Tuo pat metu šis keistokas choras (kurio partitūroje kažkodėl nėra bosų) buvo dar labiau sujauktas, Altų gatvę pervardijus į V.Mykolaičio-Putino gatvę. Tiesa, rašytojas ilgai gyveno ant kalno, Vaižganto gatvėje, tad Altų gatve ir jos tęsinyje buvusiais mediniais, vėliau architekto Stasio Kudoko suprojektuotais akmeniniais laiptais eidavo namo.

Išliko miesto atmintyje

Įdomu, kad Altų gatvės statusas net tarpukariu nebuvo visiškai aiškus. Dar 1932 m. ji buvo traktuojama kaip K.Petrausko, vėliau – K.Būgos gatvės posūkis, ir net svarstyta panaikinti jos, kaip savarankiškos gatvės, statusą. 1937 m. neapsikentęs nuolatinių adreso keitimų Stasys Stašys skundėsi neaiškumu, kokiai gatvei (Altų ar K.Būgos) priklauso jo namas ir koks jo numeris. "Altų gatvė dar nėra panaikinta: ant kampo prie Trakų gatvės vis dar kabo užrašas "Altų gatvė", – rašo namo šioje gatvėje savininkas. Skundo paraštėje galime perskaityti jį tikrinusio statybos techniko prierašą: "Šiuo metu užrašo nėra, nukabintas."

Taip jau išėjo, kad Altų gatvėje vienas reikšmingiausių tarpukario modernizmo architektų inžinierius Arno Funkas suprojektavo net tris gyvenamuosius namus. 1935 m. buvo pastatyti d – Jono Norkaičio ir Stasio Stašio namai (K.Būgos g. 41 / V.Mykolaičio-Putino g. 8 ir 6). Sublokuoti jų fasadai, tarytum sudarantys vieną, ilgą dviejų aukštų namą, nuo posūkio trimis pakopomis su trimis įėjimais, kurių durys išliko autentiškos.

V.Mykolaičio-Putino g. 8 ir 6

Pirmas nuo K.Būgos gatvės įėjimas veda į pusapvalų vestibiulį, iš kurio patenkama į laiptinę. Name buvo du butai: pirmo aukšto butas su atskiru įėjimu buvo skirtas nuomai; antro aukšto bute gyveno savininkų, Jono ir Kazės Norkaičių šeima su sūnumi Jonu. J.Norkaitis užėmė svarbius postus Lietuvos vidaus ir užsienio prekybos srityje: 1925–1935 m. jis buvo Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius, o 1935–1940 m. – Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius. Ne tik J.Norkaičio kabinetas su balkonu virš vestibiulio, bet ir abiejų butų miegamieji turėjo po pusapvalią sieną.

Pusę Norkaičio nusipirkto sklypo iš jo įsigijo kolega – Finansų ministerijos Valstybės kontrolės bendrosios revizijos departamento direktorius S.Stašys su žmona gydytoja Felicija Stašiene. Jų namas talpino net šešis butus: po du kiekviename aukšte, vieną – cokoliniame ir vieną – mansardoje. Butai, o ir visas namas buvo kuklesni nei kaimyno, bet ir čia matome A.Funko mėgstamą suapvalintą kampą su jį juosiančiu balkonu.

Po karo nacionalizuotame name F.Stašienei buvo paliktas tik butas mansardoje. Antrame aukšte butą valdžia skyrė inžinieriui Pranui Markūnui, tačiau jis įtikino F.Stašienę persikelti į jam paskirtą butą, o pats apsigyveno jos bute mansardoje.

K. Būgos g. 41

Kitoje gatvės pusėje visa žemė priklausė garsiam gydytojui profesoriui Aleksandrui Hagentornui. Iš jo nusipirktame sklype 1936 m. savo namą (V.Mykolaičio-Putino g. 3), taip pat pagal A.Funko projektą pasistatė pulkininkas leitenantas, odontologas, tuomet VDU docentas, vėliau profesorius, Stomatologijos katedros vedėjas Povilas Stančius su žmona Genovaite.

A.Hagentorno namas (V.Mykolaičio-Putino g. 7) – vienas ankstyviausių, pastatytas 1925 m., kai čia dar nebuvo jokios gatvės, o statybos leidime buvo minima "permatomą pravedimui būsimą Radio stoties gatvę", t.y. gatvė, kuri kiltų aukštyn, į Vytauto, kartais vadinamą Radio, kalną, tiesiai prie Kauno radiofono.

V.Mykolaičio-Putino g. 7

Namuką su valminiu čerpių stogu projektavo architektas Eduardas Peyeris. Aukšti laiptai veda į prieangį, kurio stačiakampės kolonos remia mansardos balkoną. Šiandien namukas prarado savo romantinį dvarelio žavesį, būdingą ankstyvajai tarpukario architektūrai. Seniai nebėra ir jį supusio jaukaus sodelio.

