Pateikė aibę pavyzdžių

Ją susirinkusiesiems pristatė šios knygos leidėjas, vertėjas, politologas dr. Vytautas Sinica.

„Maniau ir manau, kad knyga – labai savalaikė Lietuvoje todėl, kad žodžio laisvė ir, atitinkamai, jos priešingybė – cenzūra šiais laikais yra tema, kurios ilgą laiką negalėjai pristatyti Lietuvos visuomenei. Žmonės netiki, kad taip būna, kad tokia problema egzistuoja“, – pristatymo pradžioje kalbėjo V. Sinica.

Jis taip pat pridūrė, kad šie metai – pirmieji, kai Lietuvoje ryškiau pastebimas reiškinys, aprašomas B. Shapiro knygoje – ideologinė cenzūra. Ji stebima būtent demokratinėse šalyse. Jis įvardijo, kokiose srityse tai vis dažniau pasireiškia.

„Autorius kalba apie JAV pavyzdį. Jis yra Amerikos žydas, vienas ryškiausių, matomiausių, didžiausią auditoriją turinčių konservatyvių JAV politikos komentatorių. Šioje knygoje jis aptaria, kaip skirtingose JAV gyvenimo srityse ta cenzūra reiškiasi – nuo politikos, mokslo, teisės, popkultūros“, – vardijo V. Sinica.

B. Shapiro įvairiais pavyzdžiais kalba apie ideologinius kriterijus ir apie tai, kas visuomenėje yra priimtina ir nepriimtina kalbėti.

Veikia ne įstatymais

Žmonės nuo ideologinės cenzūros nukenčia įvairiais būdais, pavyzdžiui, viešam asmeniui dėl politiškai nekorektiško pasisakymo atimama galimybė pasisakyti laidose, straipsniuose, kitiems tai gali būti ir darbo vietos netekimas.

„Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros. Kalbant apie faktus, būna tiesa arba melas, bet apie pažiūras, kai sakome „kalbėti neteisingai“, turime galvoje tai perkeltine prasme, ironiškai“, – paaiškino politologas.

Pasak jo, skiriamasis šitos cenzūros bruožas yra tas, jog ji veikia neformaliai, ne įstatymais, nors bandymų būta. Šalyse, kur jie tapo sėkmingi, reiškiasi neapykantos kalbos įstatymais.

Lietuvoje asmenys, pažeidę Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnį, baudžiami už tai, kad kursto neapykantą įvairioms grupėms priklausantiems asmenims dėl jų lyties, rasės, orientacijos.

Tačiau V. Sinica įvardijo, jog pirma, tai yra BK, antra, jis taikomas tik tais atvejais, kai neapykanta iš tiesų yra kurstoma ir atliekami realūs veiksmai.

Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros.

Dėl lyties – diskriminacija

Jis taip pat pateikė kelis pavyzdžius dėl daug diskusijų Vakaruose keliančių įvardžių, kai asmenys, save identifikuojantys ne pagal biologinę lytį, patiria diskriminavimą.

„Jungtinėje Karalystėje prognozuojama, jog rinkimus laimės kairieji, leiboristai. Jie, būdami reitingų favoritai, žada, kad po rinkimų įves bausmes iki dvejų metų kalėjimo už žmonių įvardijimą ne jų pageidaujamais įvardžiais. Gali kelti šypsenas, bet Vakaruose dabar tai yra labai dažna tema – įvardžiai. Nes žmonės dažnai jaučiasi esantys ne tos lyties, kurios biologiškai yra, ir tada tu juos labai įžeidi, žemini ir diskriminuoji, skleidi neapykantą, jeigu į juos kreipiesi pagal jų biologinę lytį, tai yra pagal akivaizdų faktą, o ne pagal tai, kaip jie patys nori“, – sakė V. Sinica.

Neseniai Jungtinėje Karalystėje vyko skandalas dėl to, kad „Hario Poterio“ knygų autorė J. K. Rowling turėjo kitokią nuomonę. Ji rašė, kad moteris yra moteris, o biologinių vyrų vadinimas moterimis yra moterų žeminimas.

Tai – ne teisės sritis

„Airijoje užregistruoti siūlymai vien už medžiagos turėjimą, kuri, jeigu būtų paviešinta, kurstytų neapykantą prieš kokias nors jautrias visuomenės grupes, mažumas, žmonės turėtų būti baudžiami. Kitaip sakant, nebereikia net viešo pasisakymo, užtenka privataus pasisakymo arba pasisakymo nebuvimo, vien turėjimo“, – pasakojo politologas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad teisės sritis neturėtų kontroliuoti, kaip žmonėms reikėtų bendrauti.

„Aš nepasisakau už tai, kad yra gerai skaudinti ir žeisti, bet tai nėra teisės sritis. Kaip žmonės bendrauja vieni su kitais ir kokias emocijas vieni kitiems sukelia, yra etikos, kultūros sritis. Teisė neturi to reguliuoti“, – akcentavo V. Sinica.

Pristatymo pabaigoje klaipėdiečiams kilo daug klausimų. Vieni klausė, kaip mokytojai vaikams turėtų aiškinti apie lytis, kitiems buvo aktualu, kaip reikėtų vertinti tam tikrus Lietuvos politikos veikėjus.

B. Shapiro (g. 1984) – JAV politikos apžvalgininkas, politinio korektiškumo kaustomoje JAV žiniasklaidoje labai anksti išsiskyręs drąsiomis pozicijomis ir išskirtiniu argumentavimu. Dėl šių savybių šiandien jis tapęs viena įtakingiausių asmenybių JAV žiniasklaidoje.

