Kad ir kiek kartų perleidžiamos, Vytautės Žilinskaitės knygos yra vienos geriausiai perkamų, o jos skaitytojų būrį kasmet pildo naujos kartos. Rašytojos jubiliejui leidykla „Alma littera“ šiais metais dar kartą išleido bene populiariausią rašytojos knygą „Kelionė į Tandadriką“ ir rašytojos kūrybos rinktinę „Žiogas stiklinėje“.
Jubiliejaus išvakarėse rašytoją kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Jūsų literatūrinis debiutas buvo poezijos knyga. Ar kada dar grįžote prie poezijos suaugusiems?
– O, ne! Ne tik rašyti, bet ir skaityti jos nebenorėjau. Nieko nuostabaus: anuomet daugelis jaunųjų pradėdavo nuo eilėraščių ir jau tik po to stryktelėdavo į prozą ar publicistiką. Eilėraštis būdavo tarsi startas, atspirtis.
Pati dar puikiai prisimenu jūsų humoreskas iš senųjų žurnalų. Man visada rodėsi, kad satyra yra be galo sunkus žanras. Ne kiekvienas rašytojas savo humoro jausmą gali paversti geru kūriniu. Kokį pėdsaką jūsų kūryboje paliko šis žanras?
Be abejo, paliko. Ir gana ryškų. Šit ir „Kelionė į Tandadriką“ be juoko ir satyros liktų it paukštė apkirptais sparnais. O aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara... Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?
– Esate sakiusi, kad rašyti vaikams pradėjote, kai ėmėte sekti pasakas sūnui Mariui. Kodėl radosi jausmas, kad tai, ką kalbate, reikia užrašyti?
– Savo sūnui pasakas sekdavau apgailestaudama, kad iš bobutės gavau išgirsti vienui vieną pasaką – apie Vosyliuką, kurį pagrobė ragana. Atsimenu ją žodis žodin. Kadangi daug pasakų nežinojau, beliko sūneliui sekti savo sukurtas. Deja, nė vienos neužrašiau. Magėjo verčiau sugalvoti naują, nei užrašyti turimą. Dabar gaila anųjų, neužrašytųjų, prastųjų...
– Jūsų apsakymuose ir apysakose vaikams galima rasti visą jausmų gamą. Iš kur žinote, kaip vaikai jaučiasi?
– Kaip nežinosiu, jei pati buvau vaikas? Anuomet išgyventi jausmai neišsitrynė, liko labai giliai. Kartais mėgindavau apie tai kalbėti su broliu ir seserimi, bet jiedu visa tai jau buvo pamiršę ir negeidė prisiminti. O mama apie tai išvis nenorėjo kalbėti.
– Ar galėtumėte prisiminti labiausiai įstrigusius vaikystės ir paauglystės įvykius, kurie, galbūt, turėjo reikšmės tolesniam jūsų gyvenimui?
– Mano vaikystė bėgo Kaune, Žaliakalnyje. Gyvenome ant kalvos, po kurią ėjo tunelis, o nuo viršaus leidosi laiptai į Laisvės alėją. Sykį, kopiant laiptais, kelią pastojo kalakutas, aš kliūtį įveikiau ir nusileidau į alėją, tiesiai į budinčio policininko rankas. Man tebuvo treji, taigi, koks galiūnas atrodė policininkas, gėrėjausi jo puošnia uniforma! Ir kokie menkučiai, bespalviai man vėliau rodėsi sovietiniai milicininkai.
Tėvas pastatė namą Tunelio gatvėje, o vėliau, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, jį paskyrė į sostinę, dirbti ekonomistu Turniškėse. Apsigyvenome name, kuriame įrengta prezidento rezidencija. Nuostabus, lenkų statytas namas. Kai atsikraustėme, aplink buvo vien statybos – lenkai ruošėsi statyti elektrinę. Tačiau užgriuvo sovietai ir viskas susijaukė, būstą iš mūsų atėmė, likome, kaip sakoma, ant lauko pliko.
– Jums teko išgyventi daugybę pasikeitimų. Ką pasakytumėte vaikams, ar reikia jų bijoti? O gal, atvirkščiai, kiekvienas pasikeitimas – užgrūdina?
– Ką užgrūdina, o ką - įbaugina... Susitikusi su vaikais, tiesiog papasakočiau vieną kitą istoriją ir visi kartu jas aptartume.
– Esate sakiusi, kad jūsų mėgstama knyga buvo „Tomo Sojerio nuotykiai“. Ar vėliau, suaugusi, skaitydavote knygas vaikams?
– Neskaitydavau. Užgriuvo begalė knygų suaugusiems, kur tu suspėsi!
– Ar esate pajutusi, kad dabartiniams vaikams reikia kalbėti kita kalba? O gal egzistuoja universali visų laikų kalba ir nereikia kreipti dėmesio į pasikeitusį laikmetį?
– Svarbiausia – išvis kalbėtis su vaikais. Apie tai, kas jiems rūpi ir įdomu. Kitaip praleis pro ausis. Gali būti, kad kuris nors pasakojimas nulems vaiko ateitį ar profesiją. Vaikystėje protas yra imliausias, vaizduotė - plačiausia, užtat vaikai nuolat visko klausinėja suaugusiųjų. O tie, užuot ugdę smalsumą ir žinių troškulį, tik atsimoja ranka. Kalba – universali ar individuali – šioje situacijoje mažareikšmė.
– Esate minėjusi, kad „Robotas ir peteliškė“ yra jūsų labiausiai mėgstama knyga. Kokią žinią vaikams ja siuntėte?
– Toje knygoje mėgstamiausia mano pasaka yra apie robotą ir peteliškę. Ir mažiems ji tinka, ir dideliems. Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis. Deja, ne tam, kuris šiomis dienomis atėmė iš manęs Nacionalinę premiją. Jubiliejaus proga – ar tik nebus pirmasis atvejis? Nepaisant to, kad mano kūriniai buvo spausdinami ir transliuojami po visą pasaulį.
Tad perspėju vaikus: jei jie kovos už teisybę, ne kartą gaus nukentėti. Ir kad verčiau nukentėti nei būti savanaudžiu prasisiekėliu.
– Ar galite prisiminti, kaip gimė „Žiogas stiklinėje“? Ir ką reiškia gyvūnų pasaulį perkelti į žmonių gyvenimą? Ar vaikams tokios paralelės būna aiškios?
– Tos paralelės egzistuoja seniausiose visų tautų pasakose. Manau, kad vaikams jos aiškesnės nei suaugusiems.
– Jau turite proanūkių. Ar jie prašo jūsų sekti pasakas?
– Deja, mano proanūkiai gyvena atskirai, ir aš dėl to liūdžiu. Gyvąjį bendravimą pakeičia televizorius ir internetas su pridėtinėmis pagundomis. Nauja gimsta technikoje, o šioji padeda ir skatina - vis įžūliau – nuotolinį bendravimą. Ir nieko čia nepadarysi, internetas pučiasi kaip ant mielių, o popierinės knygelės tarsi atsiduria anųdviejų šešėlyje. Ir vis dėlto, toji popierinukė lieka visų mieliausioji.
– Kaip manote, ar gėris pasaulyje visada laimi?
– Jeigu taip būtų, pasaulis būtų tobulas. Bet tokiai svajonei, matyt, nelemta išsipildyti.