Profesorius A.Hagentornas buvo Rusijoje, Spasko mieste, gimęs vokietis. Baigęs Dorpato (Tartu) universitetą, 1904 m. apsigyveno Kaune, dirbo Kauno miesto ir Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėse, Pirmojo pasaulinio karo metu – Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. 1919 m. grįžęs į Kauną dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau universitete (iš pradžių paskaitas skaitė rusų kalba), iki 1939 m. – Chirurgijos katedros ir klinikos vedėjas. Nuo 1922 m. Hagentornas turėjo privačią ligoninę Miško gatvėje, tačiau pacientus priiminėjo ir čia, savo namuose.

Hagentornas buvo vedęs jauniausią Richardo Tilmanso dukterį Elfrydą Gertrūdą. Jiems gimė trys vaikai: Robertas, Margarita Gertrūda ir Aleksandras Georgas. Abu sūnūs baigė VDU Medicinos fakultetą, šeima turėjo Lietuvos pilietybę. 1931 m. profesorius išsiskyrė ir vedė medicinos seselę Juzefą Radvilaitę. 1940 m. išvyko į Vokietiją, kur ir mirė po karo. A.Hagentornas buvo Vytauto Sirijos Giros romano "Raudonmedžio rojus" veikėjo profesoriaus Haberlendo prototipas. Į jo lūpas rašytojas įdėjo žodžius: "Žiūriu aš į tuos įvairaus plauko nacius ir man sunku būti vokiečiu."

Prie laiptų į Radijo stotį

Tarpukariu visi Altų gatvės namai buvo balti. 1936 m. nuotraukoje jos pradžioje matome dvi plačias terasas ant funkcionalizmu alsuojančių Jono Glemžos (vėliau – Petro Cvirkos pasirinkto) ir veterinarijos gydytojo Juozo Užupio namų; toliau – A.Funkui būdingus apvalumus, o dar toliau – į viršų šaunantį šlaitą, kurio perpektyvoje kyla Landsbergio sukurtas Juozo Papečkio namo bokštas jau Vaižganto gatvėje.

Altų g. 3

Statūs laiptai, šiandien vadinami Vaižganto, nes veda į Vaižganto gatvę, Putino, nes sudaro V.Mykolaičio-Putino gatvės tąsą, bet dar dažniau – Kudoko laiptais, nes juos prie savo statomos vilos 1937 m.  suprojektavo architektas Stasys Kudokas. Anksčiau, kai buvo dar paprasti ir mediniai, jie vadinosi K.Būgos laiptais, o dar anksčiau, iki 1933 m. – "laiptais į Radio stotį". Palei šiuos laiptus kalno šlaite stovi du įsimintini namai.

S.Kudoko itališko stiliaus vila (V.Mykolaičio-Putino g. 11) buvo baigta 1938 m. Namas dviejų aukštų su bokšteliu: pirmame aukšte prie įėjimo buvo architekto darbo kambarys, bokštelyje – šeimos miegamasis. Vakarinėje pusėje pirmame aukšte suprojektuotas atskiras butas nuomai. Pagrindinį fasadą puošia aukšta arkada-lodžija, aukštai fasado kampe S.Kudoko mėgstamoje arkinėje nišoje patalpintas Broniaus Pundziaus bareljefas "Motinystė". 1934 m. sukurto darbo kopiją autorius padovanojo S.Kudokui sūnaus Jurgio gimimo proga. Namo kūrėjas papuošė jį ir savo mėgstamais tautiškais elementais – tulpelės puikuojasi ne tik bokšto fasade, bet ir ant vartelių. Priešais pagrindinį fasadą suprojektuotas terasinis sodelis su fontanėliu. Visa kompozicija kartais lyginama su renesansiniais italų palazzo.

Bronius Pundzius. Motinystė

Savininkams pasitraukus į Vakarus, nacionalizuotame name buvo apgyvendintos keturios šeimos. 1950 m. plokščias modernistinis namo stogas su terasa buvo pakeistas šlaitiniu. Šiandien ne tik architekto namu, bet ir jo atminimu rūpinasi jo name gyvenanti jauna Dainiaus ir Sigitos Lanauskų šeima.

Pakilę keliomis pakopomis aukščiau, pamatysime keistą virš šlaito pakibusį namą, kurio mansardiniame aukšte 1937–1940 m. gyveno VDU profesorius filosofas Vosylius Sezemannas. Šį namą (V.Mykolaičio-Putino g. 13) 1926 m. pasistatė pedagogas, rašytojas ir vertėjas Antanas Busilas. Tada tai buvo vienišas "namas ant kalno", arba "namas prie laiptų", šalia kurių ėjo anuomet "projektuojama gatvė į Radio stotį". Romantinio namo projektą, su erkeriu, bokšteliu, dvipakopiu mansardiniu stogu sukūrė inžinierius Aleksandras Gordevičius, tačiau šeimininkas, pats iš savadarbių plytų statydamas, projektą pakeitė. Dar labiau šiuolaikiškai tvarkomas namas keičiasi mūsų dienomis.

