– Žmonės iš kunigų reikalauja šventumo, gal net dieviškumo apraiškų. Bet jūs – tik žmonės, einantys link to. Sunku kasdien ugdyti dvasią ir kūną?
– Tai labai gilus klausimas, nes kunigas, viena vertus, yra pašauktas būti šventas ir padėti kitiems tapti šventiems. Kita vertus, ir jam iškyla daug sunkumų. Einame išpažinties kas savaitę, tad galime įsitikinti, kad iki šventumo mums dar labai toli. Pastaruosius penkerius metu praleidau Romoje. Tai buvo intensyvus ugdymosi laikas, kai daugelis profesinių dalykų tarsi sustojo, o mano gyvenimas vyko tarp universiteto sienų. Tikiuosi, kad mano dvasia per tą laiką gerokai sustiprėjo. O kūnas? Stengiuosi ir dėl jo – sportuoti, sveikai maitintis. Man patinka bent porą kartų per savaitę užsiimti fiziniais pratimais. Nuo vaikystės žaidžiau krepšinį, teko atstovauti ir mokyklos komandai, todėl ir dabar jam teikiu pirmenybę. Per penkerius metus, praleistus svetur, įsitikinau, kad Lietuva tikrai yra krepšinio šalis ir kad to sporto kultūra mumyse labai gili. Ilgą laiką gyvenau tarptautinėje aplinkoje, kurioje buvo daug ispanų, lotynoamerikiečių, tai patyriau, kad mano gebėjimas žaisti krepšinį yra tikrai neblogas.
– Vilniaus universitete baigėte teisės mokslus, o esate kunigas, kuris neseniai viešėjo Lietuvoje ir laikė savo pirmąsias Mišias – primicijas. Kaip įvyko toks virsmas? Esate iš tikinčiųjų šeimos?
– Esu kaunietis. Mano šeimos nariai buvo praktikuojantys katalikai. Eidavome į Mišias sekmadieniais. Mama leido mane į Jėzuitų gimnaziją, kuri buvo geriausia vieta Kaune krikščioniškiems idealams sustiprinti. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad svajojau ar bent galvojau būti kunigu. Į tapsmą kunigu ėjau labai pamažu, labai mažais žingsneliais. Vilniaus universitete baigiau teisės mokslus ir keletą metų dirbau advokatų kontoroje advokato padėjėju. Tai gana įprasta praktika, kai advokatų kontoros pasikviečia teisės studentus. Galėjau užsidirbti šiek tiek pinigėlių ir palengvinti pragyvenimą sostinėje. Darbavausi ten penkerius metus. Rugsėjį, kai viešėjau Lietuvoje ir laikiau primicijas, užsukau pasilabinti su buvusiais kolegomis. Buvo keista ir drauge malonu, nes ir man pačiam tokio veikėjo, kaip dabar aš atrodau (turiu omenyje kunigišką aprangą), advokatų kontoroje dar neteko matyti (juokiasi). Bet kolegos elgėsi labai korektiškai. Pagarbiai išklausė, kuo aš tikiu ir kuo dabar užsiimu. Netgi buvo savanorių, išdrįsusių priimti vadinamuosius primicinius palaiminimus.
Elijaus Kniežausko nuotr.
– Tai vieną dieną širdyje pajutote Dievo kvietimą?
