketvirčiuotas, o kūno dalys išsiuntinėtos, kad neturėtų vieno kapo, – pasakojo istorikas. – Panašiai nutiko ir su dekabristų sukilimo vadais. Sukilėliai buvo pakarti ir palaidoti nežinomoje vietoje. Bolševikinė valdžia šį paprotį tęsė su šiokiomis tokiomis variacijomis. Sovietų režimas, europinės civilizacijos suvokimu, nebuvo teisinis. Bolševikai daug ką darė nesiremdami jokiais įstatymais, o pagal savo supratimą."
Pasak K.Antanaičio, sovietams atėjus į valdžią Rusijoje, teroras ir susidorojimai su bandančiais pasipriešinti prasidėjo iškart. Tad greitai kilo problema, kur dėti nužudytųjų kūnus. Kurį laiką buvo elgiamasi tikrai barbariškai. Pavyzdžiui, baltagvardiečių kariuomenės vadas admirolas A.Kolčiakas buvo nušautas, o tada įmestas į ledu aptrauktą Angaros upę.
"Bolševikai nuolat deklaravo, kad yra dideli humanistai, o humaniškiausioje valstybėje pasaulyje – SSRS, mirties bausmė yra retas, išskirtinis dalykas. 1947 m. su fanfaromis ir didžiuliu triukšmu netgi paskelbta, kad Sovietų Sąjungoje mirties bausmė yra panaikinta, – pasakojo pašnekovas. – Tais metais Lietuvos kaimuose gulėjo krūvos sovietų nužudytų žmonių palaikų, tačiau formaliai teismai iki 1950-ųjų mirties bausmių neskyrė. 1950 m. nustota žaisti propagandinius žaidimus, ir "grąžinta" mirties bausmė.
Tradicija susidoroti su režimo priešininkų palaikais Rusijoje gyvavo jau šimtmečius.
Mįslės neatskleistos
Kadangi mirties bausmės 1947–1950-ųjų Lietuvoje oficialiai nebuvo, nužudę partizanus sovietai atsidurdavo tam tikrame teisiniame vakuume.
"1945–1946 m. partizanų kūnai dažniausiai būdavo tiesiog paliekami žūties vietoje arba net atiduodami giminaičiams. Tačiau greitai nuspręsta naudoti palaikus kaip gąsdinimo, terorizavimo priemonę. Tada prasidėjo žuvusių partizanų kūnų gana ciniškas išniekinimas turgaus aikštėse ar kitose viešose vietose, – pasakojo istorikas. – Kovoje žuvusių partizanų sovietai neretai negalėdavo identifikuoti. Tad vienas iš jų tapatybės išsiaiškinimo būdų buvo stebėti, kas ateis gedėti. Tie, kurie labai liūdėdavo, vėliau ir patys tapdavo sovietinio režimo taikiniais. Tačiau viešose aikštėse niekinti ne visi partizanai, dažniausiai tik pagrindiniai vadai."
Romo Juškelio nuotr.
K.Antanaičio teigimu, įrengti specialių kapinių tik partizanams sovietai negalėjo, o krematoriumų, kaip Maskvoje, Lietuvoje nebuvo. Tad Vilniuje partizanai neretai laidoti nepažymėtuose kapuose Našlaičių kapinėse, kurios skirtos giminių neturintiems ar nežinomiems asmenims. Tad prieš kelerius metus šiose kapinėse pavyko identifikuoti keletą laisvės kovotojų kapų. Tačiau iki šiol neaišku, kur Kaune buvo palaidota dauguma partizanų.
"Gali būti, kad naudota panaši schema kaip Vilniuje, bet konkrečios vietos nežinome. Buvo bandoma partizanus laidoti ir atokiose vietose, kaip Kiškių gatvės šulinys. Sovietams buvo svarbiausia atrasti tokią vietą, kurios neaptiktų nei laukiniai gyvūnai, nei atsitiktiniai praeiviai, – dėstė istorikas. – Yra žinoma, kad 1940–1941 m. Kauno kalėjime nužudytų žmonių palaikus naktimis slaptai laidojo Petrašiūnų kapinėse iškastoje didelėje duobėje. Vėliau, po Birželio sukilimo, tie palaikai buvo rasti ir atkasti. Sunku pasakyti, ar po karo buvo tęsiama tradicija laisvės kovotojus laidoti egzistuojančiose kapinėse, viešai meluojant, kad tai – kokios nors medicininės atliekos. O štai po Stalino mirties likusius partizanus jau laidojo pagal nustatytą gana aiškią tvarką. Jų palaikus bandydavo paslėpti tarp kitų kapų."
