Apie menininkių patirtis, iššūkius ir atradimus kalbame su K.Pitek (K.P.) ir Y.Hameaux (Y.H.).
– Ar studijos Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) – pirmosios jūsų studijos užsienyje? Ar čia jus atvedė smalsumas ir norėjosi tiesiog ištrūkti iš rutinos, pakeisti aplinką?
– (K.P.): Svečioje šalyje studijuoju pirmą kartą. Manau, tai puiki galimybė sutikti naujus žmones, susipažinti su kitokia aplinka, o per tai – ir geriau pažinti save. Jaučiau, kad man reikėjo pokyčių ir šiems pokyčiams pasirinkau Kauną.
– (Y.H.): Praėjusiais metais VDA KF studijavo mano artima draugė, kuri grįžusi man papasakojo apie fakultetą ir paskatino čia atvykti. Norėjosi pažinti nors vieną iš Rytų Europos šalių, kadangi šiame regione nebuvau lankiusis.
– Ieškojote iššūkių, norėjosi išbandyti save?
– (K.P.): Pokyčiai yra galimybės. Žinoma, prieš atvykdama į Lietuvą, Kauną, jaučiau nerimą, tačiau išvykstu – labiau pasitikėdama savimi. Čia gautos patirtys man, kaip asmenybei, suteikė lankstumo ir gebėjimų prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.
– (Y.H.): Prancūzijoje studijuoju grafinį dizainą, o Kaune pasirinkau taikomosios grafikos studijas. Norėjosi praplėsti kūrybinį lauką, kuriame dirbu. Taikomojoje grafikoje daugiau laisvės kūrybai nei grafiniame dizaine, kuris yra labiau susietas su tipografika, reklamos, leidinių dizainu. Taikomosios grafikos studijos Kaune man leidžia grafinio dizaino srityje žengti žingsnį į priekį.
– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lietuvą, Kauną? Juk galėjote išvažiuoti į bet kurią Europos šalį. Ar Kaunas tėra pradžia ir turite ketinimų studijuoti ir kitoje šalyje (ar šalyse)?
– (K.P.): Nepaisant to, kad Lietuva turi sienas su Lenkija, iki šio vizito niekada neteko čia lankytis. Tai paskatino mane pasigilinti į Lietuvos istoriją ir jos ryšius su Lenkija bei tapo viena iš priežasčių, kodėl atvykau į Kauną. Priežastis atvykti būtent čia buvo ir VDA KF, kur turėjau galimybę studijuoti skirtingas disciplinas: juvelyriką, stiklo meną ir taip plėsti žinias, akiratį. Kitąmet ginsiuosi magistro laipsnį, į tai būsiu labai susikoncentravusi, tačiau iki baigiamojo darbo gynimo norėčiau nuvykti įgyti naujos patirties į kitą šalį, tik šįkart – kur šilčiau (šypsosi).
– (Y.H.): Baigusi studijas norėčiau pakeliauti po Aziją, kadangi esu gimusi Seule, Pietų Korėjoje, mane traukia mano šaknys. Egzotiška atrodo ir Meksika, kur dar nesu buvusi. Pasaulis toks didelis ir norisi pasinaudoti visomis galimybėmis jį pažinti.
– Ar pabuvusios čia, tarp Lietuvos ir šalių, kuriose gyvenate, randate panašumų?
– (K.P.): Abi šalys yra išgyvenusios sukilimo laikotarpius, kovų už laisvę periodus, karus, bet svarbiausia – Lenkiją ir Lietuvą jungia atgauta nepriklausomybė.
– (Y.H.): Tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje jaunimas yra atviras, plačiai mąstantis, linkęs ieškoti ir atrasti naujus dalykus.
– Kokį įspūdį jums paliko Kaunas, kai jį pamatėte pirmą sykį? Ar šis įspūdis pasikeitė praleidus čia keletą mėnesių?
– (K.P.): Labai gerai prisimenu savo kelionę į Kauną. Iš Lenkijos važiavau autobusu, kelionė buvo tikrai varginanti. Kai įvažiavus į miestą pro autobuso langą stebėjau besikeičiančius vaizdus, pajutau, kad tai bus mano namai. Ir iš tiesų – Kaunas nors ir laikinai, bet jais tapo. Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų mieste tai – unikalūs gatvės meno kūriniai, esantys įvairiose vietose, taip pat įdomūs tiltai, kuriais galima pasiekti kitą miesto pusę ar persikelti į Nemuno salą, kuri tapo mano poilsio, ramybės vieta. Atradau gerą atmosferą turinčias kavines, barus, kuriuose jauku pabūti su draugais, o taip pat Kaunui netrūksta įdomių renginių – būdama čia lankiausi viename iš kasmetinių kino festivalių.
– (Y.H.): Kai atvykau buvo labai saulėta ir šilta. Su Katarzyna vaikščiojome po miestą, atradome daugybę jaukių skverelių, gražių žaliųjų plotų. Aplankiau mieste esančius: Velnių, Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės ir kitus muziejus, kurie man palinko įspūdį. Kartu su grafiku, VDA KF dėstytoju Rolandu Rimkūnu, apsilankėme L.Truikio ir M.Rakauskaitės memorialiniame muziejuje. Tai buvo ypač įdomu. Mus pasitikusi gidė Dalia Bieliūnaitė papasakojo, kad mieste yra daugybė memorialinių muziejų – namų. Didžiausią įspūdį man paliko tai, kad tiek Kaune, tiek Vilniuje, kur teko lankytis, yra daugybė bažnyčių, kurios labai gražios ir savitos. Justi, kad religija čia yra labai svarbi, skirtingai nei Prancūzijoje, kur ji taip pat yra reikšminga, tačiau tai ne taip stipriai akcentuojama. Malonu buvo tai, kad lietuviai laisvai kalba angliškai, kai Prancūzijoje tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės nėra linkę bendrauti svetima kalba. Šis skirtumas mane nustebino, o kartu ir padrąsino pačiai bendrauti daugiau, nebijoti užsienio kalbos. Visgi lietuviai yra uždaresni nei prancūzai. Galbūt tai susiję su skirtingomis šalių istorijomis, o gal – lietuvaičiai tiesiog drovesni. Labai įdomu pamatyti skirtumus tarp tos pačios kartos atstovų ir palyginti su tuo, kaip yra gimtojoje šalyje.
