Į Finą ji nekreipė jokio dėmesio. Fino laimei (ar nelaimei), Valstybės saugumo komiteto agentas Gromas pažinojo Nonos tėvą. Jiedu pasikalbėjo ir Nona staiga atsiliepė į Fino jausmus. Finui teko eiti su Nona į teatrą bei restoranus, tad jo skolos dar labiau išaugo. Taip dėl pinigų šis veikėjas buvo įtrauktas į veiklą, nukreiptą prieš jo šalį.
Kas tas paslaptingas Valstybės saugumo komitetas, užverbavęs vargšą Finą? Tai yra į ISIS panaši organizacija, jau kelis šimtus metų reziduojanti Azijoje. Manoma, kad ją dar XVI a. įkūrė Kremliaus valdovas Ivanas IV Rūstusis (1530–1584). Per kelis šimtus metų ši organizacija ne kartą keitė pavadinimą bei struktūrą, tačiau jos veiklos tikslai ir jiems pasiekti skirti metodai išliko visiškai tokie patys.
Kažkada ji buvo žinoma Opričinos, Ochrankos, ČK, NKVD bei daugeliu kitų pavadinimų. Fino laikais ji vadinosi KGB, o mūsų dienomis yra išskaidyta į kelis padalinius, kurių žymiausi – FSB ir SVR. Vidaus politikoje svarbiausias šios organizacijos tikslas – užtikrinti caro, generalinio sekretoriaus ar prezidento režimo saugumą bei stabilumą, eliminuojant potencialius konkurentus ir oponentus.
Užsienio politikoje svarbiausias KGB (FSB / SVR) tikslas – pakreipti kiekvienos valstybės gyvenimą Kremliaus režimui palankia linkme. Vienas svarbiausių KGB / FSB / SVR ginklų – informacija, pirmiausia paženklinta žyma "Visiškai slaptai".
Užsienio politikoje svarbiausias KGB (FSB / SVR) tikslas – pakreipti kiekvienos valstybės gyvenimą Kremliaus režimui palankia linkme.
Tikriausiai kai kurie skeptiškai paklaus: "Na, ką tas vargšas Finas gali tokio itin slapto žinoti?" Finas galbūt nežino nieko, tačiau jis dirba su žmonėmis, kurie kažką tikrai žino, tad jo įtraukimas į veiklą – išties nemenkas laimėjimas.
Taip pat svarbu suvokti, kad informacija, pateikiama žiniasklaidoje, bibliotekose bei archyvuose, irgi gali būti pavojinga. Štai, pavyzdžiui, gyvenimo būdo žurnalai ir kita geltonoji spauda neretai pasakoja apie žinomų asmenų (politikų, kultūros atstovų ir t. t.) meilės nuotykius. Ištyrus šią informaciją, galima susidaryti gana detalų profilį, kokių fizinių ypatybių turintys asmenys traukia žvalgybos organizacijos taikinį, ir atitinkamai paruošti spąstus bei masalą.
Ilgalaikės KGB (FSB / SVR) operacijų sėkmės paslaptis buvo ir tebėra ta, kad 5–7 atvejais iš dešimties jie nedirbdavo tiesiogiai.
Įsivaizduokite, kad esate KGB (FSB / SVR) darbuotojas. Jūsų atstovaujama politinė jėga (Komunistų partija / kriminalinis režimas) turi priešą – "kapitalizmą" (JAV), su kuriuo yra susiję daugybė asmenų, palaikančių ne tik karinius bei žvalgybos, bet ir ekonominius, kultūrinius, mokslinius ir kitokius ryšius.
Pavadinkime vieną dominančių asmenų subjektu A (jis gali būti fizinis arba juridinis). Užverbuoti arba atvirai patraukti į savo pusę subjektą A gali būti sudėtinga, mat jis dėl filosofinių ar moralinių priežasčių gali atsisakyti bendradarbiauti su jumis. Taigi, užuot verbavę subjektą A, galime patraukti savo pusėn asmenį, susijusį su subjektu A, t. y. subjektą A1 arba asmenį, kuris yra susijęs su subjektu A1 – subjektą A1B.