Knygoje „Autoritarinis momentas“ autorius kreipiasi į amerikiečių visuomenę, kalba jai apie jos problemas, apie iš jų faktiškai atimtas žodžio, sąžinės ir kitas pamatines laisves.

Po laisvės ir lygybės lozungais išvien dirbanti valdžia, žiniasklaida ir įvairių kitų sričių įtakingiausi sluoksniai kuria naują tvarką, kurioje pamatinės pilietinės laisvės yra suvaržomos, kaip niekada anksčiau nebuvo suvaržytos moderniose demokratinėse valstybėse. Šis procesas skirtingų autorių įvardijamas politinio korektiškumo, cancel culture, ideologinės cenzūros ar kitaminčių užgniaužimo vardais.

B. Shapiro paprastai ir vaizdingai paaiškina, kaip tai vyksta Amerikoje. Skaitytojui lieka įvertinti, ar nevyksta tas pats ir Lietuvoje.

„Knyga pasakoja apie tai, kaip dažniausiai (ir neatsitiktinai) prieš tradicinio mąstymo žmones pasitelkiama cenzūra šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse: politikoje, žiniasklaidoje, moksle, popkultūroje, versle, darbe, socialiniuose tinkluose. Kur to ribos, kada cenzūra prasideda, kas ir kaip ją bando paversti įstatymu, aptarsime susitikime“, – komentuoja V. Sinica.

Renginyje bus galima įsigyti knygą leidėjo kaina.

Tai paskutinis šios knygos pristatymas šiais metais. Anksčiau ji pristatyta Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Molėtuose, Ukmergėje, Ignalinoje, Jurbarke, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose ir kitur.

VRK nurodo, kad tokia tvarka patvirtinta dar gruodį, dėl kandidatų į merus gausos juos teko suskirstyti į grupes, o vienai jų pirmenybė suteikta, kaip ir numato taisyklės, raštu pareiškus norą dalyvauti kartu.

Nacionalinis susivienijimas savo ruožtu teigia, kad principas prieštarauja „pamatiniams demokratijos principams“, nes taip, partijos nuomone, įtvirtinama sistema, kai valdžioje esančios politinės jėgos visada debatuoja tarpusavyje, sudarydamos uždarą sistemą ir „neleisdamos visuomenei pamatyti ir įvertinti naujų ir esamų politikų akistatos akis į akį“.

Kategoriškai atsisakome dalyvauti tokiame spektaklyje ir kviečiame jame nedalyvauti kitus.

„Partijų susitarimai, su kuo debatuoti, taikyti jau 2020 metais. Jau tada kritikavome šią gėdingą, rinkimus diskredituojančią praktiką. Lietuvos radijas ir televizija organizuoja debatus rengdama burtus, kas su kuo debatuoja, tuo tarpu VRK, kuri turėtų užtikrinti rinkimų skaidrumą ir sąžiningumą, leidžia kandidatams tartis, su kuo debatuoti“, – penktadienį išplatintame pranešime sakė partijos kandidatas į merus Vytautas Sinica.

Anot jo, gavusios leidimą didžiosios parlamentinės partijos susitarė dėl uždarų debatų.

„Likusių „už susitarimo“ partijų kandidatams primetama diskusija tarytum „antroje lygoje“ yra pažeminimas ir pasityčiojimas iš laisvų ir lygių rinkimų. Kategoriškai atsisakome dalyvauti tokiame spektaklyje ir kviečiame jame nedalyvauti kitus“, – teigė V. Sinica.

VRK savo ruožtu BNS nurodė, kad kvietimas dalyvauti komisijos organizuojamose kandidatų į savivaldybių tarybas ir merus diskusijų laidose „laikantis lygiateisiškumo principo“ buvo išsiųstas visoms politinėms organizacijoms, kurios kelia kandidatus į merus ir kandidatų sąrašus į savivaldybių tarybas.

„Vyriausioji rinkimų komisija iki šiol jokio skundo, susijusio su kandidatų diskusijų laidų organizavimu, iš „Nacionalinio susivienijimo“ nėra gavusi“, – teigia VRK.

Pasak komisijos, savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose Vilniaus miesto savivaldybėje dalyvauja 16 kandidatų į merus ir 15 kandidatų sąrašų.

„Tai nemažas skaičius, todėl šių laidų dalyviai pagal Rinkimų kodekso reikalavimus ir VRK sprendimu patvirtintas rinkimų agitacijos laidų, skirtų rinkimų agitacijai, rengimo ir transliavimo taisykles turi būti suskirstyti į grupes“, – pabrėžė įstaiga.

„Iš aštuonių politinių organizacijų, anot VRK, buvo gautas rašytinis susitarimas kartu dalyvauti specialiose rinkimų agitacijos laidose. Tai reiškia, kad viena laidų dalyvių grupė buvo suformuota ir susitarimą pasirašiusiems kandidatams ir kandidatų sąrašų atstovams burtų dėl eiliškumo dalyvauti diskusijų laidose traukti nereikia“, – nurodė VRK.

Ji taip pat nurodė, kad kitiems diskusijų dalyviams Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija organizavo burtų traukimą.

„8 dalyvių grupei, pateikusiai rašytinį susitarimą, laidų filmavimo laikas buvo nustatytas pirmiausia, nes taip numatyta VRK patvirtintose taisyklėse“, – teigiama komisijos atsakyme.

Savivaldos rinkimai vyks kovo 5 dieną.

