Alpinistas Willas Gaddas tapo pirmu istorijoje žmogumi, įkopusiu į Niagaros krioklį. Pasirodo, į krioklį galima ir įkopti.

Apsiginklavęs dviem ledo kirtikliais ir pagalbine alpinizmo įranga, W. Gaddas pasiekė 53 metrų aukščio suledėjusio Niagaros krioklio viršūnę. Įspūdinga 47-erių kanadiečių alpinisto odisėja ledo siena truko apie valandą.

Dėl ypač šaltų orų rytinėje JAV ir Kanados dalyje kriokliai dalinai užšalo. Ne išimtis ir garsusis Niagaros krioklys. Savaime suprantama, buvo užšalusi ne visa Niagara.

"Iš pradžių brandinau mintį į Niagaros krioklį įkopti vasarą, uolomis, - pasakoja Nat Geo Metų Keliautoju pripažintas alpinistas iš Kanados. – Bet tada tave nesunkiai nuplautų galingi krintančios vandens srautai. O nutiko taip, kad šiemet atėjo labai šalta žiema, ir krioklio vandenys toje vietoje sušalo į ledo sieną, kuria, kaip paaiškėjo, galima kopti. Tą ir padariau. Šiltą žiemą toks triukas neįmanomas."

Alpinistas ledo siena aukštyn kopė, nors vos už kelių metrų žemyn leidosi žemę drebinančios Niagaros kaskados. Per minutę čia maždaug 100 km/val. greičiu nugarma apie 150 tūkst. tonų vandens. Kai tokia masė pasiekia žemę, ji sudreba taip, lyg ant jos būtų nukritę 4 tūkst. pakrautų vilkikų.

Ne mažiau pavojinga ir tai, kad ledo sienos tvirtumas, kuria kopė alpinistas, yra neprognozuotinas. Vis dėlto pasikonsultavęs su nacionalinio parko administracijos ir apsaugos specialistais, W. Gaddas rado sprendimą, kaip būtų galima įkopti į vieną lankomiausių pasaulyje turistinių objektų – per metus čia apsilanko apie 20 mln. turistų.

"Kopti ledu nebuvo lengva. Tas ledas – sluoksniuotas, - pasakojo W. Gaddas. – Uolą dengia ledo sluoksnis, o jį – sniegas, kuriame daug oro. Tada – dar vienas ledo sluoksnis. Tokia ledo struktūra gali būti labai nestabili. Nereikia pamiršti ir krintančios vandens sukeliamos vibracijos."