– Tai gana ilga istorija. Ir turbūt pradėti ją reikėtų nuo pašaukimo į "Opus Dei". Matote, aš priklausau "Opus Dei" prelatūrai ir esu šios tarptautinės katalikiškosios organizacijos narys. Toji institucija teikia ugdymą, padeda žmonėms sutikti Kristų darbe, šeimos gyvenime ir kituose kasdieniuose užsiėmimuose. Paprastai kalbant, "Opus Dei" nariai per susitikimus, pokalbius, maldos užsiėmimus padeda žmonėms siekti šventumo profesiniame ir šeimos gyvenime. Įstojau į šią organizaciją 2010-aisiais, jau pirmojo teisės kurso pabaigoje. Bet pažintis su ja įvyko gerokai anksčiau, dar 11-oje klasėje. Taip jau sutapo, kad "Opus Dei" užsiėmimai vyko visai šalia mano namų. Ir žmonės, kurie tuo metu ten dirbo, atrodė labai žemiški. Kadangi dauguma buvo iš Argentinos, Ispanijos, jie žaisdavo futbolą. Kai pradėjau pas juos lankytis, iš pradžių tenorėjau geriau išmokti žaisti futbolą (juokiasi). Vėliau nejučia įsitraukiau ir į kitas jų veiklas. Pradėjau dalyvauti ne tik sporto, bet ir ugdymo, maldos užsiėmimuose.
– Kai baigėte teisės studijas, gavote kvietimą važiuoti į Italiją studijuoti Romos universitete teologiją ir kanonų teisę?
– Taip, studijos Romoje buvo profesinė tąsa: Vilniuje mokiausi valstybinę teisę, o Romoje – bažnytinę. Studijų Romoje tikslas nebuvo vien kunigystės šventimai. Bet aš gavau ir šią galimybę.
– Turite omenyje oficialų rektoriaus raštą ar žinutę širdyje?
– Ir viena, ir kita. Juk, pirma, kunigystė – tai pašaukimas, kurį kiekvienas pajunta savo širdyje, pajaučia tam troškimą. Bet šito negana. Kaip mums, studentams, dažnai buvo sakoma, kad taptum kunigu, reikia trijų valių. Pirma, turi norėti to pats. Antra, reikia, kad tave pašauktų Dievas, ir trečia – kad pati Bažnyčia tave tam pakviestų. Tam tikra prasme kunigystė – tarsi vestuvės: turi sutikti abi šalys (juokiasi). Aš tapau kunigu ne tik dėl to, kad tarnaučiau visuotinei Bažnyčiai, bet dar ir todėl, kad prisidėčiau prie "Opus Dei" veiklos Lietuvoje, kuri čia dar nėra plačiai išvystyta.
– Ar tėvams, draugams, giminaičiams jūsų sprendimas iš advokato tapti kunigu nebuvo netikėtas?
– Bažnyčioje yra labai daug įvairovės. Kaip puikų jos pavyzdį paminėčiau "Opus Dei" – Katalikų bažnyčios instituciją, kurios veikla žmonėms dar nelabai gerai pažįstama. Man regis, šeimai ar draugams buvo kur kas sunkiau suprasti, kodėl tapau "Opus Dei" nariu. O dėl kunigystės? Na, jie žinojo, kad esu Romoje, kad anksčiau ar vėliau galiu gauti tokį kvietimą. Ir tai įvyko. Kai viešėjau Lietuvoje, mačiau labai daug džiaugsmo jų akyse. Tikiuosi, neklydau.
Norėjau papasakoti žmonėms, kaip stebuklingai Dievas veikia žmonių gyvenimuose ir kaip kartais advokatus atveda net į kunigystę.
– Priėmėte kunigo šventimus Romoje, o Lietuvoje neseniai laikėte pirmąsias Mišias. Ar sunku buvo ruoštis pirmajam pamokslui?
– Primicijos yra ne apskritai naujai įšventinto kunigo Mišios, bet labiau pirmosios Mišios, kai jis sugrįžta į tą vietą, kur yra gimęs, augęs. Aš aukojau primicijas Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, nes kai gyvenau Kaune, eidavau su šeima ten į Mišias. Į jas, mano džiaugsmui, atvyko ir Jėzuitų gimnazijos direktorius, buvęs jėzuitų provincijolas tėvas Gintaras Vitkus. Jie truputį iš manęs juokėsi, nes per primicijas pamokslą sakiau pats – turbūt tai nelabai mandagu, nes paprastai apie primiciantą kalba kažkas kitas. Pasakiau labai asmenišką pamokslą, pristačiau savo kelią į kunigystę. Norėjau papasakoti žmonėms, kaip stebuklingai Dievas veikia žmonių gyvenimuose ir kaip kartais advokatus atveda net į kunigystę (juokiasi).