Renginį organizuojančio Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas, Vilniaus miesto mero posto ketinantis siekti Vytautas Sinica BNS sakė, kad „pozicija, jog vien Putinas lėmė elektros kainas ir nieko negalima padaryti nacionaliniu lygiu, yra klaidinga“.

„Kainos yra nulemtos ir Europos Sąjungos taisyklių ir reikia siekti jas pakeisti. Kadangi Bendrijos sprendimai yra visada lėti, šalys gali spręsti kitais būdais, nacionaliniu lygiu, ką ne viena šalis ir daro“, – kalbėjo politikas.

Jis pabrėžė, kad sprendimai Lietuvoje neturi būti priimami, nuolaidžiaujant Rusijai. Pasak V. Sinicos, jie taip pat turi būti tvarūs.

„Ne kompensacijomis reikia spręsti klausimą. (...) Tai gali būti trumpalaikis sprendimas, jei yra rengiamas ilgalaikis sprendimas“, – kalbėjo Nacionalinio susivienijimo atstovas.

Anot jo, variantų yra daug, o Ministrų kabinetui tiesiog reikia apsispręsti.

„Pavyzdžiui, Portugalija, Ispanija išsikovojo išimtį iš ES taisyklių ir atsiejo elektros kainą nuo dujų kainos, – sakė politikas. – Nuo šalies specifikos priklauso, kurį kelia reikia rinktis.“

V. Sinica teigė, kad dabartinė Vyriausybės politika netenkina, nes „kalbama tik apie kompensacijas“.

Į protestą susirinkusieji mosavo Lietuvos, Ukrainos, Lietuvos regionų, Nacionalinio susivienijimo vėliavomis. Jie taip pat laikė plakatus „Elektros kainas – į valstybės rankas“, „Ignitis turi būti nacionalizuotas“, „Nustokite žaisti elektros rinką gyventojų sąskaita“.

Reaguojant į išaugusias energijos išteklių kainas, Vyriausybė ėmėsi ieškoti būdų, kaip padėti gyventojams.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad augančioms energijos kainoms kompensuoti kitų metų valstybės biudžete reikės numatyti daugiau nei 1 mlrd. eurų. Ji pabrėžia, kad iš šios sumos taip pat bus didinamas minimalus mėnesio atlyginimas, neapmokestinamųjų pajamų dydis, biudžetininkų darbo užmokestis ir imamasi kitų priemonių.

Finansų ministrės Gintarės Skaistės teigimu, kompensacijos gyventojams dėl aukštų dujų ir elektros kainų bus numatytos parengus kitų metų valstybės biudžetą ir atnaujinus Lietuvos ekonomines prognozes. Jas pristatyti planuojama pirmadienį.

„Vilniaus situacija paradoksali: tai nuostabus, ekonomiškai stiprus, žalias ir turtingos istorijos miestas, kurio daugumą problemų sukuria chaotiška miesto plėtra ir šiandien pačios savivaldybės vykdomi pokyčiai. Atrodo, kad meras su komanda siekia sunaikinti Vilniaus savitumą, kopijuodamas įvairias užsienio praktikas, o kasdienį vilniečių gyvenimą kuo labiau apsunkinti. Nematyti, kad kas stotų ginti Vilniaus nuo šios savivalės“, – pranešime spaudai teigia V. Sinica.

„Nueinanti administracija paskelbė Vilnių Europos G tašku. Mes sakome, kad Vilnius – unikali Lietuvos sostinė ir tą savitumą būtina išryškinti. Judėjimas ir gyvenimas mieste turi būti patogus tiek vairuojantiems, tiek pėstiesiems, o miesto veidas – žalias ir istoriškas, neuždengtas trinkelėm ir stiklainiais“, – akcentuoja kandidatas.

Nueinanti administracija paskelbė Vilnių Europos G tašku. Mes sakome, kad Vilnius – unikali Lietuvos sostinė ir tą savitumą būtina išryškinti.

Jo teigimu, Vilniuje svarbiausia pagaliau įtraukti vilniečius į sprendimų priėmimą, kurti iš tiesų demokratinę savivaldą, nutraukti lėšų švaistymą beprasmiams ar net žalingiems dabartinės miesto valdžios projektams (gatvių siaurinimui, „žaliajai bangai“), užtikrinti maksimalų skaidrumą ir spręsti patiems vilniečiams aktualiausias švietimo prieinamumo, šildymo kainų, susisiekimo (įskaitant parkavimą) problemas.

„Artimiausiu metu Vilniaus laukia daugybė iššūkių ir labai svarbu, kas ir kaip juos pasitiks. Žinoma, vilniečiai gali vėl ir vėl rinktis tuos pačius, buvusius valdžioje žmones, vis tas pačias idėjas ir skandalais apipintas partijas. Bet jie turi ir unikalią progą pasirinkti jauną, valdžioje nebuvusį žmogų ir politinį judėjimą, kviečiantį susigrąžinti Vilnių į vilniečių rankas“, – sako V. Sinica.

Nacionalinis susivienijimas skelbia, kad Lietuvoje nėra užtikrinama tikroji savivalda, valdžia nuleidžiama gyventojams iš viršaus ir tą galutinai pakeisti galima tik įstatymų pataisomis Seime. Tačiau, kaip pranešime spaudai akcentuoja V. Sinica, būtina jau dabar dalyvauti savivaldos rinkimuose ir rodyti pavyzdį, kaip galėtų atrodyti iš tiesų demokratiška ir skaidri savivalda.

Vilniaus universiteto doktorantas V. Sinica buvo vienas Nacionalinio susivienijimo kūrimo iniciatorių ir šios partijos vicepirmininkas. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Rytų Europos studijų centre, Seime ir Europos Parlamente, privačiame sektoriuje.