– Ar jaunam menininkui svarbu nuolatos judėti: rinktis studijas, rezidencijų programas užsienyje, dalyvauti tarptautinėse parodose skirtingose šalyse?
– (K.P.): Per savo vizitą Lietuvoje susipažinau ne tik su Kaunu, bet ir su keletu kitų Lietuvos miestų, o taip pat – nuvykau į kaimynines šalis: Latviją, Estiją. Manau, ne tik jauni menininkai, tačiau visi, kurie turi galimybių ir troškimų keliauti – turi tai ir daryti. Keliavimas turi daugiau privalumų nei trūkumų: tai ne tik naujos patirtys, kitų kultūrų pažinimas, bet ir savo pasaulio išplėtimas.
– (Y.H.): Pažinus naujas vietas, žmones, kultūras, galima geriau pažinti save. Jaunam menininkui ypač svarbu vis iš naujo atrasti save skirtingose vietose ir plėsti pasaulio matymo, suvokimo perspektyvas. Įdomu tai, kad kurį laiką praleidus svečioje šalyje keičiasi mano kasdieniai įpročiai, net kai kurios savybės.
– Kalbate tik apie teigiamas patirtis. Tai puiku, tačiau ilgesnį laiką praleidus kitoje kultūroje, tikriausiai tenka įveikti ir ne vieną iššūkį?
– (K.P.): Kartais būdama čia jaučiausi vieniša. Tai pagrindinis iššūkis.
– O ar jaunas menininkas, apskritai, dažnai nesijaučia vienišas? Ypač baigęs studijas, kai prasideda naujas, visiškai kitoks, etapas.
– (K.P.): Lenkijoje netrūksta galerijų, kurios yra atviros jauniems menininkams. Taip pat yra institucijų, kurioms galima teikti paraiškas, norint gauti stipendijas, pavyzdžiui, Mokslo ministerija. Svarbu tai, kad pats menininkas būtų užsibrėžęs tikslą eiti kūrėjo keliu, o tuomet ir visos kliūtys taps įveikiamos, atsiras galimybių.
– (Y.H.): Prancūzijoje nepakanka būti baigusiam tik vienas studijas, kad gauti gerą, patinkantį darbą. Reikia nuolatos gilinti žinias apie tą specialybę, kurioje nori dirbti, rinktis įvairius mokymus, kursus ar studijas, kuriose jaunas menininkas galėtų įgyti naujų žinių, patirčių. Kai esi dizaineris ir ieškaisi darbo, praverčia turimi kontaktai, taip darbą susirasti lengviau, žinoma, gali būti laisvai samdomu dizaineriu, tačiau tai sunkesnis, sudėtingesnis kelias. Tačiau Prancūzijoje menininkams netrūksta solidarumo, galima inicijuoti daugybę bendradarbiavimu grįstų projektų, veiklų. Valstybė taip pat prisideda – organizuojami įvairūs konkursai, kurių nugalėtojai yra apdovanojami piniginėmis premijomis.
Tikiu, kad menas gali sujungti žmones. Tai – mano pagrindinė vertybė ir tikslas.
– Katarzyna, kuriate keramikos, tapybos, o taip pat ir meninio stiklo srityse. Kuo šios skirtingos vizualaus meno šakos papildo viena kitą?
– (K.P.): Kiekviena sritis suteikia skirtingų galimybių saviraiškai. Jos yra mano įkvėpimas, kurio nereikia ieškoti kažkur, nes jis yra čia pat: šių vizualaus meno formų sąveikoje, eksperimentuose ir atradimuose.
– Kokios grafinio dizaino sritys domina jus, Yaelle, labiausiai?
– (Y.H.): Praėjusiais metais atlikau praktiką leidykloje. Kūriau knygų vaikams viršelius, taip pat maketavau knygas. Dar nežinau, ar norėčiau kurti knygų leidybos srityje, ar pasukti link reklamos, vizualiųjų komunikacijų dizaino, manau, turiu laiko apsispręsti.
– Kodėl jūs pasirinkote kūrėjų kelią? Kokie yra jūsų tikslai, vertybės?
– (Y.H.): Būdama maždaug trylikos buvau apsisprendusi būti architekte, tačiau, atlikusi praktiką tėčio kompanijoje, suvokiau, kad ši specialybė ne man, ir būdama šešiolikos atradau norą kurti bei dirbti grafinio dizaino srityje. Tėvai visada mane palaikė, drąsino daryti tai, ką noriu, skatino atsiriboti nuo stereotipų, kad menininko kelias yra labai sunkus ir sudėtingas.
– (K.P.): Tikiu, kad menas gali sujungti žmones. Tai – mano pagrindinė vertybė ir tikslas. Juk žmonės kalbasi, diskutuoja apie menus, ne tik apie vizualiuosius, tačiau ir apie architektūrą, kiną, teatrą, muziką. Per tai jie vienas kitą geriau pažįsta. Šis žinojimas man yra paskata kurti, neprarasti motyvacijos.