A.Busilas su žmona Ona, dukromis Aldona ir Danute Zose bei žmonos seserimis mokytoja Eleonora Janušauskaite iki 1936 m. gyveno pirmame namo aukšte. Didžiulė karkasinė mansarda buvo nuomojama: čia gyveno inžinierius Juozas Valentukonis su broliu, aktorius Vincas Steponavičius su šeima. Vėliau A.Busilas išsikraustė į kitą savo pastatytą namą Vilijampolėje, kur nacių okupacijos metu slėpė architekto Jokūbo Pero seserį, smuikininko Roberto Stenderio žmoną Rozą Peraitę-Stenderienę. O šį namą jis paliko V.Steponavičiui, kuris antro aukšto butą išnuomojo V.Sezemanno šeimai. Dažnai šiais laiptais aplankyti draugo lipdavo apačioje gyvenęs profesorius Levas Karsavinas.

V.Mykolaičio-Putino g. 13

Pasikeitusios vertybės

Šiandien Baritonų gatvė lankoma tik aštrių architektūrinių pojūčių mėgėjų, norinčių pamatyti Petravičių dvarelio vietoje kylantį privatų namą: didžiulis monstras užima beveik visą buvusio sodo plotą ir savo milžiniškais langų apskritimais iš aukšto žvelgia į kaimynų tarpukario vilas nuo specialiai supiltos kalvelės. Šios nesuvokiamos invazijos autorius – architektas Gintautas Natkevičius.

Tokia istorinės vietos transformacija daugeliui praeities mylėtojų kelia liūdesį. Čia stovėjo dar 1860 m. bajorų Juozo ir Konstancijos Urbonavičių statytas medinis namas. Dvarelį nusipirkusi bajorų Petravičių šeima namą padidino ir pagražino.

Kauno miesto dūmos narys Pranas Petravičius puoselėjo didelį sodą, kuriame augo ir reti dekoratyviniai krūmai bei medžiai, pastatė oranžerijas, inspektus. Po tėvų mirties žemę pasidalijo septyni vaikai, iš kurių trys seserys – Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės – liko gyventi senajame name. Dalį valdos išsinuomavo olandas sodininkas Kornelijus Štofelis – dabartinio Dainavos parko įkūrėjas. Čia stovėjusiame name 1919 m. gyveno Ievos Petravičaitės draugė Sofija Čiurlionienė su dukra Danute. Name buvusioje didelėje salėje buvo iškeltos Juozo ir Stasės Gruodžių vestuvės.

Ypač nusiminė Stasio Ušinsko gerbėjai. Juk čia, savo dirbtuvėse, dailininkas kūrė nuo 1967 m. iki mirties. Būtent todėl namui buvo suteiktas kultūros vertybės statusas, tačiau neilgam: 2010 m. sklypas parduotas, namas nugriautas, sodas sunaikintas.

Reikalavimai estetikai

Stiklinėje monstro sienoje atsispindi ikikarinis (t.y. pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą) didelis medinis namas (Baritonų g. 5). Jį kartu su sklypu 1932 m. įsigijo Žemės ūkio ministerijos referentas agronomas Stasys Jonytis su žmona Stefanija Jonytiene (Vabalaite). Šalia jie pasistatė dviejų aukštų mūrinį namą (Baritonų g. 3). Du 1933–1934 m. architekto Adolfo Netyksos paruoštus projektus Statybos komisija atmetė, motyvuodama tuo, kad "namo išvaizda tam rajonui nepritaikyta". (O, kad šiuolaikiniai statybos prievaizdai ištartų tokį verdiktą jo naujam kaimynui!) 1935 m. pagaliau pastatytas namas su arkinės laiptinės bokšteliu atrodo kiek archajiškai.

Baritonų g. 5

Vieną iš penkių šio namo butų nuomavosi Leono ir Jadvygos Gurevičių šeima. Jadvyga Gurevičienė (Landsbergytė) buvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sesuo. Prasidėjus nacių okupacijai, gydytojas L.Gurevičius kurį laiką slapstėsi savo bute – dienomis tiesiog gyveno spintoje. Namo šeimininkai apie tai žinojo. Jie ir patys slėpė dvi žydes mergaites – Gitą ir Manę.