Ko norėtume?

Pradžiai užfiksuokime, ko norėtume. Lietuva suinteresuota kuo griežtesnėmis ir taiklesnėmis sankcijomis Rusijai apskritai, kuo didesniu Rusijos nusilpimu, taigi ir kuo griežtesnėmis sankcijomis tranzitui į Kaliningrado sritį. Būtų idealu, kad Lietuva blokuotų visą tranzitą į Kaliningradą, Rusijai paliekant tik vandens ir oro transportą. Tačiau tranzitas per Lietuvą yra ES lygmens klausimas, t. y. ES išorinių sienų klausimas ir kaip toks sprendžiamas ES lygiu. Todėl ir tranzito draudimas – bet kokio masto – turi būti pasiektas tik ES lygiu.

Kas įvyko?

Dabar jau aišku, kad Lietuva vienašališkai įvedė tranzito į Kaliningradą draudimą, nesant tokio sutarimo ES lygiu. Sprendimas buvo priimtas interpretuojant iš tiesų tam prielaidų paliekančią ES sankcijų paketo formuluotę. Reikia pripažinti, kad ši formuluotė teikė daugiau pagrindo tranzitą leisti. Bet kuriuo atveju, sprendimas priimtas Lietuvos ir iššaukė spaudimą būtent Lietuvai.

Pradėjus stabdyti krovinius į Kaliningradą Rusija sureagavo grasinimų lavina. Visi jie buvo pabrėžtinai abstraktūs: Lietuvos veiksmai vadinti visų ribų peržengimu, civilizacijos paneigimu, žadėta reaguoti visomis galimomis priemonėmis, griežčiausiai įmanomai ir panašiai. Tačiau regis, kad niekur nebuvo tiesiai įvardyta karinės agresijos kaip atsako į sustabdytą tranzitą. Tiesiogiai grasinti karu NATO narei Rusija visgi nedrįso.

Įtemptoje situacijoje visgi prasidėjo kaltų – ar jeigu nelaikysime sprendimo blogai įgyvendintu – tai herojų paieškos. Kažkodėl herojais visi įvardijo kitus, ne save. Užsienio reikalų ministerija, kurioje veikia viceministro Adomėno kuruojama Sankcijų grupė, teigė, kad tranzito stabdymas yra Europos Komisijos sprendimas. Vėliau nuskambėjo vieši svarstymai, kad tai suderėjo Lietuvos vardu dėl sankcijų derėjęsis Užsienio reikalų viceministras R. Karoblis, taip pat kad tai – deja vu – „Lietuvos geležinkelių“ sprendimas. Iš tiesų tai buvo Lietuvos URM sprendimas, kurio Europos Komisija nestojo ginti. Ne pačios sankcijos, o būtent viešos atsakintųjų paieškos padarė didelę gėdą Lietuvai partnerių akyse.

Europos Komisija nesiėmė vienareikšmiškai palaikyti Lietuvos pozicijos, kad tranzitas turi būti stabdomas, priešingai, buvo itin dviprasmiška, mat pati neskubėjo užimti pozicijos ir galimai tapti atsakinga už eskalaciją. Vietoje to klausimas užtęstas Lietuvai kreipiantis į EK dėl sankcijų teksto išaiškinimo. Galiausiai gautas išaiškinimas, kad sankcijos nedraudžia tranzito per Lietuvą, kas – reikia pripažinti – ir buvo labiausiai tikėtina iš sankcijų teksto.

Pasekmės Lietuvai?

Labai svarbu suprasti, kad išaiškinimas iš tiesų nebuvo joks išaiškinimas, o visiškai politinis sprendimas. Tą akimirką, kai Lietuva kreipėsi išaiškinimo, pats tokio prašymo faktas leido EK priimti ir vienokį, ir kitokį sprendimą. EK priėmė Rusijai palankų ir situaciją švelninantį sprendimą tranzitą leisti. Tai ES lyderiaujančių šalių politinės valios ir noro nekonfrontuoti su Rusija išraiška. Mūšį dėl tranzito į Kaliningradą Rusija tad vienareikšmiškai laimėjo.

Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Po EK išaiškinimo Lietuvoje kilo skirtingos reakcijos į tranzito istoriją. Vyriausybės kritikai patenkinti kartojo, kad „mes tą ir sakėme“, juk „sprendimas buvo akivaizdus“. Įdomiai pasidalino valdančiųjų ir jų šalininkų reakcijos. Vieni jų puolė piktintis ES nuolaidžiavimu ir tuo, kad Lietuvos diplomatijos vadovai neatstovėjo savo pozicijos, nusileido Rusijos (per Vokietiją?) spaudimui. Tą darė ne tik Lopata, bet ir buvusi prezidentė, grįžusį į savo griežtos rankos vaidmenį. Tuo tarpu pati Užsienio reikalų ministerija apsimetė, kad yra visiškai patenkinta sprendimu, kad tokio ir norėjo, pasidžiaugė tais ribojimais, kuriuos EK patvirtino, ir tikėjosi, kad tuo ir pasibaigs.