– Ar, prieš ištardamas taip, nebijojote, kad Dievo tarnai yra tarsi po didinamuoju stiklu? Kas leidžiama visiems, neleidžiama jiems: turėti geresnį automobilį, keliauti po pasaulį, puoselėti kažkokį hobį, dalyvauti politikoje ir pan.
– Kad kažkam užkliūsiu ar kad kažkas manęs nesupras – manau, tai yra neišvengiama. Kunigas, be abejonės, yra labai matomas asmuo ir turėtų duoti gerą pavyzdį, nepiktinti kitų. Atsakomybės reikia paisyti. Bet ydų, trūkumų mes visi turime.
– Po trumpos viešnagės Lietuvoje vėl esate Romoje. Pokalbio fone girdžiu bibliotekos lankytojų šurmulį. Sakykite, kuo šiomis dienomis gyvena italai – gal bobų vasara?
– Pas mus lyja kaip iš kibiro. Vis dėlto ruduo Romoje man – gražiausias metų laikas. Šilta, bet ne karšta, o vasaros karščiai čia būna tiesiog nepakeliami. Roma, lyginant su Lietuva, – labai chaotiškas miestas eismo prasme. Dviračiai čia nelabai populiarūs. Vietoj trijų eismo juostų italai važiuoja penkiomis, o vietoj žalio šviesoforo signalo, leidžiančio važiuoti, be vargo važiuoja ir per raudoną. Vairuoju čia labai nedaug. Mieliau naudojuosi viešuoju transportu (traukiniu) ir savo kojomis. Miestas nėra labai sutvarkytas, čia nepamatysi tokių užrašų, kaip Kaune – "Roma tvarkosi" (juokiasi). Kita vertus, visame pasaulyje nėra tokio kito miesto, kuriame būtų toks įspūdingas istorinių monumentų skaičius. Visų jų dar tikrai nespėjau ištyrinėti.
Asmeninio arch. nuotr.
– O kokia jūsų kasdienė rutina?
– Gyvenu miesto šiaurėje, kasdien keliuosi apie šeštą, atlieku kasdienes praktikas ir vykstu traukiniu į miesto centrą, iki Tautos aikštės. Paskui 20 minučių pėstute – ir aš jau universitete arba bibliotekoje. Šiais metais ir vėl esu studentas – įstojau į doktorantūrą, rašysiu disertaciją kanonų teisės tema.
– Rudenį vadinate gražiausiu sezonu Italijoje. O kaip jus nuteikia artėjančios Vėlinės? Ar italai jas mini taip pat uoliai, kaip ir Marijos žemėje gyvenantys lietuviai?
– Vėlinės Lietuvoje – graži tikėjimo šventė. Prisimenu, kaip vaikystėje lankydavome senelius iš tėčio ir mamos pusės. Vykdavome į kapines, uždegdavome žvakutes. Susitikdavome su gyvais artimaisiais, paminėdavome mirusiuosius. Labai patikdavo stebėti tą žvakių liepsnelių jūrą sutemus… O Italijoje tokios gražios tradicijos nėra. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena. Tai šventė visuotinėje Bažnyčioje. Lapkričio 2-oji – Maldos už mirusiuosius diena, bet tokios tradicijos, kad visi važiuotų į kapines uždegti žvakelių, italai neturi. Manau, tai tikras lobis – turėti tokią šeimos šventę, kurios metu gali apmąstyti ir amžinuosius dalykus.
