Anot jo, Lietuva turi būti kultūros eksporto šalis, tačiau baisiai verstis per galvą nėra geras kelias – valstybė turi suteikti sąlygas laisvai judėti ir gauti kontaktų užsienyje.
– Atmetus diplomatines gražbylystes, kas jus nešė į Seimą?
– Pasakyčiau, kad galbūt naivumas. Tikiu, kad galiu kažką pakeisti. Atėjęs į Seimą, randu pasiteisinimų, kad pasielgiau teisingai. Matant, kokie žmonės ten yra, Andrius Tapinas ne veltui juos pavadino bebrais. Ten yra labai blogai. Ten esantys žmonės nėra gilūs. Jie paviršutiniški, žiūri, kur paskirstyti pinigus, kokį įstatymą priimti ir pan., – dirba dėl savęs.
– Nebijote, kad tapsite vienu iš jų?
– Ne, nes aš manau, kad tai mentalumas. Koks jis yra, toks ir esi. Spaudoje yra tiek pavyzdžių, kad politikoje esantys žmonės visgi yra tie ūsuoti bebrai. Mentalitetas yra tam tikros vertybės ir aš, atėjęs į Seimą, džiaugiuosi, kad su manimi atėjo ir kitų jaunų žmonių. Manau, kad tikrai galime pradėti keisti terpę.
– Visada buvote aktyvus visuomenininkas – AGATA tarybos narys, Vytauto Kernagio fondo įkūrėjas ir vadovas, socialinių ir kultūrinių iniciatyvų autorius, pastebimas kultūros ir muzikos terpėje. Ar nebijote, kad jūsų iniciatyvos, daugybė gerų idėjų kažkur nuskęs, pradings?
– Darau tai ne dėl to, kad būčiau pastebimas. Manau, kad tai tikrai nenuskęs, nes turiu be galo daug bičiulių, kurie neleis, kad tai įvyktų.
– Vykdėte daug edukacinių projektų, spektaklių, festivalių, koncertinių programų ir kt. Tačiau viename interviu sakėte, kad Lietuvoje turi prasidėti kultūros renesansas. O kas vyko šiuos 20 metų? Kas blogai su mūsų kultūra, kad jai reikia pagalbos?
– Tai plati tema. Pradėčiau nuo to, kad esame nuvertinę kultūrą. Taip, be galo svarbu, ką mes valgome, kokiu oru kvėpuojame, kaip rengiamės ir pan. Tačiau svarbiausias dalykas žmogui – stuburas. Galime ginčytis iki nukritimo, bet, mano nuomone, tas stuburas – kultūra. Nežinau, kodėl, bet per tuos 27-erius metus nuvertinome kultūrą – stuburą.
– Atrodė, kad turi užaugti ekonomika. Turėjo būti atvirkščiai?
– Taip, nes, pavyzdžiui, ką mes pademonstravome Sąjūdžio laikais? Ne gražius drabužius, o stuburą. Visi atsistojome ir parodėme, kokie esame kieti. Tačiau kitą dieną pamiršome. Nebijokime kalbėti apie kultūrą kaip pagrindinį dalyką, kurio žmogui reikia. Vakarų valstybės, skyrusios dėmesį kultūrai, jau seniai nuėjusios į priekį.
– Bet ar įmanoma kultūrą veikti ir reguliuoti? Pavyzdžiui, JAV nėra kultūros ministerijų, viskas vyksta savaime, bet tai nėra šalis, neturinti kultūros.
– Mes visą laiką reguliavome kultūrą. Žmonės, kurie būdavo valdžioje, Kultūros ministerijoje, sakydavo, kas yra toji kultūra, kas neteisinga, kaip reikia paversti kultūrą kultūringesne. Pastaruosius dvejus mėnesius kalbuosi su kultūros žmonėmis ir klausiu, kokie jų poreikiai, kurioje vietoje jie stringa ir negali keliauti po pasaulį. Prašau jų įvardyti priežastis, nes, žinant jas, galima keisti kultūros politiką ir pritaikyti ją poreikiams. Duokime laisvę ir suteikime sąlygas kultūros žmonėms kurti kultūrą. Ne valdininkai turi ją kurti.
– Kaip matote mūsų muzikos kontekstą? Ką galima gerinti?
– Galima padėti išjudinti muzikos rinką. Nebūtinai muzikos, apskritai – kultūros rinką. Pripažinkime, Lietuvos rinka bet kokiai gamybai per maža. Mes turėtume būti eksporto šalis. Kultūros eksportui skiriama be galo mažai dėmesio. O jei ir skiriamas, tai labiau yra produkto eksportas – pastatoma koncertinė programa, išvažiuojama į Amerika, apkeliaujama ir grįžtama atgal. Nemanau, kad tai teisingas kelias. Teisingesnis kelias – suteikti sąlygas išvažiuoti kūrėjams į užsienį ir ten megzti kontaktus.
– Bet kaip, pavyzdžiui, Andriui Mamontovui ar Marijonui Mikutavičiui, dainuojantiems lietuviškai, megzti kontaktus? Jie gali nuvažiuoti ir pagroti tik lietuvių bendruomenėms.
– Vidas Bareikis su spektakliu „Kaligula“ ką tik gastroliavo Kinijoje, jie vaidino lietuviškai. Manau, kad valstybė turėtų suteikti žmonėms sąlygas laisvai judėti ir gauti galimybes, kontaktus ir pažintis užsienyje.
To pavyzdys – narystė užsienio kultūros organizacijose, ilgalaikė parama dalyvavimui parodose. Tarkime, bent trejiems metams. Nes kai išvažiuoji ir apie tave sužino, kažką pasikviesti gali ir tu. Nereikia šnekėti, kad štai – važiuokime ir dainuokime lietuviškai. Apskritai, nėra sąlygų, kad imtume judėti. Nebent kai baisiai verčiamasi per galvą, bet tai ne toks kelias.