Tačiau teisiausia buvo gana negausi grupė, komentavusi, jog klaida padaryta daug anksčiau. Grybauskaitei barantis, jog Lietuva neturėjo drąsos atstovėti savo pozicijos, labai svarbu patikslinti, kad ją reikėjo atstovėti ne po, o prieš skandalą. Lietuva turėjo siekti griežtesnių tranzitą apimančių sankcijų, tačiau tik kaip bendro ES sprendimo, kuris atsispindėtų pačiose sankcijose. To nepasiekusi Lietuva eilinį kartą išsišoko vienašališkais veiksmais ir eilinį kartą liko be sąjungininkų palaikymo tokioje avantiūroje. Tas pats veiksmas nebūtų jokia avantiūra, jeigu būtų pasiektas ir priimtas ES vardu. Ten reikėjo stengtis ir rodyti stuburą. Nesugebėjus to padaryti, tenka pripažinti ES sprendimus ten, kur jie iš tiesų yra ES. Piktinimaisi, kaip gali būti, kad Lietuva dabar neva nebe valstybė, o tik pravažiuojama teritorija, žavūs, bet demagogiški – su tokiu sienų traktavimu besąlygiškai sutikta pasirašant ES sutartis.

Apibendrinant reikia įvardyti tikrąją tranzito draudimo istorijos žalą. Ji nėra Rusijos agresijos grėsmė. Rusija yra agresyvi šalis ir jai nereikalingi jokie pretekstai pulti, jei ji nuspręstų pulti. Rusija puls, kai ar jei jausis pakankamai stipri ir saugi tą padaryti. Tam ji visada susiras pateisinimą, kad ir ką darytų Lietuva. Tranzito istorija buvo žalinga ne dėl to, kad buvo provokuojama Rusija, o dėl to, kad mūsų svarbiausių partnerių akyse vėl – kaip su Taivano atstovybės atidarymu – vienašališkais veiksmais stojome į kovą, kurioje ne tik norimas, bet ir būtinas visos ES ir, tiesą sakant, NATO palaikymas. Šių veiksmų, dabar jau aišku, ėmėmės be išankstinio susitarimo su partneriais ir jų akyse praradome bent dalį pasitikėjimo ir pagarbos, kaip nuspėjama ir stabili valstybė. Tai yra tikroji istorijos žala. Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Gal ne visi atsimena, kaip 2016 metais, likus pusmečiui iki rinkimų, E. Masiulio namuose STT atlikus kratą rasti 242 tūkstančiai eurų grynais, kurie nebuvo deklaruoti ir įtarti esant kyšiu. Dar daugiau, automobilių stovėjimo aikštelėje prie Seimo pareigūnai užfiksavo konjako dėžutės su milžiniška pinigų suma perdavimą E. Masiuliui. Pinigai buvo pažymėti ir kaip niekada aiškiai liudijo korupcinius veiksmus. Dabar pas E. Masiulį rasti neaiškios kilmės grynieji pinigai pripažinti teisėta jo nuosavybe, taigi – ironiška – tokiu būdu buvo „praplauti“ per teismą. Masiuliui, Gapšiui ir Kurlianskiui prokurorai prašė laisvės atėmimo bausmių, likusiems įtariamiesiems – baudų, turto konfiskavimo ir apribojimų eiti įvairias pareigas. Nieko to nebus, nes korupcijos nebuvo.

Bylos ir sprendimo kaina

Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo. Neabejojant galima sakyti, kad daug brangiau ji kainavo Lietuvai. Kai 2016 metais kilo šis korupcijos skandalas, Lietuvoje jau vyravo didžiulis nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe ir partijomis. Dalis žmonių tada tikėjo, kad Seime yra skaidriosios/gerosios ir korumpuotos/blogosios partijos. Skandalas sugriovė šį nepagrįstą tikėjimą ir parodė, kad gerosios stovyklos Seime nėra. Kad iliuzija dužo, geriausiai liudijo tris kartus po skandalo kritę Liberalų sąjūdžio reitingai. Galutinai nusivylę partijomis, žmonės vis dar sąlyginai tikėjo teisingumo sistema.

Dabar po išteisinamojo teismo nuosprendžio galima neabejoti, kad kris pasitikėjimas ir teisingumą vykdančiomis institucijomis nuo teismų iki prokurorų ir STT. Faktas, jog net liberalų šalininkai tikėjo ir tiki, kad korupcija buvo. Jokia ekvilibristika, esą neįrodžius kyšio fakto galima laikyti pinigus buvus tiesiog nedeklaruota paskola, nepakeis šios nuostatos. Daugybė žmonių liks prie savo įsitikimo ir kris pasitikėjimas pirmiausiai teismais. Tai dar vienas piliečių nusivylimo ir susvetimėjimo su valstybe etapas.

V. Čmilytės džiaugsmai

Liūdnai pagarsėjo Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen reakcija į teismo sprendimą. Ji pradžioje parašė, kad tokio sprendimo ir tikėjosi, o tada po kilusio sekėjų pasipiktinimo visaip bandė taisyti pasisakymą ir pataikyti, ką gi pasakė blogai. Pataikyti sekėsi sunkiai, tad galiausiai apsistota ties aptakiomis frazėmis, jog kalbėjo „tik apie Liberalų Sąjūdį liečiančią sprendimo dalį“ ir „turėjo mintį apie sprendimą formuluoti kuo aiškiau“. Situacija dvejopai tragikomiška.

Viena vertus, nes liberalams nėra ko labai džiaugtis. Apkaltinamasis nuosprendis galėjo leisti pagaliau užversti puslapį, pripažinti buvus korupciją, kurią likę ištikimi rinkėjai vis tiek jau atleido, „amputuoti“ tai, kas korumpuota ir judėti pirmyn. Išteisinantis nuosprendis užkrauna pagrįstą šėšėlį, jog politinės įtakos mastas daug didesnis nei verslo kyšiai politikams, priešingai, jog verslo-politikų ryšius dar ir dangsto teismai. Kitaip sakant, šis sprendimas yra dar didesnis korupcijos skandalas žmonių akyse. Ir Čmilytės reakcija rodo, kad visa apsivalymo ir atsinaujinimo retorika buvo apsimestinė, o liberalai niekada nepripažino buvus jų partiją liečiančią korupciją šioje byloje, nors pagrindinis bylos veikėjas – šios partijos pirmininkas.

Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo.

„Prastas darbas“

Plačiai skamba situacijos ir teismų teisinimas tuo, kad valstybės kaltinimą rengusios institucijos blogai atlieka savo darbą – blogai renka įkalčius, blogai juos parengia teismui. Kaltinama STT, prokuratūra ir dar velniai žino kas. Tai bėgimas nuo problemos masto. Lietuvoje seniai žinoma, kad vogti nedaug rizikinga, o vogti stambiu mastu ir ypač politikoje saugu, nes nuteistųjų tiesiog niekada nebūna. Tą programuoja ne prastas pareigūnų darbas ar mažos jų algos.

Nepaisant algų, šiose institucijose dirba profesionalai. Nebaudžiamumą programuoja įstatymai – ir baudžiamasis, ir baudžiamojo proceso kodeksas, sukuriantis faktiškai neįmanomus reikalavimus kam nors nuteisti už korupcinius nusikaltimus. Net pagauti su įkalčiais nusikaltimo vietoje, kaip nutiko E. Masiulio atveju, gali gintis ir apsiginti teoriniais išvedžiojimais apie intencijas ir kitus apskritai neįrodomus veiksnius. Tai nėra pirmas ir nėra paskutinis atvejis, dirbantiems su korupciniais nusikaltimams šios normos seniai yra peilis po kaklu. Būtini sistemingi įstatymų pakeitimai arba aiškus pripažinimas, kad galimo nusikaltėlio laisvę saugome labiau nei viešąjį interesą.

Užvaldyta valstybė

Tačiau yra ir kita problema, abstraktesnė, sunkiau įrodoma, tačiau tiesiog tvyranti ore. Tai užvaldytos valstybės nuojauta. Teisminė valdžia Lietuvoje daugumos žmonių akyse tapusi uždaru klanu, faktiškai vykdančiu politinius užsakymus. Politinė konjunktūra leidžia faktiškai kontroliuoti teismus. Teisėjų drausmės užtikrinimas yra uždarai vykdomas pačių teisėjų, kurie visada yra kieno nors buvę kolegos, bendramoksliai, vieni kitų dėstytojai ir studentai. Svarbiausiųjų teismų teisėjai skiriami Seimo balsavimu Prezidento teikimu. Daug piktinamasi Lenkijos teismų politizacija, tačiau Lietuvoje teisėjus skiria tas pats Seimas. Toks modelis gali veikti valstybėje su aukšta politine kultūra, kur politikai nelinkę ar banaliai nedrįsta piktnaudžiauti savo įtaka, siekti pareigūnų paskyrimais tą įtaką didinti ar turėti kitokios naudos. Gerai žinoma, kad Lietuva nėra tokios politinės kultūros šalis.

Kiek ironiška, kad dabartinių teisiamųjų partneriai konservatoriai dar 2012 metų lapkritį sakė jokiu būdu nebalsuosiantys už Darbo partijos deleguotą Seimo pirmininką, nes korupcijos byloje įtariama partija negali įgauti tokios didelės įtakos teismams, kokią suteiktų partijos deleguotas Seimo pirmininkas. Jurgis Razma tada kalbėjo: „Gerbiamieji kolegos, kalbėsiu būsimosios 33 narių TS-LKD partijos frakcijos vardu. Apgailestauju, bet mūsų frakcija nebalsuos už pateiktą V. Gedvilo kandidatūrą. Pažymėčiau, kad ši pozicija nėra grįsta požiūrio į V. Gedvilą kaip asmenį. [...] Seimo Pirmininkas, kaip vienas iš valstybės vadovų, kaip žinote, kviečia pas save atsiskaityti įvairius teisėsaugos vadovus. Kaip atrodys mano jau minėtomis aplinkybėmis dėl dar tebesitęsiančios Darbo partijos bylos, pa-vyzdžiui, generalinio prokuroro iškvietimas į Seimo Pirmininko kabinetą?“. Šioje kadencijoje su liberalais konservatoriams tokia dilema kažkodėl nekilo. Dabar situacija kartojasi: prokuratūra skųs apygardos teismo nuosprendį, byla keliaus į aukštesnę instancijoje, kuriose teisėjai skiriami Seimo. Seimo, kuriam vadovauja byloje teisiama liberalų partija.

Dvigubas teisingumas

Byla tėra paskutinis lašas, vyšnia ant torto. Gyventojai nuolatos stebi dvigubo teisingumo apraiškas ir tragiškose, ir komiškose bylose. Tragiškosios pavyzdžiu galėtų būti Jurbarko smurtautojas, įtakingų vietos politikų vaikas, žiauriai sumušęs nepilnametę merginą, tačiau išsisukęs nuo faktinės bausmės. Gi daugiau komišką dvigubo teisingumo pavyzdį pateikė advokatas, atkreipęs dėmesį į Gražulio ir Maldeikienės bylas. Gražuliui akivaizdžiai juokais pasakius, kad vaizdo įraše už jo buvo Tapinas ir pastarajam padavus Gražulį į teismą, Gražuliui Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme buvo taikomas pilna apimtimi, o kiekvienas Seimo nario teiginys yra ypač paveikus jo rinkėjams. Bet kai 36 paprasti žmonės bylinėjasi su Europarlamentare Aušra Maldeikiene, Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme yra netaikomas visiškai ir jokia apimtimi, o Maldeikienei kaip politikei yra labai svarbi saviraiškos teisė, kuria remiantis, ji visus gali vadinti „korumpuotais vagimis“, „primityviais ir gašliais“ bei, žinoma, „užaugusiais alkoholikų šeimose“. Visa tai teismui įtikinamai atrodo esą subjektyvi nuomonė, o ne fakto teiginiai.