Gurevičių dukrelę Belą Landsbergiai slėpė savo vasarnamyje Kačerginėje. Šalia buvusią daktaro Gusevo kliniką naciai pavertė karo ligonine, ligoninės reikmėms užėmė ir Jonyčių namą. Tad čia likti Gurevičiai negalėjo, teko ieškoti kitų slėptuvių. Juos priėmė ir daktarą slėpė Sofija bei Danutė Čiurlioniai. Vienu metu L.Gurevičius slėpėsi profesoriaus Tado Petkevičiaus name Perkūno alėjoje. Po karo, 1948 m., Stefanija Jonytienė, partizano vado Alfonso Vabalo-Gedimino sesuo, buvo suimta, 1956 m. grįžo į savo namą, kur visą laiką gyveno jos vyras.

Ieva Petravičaitė ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio. Šalia buvusio dvarelio iškilo didelis baltas Paknių namas (Baritonų g. 4). Namas atrodo kaip tikras dvaras: prieangis su trimis (kas neįprasta) kolonomis, trikampės iškišos ir pusapvaliai rizalitai su balkonais, kurių vienas atgręžtas į kitą – Dainos gatvę.

Baritonų g. 4

Čia 1939 m. namą pasistatė sesuo Stasė Petravičaitė (Dainos g. 3). Dviejų aukštų, dviejų butų namas modernistinės architektūros (nors butai jame buvo šildomi krosnimis). Beveik visų šios gatvės namų autorius – inžinierius Kazimieras Sienkevičius – jį suprojektavo paskutinį.

Nuo 1935 m. namai čia buvo statomi vienas po kito, bet gatvės nebuvo. Elenos Šmidtienės trijų butų namas (Dainos g. 6), K.Sienkevičiaus suprojektuotas 1935 m., statomas, kaip skelbia dokumentai, "prie Būgos ir Trakų gatvių privačio privažiavimo (be vardo". Juozo ir Klaudijos Vilučių (Dainos g. 8), taip pat trijų butų, prie "pravažiavimo" – 1936 m.

Tiesa, šio namo fasadą architektui teko taisyti: Statybos skyrius prisikabino, esą jis negražiai atrodo, bet pakeitimai buvo padaryti minimalūs. Tais pačiais 1936 m. K.Sienkevičius suprojektavo ir dviejų butų Onos Kašubienės namą (Dainos g. 10), taip pat prie "privataus pravažiavimo". Visi namai turi modernistinius portalus su stogeliais, jų kampai papuošti traukomis, o pirmo namo fasadas – grakščiomis rozetėmis ir dekoratyviniu frizu.

Dainos g. 8

Kampinis namas (Dainos g. 9 / K.Būgos g. 29) – paskutinės minutės statyba. Statybos inžinierius Jonas Jasiukaitis, Veterinarijos akademijos ansamblio autorius (1938), Kauno klinikų statybos vadovas (1937–1939), lakonišką modernistinį namą "savo žemėje K.Būgos gatvės ir Bevardžio skersgatvio kampe" pradėjo statyti tik 1940 m. pavasarį.

Gatvių kontrastai

Nedaug senų pastatų liko Sopranų ir Tenorų gatvėse. Du iš jų priklauso žymių tarpukarių inžinierių-architektų kūrybai.

Taip pat paskutinės minutės statybos, Uršulies Keilienės namas (Sopranų g. 3) buvo nacionalizuotas dar nespėjus jį nutinkuoti. Dviejų aukštų, šešių butų namą su aukšta, lenktą balkoną rėminančia portalo kolona 1939 m. vasarą suprojektavo vienas įdomiausių to meto architektas modernistas Izaokas Trakmanas.

Iš pažiūros neišvaizdaus namo Tenorų gatvėje (Tenorų g. 6) autorius – jaunos tarpukario kartos inžinierius-architektas Vytautas Peldavičius. Inžinieriui Bagdonui Laucevičiui priklausęs namas suprojektuotas ir pastatytas 1937 m. mažiau nei per du mėnesius. Jį statant buvo reikalaujama, kad savininkas išgrįstų vos ne pusę gatvės, t.y. Tenorų gatvės atkarpa vedanti prie šio namo, anuomet buvo negrįsta.

Tenorų g. 6

Atkreipkite dėmesį į faktūrinius langų apvadus ir į tai, kaip grubiai sudarkytas gatvės fasadas: ten, kur dabar įstatytas pailgas langas, buvo įėjimo portalas su stogeliu. Buvusį namo architektūros originalumą primena didelis arkinis langas į priestato terasą ir į kiemą vedančių vartelių arka su čerpių stogeliu.

O pačioje gatvės pradžioje prie, rodos, per stebuklą nepaliestos caro laikų medinuko dalies (Tenorų g. 1) galime pasidžiaugti rajonui pritaikytos šiuolaikinės architektūros pavyzdžiu. Neseniai iškilusio švelnių neomodernistinių formų daugiabučio autorius – architektas Egidijus Vilčinskas.

Tenorų g. 1