– Kasmet Žemė sukasi aplink Saulę vis greitesniu tempu, tad po Vėlinių imame laukti Kalėdų… Vieniems labiau rūpi dovanas pirkti, kiti laukia gimstančio Dievo.
– Lietuva vėl (kaip ir per Vėlines) turi išskirtinę tradiciją – Kūčių vakarą. Jis kupinas susikaupimo: visi šeimos nariai lieka namuose, ruošiasi, gamina šventinį maistą, o vakare sėdasi prie bendro stalo, ant kurio – dvylika patiekalų, ir švenčia Kristaus gimimą. Galiu pasakyti, kad Italijoje tokios Kūčių vakarienės tradicijos nėra. Čia šeimos gamina Šventosios šeimos prakartėles. Jas matome mieste, bažnyčiose. Bet Kūčių italai neturi. Gimiau penkių vaikų šeimoje. Tai tos Kalėdų viltys – rasti kažką išsvajoto po eglute – nebūdavo labai didelės. Tiesiog džiaugiausi pačia švente, šeimos bendryste, bet tų dovanų, gautų per Kalėdas, kuklumas man davė ir naudos. Paruošė, užgrūdino gyvenimui. Todėl niekada, net vaikystėje, neakcentavau dovanų kaip pačios šventės esmės.
– Kunigai – tarsi tikinčiųjų psichologai, nuo kurių priklauso, ar po išpažinties žmogus pasijaus labiau pakylėtas. Gal jau klausotės žmonių nuodėmių?
– Matote, daug praktikos aš čia dar neturiu. Mano kunigystės ir išpažinčių klausymo stažas – vos keturi mėnesiai. Man dar viskas šviežia. Žmonės dalijasi labiausiai jų sąžinę slegiančiais dalykais. Bet pagalba kunigui slypi tikėjime, t.y. mes tikime, kad per mus veikia Kristus ir per mus atleidžia žmonėms nuodėmes. Kita vertus, kaip ir kalbėjome šio interviu pradžioje, kunigas, visų pirma, yra žmogus. Todėl jis puikiai girdi, ką žmonės kalba jam į ausį, ir tai, be abejonės, paliečia jo širdį. Būtent "Opus Dei" organizacijos įsteigėjas šv. Josemaria Escriva visada ragino stengtis, kad po išpažinties žmogus nejaustų slogučio. Juk vargšeliui ir taip tenka atvirauti. Todėl kai klausausi išpažinčių, stengiuosi būti ir mokytoju, ir tėvu, ir sielos gydytoju, ir teisėju. Noriu, kad žmogus jaustųsi komfortiškai, pakylėtai, kad galėtų išpažinti nuodėmes šiltai ir nejaustų didesnio sunkumo, nei reikia. Žinoma, ir kunigas turi mažiau kalbėti, bet daugiau klausytis (juokiasi). Kartais nelabai ir pamenu, ką žmogui sakiau. Tikiu, kad per mane jį veikia Dvasia, pučia jam reikiamus paguodos žodžius.
– Šiuo metu esate apsikrovęs kanonų teisės knygomis. Gal kokia jautri citata tupi ant liežuvio galo, kuria norėtumėt pasidalyti su mūsų skaitytojais?
– Neseniai užsirašiau vieną frazę iš akademinės knygos apie vienuolių pranciškonų istoriją. Nors mano disertacija yra apie teisę, bet ta mintis kažkuria prasme man pasirodė labai svarbi. Autorius rašo, kad jo padėtis yra labai sudėtinga, nes knygoje kalba apie tokius dalykus, kur neturi jokios patirties. Štai dabar ir aš kalbuosi su jumis, pasakoju apie kunigystę, apie kurią iš esmės dar neturiu jokios patirties. Tebandau sąžiningai apibūdinti tai, ką matau, ir stengtis suprasti tuos dalykus, apie kuriuos dar neturiu nė žalio supratimo. Gal ir žurnalistams ši mintis praverstų (juokiasi).