Prabanga

Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis. Jeigu 2016 metais galutinai nusivilta politinėmis partijomis, tai dabar galutinai nusivilta teisėtvarka ir pirmiausiai teismais. Nors sprendimas bus (privalo būti) skundžiamas, ši žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kad ne mažiau už ginkluotės pajėgumus valstybės išlikimui yra ir žmonių pasiryžimas gintis. Grubiai tariant, kas nori ginti interesų grupių užvaldytą valstybę?

Nereikia būti sociologais, kad suprastume, jog piliečių tapatinimasis su savo valstybe, noras ją kurti, dėl jos stengtis, o kraštutiniu atveju ir mirti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis gali pasitikėti šia valstybe ir jos institucijomis. Ypatingai jis priklauso nuo tikėjimo, kad šios valstybės akyse visi yra lygūs prieš įstatymą. Teisingumas apskritai yra pamatinė valstybės funkcija. Kai ši funkcija žmonių akyse sugriūva, pastangos skatinti valią gintis tampa kone Sizifo darbu. Tokie valstybę diskredituojantys sprendimai kaip priimtasis liberalų korupcijos byloje Lietuvai yra tiesiog per didelė prabanga.

Vladimiras Putinas svajojo įeiti į istoriją ir panašu, kad tikrai įeis. Jis tikrai keičia pasaulį, o labiausiai Rusiją, tik visai kitaip, nei pats norėjo. Karas pradėtas ir link jo 20 metų eita grobiant kaimyninių šalių žemes su mintimi atkurti Rusijos galybę, imperinį statusą, lygią vietą prie galingiausiųjų stalo. Per porą dienų pasimatė (rašiau tą dar vasario 25, kai nekvepėjo jokiomis Vakarų sankcijomis), kad greičiau bus priešingai ir Rusija gailėsis agresijos. Kas išėjo?

Rusija. Karas greičiausiai baigsis visišku Rusijos nuosmukiu ir galimai režimo kaita. Rusijoje režimo kaita negali įvykti dėl visuomenių protestų, pernelyg represyvi oligarchinė yra šios šalies sistema, ne iš žmonių palaikymo ten kyla valdžia, nors kaip šalutiniu galios šaltiniu ir ja kažkiek pasiramsto. Tačiau nuspręsti apsivalyti tikrai gali pats „elitas“. Ypač V. Putino grasinimai branduoliniu ginklu visiems ir pirmiausiai saviems siunčia signalą, kad jis su šiuo pažeminimu nesitaikstys ir gali padaryti bet ką. Kas Kremliaus aplinkoje nori gyventi, o ypač gyventi gerai, kaip įpratę, negali rizikuoti pasilikti V. Putino. Verčiau rizikuoti juo atsikratyti.

Pasmerkimas. Dabartinė Rusijos izoliacija sankcijomis yra totali, bet trapi ir jos beveik neliktų vos Rusijai nutraukus karą Ukrainoje. Elitai atlaidūs elitams, oligarchai grįžtų į savo jachtas (išskyrus nuskandintas). Visgi Rusija ir daug gilesne prasme yra ir liks izoliuota kaip necivilizuota, bendražmogiškais principais nesidalijanti tauta ir valstybė. Daug kam iš mūsų Lietuvoje ji seniai taip atrodė, bet daugiau nelabai kur. Šia prasme Rusija izoliavosi giliau nei siekia sankcijos, antirusiškumas įsismelkė visuomenių lygmeniu, nieko apie Rusiją nemaniusiose visuomenėse atsirado pasibjaurėjimo, Rusiją kažkiek gimininga laikiusiose visuomenėse jis tik išaugo.

„Vertybių gynėjas“. Byra „rusišką pasaulį“ grindę naratyvai, kaip antai ypač konservatyviai publikai daug rūpesčių kėlęs melas, kad V. Putinas – krikščioniškų vertybių gynėjas ir nusivylę vertybiniu dekadansu turėtų telktis aplink jį. Kas iš to liko? Ne tik dėl banalybės, kad žmogžudys nėra vertybių gynėjas. Koks V. Putinas gali būti vertybių ar apskritai gynėjas tūlo tradicinių pažiūrų slavo ar apskritai europiečio akimis, jeigu nepriėmęs jo globos pats gauni jo tankus? Pasirodo, kad žadamas „rusiškas vertybinis pasaulis“ tėra į valstybių lygį perkelta 90-ųjų reketinė tvarka, kur labiausiai bijoti turi savo „stogo“. Kėlė nuostabą, kiek yra tikinčių „Rusijos – vertybių gynėjos“ pasaka. Jų liks mažiau.