Tai turi būti narystės, katalogai, parodos, išvažiavimai. Galiausiai, jei norima gauti europinę paramą savo kultūriniam renginiui, viena iš sąlygų turėtų būti tokia – reikia atsivežti tam tikrą skaičių atlikėjų ar menininkų iš kitų šalių. Čia dauguma kūrėjų ir užstringa, nes neturi kontaktų ir nežino, kur ieškoti.
– Toks eksportas įdomus, bet ar įsivaizduojate lietuvių grupę, kurios muziką grotų VIVA, MTV ir kt.?
– Nematyčiau problemos, jei jie dainuotų prancūziškai, ispaniškai, angliškai ar net latviškai. Jei kur nors nuvažiuoja lietuviška grupė, nėra skirtumo, kaip jie atliks dainą. Tai, kad juos priima, kad jie palieka emociją, žmonės perka jų įrašus, dalinasi nuomonėmis „Facebooke“, ir yra tikslas. Jei tos dainos sukurtos lietuvių, tai nacionalinis turinys.
– Nesvarbu, ar dainuojama angliškai, ar lietuviškai, ar dar kitaip?
– Manau, kad kai pasaulis toks globalus, kai jame visko tiek yra, turi būti tokia savivertė, dėl kurios nebūtų gėda išeiti ir padainuoti lietuviškai. Nes kodėl visi dainuoja angliškai? Prisidengiama kalba, sakoma, kad angliškai dainuojama beveik be akcento, gal niekas neatpažins, kad esame iš Lietuvos. Manau, kad jei tai išgyvendintume, nebūtų jokios skirtumo, kokia kalba dainuotume.
– Kas yra tas lietuviškos muzikos turinio gausinimas, skatinimas viešojoje erdvėje? Iš to, kas paminėta, kyla dviprasmiškų minčių.
– Pabandysiu paaiškinti paprastai, nes kai pradedama kalbėti apie įpareigojimus, atsiranda atmetimo reakcija. Galima kalbėti apie Lietuvos kūrėjus, kuriančius dalį nacionalinio turinio. Tai ir paveikslai, ir eilėraščiai, ir muzika, ir t. t., – nacionalinis turinys. Tai, ko neatimsi.
Manau, kad Lietuvoje nėra pakankamai skatinamas šio turinio naudojimas. Negalima priversti rinkos klausytis daugiau lietuviškos muzikos. Tačiau visa Vakarų Europa seniai kai ką suprato – užatlantinės vakarietiškos muzikos gausa tokia didelė ir įtakinga, kad gali užgožti net pačių prancūzų, vokiečių ar skandinavų nacionalinio turinio produkciją. Kaip apsidraudimą nuo to kai kurios šalys įvedusios tam tikras kvotas – kiek nacionalinio turinio turėtų transliuoti.
– Ar daug šalių tai daro?
– Dauguma Europos Sąjungos šalių, tarp kurių – estai, latviai, lenkai. Kiek žinau, prieš kokius metus tai daryti pradėjo ukrainiečiai. Būtent dabar renkame apie tai duomenis, bet kol kas tai idėja. Tai tarsi įpareigojimas transliuotojams, bet nereikia suprasti tiesmukai, kad pusė muzikos turi būti lietuviškos, o pusė – nelietuviškos.
Tai priklauso ir nuo to, ar tai komercinė radijo stotis, ar valstybinė. Ar grojama klasikinė, ar popmuzika. Variacijų yra daug. Mane apie tai prabilti paskatino tai, kad, pavyzdžiui, radijo stotyse nacionalinio lietuviško turinio grojama apie 8–9 proc. O lenkai nusistatę groti jo 33 proc.
Tačiau visa tai turi vykti diskusijų metu, turime apie tai kalbėti. Idėja ir mintis tokia – leiskime kūrėjams būti išgirstiems. Manau, kad tai būtų sąžininga jų atžvilgiu. Visgi vargiai galima komercinį objektą įpareigoti kažką daryti. Todėl ir kalbu apie diskusijas. Turime nusimesti kompleksus ir neturėti išankstinių nuostatų, kad negalime groti lietuviškos muzikos. Vien todėl, kad tai – lietuviška muzika.
– Prieš 40 metų išleistas Vytauto Kernagio albumas „Akustinis“ atgimsta naujai – kaip dviguba vinilinė plokštelė. Kas ten bus ir kaip kilo idėja?
– Tai bus vinilinė plokštelė su perleistomis dainomis, taip pat – kitos V. Kernagio dainos, niekad nebuvusios jokioje vinilinėje plokštelėje. Vinilinių plokštelių banga grįžo ir didėja, o viena iš V. Kernagio fondo veiklos krypčių yra susijusi su jo kūryba.
Pagalvojome, kad pats metas pristatyti tokią naują vinilinę plokštelę. Vieniems tai bus prisiminimas, kiti, negirdėję pirmosios plokštelės, galės pasiklausyti. Galvojome, ką dar pateikti, kad plokštelė būtų maloni, šilta.
Kadangi ji dviguba, turi savo vidinę pusę. Tad, atsivertus plokštelę, galima pusvalandžiui, kaip aš sakau, įkristi į V. Kernagio gyvenimą. Ten – senos ir nematytos nuotraukos, įvairių užrašų faksimilės, kuriose akordai ir dainų tekstai. Tai maždaug 1967–1983 m. informacija. Atrinkome, kas buvo įdomu ir nematyta.
Minint V. Kernagio gimtadienį – jautrūs sūnaus prisiminimai: geri laikai buvo 2