Tokiu būdu yra sudaromas milžiniškas ryšių voratinklis, supintas iš agentų (šnipų), informatorių, operatyvininkų, tarpininkų, įtakos agentų (žmonių, atvirai simpatizuojančių komunizmui ar veikiančių Kremliaus naudai) ir t. t.
Kaip ši absurdiškai skambanti schema atrodo realybėje? Vienas didžiausių Kremliaus priešų Williamas Felixas Browderis (1964), kuruojantis vadinamąjį Sergejaus Magnitskio (1972–2009) vardo aktą, yra ir Earlo Russello Browderio (1891–1973), ilgamečio JAV komunistų partijos lyderio, anūkas.
E.R.Browderis ne kartą lankėsi SSRS ir sykį iš ten kartu su žmona Raisa į JAV atsivežė dar vieną moterį, kuri 40 metų gyveno su jų šeima ir prižiūrėjo jų atžalas. Dabar jau yra žinoma, kad ši moteris buvo sovietų tarnybų agentė, pavesta "prižiūrėti" E.R.Browderį ir stebėti jo veiklą.
1943–1980 m. vykdytas JAV kontržvalgybos projektas VENONA (skirtas iššifruoti NKVD, KGB ir GRU pranešimus) patvirtino, kad ir pats E.R.Browderis XX a. 5-ajame dešimtmetyje dalyvavo verbavimo veikloje ir siekė patraukti asmenis, norinčius šnipinėti NKVD.
Šaltojo karo metais ši schema veikdavo gana lėtai ir reikalaudavo itin didelių išteklių, tačiau ji anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip duodavo milžinišką naudą, o mūsų dienomis dėl interneto, socialinių tinklų, televizijos bei spaudos priemonių jos veiksmingumas buvo perkeltas į gerokai našesnį lygmenį.
Turint tokį tinklą, galima daug ką nuveikti: skleisti dezinformaciją, propagandą ir gandus, organizuoti teroro aktus, mitingus bei protesto akcijas (nukreiptas prieš jūsų priešą), įtvirtinti korupcija ir nepotizmu grįstus politinius bei ekonominius santykius, vienu metu skatinti neapykantą tam tikrų socialinių grupių atžvilgiu ir agituoti už toleranciją jiems (taip įvarant pleištą tarp grupuočių, atviro karo metu galinčių pamiršti tarpusavio nesutarimus ir susivienyti prieš jus).
Turint tokį tinklą, galima daug ką nuveikti: skleisti dezinformaciją, propagandą ir gandus, organizuoti teroro aktus, mitingus bei protesto akcijas.
Svarbu tai, kad bet kurioje tinklo dalyje paveiktas subjektas paveiks ir kitus aplinkui esančius subjektus, o tai galų gale atsilieps subjektui A ir jo ryšiams su jūsų priešu. Galbūt tai jo nenužudys, bet garantuotai susilpnins, o atviro karo metu tai bus neabejotinas pranašumas.
Ar visi šiame tinkle dalyvaujantys žmonės yra KGB (FSB / SVR) agentai? Žinoma, kad ne. Visaverčio agento įtraukimas – kainuoja, o kai kurie schemos subjektai žymiai naudingesni savo atviru priešiškumu JAV nei darbu šešėlyje.
Kai kurie šio tinklo nariai yra visiškai kontroliuojami KGB (FSB / SVR), kai kurie – ne, bet jie suvokia, kieno interesams atstovauja, ir vis tiek tai daro vadovaudamiesi ideologiniais sumetimais (juos tarnyba netiesiogiai paremia pinigais ar informacija), na, o treti – išvis nesuvokia, kam jų veikla neša naudą.