„Vatos“ medžioklė. Nelieka pakantumo prokremliškumui kaimyninėse šalyse. Jeigu iki karo į visokius Rusijos agresijos teisinimus ir sovietmečio nostalgijas, o taip pat į nusivylimo ne valdžia, o valstybe kurstymą žiūrėta pro pirštus, dabar bus žiūrima labai griežtai. Iki tam tikro laipsnio tai yra labai gerai, bet nuo tam tikro laipsnio tampa grėsme demokratijai. Nėra abejonių, kad prorusiškumas šiame kontekste bus lipdomas viskam, kas tik nepatinka – tam pačiam konservatyvumui, abejonėms „vertybine užsienio politika“, valdžios kritikai apskritai, gal net tradicinei energetikai. Kitaip sakant, bus kurpiamos asociacijos ir jomis švaistomasi į kairę ir dešinę. Tai tikroji V. Putino „pagalba“ visiems konservatyviems žmonėms kitose šalyse. Šiuo klausimu galima vienintelė sąžininga formulė: kas elgėsi nelojaliai valstybei ir yra už ką bausti, turi būti baudžiami, kas žodžiais palaikė V. Putino agresiją – smerkiami, o visi kiti neturėtų patirti jokių išvedžiojimais grįstų persekiojimų. Padorumo turintys valdžios šalininkai patys turėtų pristabdyti persekiojimų tendencijas.

Rusijos motinos. Kiek apskritai galima kalbėti apie kontraktą tarp visuomenės ir Rusijos valdžios, V. Putinas jį čia sudegino pačiu žiauriausiu būdu. Bent kažkuria apimtimi tiesa, nes pilna tiesioginių liudijimų, kad dalis Ukrainoje kariaujančių Rusijos šauktinių buvo apgauti, išsiųsti į pratybas, netekę telefonų, o galiausiai išsiųsti kariauti Ukrainoje be artimųjų žinios ir galimybės jiems pranešti. Dar daugiau, Rusija išsiuntė ir mobilius krematoriumus, kad į tėvynę negrįžtų karstai. Pabandykime įsivaizduoti visas rusų gimines, kurios ne tik po fakto sužino, kad jų vaikai kare, bet mirties atveju net negali jų palaidoti. Net jeigu jie buvo už karą iš principo (dauguma rusų buvo), visų šių žmonių santykis su valstybe negrįžtamai žlugęs.

Europa. Įdomiausias klausimas, ar V. Putinas pakeitė Europą? Taip norėtųsi tikėti, kad pakeitė. Per žemyną, kurio abejingumą dar prieš kelias dienas keikėme, savaitgalį nusirito milžiniški protestai, kurių niekada nebuvo. Per kelias naktis prisirpo maksimalios įmanomos sankcijos Rusijai, kuriomis ir Lietuvoje nebeįmanoma būti nepatenkintiems. Faktiškai visų ES šalių karinė pagalba Ukrainai. Neįtikėtinas Vokietijos apsigręžimas, ne tik stabdant „Nord Stream 2“, bet apskritai atsisakant Rusijos dujų ir įsipareigojant statyti suskystintų dujų terminalus, taigi dešimtmečiams nusisukti nuo Rusijos žaliavų. Europai išaugo stuburas. Rezultatų prasme, tai nuostabu, to ir reikėjo.

Tačiau motyvų prasme, sakyčiau, tai ne stuburas, o „Brazausko momentas“. Ne nuostabūs protestai ir viešoji nuomonė ar bent ne jie pirmiausiai lėmė staigius ir teigiamus politikų elgesio pokyčius. Kaip Algirdas Brazauskas perėjo į Sąjūdžio ir nepriklausomybės pusę pakvipus, kad Sąjūdis laimės, taip ir Europa perėjo į Ukrainos pusę po pirmų karo parų ne todėl, kad vertybiškai praregėjo, o todėl, kad pamatė, jog jeigu Ukraina ir nelaimės, tai Rusija tikrai pralaimės ir reikia perkelti statymus „į teisingą istorijos pusę“. Europa per porą naktų įkvėpta Volodymyro Zelenskio ir ukrainiečių tautos netapo vertybiška, principinga ir valinga. Tiesiog pragmatiškumas, diktavęs flirtą su Rusija, vasario 26–27 dienomis jau diktavo Rusijos išsižadėjimą ir pasmerkimą.

Ukraina. Europoje pasikeitė Ukraina, galutinai virtusi gerbiama valstybine tauta. Per kelias dienas ji užsitarnavo kone kandidatės į ES statusą, internetas pilnas juokų, kad tai Ukraina turi priimti į savo gretas NATO. Ukraina, V. Putino keikta už savo nacionalizmą, kaip tik reabilitavo nacionalizmą Europos akyse. Pačios Europos viduje stiprės Vidurio Europos tapatybė, šio regiono šalių tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas, naujų regioninių saugumo formatų paieškos. Su Vakarų Europa bus kalbama dar griežtesniu tonu nei iki šiol.

Išvados. Pasaulis ieškos naujo santykio su Rusija, taip pat naujos stabilios valdžios, kuri darytų šią šalį kiek įmanoma nuspėjama. Jokia nauja valdžia, net jei iš pažiūros demokratinė, negali pakeisti geopolitiškai užprogramuoto jos agresyvumo kaimynų atžvilgiu. Nuo agresijos ją sulaiko tik kaimynų jėga arba pačios silpnumas. V. Putino avantiūra Ukrainoje priartino tokį scenarijų. Visai kaip prieš trisdešimt metų Michailui Gorbačiovui, V. Putinui galimai pavyks pakeisti Rusiją, tik visiškai neprognozuota, jam pačiam siaubinga linkme. Kaip ir M. Gorbačiovas, jis to nenorėjo ir neturėtume jam dėkoti. Kita vertus, V. Putinui tikrai nepavyks pakeisti Europos, nors pastaroji paskutinėmis žiemos dienomis turėjo savo „šlovingą momentą“. Net jei Rusijos sukeltas karas užtruks, tikėkimės, kad galiausiai bendras Europos problemas spręsime vis labiau dalyvaujant Ukrainai.